Anykščiai: pomėgis skaityti ir prizų gausa

emblema

Paskutinį gegužės šeštadienį anykštėnai kiek suglumę klausėsi pažįstamų Jono Biliūno ar Antano Baranausko tekstų, kurie skambėjo Anykščių miesto centre – ten, kur stabtelėjo atsitiktinis klausytojas, pamatęs būrelį garsiai skaitančių mokinių.

Viešu skaitymu ir kitais rimtais bei žaismingais užsiėmimais paskutinį pavasario savaitgalį Anykščiuose baigėsi respublikinė Skaitymo skatinimo akcija. Ją šiemet pirmąkart Lietuvos 8–12 klasių mokiniams surengė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.

Iš pusantro šimto joje startavusių skaityti mėgstančių mokinių į baigiamąjį renginį buvo pakviesta keturios dešimtys geriausiųjų. Literatūrinis konkursas padėjo išaiškinti, kas iš jų labiausiai verti prizų – ne tik daug skaito, bet ir moka pasidalinti apie tai mintimis, drąsiai bendrauja tiek su bendraamžiais, tiek ir su literatūros žinovais.

Į tris komandas – „geltonuosius“, „žaliuosius“ ir „raudonuosius“ – patekę akcijos lyderiai prie A. Baranausko klėtelės dirbusiai komisijai skaitė iš anksto pasirinktus Anykščių krašto kūrėjų gražiausius tekstus. Čia nepralenkiamas lyderis buvo Jonas Biliūnas – jo kūryba skambėjo dažniausiai, tačiau buvo atrasti ir skaitomi net A. Baranausko dienoraščiai ir ankstyvoji poezija, Vytauto Račicko proza, Bronės Buivydaitės, Antano Drilingos ir Rimanto Vanago tekstai. Skaitymo konkurso nugalėtoju tapo Ignalinos rajono Vidiškių gimnazijos dešimtokas Gabrielius Bielinis, sužavėjęs „Anykščių šilelio“ deklamavimu savo gimtąja tarme.

Kol vieni skaitė, kiti pasakojo apie tai, ką įdomaus pastaruoju metu atrado ir perskaitė, kodėl tai verta skaityti ir kitiems.  Mokinių diskusiją palaikė ir bendravimo įgūdžius vertino literatūrologai doc. dr. Kęstutis Urba ir Danguolė Šakavičiūtė, rašytojai Gintarė Adomaitytė ir Rimantas Vanagas. Geriausias pašnekovas, jų nuomone, buvo Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos aštuntokas Tedas Laurinaitis, o knygų su R. Vanago autografais nusipelnė dar keliolika skaitymo mėgėjų.

Sunkiausia užduotis akcijos finalininkams tą penktadienį buvo literatūrinė viktorina iš trylikos įvairiausių klausimų. Tiksliausiai į juos atsakė ir 21 tašką iš 30 galimų surinko Austėja Lipskytė, Pakruojo rajono Linkuvos gimnazijos dešimtokė.

Absoliučia Skaitymo skatinimo akcijos nugalėtoja tapo Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos dešimtokė Agnė Kavaliauskaitė. Kiekviename konkurse, koks tik vyko akcijos dalyviams, ji patekdavo tarp lyderių, o didžiausia taškų suma jai padėjo laimėti pagrindinį akcijos prizą – fotoaparatą. Be padėkų ir dovanų neliko ir visi jos varžovai, ir gabiausius savo mokinius į Anykščius palydėję mokytojai.

Skaitymo skatinimo akcijos dalyviai Anykščiuose paliko savo svajones – per dvi renginio dienas jie parengė ir pateikė šešių literatūrinių parkų idėjas, tikėdamiesi, kad bent viena iš jų čia bus realizuota ir ateityje bus skaitančius vaikus pramogauti ir atpažinti mėgstamus literatūrinius herojus.

 Tautvydas Kontrimavičius. Nuotraukos autoriaus

Skaitymo akcijos nugalėtoja ukmergiškė Agnė Kavaliauskaitė skaito A. Baranausko jaunystės poeziją prie klėtelės
Skaitymo akcijos nugalėtoja ukmergiškė Agnė Kavaliauskaitė skaito A. Baranausko jaunystės poeziją prie klėtelės

 

Geriausiu skaitovu komisija pripažino Gabrielių Bielinį, deklamavusį ,,Anykščių šilelį“ gimtąja Mielagėnų tarme
Geriausiu skaitovu komisija pripažino Gabrielių Bielinį, deklamavusį ,,Anykščių šilelį“ gimtąja Mielagėnų tarme
Antano Vienuolio kambaryje literatūrologai ir rašytojai kalbasi su jaunaisiais skaitytojais
Antano Vienuolio kambaryje literatūrologai ir rašytojai kalbasi su jaunaisiais skaitytojais
Eglė Žalčių karalienė verta savo literatūrinio parko – tikino akcijos dalyviai
Eglė Žalčių karalienė verta savo literatūrinio parko – tikino akcijos dalyviai
Panevėžietė Viktorija Gromyškovaitė  pradeda skaitymus žvejybos parduotuvėje
Panevėžietė Viktorija Gromyškovaitė pradeda skaitymus žvejybos parduotuvėje

Krakės: knygnešių ainiai

“Knyga vakar ir šiandien“ – taip Kėdainių rajono konferenciją pavadino ją organizavusi Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos bendruomenė.  Pranešimus, recenzijas skaitė ne tik šeimininkai – vyresniųjų klasių mokiniai. Kėdainių profesinis centras bei ,,Atžalyno“ gimnazija, taip pat ir  ,,Akademijos“ gimnazija atsiuntė savo atstovus. Taip buvo paminėtos Spaudos atgavimo 110 metinės.

,,Krakės pasirinktos neatsitiktinai“ – pradėdamas konferenciją kalbėjo Mikalojaus Katkaus gimnazijos direktorius Alanas Magyla. ,,Čia – pirmoji parapijinė mokykla, įkurta Mikalojaus Daukšos. Čia gyveno Mikalojus Katkus, ,,Balanos gadynės autorius“.

Konferencijoje darniai pynėsi gimnazistų ir jų ugdytojų mintys. Buvo prisiminti Kėdainių krašto knygnešiai, pateiktas dabarties tyrimas ,,Kaip skaito Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos bendruomenė“.

Konferencijos svečias docentas, literatūrologas Kęstutis Urba prisiminė savo vaikystę, praleistą netolimuose Alksnėnuose ir Gudžiūnuose. Kartą Krakėse nesulaukė vėlyvojo autobuso, tad pėsčias ėjo į mokyklos bendrabutį ilgoką kelią, nešinas naujametinėmis dovanomis bendraklasiams. Žvaigždėtas dangus, baltos pusnys padėjo apsispręsti ir pasirinkti gyvenimo kelią – pasuko į lituanistiką ir nesigaili. Kęstutis Urba ragino rinktis lituanistikos studijas ir konferencijos dalyvius.  Docentui pritarė plataus spektro menininkė (aktorė, tapytoja, režisierė, rašytoja) Kristina Gudonytė. Ji džiaugėsi Krakėse sutikusi veidaknygėje įgytą draugę – trečiaklasę Gabiją Usevičiūtę. Būtent Gabija ir paskaitė recenziją, skirtą Gudonytės knygai ,,Ida iš šešėlių sodo“.

Krakių Šv. Kotrynos vienuolyną savo knygoje ,,Silva rerum“ mini rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Šis faktas paskatino Mikalojaus Katkaus gimnazijos trečiaklasę Ievą Gaučaitę ne tik atidžiai skaityti romaną, bet ir recenzuoti.

Gimnazistų dėmesio nusipelnė ir kiti lietuvių rašytojai: Gintarė Adomaitytė, Vilė Vėl, Romualdas Granauskas, Sigitas Parulskis, Jaroslavas Melnikas. Pranešėjai apžvelgė ir užsienio autorių kūrybą. Laimonas Jakaitis (Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnazijos trečiaklasis) pasirinko Michailo Bulgakovo ,,Šuns širdį“. Į Kęstučio Urbos klausimą ar nebuvo sudėtinga gilintis į anų laikų aktualijas, Laimonas atsakė: ,,Esu jau vienuoliktoje klasėje – juk mokomės istoriją“.

,,Skaitymas – tai dingimas į kitą pasaulį“ – taip apibendrino konferencijos mintis menininkė Kristina Gudonytė. Ji sakė: ,,Kas neskaito, tas skriaudžia save“.

Aistė Gintautaitė

Lietuvos jaunųjų filologų konkursas: kur jūs, abiturientai?

Lietuvos jaunųjų filologų konkursas: kur jūs, abiturientai?

Jaunųjų filologų konkursą šiemet priglaudė Ignalina. Česlovo Kudabos progimnazijoje tris dienas būriavosi beveik šimtas mokinių, juos lydintys keturiasdešimt penki mokytojai, dvidešimt du komisijos nariai. Poezija; proza ir drama; publicistika ir eseistika; tautosaka; literatūros kritikos rašiniai; kalbotyra; vertimai – štai septynios sekcijos, kuriose leista pasireikšti Lietuvos gimnazistams.

Karolina Panto, Viltaute Zarembaite,  Justinas Dargis, Auksė Tamulytė ir Martynas Lapinskas
Karolina Panto, Viltaute Zarembaite,
Justinas Dargis, Auksė Tamulytė ir Martynas Lapinskas

Šių metų konkurse – jau 46 – ajame – įteiktas ir MENO BANGŲ apdovanojimas. Jį pelnė Trakų rajono Rūdiškių gimnazijos trečiokė Julija Božičko. ,,Už drąsą būti savimi, už kūrybinius ieškojimus” – taip buvo paskelbtas Julijos, pateikusios kūrinius net trims sekcijoms (poezijos, eseistikos, prozos) įvertinimas. Julija konkurse dalyvauja jau trečiajį kartą, šiemet ji pelnė du bronzos medalius – ir už poeziją, ir už eseistiką. Julijos Božičko kūrinius publikuoja kultūros spauda –  ,,Šiaurės Atėnai”,  ,,Literatūra ir menas”.

Kiekviename konkurse mokytojai nekantriai laukia susitikimo su komisijos nariais: svarbu sužinoti, kokiais kriterijais remtasi, ar sulaukta išskirtinių kūrinių, ar būta netikėtumų. Verta įsiklausyti į rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės patarimus: gal mokytojai galėtų priminti ugdytiniams, kad esama ir mažųjų prozos formų – nebūtina skubėti kasmet parašyti po romaną. Jų autoriai tiesiog išsikvepia… Pasak Lauros Sintijos Černiauskaitės, šie metai prozai buvo itin dosnūs – sulaukta įdomių, prasmingų tekstų. Bene geriausiai sekėsi pasakų autoriams.

Laura Kromicaitė ir Akvilė Vainiūtė
Laura Kromicaitė ir Akvilė Vainiūtė

Ir mokytojai, ir komisijos nariai vieningai piktinosi, kad konkurso dienos sutapo su abiturientų įskaitomis. Ne visi kviestieji rado laiko ir jėgų atvykti; kai kurie – atvažiavo, atidžiai išklausė komisijos narių pastabų ir… išlėkė namo.

Komisijos narė rašytoja Gintarė Adomaitytė apgailestavo, kad apdovanojimo iškilmių negalėjo sulaukti Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientė Gintarė Paulauskaitė. ,,Norėjau paspausti ranką laureatei – jos pasakojimas apie mąstytoją Justiną Mikutį įtaigus, nuoširdus, prasmingas. Deja, ir jos, ir kitų abiturientų medalius įteikėme arba jų mokytojams, arba kaiminystėje gyvenantiems konkurso dalyviams – žinoma, kad perduos. Tačiau džiaugsmo akimirkos prarastos”.

Kodėl sutapo konkursas ir įskaitos – nežinia. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų – kad ir kaip keista – šiemet nesulaukta. Tikriausiai, pirmą kartą per ilgametę konkurso istoriją.

Jaunųjų filologų konkurso idėjos autorius – poetas Justinas Marcinkevičius. Tuometinė Švietimo ministerija poeto siūlymą ugdyti pradedančiuosius literatus bei kalbininkus įkūnijo dar 1965 metais. Ir iki šiol jaunųjų filologų gyvenime šis festivalis yra reikšmingas ir populiarus. Kaip sakė šių metų komisijos pirmininkas, literatūrologas ir eseistas Regimantas Tamošaitis – gal ne visi tampa poetais ir rašytojais, tačiau dauguma dalyvių Jaunųjų filologų konkursus atsimena visą gyvenimą.

Laura Sintija Černiauskaitė ir Aldona Augustaitienė
Laura Sintija Černiauskaitė ir Aldona Augustaitienė

Komisijos nariai nuolat primena: jau pats kvietimas dalyvauti konkurse – tai apdovanojimas. Norinčių būta kur kas daugiau. Ne visi įveikia atranką rajone, o jei ir įveikia… Darbai dar kartą atidžiai perskaitomi ir atrenkami Vilniuje.

MENO BANGOS rubrikoje ,,Jaunųjų kūryba” publikuos geriausius rašinius bei supažindins su jų autoriais. Nuolat papildomoje rubrikoje ,,Jaunųjų filologų konkursas”  galėsite susipažinti su konkurso istorija, skaitysite jo dalyvių įspūdžius.

Ignalinos sporto ir kultūros centre jauniesiems filologams buvo surengta vakaronė bei diskoteka, vyko kūrybiniai skaitymai, stebėtas teatro IKI spektaklis, dairytasi po Palūšę ir Ignalinos apylinkes.

Aistė Gintautaitė

Regimanto Tamošaičio nuotraukos

Griškabūdžio pavasaris: prisiminimai apie poetus

Griškabūdžio bažnyčia
Griškabūdžio bažnyčia

Popietę, skirtą Albino Bernoto bei Arvydo Galgino 80-osioms gimimo metinėms, pradėjo jaunuomenė. Griškabūdžio gimnazistų skaitomos eilės, Šakių muzikos mokyklos auklėtinių kankliavimas dovanojo pavasarišką nuotaiką. Daugiau nei tris valandas trukusį minėjimą įvairino ir originali dainininkės Sigutės Trimakaitės programa.

Prisiminimais dalintasi dosniai: rašytojas Vytautas Bubnys šiltai pasakojo apie  bičiulį Albiną Bernotą (1934-2012), jo kūrybą apžvelgė literatūrologė dr. Donata Mitaitė. Poeto našlė, choro dirigentė Danutė Bernotienė apdovanojo Griškabūdžio biblioteką  Bernoto knygomis, senesniais ir naujesniais leidimais – tai buvo tartum padėka zanavykų kraštui, išugdžiusiam kilnią, kūrybingą asmenybę.

Svečiams, atvykusiems iš Vilniaus, buvo įdomu klausytis Griškabūdžio žmonių pasakojimų apie Arvydą Galginą – mokytoją, vertėją ir – kaip ilgainiui paaiškėjo –  slaptą poetą. Mokytoja Danutė Skaisgirienė pasakojo: ,,Šiandien mokytojo Griškabūdyje stinga. Jo orumo. Rodos, ims ir ateis priešais, protfeliu nešinas, skrybėlę dėvintis senas džentelmenas, pagarbiai ją kilstels, pasisveikins ir žingsniuos šnekučiuodamasis greta. Deja, jis nuo 2006 metų ilsisi Griškabūdžio kapinėse, netoli didžiausio jovaro.“

Arvydas Galginas iš vokiečių kalbos išvertė stirtą knygų – didžiąją dalį sudaro ,,Horizonto“ serijos leidiniai, pasakojantys apie tolimus kraštus. Kad rašo eiles, prisipažino vėlokai – visų pirmą Albinui Bernotui. Jo padrąsintas ryžosi leisti knygą ,,Iš niekur atėjau“ (2007). Deja, jos nebesulaukė. ,,Turtinga, prasminga ir įdomi buvo mokytojo Arvydo Galgino vienatvė“ – teigė Danutė Skaisgirienė.

Popietę inicijavo Vilniaus zanavykai, paraginti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorės Aldonos Augustaitienės.

Aistė Gintautaitė

Romain Gary – Lietuvos miškų prancūziška legenda

Lietuvos miškų  prancūziška legenda  – taip VšĮ MENO BANGOS pavadino popietę Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Ji skirta rašytojo Romaino Gary (Romano Kacevo) šimtmečiui.

Romaine'as Gary
Romaine’as Gary

Popietės įžangoje rašytoja Gintarė Adomaitytė papasakojo apie MENO BANGAS bei jų interneto svetainę menobangos.lt.  Ji sakė: ,,Rudenį uoliai rašėme ne vieną projektą, pavasarį sužinojome, kad kai ką pavyko laimėti. Tačiau projekto ,,Lietuvos miškų prancūziška legenda“ ekspertai nelaimino. Pasitarę nusprendėme:   nedora minėti rašytoją tik tada, kai gauni pinigų ir nesirūpinti jo atminimu, jei negauni…  Kai jau pasirengėme minėjimui, nelauktai netikėtai MENO BANGOS sulaukė aukos iš Marijos, gyvenančios Marijampolėje. Jos dėka nupirkome bilietą iš Vilniaus į Ignaliną ir atgal literatūrologei Neringai Mikalauskienei (nors buvo pasiryžusi ir už savus atvažiuoti…), o ir vaišes susirinkusiems paruošėme.

Romaino Gary gyvenimui ir kūrybai skirtą pokalbį Gintarė Adomaitytė pradėjo citata iš autobigrafinės jo knygos Aušros pažadas: ,,Pamėginkit, dar vaikas, Lietuvos miškuose pasiklausyti prancūziškų legendų; išvysite motinos akyse šalį, kurios nepažįstate, perpraskite ją jos šypsenoje ir nuostabos kupiname balse“.

Svetainės menobangos.lt redaktorius Marius Kraptavičius tęsė Romaino Gary popietę skaitydamas įspūdingą ištrauką iš Aušros pažado apie pirmąją meilę: ,,Man buvo jau beveik devyneri, kai pirmą kartą įsimylėjau“.

Gary

Neringa Mikalauskienė pasakodama apie Romaino Gary gyvenimą ir kūrybą itin akcentavo jo ryžtą tapti aviatoriumi Prancūzijos armijoje. Žydų kilmės prancūzui, išeiviui iš Lietuvos nebuvo lengva – į ,,negrynakraujus“ karius žvelgta itin skeptiškai. Skaitymui Neringa Mikalauskienė pasirinko ištrauką iš romano Dangaus šaknys. Ji minėjo, kad tai – bene pirmasis ekologinis literatūros kūrinys, raginęs XX amžiaus gyventojus atidžiau žvelgti į gamtos pasaulį.

Popietėje dalyvavo ir medikė Gražina Jonikienė. Rengėjų paprašyta, ponia Gražina skaitė Gary mėgtą poetą Adomą Mickevičių originalo kalba. Juk ir pats Romainas Gary didžiavosi, kad lenkiškai skaito ir kalba kaip tikras varšuvietis.

Gintarė Adomaitytė prisatė jai įsiminusius Gary romanus: Europietišką auklėjimą, Moters šviesą, Ajaro slapyvardžiu pasirašytą Gyvenimas dar prieš akis.

Popietėje būta klausimų, diskusijų – bendrauta tartum literatūriniame salone. MENO BANGOS žada Ignalinos viešojoje bibliotekoje žinomus bei primirštus rašytojus minėti dar ne kartą.

,,Gary – rusiškas žodis, lietuviškai jis reikštų skatinimą degti. Tikėkime, kad progų kibirkščiuoti bus“ – sakė Gintarė Adomaitytė. 

Aistė Gintautaitė

Vieną kartą Alizavoje…

Seniai labai seniai, kai žmonės nei skaityti, nei rašyti nemokėjo, jų širdyse apsigyveno svajonė. Bet greitai jai čia pasidarė per ankšta ir ji išskrido į pasaulį. Keliaudama iš vienų lūpų į kitas, žmonių svajonė pavirto pasaka. Apie Saulę, Mėnulį, Žvaigždes ir Vėją. Apie Jėgą, Drąsą, Teisybę ir Melą. Apie visa, ką žmonės matė, apie ką galvojo, ko norėjo. Kaip stebuklingos paukštės skraido pasakos po platųjį pasaulį ir dovanoja žmonėms išmintį, džiaugsmą, grožį. Daug daug metų keliauja jos iš vienos žmonių kartos į kitą ir niekada nepasensta. „Pasaka – kartų tiltas“- taip vadinasi Alizavos pagrindinės mokyklos bendruomenės skaitymo skatinimo projektas, kurį iš dalies finansuoja Kultūros ministerija. Šio projekto dėka sulaukėme garsios menininkės Nomedos Marčėnaitės.

Nomeda Marčėnaitė kuria
Nomeda Marčėnaitė kuria

Kaip gimė knyga ,,Lėlė“

2012 metais Nomeda pradžiugino Lietuvos vaikus išleisdama knygą „Lėlė“. Knyga buvo įvertinta kaip reikšmingiausias Metų debiutas ir geriausia knyga mažiausiems skaitytojams, buvo nominuota „Metų knygos“ rinkimams.

Autorė pasakojo, kad šią istoriją parašė per pusantro mėnesio. Mergaitės istorija sukurta nusižiūrėjus į draugės dukrytę Norą, kuri vos ne kasdien keisdavo savo vardus. Mergaitė močiutės kluone suranda lėlę ir kyla jai didžiulis noras padėti vargšelei (kaip ir visiems vaikams, labai norisi kam nors padėti, o ypač už save silpnesniems). Tai paprastas, bet kartu ir labai žavus, vaikams suprantamas pasakojimas.

Iliustracijas autorė kūrė pusę metų. Viešnia vaizdingai pasakojo, kaip knygoje atsirado viena ar kita iliustracija. Už kai kurias dėkinga savo vaikams Ulai ir Titui ir, žinoma, Norai. Pasakojo, kaip jos vaikai visą vasarą rinko vabalus būsimoms iliustracijoms, kaip panaudoti tebuvo vos keli vabalėliai. Parodė nuostabią iš drugelių sukurtą gėlę. Pasakojo įdomią  senovinės lovos nuotraukos istoriją.

Vieningai balsavus, kad būtina garsiai perskaityti skyrių apie laidotuves, Nomeda taip ir padarė. Labai vaizdingai ir išraiškingai autorė skaitė, kaip mergaitė laidojo surastą negyvą paukštelį. Žiūrovai klausėsi sustingę (kai kurie net išsižioję!) Autorė neslėpė: stengėsi, kad ši knyga vaikams būtų labai patraukli. Įdėjo netgi specialų puslapį, kurį galima išsikirpti ir aprengti lėlę gražiais popieriniais drabužėliais.

Po šitokio vaizdingo pristatymo knyga „Lėlė“ pasidarė tokia miela ir tokia geidžiama, kad bemat išsirikiavo eilutė norinčių ją įsigyti. Ir, žinoma, su pačios autorės raštišku palinkėjimu ją skaityti.

Nišų įvertinimas 

Su Alizavos mokiniais
Su Alizavos mokiniais

Alizavos mokyklos mokiniai, išsirinkę savo klasės pasaką, nišose sukūrė menines kompozicijas. Viešnia buvo paprašyta jas įvertinti.

Pirmąją vietą Nomeda davė aštuntokų iš popieriaus ir medžio sukurtai kompozicijai – „Lietuvių liaudies pasaka „Aukso obelėlė“. Meistrei patiko gražiai suderintos skirtingos medžiagos, kruopščiai padarytas medis, išradingi karpiniai. „ Profesionalu!“- paskelbė visiems. „ Labai įspūdinga“, – nuščiuvo prie didžiulio devintokų sukurto „Batuoto katino“. Trečioji vieta paskirta septintokų „Šarlotės voratinkliui“. Nomedai patiko  ir pastelinis paršelis, ir pilkas nišos fonas, ir kruopščiai padarytas voratinklis. „Kompozicijos autoriams šiek tiek pritrūko bendro susitarimo, todėl ir vieta tik trečia“. Menininkė pagyrė pačius mažuosius, kad gražiai išnaudojo nišą ir sukūrė puikius  nykštukus. Patiko gražūs antrokų ir trečiokų pagaminti „Trijų paršelių“ nameliai, ir medžiai. Tačiau patys paršeliai – per vienodi. Palankiai įvertinti ir gražus dangus, ir medžiai, ir baravykas, ir krūmas, ir puikūs kabantys grybai miškininkų būrelio nišoje „Grybų karas“. Rasta šiltų žodžių penktokų ir šeštokų išradingiems katinams („Rainiaus džiaugsmai ir rūpesčiai“). Viešnia padėkojo mokytojoms už išradingą mokyklos papuošimą, patarė suteikti vaikams daugiau laisvės, nenuslopinti savo idėjomis jų kūrybiškumo.

Greitai susidraugavome
Greitai susidraugavome

Vaikystės medis 

Stebėjome, kaip laiptinėje ant mokyklos sienos gimsta „Vaikystės medis“: Nomeda ima statybinio akrilo švirkštą, piešia puodą, jame „pasodina“ augalą, raizgo šakas… Įdomiausia, kaip ant šakų sužiba spalvoti žiedeliai – įvairūs vaikų atsinešti dalykėliai: auskarai, sagos, smulkūs žaisliukai, karoliukai ir kt.  Užbaigti šį medį privalės patys mokiniai, „kabindami“ ant jo šakų viską iš savo kišenių.

Puodelių dekoravimo pamoka 

Erdvus kabinetas sunkiai sutalpino visus norinčius dalyvauti keramikės pamokoje. „Labai svarbu laikytis taisyklių. Kitaip nepavyks“- aiškino Nomeda. Demonstravo, kaip laikyti puodelį dažant, kad neišsiriebaluotų nuo pirštų. „Užtepus vieną sluoksnį dažų svarbu išlaukti kol džius plėvelė ir tik tada tepti kitą. Piešti viską. Kad puodelis būtų toks, kokio labiausiai norėtum “- kalbėjo ypatingoji mokytoja.

Visą valandą uoliai darbavosi daugybė rankų, o ausys klausė vertingų patarimų. „Aš pati vadovaujuosi tokiu kriterijumi ir jums patariu taip daryti. Jeigu jau pradėjai ką nors daryti, tai nedaryk bet kaip, o stenkis, kad būtų pačiam labai gražu ir iki galo“- kalbėjo Nomeda.

Galiausiai meistrė kiekvieno darbą įvertino, surado už ką pagirti ir kiekviename užrašė savo vardą. Laimingi skirstėsi pradedantieji keramikai, nešini pačiais nuostabiausiais puodeliais.

Patarimai jauniesiems žurnalistams 

Viešnia diskutavo su mokyklos laikraštuko „Šratinukas“ jaunaisiais žurnalistais apie asmenybes, apie gyvenimo filosofiją, apie kelią į sėkmę. Apgailestavo, kad daug pasiekę menininkai pas mus yra nežinomi, bevardžiai, o paprasta televizijos žvaigždutė yra Vardas. Kad Lietuvoje be televizijos sunku tapti žinomu. Diskutavo  apie autoritetus. Nomedai labai gražūs žmonės, kurie yra daug pasiekę, bet kuklūs, paprasti, turintys humoro jausmą, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas.  Jauniems žmonėms viešnia palinkėjo autentiškumo, savito mąstymo, pagarbos sau. Ne miegojimo, o gyvenimo!

Danutė Miknevičienė Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė

Projektas ,,Kūrybinis impulsas“ – Lietuvos baleto ateitis

Projektas ,,Kūrybinis impulsas“ – Lietuvos baleto ateitis

Beata Baublinskienė

Projekto ,,Kūrybinis impulsas III” plakatas
Projekto ,,Kūrybinis impulsas III” plakatas

Vasarai įsibėgėjus Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pristatė paskutinį šio sezono įvykį – jau tęstiniu tapusį naujų choreografinių kompozicijų projektą „Kūrybinis impulsas III“. Liepos 2 dieną dviejų dalių koncerte debiutuojantys ir jau patyrę jauni choreografai pasiūlė aštuonias naujas kompozicijas.

 

„Kūrybinis impulsas“ yra LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuotas, tačiau savanorišku dalyvavimu grįstas trupės šokėjų projektas, į kurį įsitraukdami baleto artistai gali įgyvendinti  kūrybinius sumanymus ir išbandyti jėgas naujame – choreografo, kolegos sukurtos kompozicijos atlikėjo, vadybininko, kostiumų dailininko ir kt. – amplua. Pasak LNOBT baleto vadovų, šios kūrybinės dirbtuvės – tai ne tik žiūrovams įdomus naujas projektas, kurio rezultatus jie išvysta kasmetiniame koncerte, bet ir viena iš baleto trupės tobulėjimo prielaidų bei profesinė galimybė šokėjams, brandžiai ir atsakingai mąstantiems apie savo ateitį.

 

Kūrybinis impuksas III. Repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka
Kūrybinis impuksas III. Repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka

Itin svarbus „Kūrybinio impulso“ rezultatas, kurio tikisi kultūrinė visuomenė, yra naujų Lietuvos choreografijos vardų brandinimas. Ši ilgalaikė strategija jau kitą sezoną duos vaisių – savo pirmą spektaklį trijų vienaveiksmų baletų vakare „Judančios mintys“ 2015 metais  publikos teismui pristatys Martynas Rimeikis.

 

LNOBT baleto vedantysis solistas, teatre šokantis nuo 1999 metų., M. Rimeikis „Kūrybinio impulso“ projekte dalyvauja nuo pat pradžių – pirmojoje programoje 2012 metais sukurė miniatiūrą „Belaukiant Godo“, pelniusią jam projekto Metų choreografo vardą.

Liepos 2-ąją „Kūrybinio impulso III“ koncerte jaunasis choreografas pristatė kompoziciją „Adagio styginiams“ pagal Samuelio Barberio muziką, šoko Rūta Juodzevičiūtė ir Ernestas Barčaitis.

 

Nuo pat pirmojo „Kūrybinio impulso“ projekte dalyvauja ir Živilė Baikštytė, buvusi LNOBT primabalerina, šiuo metu – baleto repetitorė. Choreografė sukūrė miniatiūrą „Pomeriggio“ pagal Marino Marais kūrinius, aranžuotus Jordi Savallio. Šoko Grytė Dirmaitė, Kristina Galalytė, Kristina Gudžiūnaitė, Eligijus Butkus, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas.

Kurybinis impulsas III grupe (c) Imantas Boiko

 

Naktinė fotosesija. Živilės Baikštytės kompozicijos ,,Popietė” šokėjai: Grytė Dirmaitė, Kristina Gudžiūnaitė, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas. Imanto Boiko nuotraukos
Naktinė fotosesija. Živilės Baikštytės kompozicijos ,,Popietė” šokėjai: Grytė Dirmaitė, Kristina Gudžiūnaitė, Genadijus Žukovskis ir Voicechas Žuromskas.
Imanto Boiko nuotraukos

Šiais metais į jaunųjų choreografų gretas įsiliejo LNOBT baleto solistas Kipras Chlebinskas, parengęs kompoziciją „Pario teismas“ pagal Edvardo Griego Styginių kvarteto Nr 1. g-moll, op. 27, muziką. Miniatiūros epigrafui jaunasis menininkas pasirinko stulpelį iš Homero „Iliados“: „… Jis mat užgavo deives, kai tos į jo lūšną atėjo, / Pagerbė tą, kuri davė galybę jam pragaištingą.“ Kostiumus sukūrė Milda Čergelytė, šoko K. Galalytė, Aleksandra Ivanova, Simona Paciukonytė ir G. Žukovskis.

 

„Violetinę rapsodiją“ pagal „Qeen“ ir Nicholaso Hersho „Bohemijos rapsodiją“ simfoniniam orkestrui ir smuikui pristatė baleto artistas Davidas Isaacas Evansas. Šoko G. Dirmaitė, D. I. Evansas, Orianna Jimenez, Haruka Ohno. Londono karališkosios baleto mokyklos auklėtinis,LNOBT šokantis nuo 2012 metų, D. I. Evansas „Kūrybinio impulso“ programoje dalyvauja jau antrą kartą.

Pernai „Kūrybinio impulso II“ programoje kaip choreografė debiutavo ir LNOBT nuo 2009 metų šokanti balerina Vaida Šniurevičiūtė. Šįmet ji sukūrė kompoziciją „Kova dviems“ pagal Miika Mettiaineno „Fight The Wind“, kurią atliko Agnė Steponkevičiūtė ir Miquelis Lozano.

 

Antroji šių metų „Kūrybinio impulso“ debiutantė – Urtė Bareišytė. Ji pagal Briano Craino kūrinį „Wind“ sukūrė miniatiūrą „Panaktinis ir skalbėja“. Šoko M. Lozano, Olga Lopatčenkova, O. Jimenez, Kateryna Kistol, Brigita Misiūtė, Daria Olefirenko.

U. Bareišytė LNOBT šoka nuo 2009 metų, o pirmuosiuose „Kūrybinio impulso“ projektuose dalyvavo kaip šokėja ir šukuosenų stilistė.

 

„Kūrybinis impulsas“ nuo pat pirmojo projekto patraukia ne vien teatro artistų dėmesį. Šiuolaikinio šokio scenoje puikiai žinoma choreografė Edita Stundytė, dalyvavusi pirmojoje programoje su įspūdingu „Degimu“, šį kartą pristato net du darbus. Tai primabalerinai Anastasijai Čumakovai sukurta miniatiūra „Skardis“ pagal „Atrium Carceri“ kompoziciją „Unveiled“ ir visą koncertą pabaigusi didesnio užmojo „Vogue“, lydima šiuolaikinės elektronikos garsų (Monolake „Gobi. The Desert“ ir Ryoji Ikeda „Data. Matrix“). Šoko U. Bareišytė, G. Dirmaitė, Neringa Česaitytė, K. Gudžiūnaitė, O. Lopatčenkova, Viktorija Naumova, H. Ohno, A. Steponkevičiūtė, Karolina Rasa Šibikaitė, Ingrida Švedunova, S. Paciukonytė.

„Kūrybinį impulsą III“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.

Iš mėnulio ir gelmės. Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą „Povų ežeras“

Iš mėnulio ir gelmės

Apie Ernesto Noreikos poezijos knygą  „Povų ežeras“

Ernestas Noreikia, povu ezeras

Pirmąsyk su Ernesto Noreikos poezija susidūriau dar tada, kai tiek jis pats, tiek aš buvome savotiškais anonimais – dalinomės tekstais internetinėje erdvėje, mokydamiesi iš komentarų, iš retkarčiais pasitaikydavusios konstruktyvios kritikos. Tai buvo viena neįprasčiausių naktų – du tūkstančiai devintųjų pabaiga, Antakalnis, tykūs pašnekesiai apie literatūrą ir muziką. Tuometė bičiulė tąvakar užsiminė apie po slapyvardžiu pasislėpusį poetą – esą jo poezija itin stipri, gili, klampi. Ką gi, tekstus pradėjau sekti ir aš. Visai netyčiom, kitų metų gegužę, kai įsibėgėjo „Poezijos pavasaris“, su juo susipažinau. Dabar, kai į mūsų kartos rašytojus galiu pažvelgti kiek santūriau, E. Noreikos tekstai tapę savais. Jo deklamavimo ar, greičiau, skaitymo, tekę girdėti ne vieną dešimtį kartų, poeto vardas tapęs vienu mūsų jaunosios kartos simbolių.

Ernestas Noreika

Retas kuris, klausęsis jo eilėraščių, sugeba neatkreipti dėmesio. Nereiškia, kad lengva suprasti eilėraščių tekstą bei jų prasmę. Ne. Pirma, kas išlieka, tai įspūdis klausantis. Retas kuris balsu sugeba padaryti tiek, kiek šis jaunas poetas. Regis, nėra žodžio, kurio jis neištartų, nėra eilutės, kurios jis nesugebėtų ištarti greičiau, nei mes, klausytojai, perskaitytumėme. Nors įsiklausyti į kūrinio prasmę ir sunku ar veik neįmanoma, emocinis poveikis visad čia pat – tiek šiurpulys it artėjant mirčiai, tiek rimtis pamačius prasikalusį mėnulį, tiek tyki ašara užsmaugus vienatvei. Rodos, tai ir yra E. Noreikos poezija.

Buvo tik laiko klausimas, kada šis autorius savo kūrybą sugebės įamžinti  knygoje. Manau, retas kuris tuo abejojo. Ir štai užpernai pasirodė „Povų ežeras“.  Su šio gilaus, kartais net per gilaus, klampaus ir aklinai tamsaus ežero pasirodymu mūsiškoje literatūroje pagaliau galime daug aiškiau kalbėti apie E. Noreikos eilėraščius – juk visų išsakomų žodžių šaltinis telpa šiuose pusšimtyje puslapių, o ne tik youtube įrašuose bei prisiminimuose apie nesibaigiančius poezijos skaitymo renginius.

Pirma, kas pastebėtina apie E. Noreikos poeziją – ritmas ir kone preciziškas rimavimas. Būna, skaitai kokio autoriaus eilėraščius tai lėčiau, tai greičiau, vietomis pats sukuri kokią pauzelę, kuri lyg ir pateisintų tam tikro motyvo buvimą tekste. Kai skaitai E. Noreikos eilėraščius, na, bent jau kai juos skaitau aš, esu prispaustas prie sienos. Skaitymas tampa giliu protiniu darbu. Eilėraštis, bet kuris iš esančių trisdešimt devynių, pririša prie krėslo, visai kaip save prisirišdavo Emile Zola, ir įtaigiai įsiūlo vienintelį skaitymui tinkantį būdą. Rodos, tik taip gali suvokti tekstų esmę. Teko bandyti skaityti lėtai ar skaidyti tekstą savaip – raidės tiesiog pabirdavo. Tačiau jei skaitytojas sutiks pasinerti į povų ežero gelmę, leisis ritmikos ir metaforų vingiais, skaitymas virs tam tikrais užkalbėjimais, kurie galbūt ir yra vienas E. Noreikos tikslų. Tai ne vien poezija. Tai ir savotiškos savižudiškos ir vienumoj skendinčios maldos, ir poetiniai užkalbėjimai. E. Noreika, norėjo jis to ar ne, parodė, kad tam tikros poetinės apeigos gali būti ne vien persmelktos neužmirštamo Rimvydo Stankevičiaus eilių aromato, bet ir bauginančios, varančios į neviltį, tolyn nuo šviesos, į gelmę.

Kiek teko matyti žmonių, imančių šią knygą į rankas, daugelis tiesiog nėrė į turinį ir paeiliui atsivertė „Skiepą“, „Papartyną“ ir „Sapnų eliziejų“. Vieno iš jų klausiau, kodėl. Atsakė: „Man atrodo, kad jis šituos kažkada skaitė“. Daugeliui iš mūsų, jaunų ir rašančių, išgirdus eilutes „paskiepijo ją nuo mirties, nuo paukščių, sapno, / žvaigždžių vargonais tąkart grojo lietūs tyliai“ (p.  29), „jaučiu, rankutės mažos uždengia akis / ir klausia tyliai, spėki, kas? / nespėjus tarti sodas nutupia. / ir nugaroj prasikala papartis“ (p. 42), ar „nors greičiausiai tai tu iš mėnulio vaizduotės iškritus, / miego tvarsčiuos užmigus, mano sapnas dažnokai kraujuoja, / prigludai, bet dabar dega miestai ir baigiasi ligos / ir matau tavo veidą nuryjant mano veidrodžio kuojai“ (p. 50) nereikia nė galvoti, kieno tai žodžiai ar kas jai norima pasakyti. Tai trys eilėraščiai, daugmaž apibūdinantys mūsų kartos poezijos vingius. Tai poezija, kurioje nepalikta daug vietos džiaugsmui. Šiųmetis „Poezijos pavasario“ laureatas Kęstutis Navakas svarsto, kad poetai gręžiasi į tai, ko jiems labiausiai trūksta, jauniesiems – aiškumo dėl mirties ir tamsos, vyresniajai kartai – žmogiškumo bei lyrikos. Gal tai tiesa. Galbūt Lietuva užaugino kartą, pernelyg įnikusią į tamsą, tačiau kas pasakys, kad šioji karta augo visiškoj šviesoj?

Taigi, grįžkime prie knygos. Antrasis dominuojantis motyvas – gilios ir kartais sunkiai suprantamos metaforos bei įvaizdžiai. Daugelyje tekstų surasime ir mėnulį, ir mirtį, ir regėjimus, ir troleibusus… Galima manyti, kad E. Noreikai trūksta originalumo, galbūt net drąsos ieškoti kitokios terpės savo eilėraščiams. Mano nuomone, šios temos, išskyrus, galbūt, troleibusus, esti amžina bet kokio laikmečio poezijos problematika. E. Noreika noriai nagrinėja tai, kas daugeliui – tabu, o tai sveikintina ir įsimintina. Apsidairęs matau, kad kultūrinė internetinė erdvė jau kiek pavargusi nuo pasikartojančių citatų ir veik viena nuo kitos nesiskiriančių interpretacijų, tad pats to nedarysiu. Skaitytojas knygą į rankas paims pats, suras, ko jam reikia.

Be jokios abejonės, E. Noreika, kaip ir daugelis autorių, nusipelno ir šaižesnio žodžio. Eilėraščiai neretai per klampūs, poetiniai vingiai perspausti, kartais autorius užsižaidžia kalba, stengdamasis išlaikyti rimą bei aukodamas prasmę. Poetiniai sprendimai dažnai ne iškelia problema, o pasėja klausimą – kodėl jis čia, kodėl ne paprasčiau, kodėl ne logiškiau? Tai klausimai, į kuriuos turėtų pats sau atsakyti autorius, atsižvelgdamas į dar ant popieriaus neatgulusius eilėraščius. Pats „Povų ežeras“ – gilus, kaip knygos pradžioje pripažįsta pats autorius („Nerkim į šio ežero gylį, patikrinkim jį“), tačiau išlieka klausimas – ar ne per gilus šis ežeras, ar ne per pavojingas? Poezija, žinoma, nėra beprasmė bei betikslė, „Povų ežero“ prasmė ir tikslai gan aiškūs, bet išlieka dilema, ar šią prasmę daugelis skaitytojų išdrįs apčiuopti. Rekomenduoju. Pačiam tai padaryti pavyko. Kitiems turėtų irgi pavykti. Rašytojas dažnai grūdina savuosius skaitytojus. E. Noreika, nors ir jaunas, šį amatą visai neprastai išmano.

Tai pirmoji poeto knyga. Kužda nuojauta, kad ne paskutinė. Tokio braižo poezijos lietuvių literatūroje nėra daug. Taip – autorius jaunas, nepatyręs, tačiau velniai žino kur jo talento ribos. Ne čia, ne šiame „Povų ežere“. Daug toliau.

 

Aurimas Novikovas

Justina Žvirblytė

Justina Žvirblytė
Justina Žvirblytė

Aš Justina Žvirblytė, vienuoliktokė iš Raguvos. Šiemet Jaunųjų filologų konkurse laimėjau trečiąją vietą. Rašau poeziją. Esu ją publikavusi ,,Šiaurės Atėnuose“. Taip pat skaičiau Poezijos pavasario moksleivių skaitymuose ,,Augame kartu su eilėraščiu“, tapau laimėtoja ir skaičiau baigiamajame jubiliejiniame ,,Poezijos pavasario“ vakare.

Kai Nidoje, Vasaros akademijoje Aidas Marčėnas paklausė, koks sukrėtimas paragino rašyti, pasakiau, kad kadaise parkritau ir dabar turiu ant kojos randą ir dar kad man patinka žodžiai. Tik tiek.

kai nubundi

nuo praamžiaus pykčio

medinių karietų tratėjimo

debesų kosulio

 

prisimeni esąs

vienas iš karkvabalių

beviltiškai besitrankančių

į lauko lempą

 

turi vieną dantį ir akį

ne akį o lešį iškreipiantį vaizdą

holografinę plėvę

kaip ant juodųjų skylių

ir dantį

alui atsidaryti

 

tada nori gyventi

nori nusigerti

iki žaibo iškrovos

iš tavo smegenų neuronų

beprasmiškai besitrankančių

į skliautą

 

kaip kvaili karkvabaliai

į lauko lempą

 

po audros

 

(triptikas)  google nūdienos aktualijos

 

kaip

 

pavogti žmoną

mesti rūkyti

pastoti

ištrinti facebook

užsidirbti pinigų

priaugti svorio

rašyti cv

numesti svorio

prisijaukinti slibiną

megzti kojines

 

kodėl

 

pasauliui reikia maištininkų

vyrai myli kales

žmonės keliauja

svyruoja Hamletas

šildomi kūnai plečiasi

vėluoja mėnesinės

dangus mėlynas

rūkas neskaidrus

pučia vidurius

 

jeigu

 

nori paskraidyt

aš būčiau vyras

vaikas vemia

ar jeigu

buda eitų į pasimatymą

skauda dešinį šoną

kaista dešinė ausis

pučia pilvą

myli paleisk

 

ateities profesijos

pirma

 

aš būsiu žmogus

tikiuosi

o dar tas

kuris nusikaltimo

vietoje atbėgęs tik

apibrėš kreidele lavoną

tik apibrėš

tiksliai ir

viskas ir išeis

ir taip kiekvieną kartą

 

kreiduotais pirštais

 

“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse

“Skamba skamba kankliai” – sodai žmonių širdyse

Milda Savickaitė

Vilniaus universiteto ansamblis "Ratilio"
Vilniaus universiteto ansamblis “Ratilio”

„Dai kai prijojo pilnas dvaras svetelių

Dai kad pristatie pilnų klonių žirgelių

Dai kad priklostie kamaralį balnalių <..>“

Ši lietuvių liaudies daina kuo puikiausiai atspindi šių metų gegužės pabaigoje vykusį  tarptautinį folkloro festivalį „Skamba skamba kankliai“. Vėlyvuoju pavasariu pasipuošęs Vilnius raibo nuo margaspalvių sijonų raštų, svečių iš užjūrio gausos, lietuviškų dainų sąskambių… O išėjus į miestą ore jautėsi it vanilės rūkas pasklidęs darnos ir džiugesio kvapas.

Pasak organizatorių, nors ir būdamas seniausias folkloro festivalis Lietuvoje, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1973 metų, „Skamba skamba kankliai“ visuomet žavi neblėstančiu jaunatviškumu ir išsaugotomis tradicijomis. Vilniuje tomis dienomis viešėjo ansambliai iš Baltarusijos, Italijos, Azerbaidžano, Armėnijos, Lenkijos, Gruzijos, Rusijos, Irano ir, žinoma, iš įvairių Lietuvos kampelių.

Gruzijos pasirodymas
Gruzijos pasirodymas

Tai festivalis, kuris su savimi neša ir tęsia praeities sukurtą tarpusavio darnos ryšį – ir tuo pat metu statantis nepaprastas jausmines karalystes. Tikriausiai niekada nepamiršiu epizodo, kuris savo žavingu paprastumu ir nuoširdumu net kvapą užgniaužė. Viskas vyko Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejaus kiemelyje (Vilniaus miesto širdy, Vokiečių gatvėje). Visai netyčia su drauge ėjome pro šalį ir išgirdusios tradicinę lietuvišką muziką, aidinčią iš toli, nusprendėme užsukti. Įėjusios į kiemelį net amo netekome (gerąja prasme). Stovėjome šiek tiek aukštėliau (amfiteatro principas) ir žvelgėme į apačioje vykstančius masinius lietuvių liaudies šokius. Šoko visi: ansamblių dalyviai lietuviai, užsieniečiai, prašalaičiai, festivalio entuziastai. Kai švystelėjo saulė, viskas pavirto tarsi scena iš filmo – tu stebi praeitį, vykstančią ir atsikuriančią dabar, prieš tavo akis. Bendrystė, šypsenos, muzika, lietuviškumas, ritmas, ir draugystė – tąkart užbūrė taip, kad net žodžių nebereikėjo. Tiesiog stovėjome ir žiūrėjome.

Dar vienas žavingas festivalio vaizdinys atminty iškyla pagalvojus apie nesuderinamumus, kurie pabaigoje visgi susigroja – tai sutartinės. Tradicine tapo festivalio dalis vykstanti Bernardinų sode (anksčiau – Sereikiškių parkas), pavadinta „Sutartinių takas“. Einu sau ramiai takeliu ir girdžiu, kaip šalia manęs sudera tercijos ir sekundos, o iš tolėliau kito kolektyvo atliekama daina puikiausiai susiskamba. Atrodo, jog sutartinėmis kalbamasi. Tai itin  magiškas dalykas, labai džiaugiuosi, kad lietuviai jį noriai priima kaip „savo“ ir jo nesibaido. Drąsiai bando dainuoti patys, paraginti giedotojų (pabrėšiu – sutartinės yra ne dainuojamos, bet giedamos. Tai sakralioji lietuvių liaudies muzika), arba aktyviai jungiasi į gydomuosius sutartinių procesus – kai stojamasi į rato vidurį (priklauso nuo to, kiek giedotojų), visiškai atsipalaiduojama ir susiliejama tarp sąskambių, natų, magiškųjų atitarinių…  Sutartinių taku vaikščiojau iki pat pabaigos – seniai pažįstami kolektyvai bei jų nariai noriai priėmė pagiedoti kartu, žmonės net aikčiojo iš nuostabos, filmavo dalyvių pasirodymus, o medžių apsupty viskas dar labiau panašėjo į tikrą didelę apeigą, ateinančią iš žmonių vidaus.

Šventę kuria jaunimas – senoliai dažniausiai tik atitaria. Ir dabar yra susikūrusi visai nauja tradicija – tai naktišokiai. Kada šokama visą naktį. Muzikantai nepailsdami groja, šokėjai trypia, dainorėliai pritaria savo balsais. Jautiesi tarsi būtum tikroje senovinėje kuokynėje. Nepabuvęs, nesudalyvavęs – nepajausi ir nesuprasi…

Man labai džiugu, kad „Skamba skamba kankliai“ dalimi jau antrus metus esu ir aš. Birželio 1 dieną jau dvidešimt antrą kartą vyko Vaikų ir jaunimo šventė Saulytė – vesti šią festivalio dalį teko garbė man. Tik praėjus viskam suvokiu kokio didelio ir gražaus renginio dalimi aš tapau ir prie ko prisidėjau… Kas mane labai stebina kasmet – tai vilniečių (nes dalyvaujančių kolektyvų dauguma iš Vilniaus) noras pažinti ir kuo tikriau perteikti penkių  lietuviškų regionų ypatumus bei savitumus. Džiugu ir tai, kad festivalis neužveria durų ir Vilniaus miesto tautinėms mažumoms – visi darniai sugyvena. Man tenka garbė atstovauti savo gimtąjį kraštą – Ignalinos rajoną. Šventę vedu kalbėdama tarmiškai – tai didžiajai daliai susirinkusiųjų yra egzotika. Nulipusi nuo scenos kartais net susidroviu, kai kolektyvų vadovai dėkoja, jog kalbu tarmiškai ir kad puoselėju tradicijas. Labai gera pasipuošti savo krašto tautiniais drabužiais, o ant galvos baltuojantis pusnuometis (nuometo supaprastinta versija) didžiajai daliai tradicinio kostiumo nepažįstančių kelia nuostabą. Mielai besidomintiems pasakoju, kodėl ir kaip pusnuometis būdavo nešiojamas.

Festivalį organizuoja Vilniaus etninės kultūros centras. Kiekvieną kartą susitikusi su centro darbuotojais padėkoju už atliekamą veiklą ir už tai, kad mane kviečia ir nebijo patikėti tokio didelio ir gražaus festivalio šiokios tokios dalelės.

Neapsakomas jausmas – savojo krašto visapusiškas reprezentavimas. Tiek kalbant apie pačią Lietuvą, tiek apie Ignaliną. Ir dar džiugiau, kai poelgiais ir darbais gali įsirašyti į tvaraus kūrinio gyvavimo istoriją. Nors kartais… Užtenka minčių ir plačių šypsenų, kad viskas aplink užmegztų vaisių, sužydėtų ir pasiruoštų kasmetiniam įstabiam atbudimui vėl ir vėl.

To būtent ir linkiu festivaliui „Skamba skamba kankliai“ – nepailsti sodinant sodus žmonių širdyse.

VISI ansamblio pasirodymas
VISI ansamblio pasirodymas

Nuotraukos iš Vilniaus etninės kultūros centro archyvo.

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU