Rasa Milerytė. nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Rasa Milerytė: ,,Staiga pakinta laikas ir ryškėja“
,,Viskas trunka ilgiau, nei tikėtasi“ – tai jaunos autorės Rasos Milerytės poezijos knyga (leidykla UTENOS INDRA, 2017). Pirmoji! Rasą laikome saviške. Ne kartą svetainė www.menobangos.lt publikavo jos rašytas knygų apžvalgas ar recenzijas. Kritikė Rasa Milerytė pasižymi kolegiškumu: mūsų svetainei yra atradusi daug jaunų autorių, iki tol savo kūrybos beveik niekam nerodžiusių. Tačiau kuo pasižymi jos kūryba? Rasa – jautri, atviraširdė poetė, poezija jai – būdas pažinti ir paaiškinti pasaulį. Ji nesibaimina klasikinės tradicijos, nevilioja skaitytojų eksperimentais. Kam eksperimentuoti, jei ji jaučia rimą ir ritmą, jei erdvų jausmą gali sutalpinti į lakonišką formą? Skaitytojams pateikiame jos eilėraštį ir atsakymus į MENO BANGŲ redakcijos klausimus.
Prieš pat užmingant, kai žengiu į sapną
Staiga pakinta laikas ir ryškėja –
Ant kranto sėdi senas vyras.
Jo rankose knyga, ją varto vėjas,
Tarp puslapių – tik žiedlapiai subirę.
Tas vaizdas atsispindi vandeny.
Dugne, atrodo, tobuliau matyti:
Berniukas, žydinti gėlė, kuri
Kaip pabučiavimas, kaip pirmas, žydi.
Anykščių geležinkelis. R. Šileikos nuotrauka
Anykščiai – Vilnius – Utena. Štai trys miestai, regis, svarbūs Tavo, Rasa, gyvenime. Gal pradėkime nuo vaikystės, nuo Anykščių. Sakytum, gimti tame krašte – tai savaime įkvėpti literatūros oro. Ar tikrai?
Kol gyvenau Anykščiuose, iki 18–19 metų, turbūt dar nesuvokiau, ką reiškia būti kilusiai iš literatūros lopšio. Visada didžiavausi, jog esu iš Anykščių, nes jau tada literatūra man reiškė daug, bet nesuvokiau savęs kaip Biliūno, Vienuolio, Baranausko kraštietės, niekad negalvojau, kad vaikštau tomis pačiomis gatvėmis kaip kažkada vaikščiojo jie. Tuo metu šie rašytojai man netgi buvo nuobodūs ir nesuprantami. Gal tik kokiame antrame kurse Vilniaus universitete supratau, kokie svarbūs lietuvių literatūrai yra Biliūnas ar Baranauskas ir kiti, ir kokie jie įdomūs.
Esu kilusi ne iš pačių Anykščių, o iš mažo kaimelio. Tame kaimelyje gyveno ir mano seneliai. Tėtis išeidavo į darbą, mama turėdavo daug dėmesio skirti broliui, o mane pasiimdavo seneliai. Dažnai likdavau pas juos nakvoti. Seneliai man ištisus vakarus sekdavo pasakas, dainuodavo dainas. Susėsdavom vakare ir – viena daina močiutės, kita – senelio, viena pasaka – močiutės, kita – senelio. Jei ne tie vakarai, turbūt niekada nebūčiau susidomėjusi literatūra. Manau, kad tos pasakos, sakmės, dainos pabudino ar suaktyvino mano mitinę pasąmonę, dėl tų vakarų šiandien esu tokia, kokia esu. Visada buvau senelių vaikas. Kai paaugau, lėkdavau pas juos kelis kartus per dieną. Tiesiog pažiūrėti, ką veikia.
Trečioje ar ketvirtoje klasėje namie radau nutrintą, baigiančią suplyšti Donaldo Kajoko eilėraščių knygą „Lapkritis veidrodyje“. Pradėjau skaityti, nieko, žinoma, nesupratau, bet kai kurie eilėraščiai man labai patiko, išmokau mintinai ir vis deklamuodavau. Galbūt tada pamilau poeziją.
Anykščių raibuliai. R. Šileikos nuotrauka.
Pasidalink ryškiausiais vaikystės prisiminimais…
Vienas itin ryškus vaikystės prisiminimas: pro senelių namus teka upė, o už upės yra kapinės. Kai kaime kas nors mirdavo, laidotuvių dieną, kai ta visa procesija eidavo, nebuvo leidžiama eiti į kiemą. Aš visada pro užuolaidos kraštelį stebėdavau laidotuvių eiseną, nežinojau, kas yra mirtis, bet jau tada iš baimės gniauždavo kvapą. Nuo senelių kiemo tos kapinės puikiai matosi. Taigi mačiau jas kasdien.
O štai paskutinis mano vaikystės prisiminimas: mama gulėjo ligoninėj, močiutė dar turėjo vieną karvę, bet jau neturėjo sveikatos ją prižiūrėti, taigi mokė mane pamelžt karvę. Man niekaip nepavyko ir aš parkritusi pievoj taip graudžiai, taip graudžiai verkiau. Tada man buvo 19 ar 20 metų, jau sirgau depresija, tikriausiai jau buvau išėjusi akademinių atostogų, atrodė, kad mano gyvenimas baigtas, net blogas oras atrodydavo kaip bausmė, nežinau, kodėl taip stipriai įstrigo būtent tas karvės melžimas (paskui išmokau tai daryti), bet dabar į tai žiūriu kaip į tam tikrą lūžį, kai vieną akimirką aš dar esu laimingas vaikas, o kitą jau nebesu.
Anykščių apylinkės. R. Šileikos nuotrauka.
Ar būtent Anykščiuose radosi pirmieji Tavo kūriniai? Kokie jie buvo?
Rašyti pradėjau paauglystėje, būdama gal kokių keturiolikos metų. Tai buvo labai tvarkingai surimuoti ir labai primityvūs tekstai, kur saulė rimavosi su apgaule, o apgaulė su pasauliu. Net negalėčiau pasakyti, kad tie eilėraščiai buvo bent jau nuoširdūs, kiek dabar prisimenu – juose nebuvo nieko apie mane. Buvo lyriniai subjektai, gyvenantys tarp priešiškų žmonių, aš tada irgi jaučiausi gyvenanti tokiame nejaukiame pasaulyje, bet tie eilėraščiai tikrai buvo ne apie mane. Keldavau egzistencinius klausimus apie gyvenimą ir mirtį, bet viskas buvo taip nenatūralu… Rašydavau apie meilę. Juokinga, nes tuo metu dar nebuvau mylėjusi. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje dalyvavau Jaunųjų filologų konkurse, abu kartus tapau laureate rajone, o antrą kartą buvau pakviesta į respublikinį etapą, vadinasi, tada jau buvo kažkas geresnio mano eilėraščiuose, bet nepamenu, kas. Tiesa, prieš eilėraščius dar buvo etapas, kai rašiau mitiniais motyvais paremtas pasakas, jos nebuvo originalios, bet ir šiandien man patinka. Norėčiau kada nors parašyti knygą vaikams.
Rasa Milerytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Tavo poezijos knygoje juntamos miesto paieškos, noras jį – tartum gyvą asmenį – suvokti ir prisijaukinti. Ar tai – vilnietiškas Tavo laikotarpio etapas?
Niekada šiuo aspektu apie savo eilėraščius negalvojau, bet, ko gero, galima taip pasakyti. Man regis, Vilnius padaro įtaką visiems, į jį atvažiavusiems. Net negalėčiau paaiškinti, kodėl. Tai paslaptingas, labai įvairiapusis miestas. Su juo norisi kalbėtis, išsakyti paslaptis, kelti jam klausimus, ir jis kažkokiu būdu geba į tuos klausimus atsakyti.
Knyga pasirodė Utenoje, tad verta ir apie šį miestą pakalbėti daugiau. Utenoje gyvena net šeši profesionalūs rašytojai – Lietuvos rašytojų sąjungos nariai. Daugiau, nei Šiauliuose, Panevėžyje. Ar Utena tinkama vieta menininkui ir jo saviraiškai?
Utenoje. R.Šileikos nuotrauka.
Nemanau, kad yra netinkami miestai ar kaimai, ar šalys. Galbūt reikia daugiau vidinio turinio, kad galėtum išbūti ten, kur esi. Kurį laiką man atrodė, kad mano darbovietė Utenoje saviraiškai yra netinkama. Pamenu, norėjau laikraštyje publikuoti savo eilėraščius, tačiau jų niekas nedėjo, nors daugybę kartų dėjo daug prastesnius. Tuomet norėjau rašyti nedidelius eseistinius tekstus, gvildenančius visuomenei svarbius klausimus. Bet apie tuos tekstus man sakė, kad jie neįdomūs, nepaskaitomi. Kurį laiką tuo tikėjau. Kai nustojau tikėti, ėmiau galvoti, kad viskas čia labai blogai, kad man nėra galimybių. O tada supratau, kad galimybių visada yra, tereikia rasti būdą. Tai, kas trukdo kažko siekti (ar tai būtų nepalankios aplinkybės, ar žmonės), kaip tik ugdo kūrybiškumą, nes turi rasti, kaip apeiti kliūtis.
Dabar Utena man tapo svarbiu miestu, nes čia supratau, ką noriu veikti, kas man patinka. Šiuo metu dirbu laikraštyje „Utenos apskrities žinios“, oficialiai esu korektorė, tačiau taip pat rašau tekstus. Čia išmokau suvaldyti publicistinį tekstą, man tai nebuvo lengva. Nors didesnė dalis straipsnių, kuriuos rašau, yra vienadieniai, tačiau taip pat šis laikraštis man yra erdvė kalbėti apie tai, kas man atrodo nepaprastai svarbu: psichologinės būsenos, paribiuose atsidūrę žmonės. Tiesa, dėl tų tekstų tenka nemažai pakovoti.
Utenoje II. R. Šileikos nuotrauka.
Taip pat Utenoje išmokau, kad žmonės yra pavydūs, o į svetimą sėkmę kartais žiūri kaip į asmeninę nesėkmę ir gali padaryti labai daug, kad tik pakenktų. Anksčiau maniau, kad tokie dalykai vyksta tik knygose. Kada nors galėsiu papasakoti labai įdomių dalykų apie savo darbą. Regionai apskritai yra įdomi vieta: čia nereikia didelių talentų, kad kažko pasiektum, čia dar yra įstaigų, kur kuo garsiau rėki, tuo esi teisesnis, čia vadovas gali leisti sau trankyti durimis, mėtyti popierius, trečdalį dienos bimbinėti po darbovietę ir pliurpti niekus su savo pavaldiniais, taip trukdydamas jų darbą. Nemanau, kad tokie dalykai būtų toleruojami rimtoje įmonėje Vilniuje ar Kaune.
Vis dėlto Utena gražus miestas. Utenos bibliotekoje vyksta įdomių susitikimų su rašytojais, filmų peržiūrų, diskusijų. Gaila, kad kultūros namai pasyvoki, pagrindinė jų siūloma produkcija – menkaverčiai „Domino“ spektakliai. Kino teatras rodo komerciškai sėkmingus, tačiau nebūtinai gerus filmus. Galima pamanyti, kad kultūrine prasme Utena nelabai gyvybinga. Jeigu grynakraujis didmiesčio gyventojas atvažiuotų čia, manau, jam būtų sunku. Kita vertus, ar menininkui būtina kasdien aplankyti po dešimt renginių? Man atrodo, jei du tris kartus per mėnesį apsilankai įdomiame renginyje, jau gali sakyti, kad gyveni produktyviai. Tik pasirinkimas tų renginių mažesnis, bet negalėčiau sakyti, kad Utenoje dėl to esu mažiau laiminga ar kad man čia labai kažko trūksta.
Gatvė Utenoje. R. Šileikos nuotrauka.
Kuriantiems žmonėms labai svarbi mokykla, kurią jie patyrė ir tebepatiria. Turiu omeny ne švietimo įstaigas, o savarankiškas studijas, priklausomybę tai ar kitai grupei, klasikų įtaką. Kurias svarbias kuriančias asmenybes gali minėti Tu?
Mano eilėraščiuose turbūt labai daug įtakų, ir visai ne tų poetų, kurių norėčiau. Kažkada man labai svarbus buvo Aidas Marčėnas, lygiavausi į jį, bet tas etapas praėjo, išaugau Marčėną, kaip visi išauga. Taip pat kažkada žavėjausi Rimvydu Stankevičiumi, dabar jį mėgstu, bet jau nesu aklai susižavėjusi. Norėčiau būti tokia subtili ir daininga kaip Antanas A. Jonynas arba tokia jautri kaip Bronius Krivickas. Arba įvaldyt eilėraščio architektūrą, kaip geba Tomas Venclova. Paminėjusi Tomą Venclovą išsyk prisimenu Josifą Brodskį. Iš visų paminėtų Bronius Krivickas mane žavi ne tik tekstais, bet ir skaudžia gyvenimo istorija, drąsiai išreikšta pilietine pozicija, ryžtu kovoti. Tai tokia asmenybė, iš kurios galima daug išmokti. Yra daugiau man svarbių žmonių, bet jie nebūtinai poetai ar prozininkai. Pvz., psichoterapeutai K. G. Jungas ir E. V. Franklis – man artima jų humanistinė pasaulėžiūra, dėmesys žmogui, pastangos visur įžvelgti prasmę.
Rasos Milerytės pirmoji knyga. Utenos
A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
Ar įsivaizduoji savo skaitytojų auditoriją? Ar bandai patikti, įtikti? O gal esi iš tų, kurie visų pirma rašo sau – tartum dienoraštį?
Nepasakyčiau, kad tai, kas sudėta į knygą „Viskas trunka ilgiau, nei tikėtasi“ yra visiškai dienoraštis, kadangi nerašiau to tik sau, bet tame buvo šiek tiek terapinio rašymo. Kai kurie tekstai rašyti esant labai sunkių būsenų, žinojau, kad jei neišrašysiu to, kas skauda, neištversiu,
neišgyvensiu. Įtikti ir patikti nebandau, bet pasvarstau, ar tokie tekstai skaitytojui bus priimtini, įdomūs. Kai buvo sudarinėjama knyga, galvojau apie tai, kaip į šiuos eilėraščius dėl jų emocinio krūvio reaguos mama, truputį – kaip tėtis. Dėl skaitytojų esu rami – knyga suras tuos, kuriems yra skirta.
Su Stasiu Eitminavičium. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Ko linki pati sau Rasa Milerytė savo pirmosios knygos pasirodymo proga?
Aš šios knygos nenorėjau, man regis, jos norėjo vienas vienintelis žmogus – Antanas Kibickas, kuris finansavo leidybą. Atsitiktinai sužinojęs, kad rašau, paprašė parodyti savo eilėraščius. Nunešiau jam tai, ką turėjau, jis perskaitė ir sako: „Leidžiam knygą.“ Nesutikau. Jis vis įkalbinėjo, aš vis atsikalbinėjau. Vieną dieną sako: „Nunešiau tavo eilėraščius Vytautui Kazielai, perskaitė, jam patiko, sakė, kad reikia ištraukti tave į dienos šviesą.“ Aš vis dar nesutikau. Ir dabar nesuprantu, kaip atsidūriau pas V. Kazielą, kaip mes pradėjom atrinkinėt tekstus knygai, tiksliau, kaip aš atmetinėjau eilėraščius vieną po kito, o jis juos gelbėjo, sakė, kad reikia įdėt į knygą. Nuo jos pasirodymo praėjo maždaug keturi mėnesiai, o aš dar nežinau, ar gerai, kad ši knyga yra.
R. Milerytės knygos pristatyme – poetas Vytautas Kaziela. Utenos
A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos archyvo.
Taigi knygos pasirodymo proga savęs nesveikinu, tačiau šio to palinkėti norėčiau – ir gal ne tiek sau. Norėčiau, kad laikraštis „Utenos apskrities žinios“ taptų laisvesnis, atsisakytų įvairių tabu, apie ką esą negalima kalbėti, kad turėtų tam tikras pilietines pozicijas, kad taptų socialiai atsakingas, ir kad man jame būtų leista kalbėti apie depresiją, apie savižudybę, patyčias, smurtą artimoje aplinkoje ir panašiomis temomis. Tada jausčiausi daranti kažką prasmingo.
Ačiū, Rasa, už įdomius atsakymus. Ir ne tik už juos – ir už draugystę su svetaine www.menobangos.lt