Kartu su Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos VIIc klasės moksleiviais 1929 m. M. Miškinis – centre
Literatūros kritiko ir tyrinėtojo, vertėjo, dėstytojo, mokytojo Motiejaus Miškinio (1898 – 1974) laiką žemėje galima vadinti dvasiniu rojumi, iš kurio buvo nepelnytai išvestas, nustumtas į šalikeles. Tik besaikio atkaklumo, užsispyrimo ir intelekto kurstomas jis sugebėjo peržengti užbrėžtas ribas ir dirbti tai, apie ką savo atsiminimuose užrašys: „Jeigu ne vertimų darbas grožinės literatūros leidykloje, kurį man pasiūlė 1945 m. gale jos direktorius, beje, vėliau iš ten pašalintas ir ištremtas ketvirčiui amžiaus į „nelabai tolimus kraštus“, manau, ir man pačiam ir mano išlaikytiniams būtų tekę išgerti ligi dugno pačią karčiausią neturto taurę.“
Iš mokslų tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje, universitetų, Švietimo ministerijos Pradžios mokyklų departamento direktoriaus, gimnazijos direktoriaus, redaktoriaus pareigų ir kūrybos darbų Motiejus Miškinis, okupavus Lietuvą sovietams, sugrįžo į Juknėnus, tėviškę,į žemdirbystęsu dviem arkliais. Atleiskite, mielasis, bet į universitetą jūsų nebepriimsime, toks atsakymas dėstytojui ir vienam geriausių literatūros tyrinėtojų Lietuvoje nebuvo nei teisingas, nei padorus, nei logiškas, neisąžiningas, bet iš bolševizmo kilusi valdžia juk ir neturėjo, ikišiol neturi, tikslo būti tokia, kokia skelbiasi.
Gera, kad žmonės pakeičia laikus, ir dar geriau, kad tuomet gali skaityti Motiejaus Miškinio Rinktinius raštus, išleistus 2012 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Knygos sudarytojas Jonas Šlekys pabaigoje, publikacijoje „Pedagogas, literatūros istorikas, vertėjas“, rašo apie Juknėnuose, dideliame Rytų Aukštaitijos kaimegimusį ir užaugusį Motiejų, poeto Antano Miškinio brolį, įdomiai išsamiai, perteikdamas skaitytojui ne vien žinių, bet ir giluminius šio žmogaus išgyvenimus, jo atsiminimus, kuriems prilygti galėtų prarasto rojaus ilgesys.
Vieną nelietingą savaitę, nuo pirmadienio iki sekmadienio, šešiosRinktinių raštų dalys ir„Priedai“suskambo kaipseptyni muzikiniai intervalai, pradėjus liesti knygos lapus tarsi pianino klavišus, nuo primos iki septimos. Juos peršokdavo nesugrįžtamai išsilaisvinusios lietuvių, Vakarų Europos, rusų autorių literatūrinių kūrinių melodijos, kurioms dirigavoatsidavęs literatūrai intelektualas iš Lietuvos.
Pirmadienis. Prima
Motiejus Miškinis apie 1935 m.
Motiejaus Miškinio Rinktinių raštųpirmoje dalyje „Bendrieji klausimai“ atrinktas publikacijas literatūros ir kultūros temomis autorius rašė 1926–1938 m.,tačiau tai, apie ką jis kalba, galėjo vykti ir vakar, gal vyksta šiandien, nes kai kurie dalykaipanašiai nesikeičia. XX a. pradžioje Miškinisklausia, kas atstovaujakultūrinei visuomenei, bodėdamasis gyvenimo tuštuma, dvasiniu skurdu, primindamas paradoksalią tiesą – „dvasios kultūra nekyla proporcingai materialinei ir turi ypatingus, slaptingus savo dėsnius“. Dirbtinis patosas, romantizmas ir praeities idealizavimas, buvę reikalingi atkuriant Lietuvą, atlikę savo vaidmenį autoriui atrodo tarsi literatūros ir kultūros vystymosi stabdžiai. Kliūva čia ir Vaižganto Pragiedruliams – „skaitai juos nuodėmingas žmogus ir stebiesi, kaip galėjo „pajudinti žemę“ tokie negyvi, bekraujai, sentimentalūs herojai“ („Literatūriniai dūmojimai“).
Skaitai Miškinį ir gailiesi, kad šios publikacijos, kaip ir daugelis literatūros kūrinių, nebuvo įtrauktos į sovietmečio studijų programas. Juk „literatūra jums gimnazijose ir kitose aukštesniose mokyklose dėstoma dėl to, kad jinai yra geriausia mokslinamoji ir auklėjamoji priemonė. Grožinė literatūra daugiau negu kiti mokykloje einami „humanitariniai“ dalykai prisideda prie bendro mokinių lavinimo“ („Mokinio patarėjas“). Autorius nuolat kalbėjo apie literatūrą ir jos prasmę, o kad kalbos nebūtų tik vėjai, parašė ir išleido vadovėlį Lietuvių literatūra(1939).
Apvogti ir spraguotai išsilavinę buvo pusės šimto metų mokiniai ir studentai, todėl tie patys Miškinio klausimai – kas atstovauja dabartinei kultūrinei visuomenei? kas sudaro mūsų lietuvišką inteligentiją? kokie jų idealai? ar yra jie iš viso? – braunasi į galvą kartu su atsakymais – tiek pat graudžiais, kiek ir juokingais.
Apsimetu, kad nieko neįvyko, skaitydama šiuolaikinių žinomų žmonių vardinamus geriausių knygų sąrašus šiam reikalui sukurtose internetinėse svetainėse. Juose arba visiškai nėra lietuvių autorių, arba pasitaiko vienas kitas, daugiausiai negrožinės literatūros tautiečio kūrinys. Ojei – akys išsiplečia, tikriausiai dar išrausta lyg aguonos, norėdamos kur nors pasislėpti tarp žolių, nes mato pernelyg akinančius sutampančius horizontus – taigi Miškinis rašė, kad niekas tautos negali taip sucementuoti jos viduje, kaip literatūra: „Tik per savo literatūrą tauta pažįsta pati save ir randa savo dvasios vienybę. Literatūra – tautos sandoros skrynia, kuri stebuklingai telkia apie save tautą ir vadovauja jos žygiams. Čia yra didžiausia visuomeninė literatūros reikšmė, didžiausia jos tautinė paskirtis“.
O ką tu čia sutelksi, jeigu baidaisi tautiečių autorių ir jų net neskaitęs nutari, kad geriausios knygos atplaukė iš užsienio. Betgi ir prieš penkis šimtus metų, rašo Miškinis, „mūsų bajorai surusėjo arba sulenkėjo, žūdami tautai ir sau patiems“. Gal jiems trūko žinių ir psichologų? Dabar jų netrūksta, bet gerieji pokyčiai įkopusių aukščiau mąstysenoje kažkodėl neįvyksta.Gal todėl, kad daugelis jų ne tik šiuolaikinių lietuvių autorių, bet ir Miškinio neskaitė? Jis taip nuodugniai ir kartu aistringai išaiškino, kodėl tiek daug rašoma apie literatūrą. Nes ji yra ne tik romanai, pasakos ar eilėraščiai:„Literatūra yra toji bendra kalba, suliejanti žmones viename tautos kūne. To nesurasi užsienioautorių kūriniuose, tik savo tautos kūrėjų“.Tokia bendra kalba, anot Miškinio – „vienodas žmonių jautimo, protavimo būdas, vienodas grožioidealas, vienoda pasauliojauta – pasakysiu, vienodi žmonių psichiniai refleksai. Tai patvaresnė tarpusavė žmonių jungtis, negu vienodų gramatikos taisykliųvaldoma kalba. Ji leidžia žmonėms ne tik suprasti vienų kitiems sakomus žodžius, bet ir organiškai pajusti tų žodžiųturinį, pajausti patį tuos žodžius sakantį žmogų. Ji daro iš paskirų individų vieną bendrą giminę, vieną organišką visumą, vieną sutelktinį individą – tautą“ („Kodėl mes daug rašome apie literatūrą“).
Kai neskaitai lietuvių autorių, iš kur gali žinoti, kokia toji tavo tauta? Šiam pažinimui per siauras primos intervalas.
Antradienis. Sekunda
Švenčiausios vietos kartais būna kuklios ir paprastos, atrodančios nereikšmingai. Kaip Lietuvos kaimai, negalėję prilygti didmiesčiams, tačiau šviesa atsklido iš jų, kainutautėjusius bajorus pakeitė kaime užaugę lietuviai, turėję didžiausią įtaką tautos atgimimui. Apie rašytojus, poetus, kūrybiškuspolitikos veikėjus,turėjusius giluminę įtaką lietuvių literatūrai įdomiausi straipsniai, recenzijos surinkti„Lietuvių literatūros“ dalyje.
„Aušros keliais“ ir poeto Antano Baranausko eilėmis „Dainu dainelę“ pradėta antroji raštų dalis nuvingiuoja iki 1971-ųjų publikacijos „Be antraštės (Antanas Baranauskas)“. Joje autorius gilinasi į Tumo Vaižganto knygelės apie Baranauską kritikos akcentus, kuriuos vadina neteisingais, „ad hominem“, atskleidžia įdomų faktą apie Vienažindžio poezijos panašumus į rusų romansus ir tai,kad „Sudie, kvietkeli“ ir „Ilgu,ilgu man ant svieto“nėra originalūs, nors juose įlieta tikrojo aukštaitiško lyrizmo.
Kai uždainuoja lietuviai Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų – pagauna toji daina mintis, pašiurpsta oda, išnyra kaži kur gyvenęs ilgesys. Ne kiekvienas ir žino, kad tai Antano Baranausko eilės, jas Miškinis vadina autoriaus geriausiomis, iš jų radosi vėliau „Anykščių šilelis“, kiti kūriniai. „Dainu dainelėje“ gyvena neišsenkanti tautos dvasia kartu su pranašišku regėjimu, atėjusiu iš labai toli, iš pat pradžios, kaip pasąmoningas ilgesys to, ko niekada nebebus. Miškinis tai vadina „primityvia buitimi, prarastu rojumi, kurio žmogus niekuomet nesiliauja ilgėjęsis“. Kaip šiurpiausias kontrastas prarastam rojui paskutinė šios dalies recenzija – Liudo Dovydėno knygos „Užrašai“, kurią Miškinis parašė 1943 m. Knyga, atskleidžianti bolševizmo Lietuvoje įvykius, žiaurumą, jo esmę. Tai „žmonijos pabaisa žodžiais nepavaizduojama…/, nešanti melą, smurtą, apgaulę, ašaras ir kraują…/ Baisiausia yra dar tai, kad tą viską žmogus turi vadinti laisve ir laimingu gyvenimu“ („Nauja knyga apie bolševizmą Lietuvoje“).
Kažin ar tais, 1943-aisiais, kas nors galėjo patikėti, kad Lietuvoje ši pabaisa apsigyvens pusšimčiui metų, nepakeliamais akmenimis užversdama bet kokį plyšelį į buvusio rojaus sodus, kad ji tebegyvens XXI a., vieni lietuviai ją prakeiks, kiti tebevadins gražuole.
Trečiadienis. Tercija
Trys broliai Miškiniai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje: Vincas, Motiejus ir Antanas.
Muzikiniam intervalui didėjant, metas aplankyti Europą. Miškinis supažindinasu trimis jos kūrėjais – žymiausiu romantizmo poetu anglu G. Byronu, didžiuoju prancūzų romantiku F. R. de Chateaubriand’u ir prarastosios kartos atstovu,vokiečių rašytoju E.M. Remarque‘u. Klasikinės recenzijos, kuriose pateikiamirašytojų biografijos faktai, persipinantys su jų kūryba ir gyvenimo tikslais.
Ar kūrėjai jų turėjo? Miškinio pateiktose publikacijose – ne vieną, pakylėtus nuo žemės, kiek aukščiau įprastų gyvenimiškų tikslų. Jie sutelkti aitriose deginamos kasdienybės liepsnose, išlydančiose kūno ląsteles, bet neįstengiančiose pasiglemžti kūrėjo vizijų pasaulio, pasiliekančio knygose. Jie nuveda Byroną į Graikiją, kovoti už jos Nepriklausomybę, Chateaubriand’ą– į Ameriką, Remarque‘ą parveda iš mūšio lauko, kad visą gyvenimą liktų rašytoju pacifistu.
Raštuose pateikiami Europos rašytojų kūrybos tyrinėjimai,paimti iš Miškinio knygosDidžiųjų rašytojų siluetai (1936). Kūrinių interpretacijose, jų autorių gyvenimo faktų dėliojime ryškus istorinis koloritas, bendražmogiškų tiesų ieškojimas, visa tai sujungta į vieną darnų pasakojimą, kurio pagrindiniai veikėjaiyra žmogus, jo šaknys ir laiko aplinkybės. Kas kaltas, kad „juo daugiau žmogus pažįsta pasaulį ir patsai save, juo daugiau turi kentėti“?
Atsakymo neišgirsime, bet Miškinio cituojamas Byronasatitars – „pažinimo medis nėra gyvybės medis“.
Ketvirtadienis. Kvarta
Iš Europos knygos sudarytojas mus perkelia į Rusiją – pas Gogolį,Puškiną,Dostojevskį, Tolstojų, Karsaviną, Buniną. Miškinis Kauno Vytauto Didžiojo universitetebaigė rusų filologijos studijas, jis puikiai mokėjo ne vien rusų, bet ir anglų, vokiečių, prancūzų kalbas, skaitė ir galėjo susikalbėti latviškai, jidiš kalba.Tapęs vienu geriausių rusų autorių žinovu, kūrinių vertėju į lietuvių kalbą, lietuvių skaitytojui jis padovanojo N. Gogolio, F. Dostojevskio, A. Čechovo, L. Tolstojaus, I. Bunino, kitų autorių vertimus. Tai jis išvertė Dostojevskio BroliusKaramazovus, dar mokykloje skaitytus, panardinančius į beprasmybės melancholiją, kai negali, o ir nenori paauglystėjetikėti šio pasaulio atsivertimu, nors lyg ir ankstoka būtų ilgėtis prarasto rojaus. Miškinio versti Broliai Karamazovaileidžiami ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Didėjantis intervalas nuo sielos padugnių iki viršūnių – kvarta, suskambanti skaudžiai sunkiai. Todėl šį romaną rasime įrašytą tarp nerekomenduojamų sanatorijų ir gydyklų pacientams.
Labiausiai vertėjas domėjosi ir žavėjosi Gogoliu – jis išvertė visus rašytojo kūrinius, parašė recenzijų, publikacijų apie ukrainiečių kilmės rusų rašytojo gyvenimą ir kūrybą. Komedijų autoriaus kūryba buvo artima, tad ir Rinktiniuose raštuose jai skiriamos net keturios publikacijos.
Penktadienis. Kvinta
Prisiminimai apie vokiečių okupaciją 1915-1918 m., Juknėnų kaimą, kuriame gimė mažiausiai penkios Motiejaus Miškinio giminės kartos, allons, marchez čia skubinęsi Napoleono kariai, o seneliotėvas vis rodydavęs klojimo varčiose ir šuluose išgręžtas skyles, į kurias prancūzai sukę kabliukus su sraigtais ir prie jų pririšę arklius. Ir vokiečių generolai, sutikę pabūti lietuvės dukrelės krikšto tėvais, vokiečių karo kapelionui paprašius. Profesoriaus Jono Jablonskio paskaitos jo namuose Kaune, žurnalistųinterviu, kuriame aktualiais klausimais kalbinamas p. inspektoriusMotiejus Miškinis. Negalėjau sulaikyti šypsenos jį skaitydama – prieš šimtą metų Lietuvoje panašios diskusijos aidėjo apie literatūros mokymą mokyklose ir baigiamųjų darbų temas, apie mokytojus, kurių vienas kitas, sakė ponas inspektorius, daugiau išmano, o kiti nelabai ką.
Kartu su metais didėja natų intervalas – jame galime išgirsti ne vien literatūros istorijos, bet ir vieno žmogaus, ir lietuvių tautos, tik ne liaudies, likimo aidus, kuriuos Miškinis sieja su jaunaisžmonėmis. Tikėjo,kad kažkada jie sugebės sujungti nepriklausomą ir naująją Lietuvą. Betgi taip ir įvyko. O rašyti, pasirodo, jam buvo visada didelė, vos pakeliama kančia – „retai kada buvau patenkintas tuo, ką atspausdindavau“.
Motiejus ir Antanas Miškiniai Juknėnuose, tėvų sodyboje, 1972 m.
Be užuolankų ar užlenkimų literatūros tyrinėtojas mokytojas mąstė apie sovietinę mokyklą. Apie gilias, anuo metu išraustas duobes prote ir jausmuose nedrįstame ir turbūt neišdrįsime kalbėti visiškai atvirai, nes tektų pripažinti tai, ko nesinori. Miškinis rašė taip: „Tūkstančiai ir tūkstančiai abiturientų, auklėtų ir mokslintų naujai pertvarkytose mokyklose, išėjo iš jų „su kelialapiais į gyvenimą“ (koks „sparnuotas“ žodis!)be jokios pasaulėžiūros, netgi be sąmoningesnės materialistinės pasaulėžiūros, išmokę tik prisitaikyti ir veidmainiauti, simuliuoti klusnumą valdantiesiems, dargi lenktyniauti savo tarpe, rodant kuo daugiau ištikimybės tvirtai stovinčiai ant kojų valdžiai“.
Atrodytų, nebėra vilties nusivalyti svetimą lietuvio būdui bolševizmo užkratą, bet tai netiesa. Juk ir tuo metu gyveno pati geriausia jaunuomenė, kuri žavėjosi Nepriklausomos Lietuvos veiksniu. Ji, buvo įsitikinęs Miškinis, ir taps tiltu tarp buvusios ir būsimosios Lietuvos, neleis nutrūkti kultūrinėms tradicijoms.Jos nedaug, tos jaunuomenės, betgi,sako autorius, naujo gyvenimokūrėjai, pionieriai visada yra bet kurios visuomenės mažuma.
Taip kalbėjo įžvalgusis Juknėnų tuometinis aštuonmetės mokyklos algebros ir geometrijos mokytojas, ir buvo teisus, pramatęs savo tautos būseną naujame amžiuje.
Šeštadienis. Seksta
Pirmą kartą skelbiami Miškinio laiškai leidyklos bendradarbiams ir prieteliams, didžiai gerbiamiems draugams, broliui Antanui, Marijai Grigaitytei, rašyti nuo 1953 iki 1972-ųjų. Juose atgyja vertėjo gyvenimo Juknėnuose vaizdaisu iškalbingomis detalėmis, verčiant rusų klasikus, redaguojant kolegų vertimus, tempiant ant savo nugaros aukštaitiškomis rezginėmis dobilus iš lauko į daržinę. Juose sudėtingi veiksmai priartinami prie paprasčiausių, pasakoma daug nutylint ir nutylima daug ką pasakant. „O kai žmogus pavargsti bedirbdamas tokį neliteratūrinį darbą. Tai ir literatūrinis darbas nekaip sekasi. Rytojausdieną čia kokią valandą vėl prie dobilų, čia vėl kitą valandą prie Čechovo…“ O paskui jis pasėdi nuoaušros iki aušros prie vertimų, patarimų, o dar vėliau literatūrologas vertėjas žemdirbys planuos, kada gi galėtų atvykti į Vilnių. Kartą ims ir apsvarstys, kad prieš karą per daug gerai gyveno visi – „nebežinojome nei ką valgyti, nei ką gerti, nei kaip rengtis. Nemokėjom branginti to, ką turėjom. Va dabar tai pamokys…“Visas tas geras gyvenimas išnyko, palikdamas širdgėlą ir ilgesį.
Iš pirmo žvilgesnio, t.y.skaitymo, laiškai atrodytų konkretūs, net sudarytojo pastabose visur nurodoma, kiek gi gavo rubliųvertėjas užsavo darbus. Tačiau tas konkretumas ištvinstaiš savo ribų nesulaikomai, kaip visos upėspo žiemos, perskaičius, kad 14 mėnesių vertėjas nebuvo Vilniuje, vis tie dobilai,vis priaugo atolo. Tokia puiki tema apie literatūrą ir žemdirbystę šių dienų abiturientui ir žinovams, kritikavusiems šių metų lietuvių literatūros baigiamojo egzamino temas, aiškinusiems, kad tokios temos atgyvenusios ir dorai pasenusios.
Mieste užaugusieji gali daug ko nežinoti apie dobilus ir atolą. Bet tai, kad nukirstų šaknų medžiai supūva, nesunku įsitikinti. Ir bet kuriame ginče seksta apims daugiau natų, negu visi iki jos esantys intervalai.
Sekmadienis. Septima
Savo paskaitose Miškinis pirmiausiai atpasakodavo rašytojo biografiją, sudomindamas ir sužavėdamas auditoriją, o tik paskui kalbėdavo ir interpretuodavo kūrinį. Šįkart literatūros tyrinėtojo biografijos faktai palikti pabaigai, sekmadienio septimai – ir Rinktiniuose raštuose, ir šioje publikacijoje.
Sekmadienį turėtume ilsėtis, apsilankyti bažnyčioje, kurioje XX a. antroje pusėje Mišių klausydavosi Motiejus su žmona Angele, o išėję šventoriuje užtraukdavo dūmą, sukeldami kai kurių kaimo žmonių piktumą – galėjo paeiti bent toliau nuo bažnyčios.O kam nuo jos eiti, lyg kitur oro bus daugiau. Miškinio biografijoje tiek spalvingų faktų, kad nežinau, ar atsirastų nors vienas skaitytojas, kurio nesudomintų, ką gi sukūrė, užrašė šis žmogus.Labiausiai gaila, kad jis negalėjo kurti tiek ir taip, kaip būtų norėjęs ir gebėjęs. 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės savanoriui, priimtam į karo mokyklą, kurios nebaigęs kelerius metus dirbo karo valdininku Kauno komendantūroje, o 1923 m. buvo paskirtas vicekonsulu Hamburge, iš ten parvyko studijuoti, vėliau dėstyti universitete, dirbo pedagoginį darbą Kauno, Marijampolės, Raseinių gimnazijose, buvusiam Tautininkų partijos nariui, rusams okupavus Lietuvą karjeros durys užsidarė. Užtat Juknėnuose galėjo dėstyti kaimo vaikams prancūzų kalbą, matematiką, geometriją, ir tai po nedaug pamokų, o naktimis versti klasikų kūrinius. Kaip literatūrologas Miškinis kultūroje reiškėsi tik dudešimtmečius – 1926–1943 metais. Antroji bolševikųokupacija į dulkes sumindė kūrėjo tikslus, o išvarytam iš rojaus nieko nebeliko, kaip tik išlikti inteligentu žemdirbiu. Savo atsiminimuose Miškinis yra užrašęs, kad pokario metais nebuvo laiko parašyti nei vienos eilutės, nes kiekviena diena galėjo tapti paskutine –„tai buvo visuotinio pakrikimo, dezorientacijos, pagiežos ir neapykantos laikai“.
Jonas Šlekys atskleidžia ir kitus biografijos faktus – kieno inciatyva Miškinis buvo bandytas išstumti iš leidyklos, kas juodu pieštuku prirašydavo prie jo pavardės, kad dėstė antitarybinės literatūros kursą, buvo tautininkų šulas ir panašiai. Intrigos tarp kolegų aktualios ir šiandien, tik už jų jau nebestovi kriminaliniais metodai dirbanti okupacinė valdžia.
Viskas turi pradžią ir pabaigą. „Čia ilsisi tėviškės žemėj šventoj Motiejus Miškinis 1897-1974m.“–užrašas Vajasiškio kapinėse. Liko mielų ir daug prisiminimų apie Motiejuką, kuris, „kad ir aukšto mokslo ir dideliųgabumų žmogus, kiekvieną sutiktą mielai pirmas prakalbindavęs ir gerą žodį pasakydavęs“. Liko ir darbai, kuriuos čia labai kukliai aptariau, nors Rinktinių raštų sudarytojas J.Šlekys primena, kad daug jų pražuvo, sudegė karo metu Vilniuje, nukritus bombai ant namo, kuriame gyveno Miškiniai. Apie penkiasdešimt jo išverstų ir suredaguotų knygų sulaukėjau kelių kartų skaitytojų, o buvę Raseinių gimnazijos mokiniai, pagerbdami savo direktorių, dar 1976 m. Juknėnuose prie Miškiniųsodybos pastatė ąžuolinį stogastulpį. Sodyba šiandien tapusi jaukiumuziejumi, kuriame kasmet vyksta literatūriniai renginiai.
Pabaigos oktava
Sekmadienis jau baigiasi, belikokelios valandos, bet dar vis stabteliu įsiklausyti, kaip skambėjo septyni intervalai ir Miškinioatsiminimų žodžiai: „Savo dabartinę nuotaiką galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: klaiki vienatvė! Manau, kad aš ne vienas taip jaučiuosi. Jau seniai nebeturiu tos žmonių aplinkos, kurioje kitados teko gyventi ir dirbti šiokį tokį darbą 1920–1940 metų tarpe. Mažai liko tų, su kuriais siejo mane ar bendrasdarbas, ar bendra pasaulėžiūra ir bendri kultūros interesai, artimos prietelystės ryšiai, dvasinė giminystė.“ (Iš M. Miškinio atsiminimų).
Šioje muzikinėje frazėje vyraujaminoras, tačiau prieš jį girdėjome skambant mažorą. Jiems keičiantis, belieka įsiklausyti, ką sako protas ir jausmai su intervalais.
Visa, kas įvyksta, turi savybę išnykti – pradeda pirmasis.
Visa, kas širdingai protingai užrašoma, jeigu nukritusi bomba nesudegina, turi savybę išlikti – ramiai užbaigia antrasis.
O jeigu jus išvys iš rojaus, rašykite, verskite, dainuokite. Galima daug kuo tikėti ir daug ką neigti, bet šiandiena nėra amžinybė. Ateis rytdiena ir viskas vėl prasidės nuo pirmadienio – nuo prima intervalo.
Nuotraukos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų
Šaltiniai:
- Motiejus Miškinis. Rinktiniai raštai. Sudarytojas Jonas Šlekys. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012.
- https://udiena.lt/featured/auksta-gyvenimo-pieva-pereje-broliai-joje-paliko-aiskia-bryde/
- https://www.vle.lt/straipsnis/motiejus-miskinis/
- http://www.daugailiai.lt/izymus-daugailiu-krasto-zmones/21-miskinis-motiejus-vertejas-pedagogas-vadoveliu-autorius
MENO BANGŲ projektą KULTŪROS PUSLAPIAI iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba
