Taip gimsta ROŽĖS IR LELIJOS
Nuo skubos, nesibaigiančių rūpesčių ir nepaliaujamo informacijos srauto išvargusiam nūdienos žmogui kur sustoti akių ir sielos pailsinti, kur ieškoti atgaivos ir įkvėpimo kūrybai? Vienas iš būdų – gręžtis į šaknis, į tradicijas, prisiliesti prie to, ką neskubėdamos kūrė mūsų senolių rankos, ir semtis iš nesenkančios liaudies kūrybos versmės.
2022 metais mažučiame Vajasiškio bažnytkaimyje Zarasų rajone, kurio bendruomenė pasivadino „Senolių kaimu“, čia gyvenančios dailininkės Irmos Gineikienės iniciatyva buvo surengtas pirmasis moterų ir mergaičių pleneras „Rožės ir lelijos“, subūręs profesionalias menininkes ir mėgėjas bei pradedančiąsias. Šis pleneras parodė, kad prisilietimas prie sakralių dalykų – senųjų močiučių audinių, karpinių, siuvinių, jų raštų ir simbolių tyrinėjimas, senosios bažnytinės dailės pažinimas tampa ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir tikra atgaiva, kone terapija.
Lobiai
Šiemet toks pleneras surengtas antrą kartą. Jo tema – naivusis menas – puikia tinka ir profesionalioms menininkėms, ir mėgėjoms bei pradedančiosioms. Dalyvės pirmiausia susipažįsta su „Senolių kaimo“ seklyčios ekspozicija (lovatiesėmis, gūniomis, juostomis, skaromis) ir unikaliais bažnyčios bei varpinės lobiais – liturgine tekstile, indais, žibintais, varpų ornamentika. Bažnyčios ir parapijos istoriją pažinti padeda iš šio krašto kilusi menininkė Regina Skomskienė, ją papildo parapijietė Zita ir menotyrininkė Jolanta Stupelytė. Vėliau klausomės menotyrininkės dr. Jurgitos Pačkauskienės paskaitos „Simboliai sakraliojoje dailėje“, susipažįstame su Marijos vaizdavimu dominikoniškoje tradicijoje. Vajasiškyje gyvenantis eremitas Patrikas pasakoja apie ikonų tapybos tradiciją, rodo dabartines ikonas. Irmos Gineikienės paragintos bandome sukurti mus, plenero dalyves, labiausiai atspindintį simbolį, ženklą, herbą, kuriame nelyg kentaure jungiasi mums svarbūs dalykai – knyga ir paukštis, širdis ir gėlės žiedas, kryžius ir lelija…
Dailininkė Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė
Kitą dieną į naiviojo meno pasaulį mus dar giliau palydi dailininkė Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė, vartome, tyrinėjame jos atsivežtus albumus, susipažįstame su iškiliausiais pavyzdžiais – nuo Vitos Zaman ir Adelės (Ados) Velykienės ar Pirosmanio iki Henri Matisse’o vėlyvojo laikotarpio karpinių ir Rožančiaus koplyčios Vansė dekoro. Ramunės pasiūlyta užduotis po to gana netikėta – sujungti tapybą akrilu ant drobės su siuvinėjimu. Panyrame į darbą, kas tapo savo senelių sodybą, kas biblines scenas, kas liaudies pasakos motyvus, kas svajonių sodus ar gyvūnus. Gimsta nuostabūs darbai, jaunos mergaitės mokosi siuvinėjimo amato…
Vakare dr. Jolanta Stupelytė atveria krikščioniškosios ikonografijos prasmes. Sužinome, kad krikščioniškoje dailėje rožės ir lelijos reikštų panašiai kaip „alfa ir omega“, pradžia ir pabaiga. Jėzus biblijoje vadinamas laukų lelija, Jesės kelmo atžala. Povo plunksnų „akys“ – visareginčio Dievo simbolis. Kardas ir lelija – teisingumas ir gailestingumas, rožė – amžinybės (dėl žiedo ypatybių), bet tuo pačiu ir trapumo, praeinamybės, laikinumo simbolis. O kur dar Marijos rožynas (rožinis, Rozenkranz), rožės simbolika Rilke’s poezijoje, Exupéry„Mažojo princo“ rožė…. Svarstome rožės ir erškėčio dichotomiją, – karališkumas ir kančia… Nuostabi kelionė per dailės simbolius nuo seniausių laikų iki nūdienos.
Aukštaitijos audiniai
Trečioji stovyklos diena – išvyka į Zarasus. Audimo artelėje šiltai priima tautinio paveldo tyrinėtojos Rima Vitaitė ir Birutė Andrijauskienė. Sužinojome, kad Vajasiškio ir Salako audėjos – žymiausios visame regione, pasigilinome į audinių raštus. Etnožygyje„Aukštaitijos žemėj – Sėlių siela“ su Diana Skvarčinskaite giedojome sutartines, būdingas tik rytų aukštaičiams, patyrinėjome sėliškus kostiumus.
Susitikimai su dailininke, karpinių meistre Aušra Kiudulaite visada įspūdingi ir įtraukiantys. Atradome, jog kolektyviniai kūrybiniai žaidimai puikiai išlaisvina nuo baimės suklysti – leidome per rankas viena kitos pradėtus darbus ir pildėme naujomis detalėmis, taip gimė, patyrė netikėtas metamorfozes įspūdingi darbai.
Paskutiniąją plenero dieną svečiuose sulaukėme tekstilininkės, senųjų amatų žinovės Silvijos Juozelskytės. Kitados diplominį darbą Vilniaus dailės akademijoje Silvija rengė ekspedicijose fotografuodama, tyrinėdama, fiksuodama ir panaudodama šiuolaikinėje kūryboje savo gimtojo Ignalinos krašto močiučių audinius – vadinamąsias „makatkes“ arba „maliavankas“ (kilimėlius ant sienos prie lovos), „palavykus“ (patiesalus ant grindų iš tekstilės atraižų). Silvija pasidalijo unikaliomis nuotraukomis iš savo archyvų, pasakojo apie dirbinių raštus, spalvas, motyvus, tekstilės gaminių vietą troboje. Panirome į nostalgiškus prisiminimus – „ir pas mano babą tokių buvo“, „pamenu tokius užtiesalus“… Kiek šilumos, meilės, kruopštumo juose sudėta, kaip puošė buitį ir būtį!
Plenero koridorius
Galiausiai „meno tarybai“ teko nelengva užduotis – ilgiausiame mokyklos koridoriuje išdėliotus plenero darbus peržiūrėti, įvertinti, atrinkti tuos, kurie bus spaudžiami ant drobės ir… pavirs naujais netikėtais kūriniais, suplevėsuos per Oninių atlaidus Vajasiškyje, keliaus per parodų sales ir kitas erdves, įsitaisys namuose pagalvėlių pavidalu.
Kame šio plenero gerumas, klausiame savęs, kodėl tokia palaima čia būti? Moterų rato bendrystėje ir jo galioje, prisilietime prie senmočių tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, mamos dukrai, vaikaitei? Liepomis prakvipusio, gėlių darželiais džiuginančio bažnytkaimio jaukume, o gal ir/netgi tame, kad čia „netraukia“ ryšys, tad stiprėja ryšys su savimi, su esančia šalimais? Išsiskirstome kupinos sumanymų, įkvėpimo, idėjų, užsidegimo, dėkingos už naujas pažintis ir inspiraciją.
ROŽIŲ IR LELIJŲ atpažinimo ženklai
Ir susitiksime jau liepos 23 d. tame pačiame Vajasiškyje, per Oninių atlaidus, kai bus eksponuota pirmoji plenero darbų paroda. Pradžia 10 val. Kviečiame pasidžiaugti sykiu!
Žinoma, pleneras nebūtų įvykęs be organizatorių, VšĮ „Pamėginčius“, asociacijos „Rožės ir lelijos“ triūso ir Lietuvos kultūros tarybos paramos. Dėkui!
Linos Brogaitės-Kažemėkienės, Irmos Gineikienės, Vilijos Visockienės nuotraukos
