Meno bangų nuotrauka
Gimimas – didžiausias stebuklas žemėje. Gimdamas kiekvienas gauna gausybę dovanų. Tačiau viena iš svarbiausių dovanų – gimtoji kalba. Kiekvienas gyvis yra apdovanotas garsais, garsų sąskambiais, kuriais gali išreikšti save, susikalbėti su kitais. Kalbų būna įvairių. Mano gimtoji kalba, kurią girdėjau dar būdama mamos pilve, – lietuvių kalba.
Lietuvių kalbą atsinešiau savo širdyje gimdama, vėliau mokiausi kiekvieno jos žodelio stebėdama mamos, tėčio, močiutės, senelio lūpas, šnabždančias lopšinės, dainų žodžius, sekančias gražiausias pasakas, meilingai tariančias švelniausius žodžius. Galiausiai pati pradėjau lementi pirmuosius skiemenis, kurie buvo panašūs į paukščių čiulbėjimą. Manau, kad pirmieji mūsų garsai – širdies balsas, nes mes, kaip tie paukšteliai, tik atkartojame mums mieliausius garsus, bandome „čiulbėti“, kaip galime gražiausiai. Iki kol mes išmokstame tarti žodžius, esame panašūs į paukščius, savo balseliais, intonacijomis kuriame skirtingas reikšmes, praveriame lūpas mėgindami atkreipti kitų dėmesį, tačiau tuomet mes kalbame tik sau suprantama kalba. Todėl man kiekvienas mažas vaikas, kuris tik pradeda kalbėti, panašus į miške ulbaujančius paukštelius, kurie savo garsus taria kuo melodingiau, kad tik į jų gimtąją kalbą būtų atkreiptas dėmesys.
Mūsų šeima gyvena šalia miško, todėl daug laiko praleidžiu gamtos apsuptyje, mes kiekvieną dieną einame pasivaikščioti į mišką. Vaikščiodama po mišką ir bendraudama su tėvais, aš visada sakydavau, kad, man atrodo, aš suprantu paukščių čiulbėjimą. Kiekvienas paukštelis klega savitai, jie turi savo gimtą šnektą. Gegutė – kukuoja, žvirblis – čirena, genys – čeku, čeku, lakštingala – jurgut, jurgut… Kai kalbu, kaip tas paukštelis stengiuosi kiekvieną žodį ištarti savitai, tarsi tai plauktų iš mano savasties. Galbūt keista, kad mano kalba man asocijuojasi su paukščių čiulbesiu, bet, kai buvau maža, dažnai eidavau su močiute į mišką, ji mane mokė klausytis kiekvieno garso girios tankmėje, o paskui mokydavo juos atkartoti. Dar ir dabar, kai anksti pavasarį išgirstu gegutę kukuojant, aš, tarsi kalbėdamasi su ja, tariu nuostabiai skambančius žodžius „Kukū! Pagalvėlis pūkų. Kukū, kukū! Duos gegė taukų: pasitepsi ratus, važiuosi metus.“ O kai išgirstu patį skambiausią giesmininkės lakštingalėlės balselį, atliepiu „Jurgut, Jurgut! Kelk, kelk! Kinkyk, kinkyk, kinkyk! Patepk, patepk, patepk! Važiuok, važiuok! Paplak, paplak, paplak!…“
Kartais, kai mūsų pasivaikščiojimai užsitęsdavo ilgiau, man atrodydavo, kad sugebu išsirinkti tam tikrus garsus iš visos tos melodingos miško simfonijos. Kiekvieno paukštelio čiulbėjimas išsiskirdavo iš kitų, jų balsai atrodė tarsi kvietimas prisijungti prie jų pokalbių. Bet tai jų gimtoji kalba, kuri man be galo graži, melodinga, bet nesuprantama, nes tai jų širdies kalba.
Mano kalba, kuria aš kalbu, pasakoju istorijas, kuriu eilėraščius, galiu pristatyti save ir sužinoti apie kitus, yra lietuvių kalba. Tai ne šiaip kalba, tai kalba, kuri yra manyje, todėl aš jokia kita kalba negalėčiau tiek pasakyti, kiek galiu pasakyti lietuvių kalba, nes tai ne vien žodžiai – tai ir mano savastis, mano širdis.
Ne tik lietuvių kalba yra mano pasididžiavimas, bet ir senelių dzūkų tarmė yra mano išskirtinumas ir džiaugsmas. Kai kalbu dzūkiškai, aš išsiskiriu iš kitų. O kai tariu Dzūkijoje girdėtus, iš senelių paveldėtus žodžius: dzyvai, bacvinis, cibulis, luba, padmuras, lepeškos…, aš jaučiuosi tarsi kalbos saugotoja ir bičiulė, nes tariu tuos žodžius atsakingai, apsupdama kiekvieną žodelį meile ir tarsi brangenybę nešu lūpose savo gimtuosius žodžius, kurie kitiems nepažįstami, tuomet su pasididžiavimu juos pristatau, paaiškinu prasmes.
Kaip paukščiai mes galime čirškėti, švilpti arba dainuoti, kad išreikštume savo nuotaikas ir mintis. Man asmeniškai kalba leidžia bendrauti su kitais, pasidalyti savo patirtimi ir mokytis iš kitų. Taip pat ir paukščiai savo čiulbėjimu išreiškia, kas jiems rūpi, bendrauja tarpusavyje.
Dėl šios priežasties mano kalba – lietuvių kalba – yra svarbi ne tik kaip paukščių čiulbėjimas, išmokusi kalbėti aš įsiliejau į visos Lietuvos garsų simfoniją, aš galiu bendrauti ir čiulbėti savo gimtąja kalba su visais. Kalba man – tai tiltas tarp visų mano šalies gyventojų, kaip paukščiams čiulbėjimas tarp miško gyventojų.
Arina Utovkaitė
Vilniaus Simono Daukanto progimnazija
Konsultavo mokytoja Viktorija Noreikevičiūtė
Tekstas spausdintas žurnale „Gimtoji kalba“ (2023 m. Nr. 10)
Konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE LIETUVIŲ KALBĄ šis tekstas mokinių grupėje pelnė I vietą. Daugiau apie konkursą skaitykite čia https://www.menobangos.lt/irena-baltakiene-akse-manespi/