Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo

Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo

Milda Savickaitė

knygų lentyna2

Sako, kad namai – tvirtovė. Pagaliau ir aš, grįžusi po visų gastroliavimų, galiu taip sakyti – ir visai nesvarbu, kad grįžau tik trumpam… Salsvas cigarečių, maisto ir mamos kvepalų kvapas tiesiog užburia. Kaskart, žengdama pirmą žingsnį per slenkstį, stengiuosi įkvėpti kuo daugiau – rūšiuoju atsiminimus įsigėrusius sienose, valgau akimis seniai matytus takelius… Ir visada visada tuos tris jau mano išvardytus kvapus veja ir ketvirtasis. Jis toks savas, nepastebimas, išsiilgtas – pagrindinis namų akcentas. Tikriausiai net ir draugai be jo neįsivaizduoja mūsų šeimos.

Nustebsite, nes tai – knygos. Daugybė knygų. Visas dviejų aukštų kambarys pilnas tyliai nutūpusių knygų. Ir jame be galo tikra… Atsisėdi ir kvėpuoji įvairiomis istorijomis, ragauji atsiminimus, bandai atspėti ateitį. Bandai akimis suskaityti ir suskaičiuoti visas gražuoles, bet pačios akys nenorom ima lakstyti nuo vieno lentynos kampo prie kito. Paimi vieną – atrodo, kad skaitysi, bet iškart akis užkliūna už kitos, atrodo geresnės, ir taip istorija kartojasi begalę kartų… Kartojasi, kartojasi, kartojasi kol… ateina knygų karalienė Mama. Visas perskaičiusi, surinkusi, surūšiavusi. Ir biblioteką papildanti vis kitokiomis – naujomis, populiaromis (ne tik tą kambario patalpą, bet asmeninę – širdies biblioteką). Ji lengvai atranda tinkamiausią, nes jaučia vidinę žmogaus būseną ir poreikius it kokia laumė. Esame skirtingos, Mama ir aš. Ji  – skaitymo dievaitė. Aš savaime dievaitė, nes vardas taip sako… O knygas prižiūrime abi.

 

Iš visos didelės Mamos kauptos bibliotekos geriausiai atsimenu dvi knygas. Tai – Hermannas Hesse, „Gertrūda“. Knyga, kurią skaičiau (nebijosiu sumeluoti) apie 20 kartų. Ir kita – Ruvimo Frajermano „Laukinis šuo Dingas arba apysaka apie pirmąją meilę“. Pastaroji yra mano pirmoji perskaityta knyga – na ta, iš rimtesniųjų serijos (atmetant Pelenes, Bembius ir Didžiąsias klasikas, bet mažąsias serijas). Nebuvau (ir nesu) ta skaitytoja numeris vienas, todėl mama labai stengdavosi atrasti ir įtikti su knygomis. Nes, būdavo, paskaitau pradžią ir padedu į šalį. Arba visai neskaitau. Bet Mama žino tą slaptą priėjimą prie atžalos (ir visai nesvarbu, kad tai bus šokolado plytelė arba Kijevo kotletas). Taigi – Mama rado raktą į mano skaitymo skrynelę, nes po apysakos apie šunis ir meilę atsivėrė visos įmanomos skaitymo čakros, ir vienu metu tikrai buvau pasinėrusi į raidžių marias.

Laukinis_Dingas

 

Skaičiau, skaičiau, skaičiau, o Mama džiaugėsi. Ir užėjo į mūsų uostą nelemta audra. Dabar madinga uraganams ir viesulams duoti pavadinimus, tai ir aš savąjį pavadinsiu – manosios negandos vardas Paauglystė. Mama, kaip geras kapitonas, vairo nepaliko, valdžios neapleido, su įgula susitvarkė… Laikui bėgant mūsų padangėje pradėjo švysčioti šviesos ruožai. Tikriausiai tam įtakos turėjo artėjantys brandos egzaminai – ėmiau skaityti dar daugiau. Nors kai pagalvoji – nelabai kur ir dingsi, juk išsilaikyti reikia. Keisčiausia tai, kad kiekvienu dvidešimties metų gyvenimo etapu mane lydėjo Hermannas Hesse. Kuo knyga patraukė mane? Nežinau. Galbūt suviliojo todėl, kad mano senelės vardas Gertrūda. O kai pradėjau… Nebegalėjau atsispirti autoriaus gebėjimui taip gražiai aprašyti senatvę ir per amžius nemirštančią meilę. Skaitai ir junti jaukumą, artimos tampa raidelės.

Gertruda

Dabar dar ir studijuoju kultūros istoriją – manau, galėtume varžytis su filologais ir filosofais, kurie bene daugiausia skaito. Ir labai patinka man tai. Atradau naujai raides, sakinius ir kablelius. O ir Mama džiaugiasi – gali savo biblioteką dažniau panaršyti, nes man studijoms vis įvairesnių knygų prisireikia. Nesiginčysiu – kai kurias skaityti tikra kančia (lai niekas nesupyksta, bet lietuvių ir lenkų bendras šedevras Statutas – tikra katorga), o kai kurias skaitai ir nori, kad nesibaigtų (kad ir Postilė arba Utopija).

Žinau, kad manoji karta niekada nesupras tųjų, kuriems knyga ir raštas buvo drausti. Apie knygnešius nekalbėsiu – pastaruoju metu nuvalkiota tema. Bet į sovietinį periodą pažvelgti norėčiau. Labai keista klausyti Mamos pasakojimų, atrodo nesuprantama: kaip nebuvo galima skaityti to, ko nori? Kaip negalėjo būti tokio knygų pasirinkimo? Kodėl skaitydavo pasislėpę? Atrodo, kad jei iš Mamos atimtum knygą ir raštą – jos pačios nebeliktų. Gal ir tiesa, kad draustas vaisius daug saldesnis… Ir tikrai tiesa, kad bibliotekininkai – didžiausi knygų guru. Šiuolaikiniai knygnešiai, nes… Visi patys žinom – dabar knyga vėl keliauja nežinia kur. Net „antru planu“ to nepavadinčiau. Kaip gali būti smagu skaityti elektroninę knygą?.. Net kompiuterio ekrane skaitydama juntu: kyla  nepasitenkinimas. Nes juk… Knygas apsimoka skaityti vien dėl kvapo – tokio kvapo nerasi niekur kitur – jokiame kompiutery ar kokioje nors kitoje elektronikoje. Ir tųjų žmonių, na, sovietinio periodo vaikų, rašto darbai daug gražesni. Nes kai kurių šiuolaikinių menininkų darbų (tiek apčiuopamų, tiek regimų, o ypač ant lapo parašytų) menu nepavadinčiau. Subtilu yra pastatyti kėdę vidury kambario ir tai vadinti instaliacija arba aprašyti tuštinimosi procesą ir tikėtis kokios nors premijos už tai. O kokia didinga ir graži mūsų tėvų (mano Mamos) skaitoma ir rašoma medžiaga! Juk su ja auga vaikai dar ir dabar – tas grožis yra tikras, nedirbtinis, mokantis pats augti, kitus auginti, skatinantis  galvoti ne tik apie save… O su knyga visada smagu – skaitymas padeda stabtelėti. Atsisėdi kambary, uodi namų tylą, aplink dailiai į tave žiūrinčius atsiminimus ir… Nieko daugiau nebereikia. Nebent mamos apkabinimo… Ir to vieno sakinio, kuris (tikriausiai) visiems ir asocijuojasi su namais: ,,Milda (garsiai ištarkite savo vardą), eik valgyt!“

O pabaigai noriu aprašyti dar vieną savo atradimą, kuris įvyko dešimtoje (atrodo, kad dešimtoje) klasėje. Su keliais bendraklasiais, vadove Jolanta Narbutaitiene ir a.a. klasės auklėtoju Petru Mikštu ruošėme kompoziciją ,,Kas perbėgo jus kojom purvinom“ skaitovų konkursui. Tada mokytojas rinko eiliuotą tekstą. Jį skubotai perskaičiusi pamaniau: „Na gerai, suvaidinsiu“. Bet kai pradėjome atidžiai skaityti, supratau: vaidinimas bus gilus… Man teko Gimtosios Kalbos vaidmuo. O kiti buvo „gerieji“, kurie ėjo už knygą ir raštą, arba „blogieji“, kurie pasisakė už tą keistą šiuolaikinę poeziją ir technologijas. Keisčiausia: aiškaus gėrio laimėjimo šioje kompozicijoje nebuvo. Smagu, kad žiūrovui leidome pasirinkti… Ir tikrai niekada nepamiršiu, kaip mes vaidindami net drebėjome nuo sakomų žodžių galios. Po pasirodymo akyse buvo susikaupusios mažos ašarėlės. Nelabai ir kalbėjomės, geras dvidešimt minučių persirenginėdami tylėjome…

gyvasis vanduo2

Ignalinos gimnazistų kompozicija ,,Kas perbėgo jus kojom purvinom“. 2010 metai

logo_srtrf

Kviečiame į Biržus!

