Pranciškonų šventoriuje. Fotografavo Ričardas Šileika
Tadas Žvirinskis. Sonetariumas. Eilėraščiai. Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2022. 84 p.
Sonetas – griežtos formos tekstas su aiškiai išreikšta emocija (dažnai skirtas meilei, netekčiai). Nūdienos gyvenimo tempas, vaizdinio turinio viršenybė, vartotojiškos kultūros iššauktas kapanojimasis buities paviršiuose grasina tokio pobūdžio tekstus nustumti į prioritetų paraštes. Klasikinių formų naudojimas yra nemenkas iššūkis ir autoriams, besiryžtantiems kurti žanriniuose ir / ar stilistiniuose rėmuose. Viena vertus, griežta forma kartais įpareigoja sprausti mintį į reglamentą (taip rizikuojant paaukoti dalį sklandumo ar prasmės); kita vertus, XIII a. pradžią siekiančio soneto žanriniai ypatumai gali nuskambėti kiek archaiškai šiuolaikinio materijos gaudesio kontekste. Prozininkas, poetas ir vertėjas Tadas Žvirinskis nevengia į klasikines formas įsprausti ironišką, šiurkštesnę, gilesnę ar aktualijomis dvektelinčią mintį, todėl 2022 m. pasirodžiusį jo eilėraščių rinkinį „Sonetariumas“ atsiverčiau turėdamas lūkestį atrasti dėmesį pamatinėms poezijos vertybėms ir tuo pačiu nenuobodų minties vingį.
Sonetams būdinga meilės tematika rinkinyje apžaidžiama praplečiant emocijos objektų gamą. Greta jausmo konkrečiam asmeniui kristalizuojasi ir meilė tam tikrai geografinei vietovei, istorijos (tiek visuotinės, tiek asmeninės) epizodui, akimirkos žavesiui, gamtos, urbanistinio peizažo elementui. Gamtos reiškinio grožis pastebimas į jausenas įpinant aplinkos vyksmo detales: „Votis mėnulio debesy kai tinsta, / Lunatikai išeina iš namų. // Praranda spalvą visos kiemo katės, / Nutyla paukščiai – bent jau dauguma“ (p. 26). Meilė žmogui knygoje dažnai susijusi ne tik su objekto sutaurinimu ar besąlygišku žavėjimusi, bet ir su tarpusavio santykių komplikacijomis: „Aiman, nepalieki tu man vilties / Kažkuo svarbiu kely tavam pabūti – / Tik akmeniu bate ir tik – truputį, / Kol kojos nepritrynei. O išties…“ (p. 51). O kartais visa (gamta, meilė asmeniui, akimirkos impresija) susipynę į neišraizgomą vienį: „O aš – tik strazdana ant tavo skruosto. / Tik saulės blyksnis, akyje pražuvęs. / Tik sūkurys, kurį palieka žuvys, / Vandens paviršiuje. Nenusibosta“ (p. 59).
Tekstuose daug dėmesio skiriama laiko tėkmei, materijos nyksmui, praeitų dienų atsiminimams. Laikinumo pajauta persmelktas ne vienas rinkinio eilėraštis. Būties trapumas atsiskleidžia eilutėse: „O kas – gyvybė? Žiedlapis trapus. / O kas – mirtis? Tai tik pakilęs vėjas. / Ir nieko amžino čionai nėra“ (p. 68). Kartais artefaktas ir prisiminimas rodosi tikresni už realybę: „Likau aš ir namas. Pasaulis išnyko“ (p. 17). Keliavimas laiko juosta atgalios susijęs ir su erdviniais pokyčiais – prisiminimai sugrąžina pagražintų (metams nugludinus aštrius kampus, o patirčiai pridėjus spalvų) vaikystės, jaunystės objektų aibę, įsikūrusią tam tikroje teritorijoje. Taip užgimsta stipriai išreikštas jausmas tam tikram gyvenimo etapui, dažnai siejamam su konkrečia vieta. Tiesa, dabartis nėra idealizuojama, pastebimas egzistencijos komplikuotumas, būties beprasmybė: „Gyventa, būta be prasmės? Juk tai / Neženklina jokios po saule vietos. // … // … / O pragaras? Nedingo: vis dar – čia“ (p. 40). Nevengiama atkreipti dėmesį ir į konkrečios vietos trūkumus ar bendrąsias žmonijos ydas (rizikuojant švelniai kryptelėti į publicistikos ar socialinės kritikos pusę): „Iškirs medžius visur, paliks vien plynės… // Ir žmonės – tartum medžiai – apgenėti. / Šėtono polėkis yra beribis, / O mano miestas – jo susvilęs blynas“ (p. 44). Tai, kad objektas yra geidžiamas, idealizuojamas, nereiškia, jog tas objektas neturi trūkumų (kartais netgi fatališkų). Intymus (o tuo pačiu pavojingas) lyrinio subjekto ir upės ryšys atskleidžiamas eilutėse: „Nerie, tu man brangi nuo ketverių, / Kai atsklendžiau aš tavo slaptą skląstį, / Tik šiandien tiek drąsos nebeturiu, / Kad pasimokyčiau kaip reikiant skęsti“ (p. 65).
Savybės, leidžiančios „Sonetariumo“ tekstams nenukrypti į perdėto sentimentalumo teritoriją – sušmėžuojanti ironija, žaismė ir išradingesnis metaforos blyksnis. Jau pirmajame knygos tekste aptinkame tokias stiliaus vingrybes simbolizuojančias eilutes: „Šaka meškytės uogomis aplipus – / Boluoja uogos kaip indėnų dantys. / Jau greit Kalėdos, bet negreit Velykos. / Skenduolių vėlės ant Neries pakrantės“ (p. 7). Ir čia pat sakytumei nerimtą nuotaiką keičia solidi impresija: „Esu čia vienas, bet ne vienišas, o ne! / Dvi sniegenos ir katinas įmitęs, dar meleta beviltiškai suklykus, // Ir tėvo veidas, atmintį išniręs, / Ir purslas krioklio – krištolinis, tyras – / Šį vėlų vakarą palaiminęs mane“ (p. 7). Archaiškumo padeda išvengti vienas kitas šių dienų žargono žodelis (malačius, chemtreilai, blėkiniai ir pan.) ar aktualijų atspindžiai (pvz. eilėraštis „Kovo idos – COVID’as“) įsibrovę į tekstus. Nenusaldinti teksto padeda ir šiurkštesnės raiškos apraiškos („Kaip myli nesubrendėliai ir kvėšos!“ (p. 58), „Ir dar krakatūzas – prie pat šikinyko“ (p. 17), „Kurio net miesto smarvė neužgoš jau“ (p. 44), ironiškos nuorodos į banaliai buitiškąją meilės pusę („Geriausia meilė – pusryčiai į lovą“ (p. 13) ar „Jau laikas susirasti mergą kitą (p. 63), subtilus erotikos atspalvis („Delnai įrėmins tavo kaktą, / O kojos susisuks į pynę. / Atodūsiai į pulso taktą / Lėtės tarytumei sūpynės (p. 15). O ryšį su klasikiniu žanru be formos dar pabrėžia ir lyrinio subjekto jausenos akcentavimas, melancholija, nostalgiškos natos: „Čia nebėra mažyčių sandėliukų, / Prilipusių prie mūrinės tvoros, / Tik mano praeitis trumpam užsuko / Tarytumei žuvis, kurią išskros // Pikti, įtarūs nuvorišų žvilgsniai. / Vieta čia – toji, bet laikai ne tie. / Vien senas gluosnis dar prie žemės linksta, / Ir tebetvyro dvokas praeities“ (p. 8). Eilėraščių raiška neperkrauta daugiaaukštėmis metaforomis, įmantrybėmis, paradoksais ar neperprantamomis inovacijomis, mintis sklandi, aiškiai išreikšta.
T. Žvirinskio „Sonetariumas“ – meilę pasauliui deklaruojanti knyga. Deklaruojanti vyriškai santūriai, aiškiai, skaidriai, sklandžiai, nesaldžialiežuvaujant, nepaliekant nuošalyje nei laikmečio aktualijų, nei asmeniškų potyrių bei prisiminimų, ironiškai, vietomis šiurkštokai. Bet nuoširdžiai. Žvelgiant tam pasauliui į akis. „Ir rinktis teks: mirtis arba gyvybė, / Saldi apgaulė ar karti tiesa… / Pavasaris į vasarą palydi // Tarytum žvejas kiek per trumpą lydį / Paleidžia ten, kur vandenų vėsa / Nuplauna pyktį, melą ir pavydą“, – teisingo (vertybėmis grįsto) apsisprendimo įtaką visuotinio vyksmo harmonijai pastebi lyrinis subjektas. Ir atsispindi gelmėje dangus. Tvirtai apkabintas.