TARPTAUTINIS ŠIUOLAIKINĖS LITERATŪROS FORUMAS

Šiaurės vasara. Kūrinys ir jo kalba. Rugpjūčio 22‒24 d.

Biržų krašto muziejus Sėla; Biržai, J.Radvilos g. 3

 

PENKTADIENIS. Rugpjūčio 22-oji

Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

 19.00 Atidarymas. Literatūros skaitymai, autorių pristatymas ir muzika

Skaito: Kornelijus Platelis, Julia Tsimafejeva (Baltarusija), Paulina Pukytė (Lietuva, Didžioji Britanija), Kārlis Vērdiņš (Latvija), Laima Kreivytė

Muzika – Daniel Marques (Brazilija), gitara

22.00 Naktinėjimai. Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

Aurelija Maknytė + Rolandas Rastauskas: Atkarpos, arba Beckettas Biržuose

ŠEŠTADIENIS. Rugpjūčio 23-oji

Muziejus Sėla, Biržų pilies arsenalas

 10.00 val. Seminaras-diskusija. Veda Laima Kreivytė

Kristijonas Donelaitis Ispanijoje. Carmen Caro (Lietuva, Ispanija)

Nuo „Postfašizmo“ iki postfašizmo. Jaroslavas Melnikas

Vertimas kaip kenkimas. Paulina Pukytė (Lietuva, Didžioji Britanija)

11.30–12.00 Pertrauka

12.00 Seminaro-diskusijos tęsinys

Vyriškas moteriškas rašymas. Renata Šerelytė

Kaip rytų europiečiai Londone antis vogė: latviai, lietuviai, bulgarai emigracijoje. Laura Laurušaitė

Latvių poetai egzilėje. Kārlis Vērdiņš (Latvija)

13.30–14.30 Pertrauka

14.30 Seminaro-diskusijos tęsinys

Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba. Jūratė Baranova

Kodėl aš neseku kulinarinių blogų. Jurga Klapatauskaitė

Skaitytojo portretas. Gabrielė Gailiūtė

 16.00–16.30 Pertrauka

16.30 Diskusijos-seminaro tęsinys

Tarp dviejų kalbų – kūrinys ir vertėjas. Kornelijus Platelis

Kitoks Eduardas Mieželaitis. Elena Baliutytė

 18.00–19.30 Pertrauka

19.30 Literatūros skaitymai, autorių pristatymas ir muzika

Muziejus Sėla, Didžioji parodų salė

 Skaito: Aidas Marčėnas, Algerd Bacharevič (Baltarusija), Jaroslavas Melnikas, Andrej Kurkov (Ukraina), Renata Šerelytė

Muzika – Daniel Marques (Brazilija), gitara

22.00 Naktinėjimai. Kęstučio Navako diskoteka SCH©K

SEKMADIENIS. Rugpjūčio 24-oji

Muziejus Sėla, Biržų pilies arsenalas

11.00 Seminaras-diskusija. Veda Laima Kreivytė

Kūrinys ir jo kalbos. Laimantas Jonušys

Draugiška aplinka anglų kalbai lietuvių galvose ir burnose. Giedra Radvilavičiūtė

Juokingos ir absurdiškos skulptūros. Laima Kreivytė

12. 30 Atsisveikinimo pietūs (ežeras ir jį lydintys asmenys)

 

Apie BALTICA laimę ir DAINŲ ŠVENTĖS džiaugsmą

Apie BALTICA laimę ir DAINŲ ŠVENTĖS džiaugsmą

Milda Savickaitė

Atidarymo koncertas. Dainos namai.
Atidarymo koncertas. Dainos namai.

Tas keistas ir kaskart naujai užgimstantis tapatybės jausmas… Jausmas, kuris  gimsta iš kelių žodžių – BALTICA ir DAINŲ ŠVENTĖ. Šiemet jis sugrįžo dviguba jėga, nes abi šventės vyko tuo pačiu metu (o ir pasakojo beveik tą patį). Dažniausiai esu už tęstinumą. Jo reikia, jei žmogus nori įsišaknyti. Ar patyrėte:  Vilniaus mieste, kaip niekada anksčiau, gyvybe ir atsipalaidavimu ima pulsuoti net gatvės… Ir suvoki: per amžius austos vertybės – dainos, šokiai, gimtoji kalba įtraukia į vieną – į atgimimo giją. Tarptautinis festivalis ,,Baltica“ šiemet vyko dvidešimt septintą kartą birželio 30–liepos 6 dienomis. Jo tema – Laimė. Organizatoriai sako: ,,Laimė yra visą žmogaus gyvenimą, jo veiklas integruojantis principas, suteikiantis vertę. Laimės troškimas, jos ieškojimas yra žmogaus gyvenimo variklis. Viena iš svarbiausių laimės sąlygų – gyventi ir klestėti savo namuose, darnioje šeimoje, paveldėtoje ir nuolat gimstančioje kultūroje, savo Tėvynėje.“ Festivalio svečiai iš Azerbaidžiano, Gruzijos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Kroatijos, Šri Lankos, Vengrijos, Baltarusijos ir šeimininkai – lietuviai birželio pabaigoje kalbėjo apie laimę, likimą, dalią… Apie tai, kokiu vardu laimę kviesti, o pasikvietus – kaip laikyti ir nepaleisti. Kaip porą susirasti, o jei radai – kaip žvelgti viena kryptimi. Kiekviena šalis supažindino su tradicijomis, papročiais, apeigomis, burtais. Pasakojo, kaip pasitikti gimstantįjį, kaip santuoką puoselėti. Kokiais būdais namų židinio deivėms pataikauti ir malonę jų gauti… Manau, kad tądien visi rado atsakymą į klausimą: kaip išsaugoti darną ir gerovę? Į Kongresų rūmus susirinko gana daug įvaraus amžiaus žmonių. Koncertą vedė Loreta Sungailienė su padėdėju (šis vertė jos tekstą į anglų kalbą). Viską tarsi viena gija apjungė intarpuose mažųjų atliekami paukščių pamėgdžiojimai (skudučiais ir balsu). Dar kartą įsitikinome, kad latviai ir lietuviai – itin giminingos tautos:  net ir paukščiukai panašia kalba ir panašius dalykus pasakoja.

Estai pažėrė skambių šiaurietiškų dainų: šio kolektyvo repertuare buvo daug suomių ir švedų palikimo. Baltarusiai užbūrė slaviškuoju temperamentu ir dainavimo mandrybėmis. Gruzinai (nors buvo tik trys) sugebėjo prikaustyti žvilgsnį ir nepaleisti jo visą pasirodymą. Vengrai užbūrė šokiais ir trepsėjimais. Ukrainiečiai – gaila, bet… – rauda visus pasveikino… Po giesmės salė plojo atsistojusi, ne vienam ir ašara skruostu riedėjo. O kroatai šiek tiek šokiravo savo tautinio kostiumo daugiasluoksniškumu (gana jiems įžengti į sceną, ir visi pradėjome ploti). Šventę baigė jungtinė (kiek žinau, kviesta iš visos Lietuvos) šeimų daina: į sceną lipo tėveliai su atžalomis ir kartu dainavo. Labai žavingai atrodė, kai mažieji ,,Reketuko“ (Vilniaus mokytojų namų folkloro ansamblis) nariai kvietė šokti nešokančiuosius – kaip draugiškai su jais į sceną lipo užsieniečiai.

Labai džiugu, kad toks gražus, didelis ir ilgaamžis festivalis vis sugrįžta į Lietuvą. O festivalio svečių koncertai birželio 30 dieną nesibaigė – jie pasirodė ir per Dainų šventę (Folkloro dienoje). Smagu, kad lietuviai noriai priima ir kaskart palydi gausiais aplodismentais svečius – bet ir jie, tie svečiai, nelieka skolingi. Semia mūsų kultūros lobius ir džiaugiasi su visa tauta. O dabar šiek tiek apie Dainų šventę. Rašau, kol įspūdžiai neišblėso… Šiemet Dainų šventė puošėsi pavadinimu ,,Čia mano namai“ ir minėjo  devyniasdešimtąsias gyvavimo metines. Visas miestas pilnas tautiniais kostiumais pasipuošusių žmonių, gatvėse nerimo jaunimas ir vaikai, skubantys į repeticijas arba iš jų. Atidarymo koncertas ,,Dainos namai“ vyko liepos 1 dieną Katedros aikštėje. Labai įstabu matyti tautą, gausiai susirinkusią dėl vieno tikslo – dainuoti ir dalintis daina. Nors lyginant su ana švente šiek tiek jėgos atidarymui pritrūko (ne iš vieno žmogaus girdėjau šiokį tokį kritinį vertinimą), bet faktas, kad tai ‒ mūsų, atperka viską. Kitą dieną vyko ansamblių vakaras ,,Krantai Nemunėlio“. Ten keliavome palei Nemuno krantus per visą Lietuvą, o kelionę baigėme Pamary. Džiugu buvo matyti Ansamblių vakare taip šauniai pasirodžiusius ratiliokus – tai Vilniaus universiteto folkloro ansamblio ,,Ratilio“ nariai. Širdį suspaudė šiokie tokie sentimentai, nes ir aš jam priklausiau (nors ir dabar viena koja esu ratiliokė…). Man asmeniškai šis vakaras – pati gražiausia Dainų šventės stotelė, nes čia telpa viskas. Ir grynasis folkloras, ir šokis, daina, instrumentika. O kartu išlaikoma istorijos, pasakojimo, siužeto tėkmė.
Liepos 4 dieną vyko Folkloro diena. Diena, kada širdys atsiveria. Nes folkloras ir yra tai, ką mes turime ir ką kuriame dabar. Daugybė Lietuvos ansamblių (o kartu ir festivalio ,,Baltica“ svečiai) šoko ir šokdino, dainavo ir kvietė dainuoti, muzikavo, kepė duoną, dalijosi naminiais produktais, suvenyrais, pristatė amatus. Visas Bernardinų sodas ir Katedros aikštė bei jos   didžioji scena raibo ir lūžo nuo žmonių gausos, akys mirguliavo nuo raštų, širdys džiaugėsi bendryste. Aplankiau daug kolektyvų – daug dainų išgirdau. Kiekvieno regiono savastį atradau ir išgyvenau iš naujo. Ypač likau sužavėta Klaipėdos folkloro ansamblio ,,Kuršių ainiai“ tautinių kostiumų autentiškumu. Vėlgi mano ratiliokai, o ir kitų universitetų bei kolegijų ansambliai su savimi atsinešė jaunystę ir jėgą.

Bet labiausiai už širdies griebė, kai stebėjau Ignalinos folkloro ansamblio ,,Čiulbutė“ pasirodymą – tai yra ta terpė ir ta mokytoja Sigutė Mudinienė, kuri mane visko ir išmokė (dainuoti, šokti, amatų ir tauraus reiškinio – tarmės). Labai gaila, kad kolektyvas Ignalinoje nepriklauso niekam (t. y. jokiai įstaigai) – o gal kaip tik gerai, kad gali augti ir kurti nevaržomi. Nors linkėčiau ignaliniečiams puoselėti tai, ką kraštiečiai užgyvena. Sigutė teigia: ,,Kožnam žmogeliui mieliausias tas kraštas, katram gimei, augai, kur kožnų kumpelį žingsneliais išmieravai“. Šiuos žodžius teko ir man ištarti pristatant Ignalinos kraštą, kai „Ratilio“ ansamblio narių margumą fiksavo TV laida ,,Labas rytas“. Manau, kad būtent šie šauniosios Sigutės žodžiai labai tinka ir šiųmetei Dainų šventei. Nes juk būtent čia – mūsų namai.

Jaunieji šokėjėliai
Jaunieji šokėjėliai

 

Tautos žiedai
Tautos žiedai

 

Aš jums pagrosiu ir padainuosiu...
Aš jums pagrosiu ir padainuosiu…
Šokame!
Šokame!

Karolinos Pansevič ir Martyno Siruno nuotraukos iš Ansamblių vakaro.

Apie vieno miesto pasakotoją

Apie vieno miesto pasakotoją

Kristina Tamulevičiūtė
Kristina Tamulevičiūtė

 

Kai prieš ketverius metus peržengiau VU Filologijos fakulteto slenkstį ir vėliau šioje rašytojų kalvėje lankiausi kone kasdien, Kristinos Tamulevičiūtės nei vardo, nei veido nežinojau. Gal buvau kiek per jaunas – įsibėgėjus manosioms studijoms šios jaunos autorės fakultete nebebuvo, jau buvo iškėlusi sparnus svetur, ten, kur daugeliui keliauti būtų mažų mažiausiai neįprasta.

K. Tamulevičiūtė – dar vienas pavyzdys, iliustruojantis studijų VU Filologijos fakultete realybę. Čia ateina mėgstantys skaityti, kai kurie ‒ rašyti. Iš čia išeina arba vis dar mėgstantys skaityti arba mokantys kokybiškai rašyti, arba nebepajėgiantys žiūrėti į nei spausdintą, nei sava ranka rašytą tekstą. Tai, ką meniškai ir į literatūrą linkusiai asmenybei suteikia fakulteto sienos, yra išties unikalu. Niekas mūsų nemoko tapti rašytojais, niekas mūsų neskatina eiti literatūros keliu. Patys pasirenkame.

Kristina Tamuleviciute, Pasakojimas apie viena miesta

Šios jaunos ir trečiosios dešimties neįpusėjusios autorės knyga „Pasakojimas apie vieną miestą“, nori to ar ne, guldomas bent po keliomis lupomis. Pirma – K. Tamulevičiūtė laimėjo pirmosios prozos knygos konkursą, knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjunga. Matyt, kiekvienas jaunas autorius, savo kelią pradedantis po aukštomis sąjungos pastato lubomis, sulaukia ne vieno kritiško žvilgsnio. Ne todėl, kad laimėti pirmosios knygos konkursą yra blogai. Ne. Žvilgsniai krypsta, matyt, todėl, kad norima įsitikinti, ar tikrai knyga buvo verta laimėti, ar ji tikrai literatūriška, ar verta skaitytojo, o gal kandidatai laimėti konkursą tiesiog nebuvo stiprūs? Antra, knygos pavadinimas netiesiogiai asocijuojasi su Charles’o Dickens’o legendiniu „Pasakojimu apie du miestus“. Sudėkime abu šiuos aspektus ir, prieš atsiverčiant knygą, kils nemažai klausimų, į kuriuos, tikėsimės, autorė bus pasiryžusi atsakyti.

K. Tamulevičiūtė, galbūt suprasdama, kad retas lietuvis nusimano apie vieną pagrindinių jos pasakojimo objektų, knygą gan įtaigiai pradeda nuoroda į filmą „Paris, je t`aime“ („Paryžiau, aš tave myliu“, 2006 m.), kurį, galima manyti, didžioji dalis išsilavinusių skaitytojų tikrai yra mačiusi. Pirmajame knygos segmente ar skyriuje pristatomas Sarajevas – vingiais ir giliomis istorijos duobėmis išvagotas miestas, apie kurį lyg ir turėtų būti rezgamas pasakojimas. Jau greitai įsitikiname, kad knyga daugialypė – pasakotoja ne tik pristato bei interpretuoja Sarajevo dabartį, kurią patyrė ar patiria, ir praeitį, kurios nuolaužas smalsiai stebi ir aiškina skaitytojui, bet ir tekstą rezga ganėtinai lengvu dienoraščio tipo pasakojimu. Greičiausiai, jei asmeninių ar fikcinių potyrių šioje plonytėje, net devyniasdešimties puslapių neturinčioje knygelėje, nebūtų, skaityti ją atrodytų neverta. Tiek pat informacijos ir daugiau galima lengvai rasti minutę kitą panaršius internete. K. Tamulevičiūtė, regis, tai suvokia ir savitai Sarajevo interpretacijai prideda unikalų prieskonį – savas ar fiktyvias patirtis ir išgyvenimus, kurie sudaro šio pasakojimo kertinę grandį. Kita, kas žavi šios autorės tekste, yra jos sugebėjimas pastebėti detales, kurios daugeliui nėra matomos. Čia galima ir pacituoti. „Man rodos, Genocido muziejuje Sarajeve esu mačiusi nespalvotą nuotrauką, kur juodai apsivilkusios moterys baltais veidais laiko tuščius dubenis, nenusakomos spalvos. Vienos iš jų palto rankovė baigia nuplyšti ties pečiu (p. 11), „Musulmonų kūnai atgulė kur pakliuvo, karui pasibaigus žuvusiųjų perlaidoti nebuvo galima, nes to neleidžia islamas. Viena bosnių poetė rašė, kad nedrįsta nukelti kojos nuo asfalto ir žengti į žolę, nes nežino, ant kieno kaulų gali atsistoti – žmogaus, katės ar žuvies. Kaulai yra neatsiejama miesto dalis, tai lyg nematomas fasadas – fasadas, kurį skauda“ (p. 44‒45). Tokie žavūs autorės pastebėjimai bent jau mano akyse Sarajevą pavertė išskirtiniu miestu – man, mėgstančiam originalius pastebėjimus apie vieną ar kitą vietą, K. Tamulevičiūtės pasakojimas išsyk tapo spalvingesnis ir sodresnis.

Ar jame stinga spalvų ir sodrumo? Spalvų – ne. Sodrumo – taip. Į tekstą žvelgiant kaip į literatūros kūrinį, kyla klausimų dėl jo tvirtumo. Sveikintina tai, kad kūrinio objektas – daugeliui nepažinus miestas, tačiau nuo Sarajevo dažnai nutolstama, ir pasakotoja imasi analizuoti prisiminimus apie senelę bei prosenelę, kurios su Sarajevu arba nėra susijusios, arba tai nuo skaitytojo yra slepiama. Kyla klausimas – jei tai pasakojimas apie Sarajevą, kodėl gręžiamasi į tėviškę? Jei pasakotoja išdrįstų paaiškinti, kodėl vis grįžta prie tradicinių moteriškosios literatūros bruožų, nuo kurių šiais laikais yra noriai ir sveikintinai tolstama, galbūt skaitymas taptų malonesnis. Jokiu būdu nesakau, kad bloga branginti senelę ar prosenelę. Literatūra, ypač ta, kur objektas yra tiesiogiai nesusijęs su tekste dažnai aprašomomis išėjusiomis kartomis, yra kiek erzinanti ir skatinanti kai kuriuos intarpus praleisti. Gaila, bet būtent šie intarpai išdžiovina „Pasakojimo apie vieną miestą“ žavesį. Galbūt būtų buvę daug taikliau minėtuosius intarpus pakeisti pagrindimu, kodėl pasakotoja ar ir autorė taip domisi aprašoma ir supančia kultūra. Dabar, kai skaitytojas įmetamas į trumputį pasakojimo sūkurį, nejaučiami kūrinio pamatai, aiškiai nematoma kūrinio prasmė. Galbūt autorė to dar išmoks, juk pirmosios knygos retai kada parodo visą autoriaus potencialą. To K. Tamulevičiūtei ir linkiu!

„Pasakojimas apie vieną miestą“ – retas ir žavus bandymas esė žanrą pakreipti savita linkme, šiuokart jį perpinant su kasdienos išgyvenimais bei šuoliais į tai, kas pasakotojos ar ir autorės asmenybėje esti iškiliausia. Kita vertus, knyga taip pat parodo, kad skambus pavadinimas pasiteins ne visada.

 

Aurimas Novikovas

 

 

 

Zarasai: amatų subtilumas

zarasai9

Zarasų krašto muziejuje veikė Zarasų žemės ūkio mokyklos kūrybos darbų paroda ,,Amato subtilumas mokytojo ir mokinio akimis“. Būtent judviejų – jauno ir patirtį turinčio – kūrėjų, dalyvaujančių kūrybos procese, bendradarbiavimas, kūrybinė sanglauda leidžia  atrasti tuos žavius meno klodus.

Mokykla yra surengusi jau ne vieną kūrybos parodą. Jose demonstruoti įvairūs meno darbai, sukurti kūrybingų mokytojų ir jų mokinių. Jau daug metų įvairiose šventėse, parodose daugelį džiugina gražūs metalo, medžio dirbiniai, audiniai, piešiniai, rankdarbiai. Žvakidės puošia Zarasų bažnyčią,  daug meniškų kūrinių rado vietą mokyklos interjere. Pagal specialų projektą pagaminami dirbiniai rengiantis profesinio meistriškumo šventėms ir respublikiniam konkursui-šventei „Žemės vaikai“, respublikiniams renginiams ,,Studijos“ LITEXPO parodų rūmuose Vilniuje.

Zarasai1

Apie meniškų dirbinių gimimą, kūrybos procesą ir kitas dailiųjų amatų paslaptis parodoje ir buvo labai nuoširdžiai šnekama, džiaugiamasi. Pakalbinti tikri kalvystės meistrai – profesijos vyr. mokytojai Aleksandras Tumalovičius ir Vytautas Kruopis – atskleidė nemažai amato subtilybių, bet, kaip įprasta kūrėjams, savo darbą vertino  kukliai. Anot  Aleksandro, dirbti su metalu nesudėtinga, tad šmaikštavo: medžiagos nekainuoja – akmuo iš lauko, metalo strypai, skarda iš metalo laužo… Pakalei, palenkei, pavirinai, padažei – ir kažkas išeina. Rodos, taip paprasta – tik dirbiniai gimsta nepaprasti, žavintys, stebinantys, išmoningi. Tuo tarpu Vytautas, paklaustas, per kiek laiko pagaminama, tarkime, masyvi žvakidė, prisipažino užtrukęs apie pusę metų, be to, ne kiekviena idėja pasiduoda įgyvendinama. Tenka net darbą atidėti, kad sulauktų ,,savojo laiko“, bet nebuvę taip, kad  viskas nueitų visiškai niekais.

Zarasai2

Šie nagingi mokytojai pastebėjo, sudomino, išugdė nemažai mokinių, palinkusių į  metalo kalybą. Apie tai abudu vyrai mintijo panašiai: reikia pasiūlyti, parodyti, patarti, ir jauni žmonės patys pradeda domėtis, savarankiškai bando kurti. Niekada nekritikuoją mokinių, jei jiems nepavyksta, tiki, kad kitą kartą tikrai sumanymas bus įgyvendintas. Tad Andriaus Lizunovo, Leono Levo Tumalovičiaus, Renato Vietrinio metalo dirbiniai (žvakidės, ,,Voras Leonora“, įrankių rinkinys židiniui) parodoje atrodo ne prasčiau  už jų mokytojų kūrinius.

Zarasai3

Jeigu šaunūs profesijos mokytojai ir jų mokiniai mato grožį metale, kuris šiaip yra juodas ir šaltas, bet paliestas rankų virsta ypatingą šviesą ir prasmę skleidžiančiais meno dirbiniais, tai stalių meistro, profesijos vyr. mokytojo Dmitrijaus Kostygovo rankoms paklūsta medis. Kaip pats meistras sako, vis to laiko trūksta, tad gamina daugiau smulkius dirbinius – suvenyrus, nominacijas, arkliukus. O jų oi kaip prireikia, kai mokykla dalyvauja įvairiose šventėse, konkursuose. Į meistrą pagalbos kreipiasi ir kolegos, kai tenka ką nors mokomuosiuose kabinetuose įrengti.

Zarasai4

Profesijos mokytojos metodininkės Danutės Gražienės mokinių Sandros Karlo, Jolantos Kuzmaitės staltiesės, Gintarės Garšanovos, Julijos Žemaitytės, Gintautės Panavaitės ir Ugnės Narkevičiūtės odiniai paukščiai, Vytautės Pupeikytės meniška svečių knyga, Editos Andrijauskaitės papuošalai, Lauros Mocevičiūtės atnaujinta paprasta sena kėdė, Vladislav Krasnov, Fausto Juškėno, G. Garšanovos mediniai žirgeliai ir kiti  darbai džiugina įvairove, išradingumu, spalvingumu. Beje, pastaroji jaunoji menininkė, pasirodo, įvaldžiusi net kelias kūrybos sritis. Parodoje eksponuojami jos paveikslai. Kai mokytoja Ramunė Dainienė paskatino, mergina labai sėkmingai išbandė ir sieninę tapybą.

Zarasai5

A. Tumalovičiaus ir  D. Kostygovo vadovaujami mokiniai Mantas Venslovas, Martynas Pupeikis ir Audrius Valėnas savitai panaudojo akmens ir medžio jungtį, o Kaimo turizmo organizatoriaus ir technikos priežiūros verslo darbuotojo specialybių mokiniai (mokyt. A. Tumalovičius ir mokyt. D. Gražienė) taip pat sukūrė įdomią skirtingų medžiagų dermę – ,,sutupdė“ ant akmenų iš lino padarytus paukščius.

Zarasai7

Traukia akį ir profesijos vyr. mokytojos Janinos Panavienės mokinių Gintautės Panavaitės, Renatos Karlo nertos staltiesėlės,  Lauros Navikaitės, Lauros Mocevičiūtės ir Editos Tuzikaitės skiautinių lovatiesė. O kur dar Svetlanos Sokolovos karpiniai, Lauryno Morozovo graviūros.

Zarasai6

Tautodailininkė Adelė Tumėnienė yra išugdžiusi ne vieną jauną audėją, dailiai austi ji išmokė ir Vilmantę Kruopytę, kuri dabar drauge su  savo mokytoja, garsia audėja, ugdo kitas mokines. Tad Vilmantės bei mokinių Žydrūnės Kurlytės ir Reginos  Chaževskajos rankšluosčiai švytėte švyti  D. Gražienės pagamintose rankšluostinėse.

Parodoje savo darbus eksponuojantys  mokytojai bei  kaimo turizmo organizatoriaus, techninės priežiūros verslo darbuotojo, apdailininko, virėjo ir kitų specialybių mokiniai įrodo, koks įvairus, įdomus yra kūrybos pasaulis, atskleidžia amato žavesį ir subtilumus. Ne veltui parodos atidaryme kalbėjusi mokyklos direktorė Nijolė Guobienė dėkojo muziejui už galimybę surengti parodą, džiaugėsi mokytojų ir mokinių kūryba, pabrėžė jos reikalingumą ugdymo procese, sakė, kad labai lengva organizuoti mokykloje renginius, kai yra tokių kūrybingų mokytojų, kurie geba ir patys kurti grožį, ir mokinius įkvėpti kūrybai.

Zarasai8

Muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė apibendrino renginį, dėkojo parodos autoriams ir įteikė po knygą ,,Rytų Aukštaitijos sakralinė skulptūra“ kaip liaudies meno simbolį.

Parodos atidarymo metu dainų puokštę dovanojo mokyklos šaunūs dainorėliai – Maksimas Gluchovas ir Dovydas Pupeikis, dainavę duetu, bei mergaičių ansamblis (mokyt. Danutė Alaunienė).

Vasilijus Trusovas. Nuotraukos iš asmeninio Vasilijaus Trusovo archyvo

 

Antaninės: nuo knygyno iki…

Čia gyveno vaistininkas bei rašytojas Antanas Žukauskas -Vienuolis
Čia gyveno vaistininkas bei rašytojas Antanas Žukauskas -Vienuolis

Kai šeštokams uždraudė skaityti Giovannio Boccacio  romaną ,,Dekameronas“, juos gelbėjo bendraklasis Valdas Kukulas. Pats parašė meilės romaną – kad keliautų iš rankų į rankas. Jau tuomet Valdas Kupiškio knygyne godžiai pirko knygas, kiekviena jų turėjo savo žymą: pirmoji, antroji…  Buvo tik trylikos, bet asmeninėje bibliotekoje viena prie kitos glaudėsi net vienas šimtas penkios knygos.

Kas nutiko poeto, publicisto, kritiko Valdemaro Kukulo (1959 – 2011) bibliotekai, kauptai nuo vaikystės už paskutiniuosius pinigus?  Už  tuos menkus pinigėlius, skirtus savarankiško paauglio maistui – dažniausiai mėsos konservams?

Apie tai pasakojo Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė Anykščiuose, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje. Ten per pačias Antanines vyko konferencija ,,Lietuvos rašytojų bibliotekos ir jų likimai“. Ją surengė ir muziejus, ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto knygotyros ir dokumentotyros institutas.

Įdomių pranešimų skaityta daug, tačiau Deimantės (Rašytojų klubo darbuotojos, ,,Metų“ žurnalo stilistės) pasakojimas buvo bene vienintelis, atidžius klausytojus itin ryžtingai nubloškęs į vaikystės ir paauglystės žemę.

Brolių Grimų pasakos – tai pirmoji Valdo Kukulo savarankiškai perskaityta knygą. Vytauto Petkevičiaus knygą ,,Sprindis – Sieksnio vaikas“  tai pat dera vadinti pirmąja: tai nuo jos Valdas pradėjo kaupti asmeninę biblioteką.

O mylimiausias vaikystės kūrinys? Štai jis: Jono Biliūno ,,Kliudžiau“. Prašydavo mamos, kad skaitytų, o beklausydamas verkdavo. Žadėdavo mamai, kad nebeverks, tegu tik skaito… Ji skaitė, o jis – ašarojo.

Mamos – pradinių klasių mokytojos – neteko dar vaikas. Knygas teko skaityti pačiam.

Valdo bibliotekoje 104 – 105 skaitmenimis pažymėtas Kosto Kubilinsko poezijos dvitomis. Jį puošia dedikacija. Tą dvitomį pradedančiajam poetui, mokiniui Valdui Kukului už gražų debiutą padovanojo ir kelis žodžius užrašė jauna poetė Zita Mažeikaitė. Dovana gauta gimtajame Kupiškyje, greičiausiai – Jaunųjų filologų konkurse ar giminingame sambūryje.

Studijų metais Valdas knygų jau nebežymėjo, tačiau  pirko kaip pirkęs. Draugavo su keturiolika metų už jį vyresniu Kupiškio žurnalistu Rimantu Urbonu. Būtent jo namuose ėmė saugoti brangiausias knygas tuoj pat, kai tik pajuto, kad gimtuosiuose biblioteka žūsta: parduodama, dalinama, plėšoma…

Visą gyvenimą Valdas Kukulas rinko ne tik klasikų raštus, poezijos ir prozos pirmuosius ar vėlyvuosius bandymus, literatūrologų darbus, kultūros periodiką. Jam itin svarbi buvo vaikų, paauglių literatūra.

Kodėl?

Ne tik todėl, kad pats kūrė vaikams, ir ne tik kūrė – rašydavo reiklias recenzijas. Gal dėl to, kad riba tarp vaikų ir suaugusių literatūros – itin trapi. Jei jau knyga yra, tai yra. Astridos Lindgren ,,Broliai Liūtaširdžiai“ tapo jo gyvenimą lydinčiu skaitymu.

Aistė Gintautaitė. Nuotraukos Tautvydo Kontrimavičiaus ir Romos Kišūnaitės

 

Rašytojo Antano Vienuolio asmeninės bibliotekos nuotrauka tapo konferencijos emblema
Rašytojo Antano Vienuolio asmeninės bibliotekos nuotrauka tapo konferencijos emblema
,,Metų“ žurnalo stilistė, Rašytojų klubo renginių organizatorė Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė pasakoja apie Valdą Kukulą
,,Metų“ žurnalo stilistė, Rašytojų klubo renginių organizatorė Deimantė Kažukauskaitė – Kukulienė pasakoja apie Valdą Kukulą
Antaninių vakarą Anykščiuose – poetas Vladas Braziūnas ir jo eilės
Antaninių vakarą Anykščiuose – poetas Vladas Braziūnas ir jo eilės
Valdas Kukulas (pirmas iš dešinės) Rašytojų klube 2004 metais. Iš kairės į dešinę: doc.dr. Kęstutis Urba, hum.m.dr. Loreta Jakonytė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Romos Kišūnaitės nuotrauka
Valdas Kukulas (pirmas iš dešinės) Rašytojų klube 2004 metais. Iš kairės į dešinę: doc.dr. Kęstutis Urba, hum.m.dr. Loreta Jakonytė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro direktorė Aldona Augustaitienė, rašytoja Gintarė Adomaitytė. Romos Kišūnaitės nuotrauka

 

Kazio Borutos kalnelis: ,,Laisvo vėjo valia”

Poezijos paukštė vėl leidosi ir netoli Kauno – gegužės 23-ąją Jonučių vidurinės mokyklos borutaičiai, vadovaujami šios draugijos pirmininkės, lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Zigritos Petraitienės,  skubėjo į laisvos minties kūrėjo, rašytojo Kazio Borutos sodybą – 50–ojo tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ renginį – 21-ąjį „Poezijos pavasarėlį“.

Kazio Borutos kalnelyje
Kazio Borutos kalnelyje

Gamta tądien nepagailėjo pavasariškų malonių: sodri medžių žaluma, giedrame danguje spindinti vaiski donelaitiška saulė kiekvieną sielą žadino poetiniam skrydžiui, į kurį susirinko ne tik mūsų, bet ir dar aštuonių Kauno rajono ir šalies mokyklų meninio žodžio mylėtojai, tarp jų ir Kazio Borutos kraštiečiai, Marijampolės savivaldybės Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos atstovai (mokytoja Rita Volteraitienė).

Kaip ir kasmet šventėje dalyvavo K. Borutos šeimos nariai: rašytojo Kazio Borutos duktė, mokslų daktarė Eglė Borutaitė Makariūnienė su vyru habil. m. dr. Kęstučiu Makariūnu, rašytojo sūnėnas Vaidotas Boruta su žmona Regina Borutiene. Jau septintą kartą mūsų poezijos pavasarėlį aplankė Tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ dalyviai: mylima vaikų poetė, garliavietė Zita Gaižauskaitė, VU dėstytoja, Vertimo teorijos ir kalbotyros specialistė Carmen Caro Dugo, šiemet atlikusi tikrą žygdarbį – išvertusi K. Donelaičio „Metus“ į ispanų kalbą, taip pat poetė, prozininkė, publicistė, vertėja Birutė Jonuškaitė, Julius Žėkas – poetas, prozininkas, tarpdisciplininių menų kūrėjas, Saulius Vasiliauskas – poetas, prozininkas, Lietuvių kalbos instituto darbuotojas, Viktorija Gražina Petrošienė, kultūros savaitraščio „Nemunas“ redaktoriaus pavaduotoja, Inga Stepukonienė, VDU literatūrologė, docentė, dabar ir Jonučių vidurinės mokyklos mokytoja.

Malonu, kad į Poezijos šventę atvyko ir garbingi Kauno rajono vadovai, mūsų rėmėjai ir draugai, tarp jų – Kauno rajono švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Brazienė,  Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos Vilhelmina Puskunigienė, Neringa Pakalnytė.

Kęstutis Makariūnas, Eglė Borutaitė -  Makariūnienė, rašytoja Birutė Jonuškaitė, Kristijono Donelaičio vertėja Carmen Caro-Dugo, poetė Zita Gaižauskaitė
Kęstutis Makariūnas, Eglė Borutaitė – Makariūnienė, rašytoja Birutė Jonuškaitė, Kristijono Donelaičio vertėja Carmen Caro-Dugo, poetė Zita Gaižauskaitė

Šventę pradėjo Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos kanklininkių ansamblis ir etnografinis ansamblis „Versmyna“ (vadovės Valė Dervinienė, Birutė Palskienė). 2014 metų poezijos pavasarėlio pradžią paskelbė nuskambėję K. Donelaičio „Metai“ – poemos fragmentą susirinkusiems padeklamavo 11 a klasės mokinys Gytis Pikčilingis, o iškiliojo poeto menines mintis pratęsė 8 b klasės mokinys Aivaras Skorubskis, padeklamavęs K. Borutos eilėraštį „Laisvo vėjo valia“. Ištrauką iš vieno seniausių Europoje poezijos festivalio sumanytojo ir pirmojo ,,Poezijos pavasario” laureato Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ perskaitė Mantas Kudapčenka. Aivaras bei Mantas ir tapo šios poezijos šventės vedėjais.

Į renginio dalyvius maloniai kreipėsi ir jo sumanytoja, mokytoja Zigrita Petraitienė. Ji pacitavo Justino Marcinkevičiaus žodžius iš poemos „Donelaitis“: „Poetas prasideda žemėj“, kuriais, anot mokytojos, galime ir patys pasitikrinti, ko čia suvažiavome, ar mus lydi ne noras suvokti, kad poeto turime ieškoti savy, kad mumyse atsiliepiantys poetų žodžiai yra ir mūsų savastis? Šios mintys š tiesų privertė susimąstyti apie mus jungiančią kultūrinę bendrystę, svarbą puoselėti savyje kūrybiškumo pradmenis.

Borutos namo kiemelyje nuskambėjo iškilmingai sugiedotas borutaičių himnas. Kiek vėliau rašytojo K. Borutos dukra Eglė Makariūnienė, aidint jo pamėgtai lietuvių liaudies dainai „Oi, giria giria“, tradiciškai įžiebė šventės ugnelę. Tai iškilmingosios šventės akimirkos, kurios joje dalyvavusiems amžinai išliks atmintyje.

Jubiliejinį ,,Poezijos pavasarį” borutaičiai ketino pasitikti kartu su kraštiečiu poetu, 1988 metų ,,Poezijos pavasario” laureatu Robertu Keturakiu. Deja, poetas šventėje dalyvauti negalėjo, tačiau erdvę užpildė jo poetinis žodis:

Vis tyliau aš myliu savo protėvių kalbą,

jos žodžius, kuriuos jungia šviesa ir choralas,

man ataidintis iš sidabrinės Sietyno gelmės

ir iš žemės, kuri dvelkia dulkėm kelionių ir šaltinių vėsa.

Poeto R. Keturakio ir K. Borutos kūrybos paraleles nubrėžė literatūrologė Inga Stepukonienė, monografijos „Roberto Keturakio kūryba“ autorė. Po to į dalyvius gražia lietuvių kalba kreipėsi vertėja Carmen Caro–Dugo. Jos atvykimas – vienas įspūdingiausių šventės momentų. Viešnia papasakojo apie savo pasirinkimą į ispanų kalbą išversti K. Donelaičio ,,Metus”, pacitavo vieną jų dalį, leisdama išgirsti, kaip hegzametras skamba mums nepažįstama kalba. Visus apėmė nepakartojamas jausmas – jautėme begalinę svetimos tautos atstovės meilę lietuvių tautai ir kultūrai, mūsų gimtajam žodžiui. Vertėjai talkino poetė Birutė Jonuškaitė. Vėliau savo eilėraščius moksleiviams skaitė Saulius Vasiliauskas, Julius Žėkas. Poetė Zita Gaižauskaitė prisiminė pirmąjį borutaičių ,,Poezijos pavasarėlį”, vykusį prieš 20 metų po mokyklos liepomis, kuriame jai teko dalyvauti, taip pat deklamavo savo kūrybos posmus.

Jauniausi šventės dalyviai
Jauniausi šventės dalyviai

Antroji šventės dalis taip pat suteikė daugybę malonių įspūdžių ir akimirkų. Jos metu paskelbti „Poezijos pavasarėlio 2014“ laureatai. Atvirajame Kauno rajono mokyklų 5–12 klasių mokinių ir mokytojų konkurse, skirtame K. Donelaičio metams ir Borutaičių draugijos 20 – mečiui, šiemet dalyvavo 34 mokiniai ir trys mokytojos. Ypač daug, net 24, buvo 5–7 klasių jaunieji poetai. Dėkojame kraštiečiams R. Keturakiui ir Z. Gaižauskaitei, padėjusiems vertinti kūrybinius bandymus ir išrinkti 2014 metų geriausiuosius. Visi konkurso dalyviai buvo apdovanoti Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos padėkomis, lankstinukais, o šauniausiųjų kūrėjų laukė Kauno rajono švietimo centro diplomai, lankstinukai, Borutaičių kūrybos almanachas ir kitos knygos.

5–7 klasių grupėje I vietos nugalėtoja už geriausią poeziją tapo Kamilė Teresaitė, Šiaulių r. Kuršėnų Daugėlių pagrindinės mokyklos šeštokė (mokytoja Dalė Janušauskienė). II vieta už labai gerą poeziją skirta dviem Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokiniams: Martynui Matusevičiui (6 c klasė, mokytoja Birutė Jasiukaitienė) ir Evai Kazlauskaitei (5 f klasė, mokytoja Virginija Vasiliauskienė). Už gerą poeziją III vietą laimėjo net trys konkurso dalyviai: Gaivilė Augustinaitė, Garliavos A. Mitkaus vidurinė mokykla (5 klasė, mokytoja Regina Jasukaitienė), Nerija Didžbanytė, Garliavos Jonučių vidurinė mokykla (5 b klasė, mokytoja Dovilė Manukian), ir Gabija Dručiūnaitė, Šlienavos pagrindinė mokykla (6 klasė, mokytoja Alma Golovčicienė).

8 – 12 klasių grupės nugalėtojais paskelbti šie mokiniai: I vieta – BORUTAIČIŲ POEZIJOS PAVASARĖLIO LAUREATŲ LAUREATĖS VARDAS už geriausią poeziją skirtas Gustei Cibulskytei (Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 11 a klasė, mokytoja Zigrita Petraitienė), II vieta – už labai gerą poeziją – Julijai Burkovskijytei (Karmėlavos Balio Buračo gimnazija, 4aG klasė, mokytoja Regina Embrektienė) ir III vieta – už gerą poeziją – Žydrūnei Norkutei (Kauno Rokų vidurinė mokykla, 12 klasė, mokytojas Egidijus Jankūnas).

Kauno r. Švietimo centro Pagyrimo raštais už originalią poeziją apdovanoti dar apdovanoti Ugnė Kriščiūnaitė (Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 8 b klasė, mokytoja Zigrita Petraitienė), Domas Naujokaitis (Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 11 a klasė, mokytoja Zigrita Petraitienė) ir mokytoja Rita Volteraitienė iš Marijampolės sav. Liudvinavo Kazio Borutos vidurinės mokyklos.

Specialusis Borutaičių draugijos prizas už eilėraštį, labiausiai atitinkantį K. Donelaičio ar K. Borutos idėjas, skirtas  Kamilei Teresaitei, Kuršėnų sav.  Daugėlių pagrindinės mokyklos mokinei).

Specialieji Borutaičių draugijos prizai už eilėraštį, labiausiai atitinkantį K. Donelaičio ar K. Borutos idėjas, skirti Kamilei Teresaitei iš Kuršėnų, Domui Naujokaičiui iš Jonučių ir Žymantei Saveraitei iš Rokų.

Šventės kulminacija – naujų narių priėmimas į Borutaičių draugiją. Teko įsitikinti, ar jie verti borutaičių šūkio ,,Gyvenk smarkiai“. Surengtos naujų narių krikštynos – jų metu pakrikštytas ir naujasis mokyklos direktorius Jonas Petkevičius.

Šventė paliko neišdildomų įspūdžių visiems: ir svečiams, ir mokytojams, ir mokiniams. Dėkojame jos organizatoriams ir rėmėjams: mokytojai, Borutaičių draugijos pirmininkei Zigritai Petraitienei, sutelkusiai nemaža pastangų, kad ,,Poezijos pavasarėlis” paliestų kiekvieno širdį; nuoširdžiai ačiū Kauno rajono savivaldybės darbuotojams už visokeriopą pagalbą ir paramą.

Ačiū visiems, atvykusiems į Borutos kalnelį. Pasitikusiems ir toliau nešiantiems poetinį – K. Donelaičio, K. Borutos, R. Keturakio, ir jaunųjų kūrėjų žodį – tolyn, per Lietuvą. Per mūsų žemę. Saugantiems mūsų savastį.

Inga Stepukonienė, VDU docentė, Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokytoja

Nuotraukos iš mokytojos Zigritos Petraitienės asmeninio archyvo.

 

 

Anykščiai: pomėgis skaityti ir prizų gausa

emblema

Paskutinį gegužės šeštadienį anykštėnai kiek suglumę klausėsi pažįstamų Jono Biliūno ar Antano Baranausko tekstų, kurie skambėjo Anykščių miesto centre – ten, kur stabtelėjo atsitiktinis klausytojas, pamatęs būrelį garsiai skaitančių mokinių.

Viešu skaitymu ir kitais rimtais bei žaismingais užsiėmimais paskutinį pavasario savaitgalį Anykščiuose baigėsi respublikinė Skaitymo skatinimo akcija. Ją šiemet pirmąkart Lietuvos 8–12 klasių mokiniams surengė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.

Iš pusantro šimto joje startavusių skaityti mėgstančių mokinių į baigiamąjį renginį buvo pakviesta keturios dešimtys geriausiųjų. Literatūrinis konkursas padėjo išaiškinti, kas iš jų labiausiai verti prizų – ne tik daug skaito, bet ir moka pasidalinti apie tai mintimis, drąsiai bendrauja tiek su bendraamžiais, tiek ir su literatūros žinovais.

Į tris komandas – „geltonuosius“, „žaliuosius“ ir „raudonuosius“ – patekę akcijos lyderiai prie A. Baranausko klėtelės dirbusiai komisijai skaitė iš anksto pasirinktus Anykščių krašto kūrėjų gražiausius tekstus. Čia nepralenkiamas lyderis buvo Jonas Biliūnas – jo kūryba skambėjo dažniausiai, tačiau buvo atrasti ir skaitomi net A. Baranausko dienoraščiai ir ankstyvoji poezija, Vytauto Račicko proza, Bronės Buivydaitės, Antano Drilingos ir Rimanto Vanago tekstai. Skaitymo konkurso nugalėtoju tapo Ignalinos rajono Vidiškių gimnazijos dešimtokas Gabrielius Bielinis, sužavėjęs „Anykščių šilelio“ deklamavimu savo gimtąja tarme.

Kol vieni skaitė, kiti pasakojo apie tai, ką įdomaus pastaruoju metu atrado ir perskaitė, kodėl tai verta skaityti ir kitiems.  Mokinių diskusiją palaikė ir bendravimo įgūdžius vertino literatūrologai doc. dr. Kęstutis Urba ir Danguolė Šakavičiūtė, rašytojai Gintarė Adomaitytė ir Rimantas Vanagas. Geriausias pašnekovas, jų nuomone, buvo Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos aštuntokas Tedas Laurinaitis, o knygų su R. Vanago autografais nusipelnė dar keliolika skaitymo mėgėjų.

Sunkiausia užduotis akcijos finalininkams tą penktadienį buvo literatūrinė viktorina iš trylikos įvairiausių klausimų. Tiksliausiai į juos atsakė ir 21 tašką iš 30 galimų surinko Austėja Lipskytė, Pakruojo rajono Linkuvos gimnazijos dešimtokė.

Absoliučia Skaitymo skatinimo akcijos nugalėtoja tapo Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos dešimtokė Agnė Kavaliauskaitė. Kiekviename konkurse, koks tik vyko akcijos dalyviams, ji patekdavo tarp lyderių, o didžiausia taškų suma jai padėjo laimėti pagrindinį akcijos prizą – fotoaparatą. Be padėkų ir dovanų neliko ir visi jos varžovai, ir gabiausius savo mokinius į Anykščius palydėję mokytojai.

Skaitymo skatinimo akcijos dalyviai Anykščiuose paliko savo svajones – per dvi renginio dienas jie parengė ir pateikė šešių literatūrinių parkų idėjas, tikėdamiesi, kad bent viena iš jų čia bus realizuota ir ateityje bus skaitančius vaikus pramogauti ir atpažinti mėgstamus literatūrinius herojus.

 Tautvydas Kontrimavičius. Nuotraukos autoriaus

Skaitymo akcijos nugalėtoja ukmergiškė Agnė Kavaliauskaitė skaito A. Baranausko jaunystės poeziją prie klėtelės
Skaitymo akcijos nugalėtoja ukmergiškė Agnė Kavaliauskaitė skaito A. Baranausko jaunystės poeziją prie klėtelės

 

Geriausiu skaitovu komisija pripažino Gabrielių Bielinį, deklamavusį ,,Anykščių šilelį“ gimtąja Mielagėnų tarme
Geriausiu skaitovu komisija pripažino Gabrielių Bielinį, deklamavusį ,,Anykščių šilelį“ gimtąja Mielagėnų tarme
Antano Vienuolio kambaryje literatūrologai ir rašytojai kalbasi su jaunaisiais skaitytojais
Antano Vienuolio kambaryje literatūrologai ir rašytojai kalbasi su jaunaisiais skaitytojais
Eglė Žalčių karalienė verta savo literatūrinio parko – tikino akcijos dalyviai
Eglė Žalčių karalienė verta savo literatūrinio parko – tikino akcijos dalyviai
Panevėžietė Viktorija Gromyškovaitė  pradeda skaitymus žvejybos parduotuvėje
Panevėžietė Viktorija Gromyškovaitė pradeda skaitymus žvejybos parduotuvėje

Krakės: knygnešių ainiai

“Knyga vakar ir šiandien“ – taip Kėdainių rajono konferenciją pavadino ją organizavusi Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos bendruomenė.  Pranešimus, recenzijas skaitė ne tik šeimininkai – vyresniųjų klasių mokiniai. Kėdainių profesinis centras bei ,,Atžalyno“ gimnazija, taip pat ir  ,,Akademijos“ gimnazija atsiuntė savo atstovus. Taip buvo paminėtos Spaudos atgavimo 110 metinės.

,,Krakės pasirinktos neatsitiktinai“ – pradėdamas konferenciją kalbėjo Mikalojaus Katkaus gimnazijos direktorius Alanas Magyla. ,,Čia – pirmoji parapijinė mokykla, įkurta Mikalojaus Daukšos. Čia gyveno Mikalojus Katkus, ,,Balanos gadynės autorius“.

Konferencijoje darniai pynėsi gimnazistų ir jų ugdytojų mintys. Buvo prisiminti Kėdainių krašto knygnešiai, pateiktas dabarties tyrimas ,,Kaip skaito Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos bendruomenė“.

Konferencijos svečias docentas, literatūrologas Kęstutis Urba prisiminė savo vaikystę, praleistą netolimuose Alksnėnuose ir Gudžiūnuose. Kartą Krakėse nesulaukė vėlyvojo autobuso, tad pėsčias ėjo į mokyklos bendrabutį ilgoką kelią, nešinas naujametinėmis dovanomis bendraklasiams. Žvaigždėtas dangus, baltos pusnys padėjo apsispręsti ir pasirinkti gyvenimo kelią – pasuko į lituanistiką ir nesigaili. Kęstutis Urba ragino rinktis lituanistikos studijas ir konferencijos dalyvius.  Docentui pritarė plataus spektro menininkė (aktorė, tapytoja, režisierė, rašytoja) Kristina Gudonytė. Ji džiaugėsi Krakėse sutikusi veidaknygėje įgytą draugę – trečiaklasę Gabiją Usevičiūtę. Būtent Gabija ir paskaitė recenziją, skirtą Gudonytės knygai ,,Ida iš šešėlių sodo“.

Krakių Šv. Kotrynos vienuolyną savo knygoje ,,Silva rerum“ mini rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Šis faktas paskatino Mikalojaus Katkaus gimnazijos trečiaklasę Ievą Gaučaitę ne tik atidžiai skaityti romaną, bet ir recenzuoti.

Gimnazistų dėmesio nusipelnė ir kiti lietuvių rašytojai: Gintarė Adomaitytė, Vilė Vėl, Romualdas Granauskas, Sigitas Parulskis, Jaroslavas Melnikas. Pranešėjai apžvelgė ir užsienio autorių kūrybą. Laimonas Jakaitis (Kėdainių ,,Atžalyno“ gimnazijos trečiaklasis) pasirinko Michailo Bulgakovo ,,Šuns širdį“. Į Kęstučio Urbos klausimą ar nebuvo sudėtinga gilintis į anų laikų aktualijas, Laimonas atsakė: ,,Esu jau vienuoliktoje klasėje – juk mokomės istoriją“.

,,Skaitymas – tai dingimas į kitą pasaulį“ – taip apibendrino konferencijos mintis menininkė Kristina Gudonytė. Ji sakė: ,,Kas neskaito, tas skriaudžia save“.

Aistė Gintautaitė

Lietuvos jaunųjų filologų konkursas: kur jūs, abiturientai?

Lietuvos jaunųjų filologų konkursas: kur jūs, abiturientai?

Jaunųjų filologų konkursą šiemet priglaudė Ignalina. Česlovo Kudabos progimnazijoje tris dienas būriavosi beveik šimtas mokinių, juos lydintys keturiasdešimt penki mokytojai, dvidešimt du komisijos nariai. Poezija; proza ir drama; publicistika ir eseistika; tautosaka; literatūros kritikos rašiniai; kalbotyra; vertimai – štai septynios sekcijos, kuriose leista pasireikšti Lietuvos gimnazistams.

Karolina Panto, Viltaute Zarembaite,  Justinas Dargis, Auksė Tamulytė ir Martynas Lapinskas
Karolina Panto, Viltaute Zarembaite,
Justinas Dargis, Auksė Tamulytė ir Martynas Lapinskas

Šių metų konkurse – jau 46 – ajame – įteiktas ir MENO BANGŲ apdovanojimas. Jį pelnė Trakų rajono Rūdiškių gimnazijos trečiokė Julija Božičko. ,,Už drąsą būti savimi, už kūrybinius ieškojimus” – taip buvo paskelbtas Julijos, pateikusios kūrinius net trims sekcijoms (poezijos, eseistikos, prozos) įvertinimas. Julija konkurse dalyvauja jau trečiajį kartą, šiemet ji pelnė du bronzos medalius – ir už poeziją, ir už eseistiką. Julijos Božičko kūrinius publikuoja kultūros spauda –  ,,Šiaurės Atėnai”,  ,,Literatūra ir menas”.

Kiekviename konkurse mokytojai nekantriai laukia susitikimo su komisijos nariais: svarbu sužinoti, kokiais kriterijais remtasi, ar sulaukta išskirtinių kūrinių, ar būta netikėtumų. Verta įsiklausyti į rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės patarimus: gal mokytojai galėtų priminti ugdytiniams, kad esama ir mažųjų prozos formų – nebūtina skubėti kasmet parašyti po romaną. Jų autoriai tiesiog išsikvepia… Pasak Lauros Sintijos Černiauskaitės, šie metai prozai buvo itin dosnūs – sulaukta įdomių, prasmingų tekstų. Bene geriausiai sekėsi pasakų autoriams.

Laura Kromicaitė ir Akvilė Vainiūtė
Laura Kromicaitė ir Akvilė Vainiūtė

Ir mokytojai, ir komisijos nariai vieningai piktinosi, kad konkurso dienos sutapo su abiturientų įskaitomis. Ne visi kviestieji rado laiko ir jėgų atvykti; kai kurie – atvažiavo, atidžiai išklausė komisijos narių pastabų ir… išlėkė namo.

Komisijos narė rašytoja Gintarė Adomaitytė apgailestavo, kad apdovanojimo iškilmių negalėjo sulaukti Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientė Gintarė Paulauskaitė. ,,Norėjau paspausti ranką laureatei – jos pasakojimas apie mąstytoją Justiną Mikutį įtaigus, nuoširdus, prasmingas. Deja, ir jos, ir kitų abiturientų medalius įteikėme arba jų mokytojams, arba kaiminystėje gyvenantiems konkurso dalyviams – žinoma, kad perduos. Tačiau džiaugsmo akimirkos prarastos”.

Kodėl sutapo konkursas ir įskaitos – nežinia. Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų – kad ir kaip keista – šiemet nesulaukta. Tikriausiai, pirmą kartą per ilgametę konkurso istoriją.

Jaunųjų filologų konkurso idėjos autorius – poetas Justinas Marcinkevičius. Tuometinė Švietimo ministerija poeto siūlymą ugdyti pradedančiuosius literatus bei kalbininkus įkūnijo dar 1965 metais. Ir iki šiol jaunųjų filologų gyvenime šis festivalis yra reikšmingas ir populiarus. Kaip sakė šių metų komisijos pirmininkas, literatūrologas ir eseistas Regimantas Tamošaitis – gal ne visi tampa poetais ir rašytojais, tačiau dauguma dalyvių Jaunųjų filologų konkursus atsimena visą gyvenimą.

Laura Sintija Černiauskaitė ir Aldona Augustaitienė
Laura Sintija Černiauskaitė ir Aldona Augustaitienė

Komisijos nariai nuolat primena: jau pats kvietimas dalyvauti konkurse – tai apdovanojimas. Norinčių būta kur kas daugiau. Ne visi įveikia atranką rajone, o jei ir įveikia… Darbai dar kartą atidžiai perskaitomi ir atrenkami Vilniuje.

MENO BANGOS rubrikoje ,,Jaunųjų kūryba” publikuos geriausius rašinius bei supažindins su jų autoriais. Nuolat papildomoje rubrikoje ,,Jaunųjų filologų konkursas”  galėsite susipažinti su konkurso istorija, skaitysite jo dalyvių įspūdžius.

Ignalinos sporto ir kultūros centre jauniesiems filologams buvo surengta vakaronė bei diskoteka, vyko kūrybiniai skaitymai, stebėtas teatro IKI spektaklis, dairytasi po Palūšę ir Ignalinos apylinkes.

Aistė Gintautaitė

Regimanto Tamošaičio nuotraukos

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU