Žmogus ar Dievas?
Emilija Petkutė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos 11 kl. mokinė
„Žinau tiek pat, kiek žino žiūrovas“, ‒ teigia Yorgos Lanthimos. Tokiais žodžiais režisierius atsako paprašytas paaiškinti „Šventojo elnio nužudymo“ idėją. Pripažįsta, kad žino galbūt net mažiau už patį žiūrovą, nes filmą statė impulsyviai ir kai kurios detalės pasąmoningai kūrinyje susidėlioja pačios. Pažiūrėjus kitus jo filmus (pavyzdžiui, „Omarą“ arba „Iltinį dantį“) net sunku patikėti, koks nuolankus ir paprastas šis menininkas iš tikrųjų yra. Už minėtus filmus Lanthimos gavo begalę apdovanomijų ir tai nepakeitė jo požiūrio. Graikijoje gimęs režisierius 2017 m. sukūrė „Šventojo elnio nužudymą“. Šis kūrinys Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Filmas taip pat pasižymi absurdišku humoru, kuris sukuria tragikomedijos pojūtį. Režisierius remiasi gimtinės senovės mitu. Kaip tą senieną jis pritaikė šių dienų kinui?
Jau pirmame kadre atskleidžiama viso kūrinio tema – Styvenas atlieka širdies operaciją. Savo operacinėje jis – Dievas. Giriasi kolegoms, mano, kad yra už juos visus geresnis. Namie žmona turi patenktinti jo seksuainius poreikius, leisti jaustis „tikru vyru“. Veikėjui toks svarbus kitų pavydas, kad jis reguliuoja savo vaikų gyvenimus ‒ jie turi pranokti tėvo lūkesčius. Taip chirurgas elgiasi net su Martinu, berniuku, su kuriuo jau kurį laiką susitinka užkandinėje. Styvenas vaikinui dovanoja laikrodį, pasiūlo nupirkti jam pietus, reikalauja, kad prieš ateidamas susitikti Martinas paskambintų. Styveną prie Martino traukia jo keistumas, kitokia kilmė, todėl vaiką galima nustebinti brangiomis dovanomis. Taip pat ‒ kaltės jausmas, nes vyras žino, kad berniuko tėvas mirė dėl chirurgo neatsakingumo. Paaiškėja, kad vyras tik imituoja Dievo vaidmenį – turi problemų kaip ir visi kiti, tik jo problema kainavo kažkam gyvybę. Sužinome, kad vaikino tėvas mirė, nes Styvenas prieš operaciją buvo išgėręs. Kai pagrindinis veikėjas prie berniuko ima jaustis nebesaugiai, pradeda jį ignoruoti ir taip pablogina situaciją. Ateina atlygio valanda ir suserga kardiologo sūnus Bobas. Daktarai negali jam padėti, o dukrai Kim pradeda reikštis tie patys simptomai. Paaiškėja, kad dabar situaciją valdo Martinas, tačiau jis Dievu ne tik apsimeta, tačiau tai įrodo, kai jau kelias dienas nevaikščiojusiai Kim liepia atsistoti dėl jo ir ji tai padaro visai paprastai.
Šiame filme yra įvairių detalių, kurios irgi daug pasako apie kūrinio realybę. Nors Martinas elgiasi kaip nepritampantis paauglys, jo veiksmuose galima įžvelgti dievybės užuominų. Jis dažnai vėluoja į susitikimus su Styvenu, pakeičia dovanoto laikrodžio apyrankę, atsisako artumo su Kim, nors teoriškai su ja susitikinėja, ir sąrašas tęsiasi. Visi šie poelgiai gali būti paaiškinami paauglyste, todėl iškart ir nesuprantame, kad Martinas nėra žmogus – jis tik slepiasi paauglio kūne. Taip pat labai įdomu, kad Styvenui kalbant su Kim ir Bobo mokytoju, šis paaiškina, kad dukra gavo gerą įvertinimą už rašinį apie Ifigeniją, kuri buvo graikų mitologijos veikėja, Agememnono dukra. Kūrinys yra pagrįstas būtent mitu apie Agamemnoną, ir tai leidžia atpažinti ne tik Styveno ir mitologinio didvyrio situacijų paralelę, bet ir vyresnėlės likimą. Kai Martinas pasikviečia gydytoją į savo namus vakarienės, pasiūlo kartu pažiūrėti jo ir tėvo visų laikų mėgstamiausią filmą. Gerai įsiklausius vieninteliame kadre, kuriame jie žiūri filmą, girdime žodžius „Tu nesi Dievas“, kurie taip pat padeda suprasti, ko Martinas nori iš Styveno.
Agamemnonas (arba išvertus iš graikų kalbos „labai ryžtingas“) yra didvyris senovės graikų mitologijoje. Mite jis užsitraukia Artemidės nepasitenkinimą, nužudydamas jos šventą gyvūną – elnią, ir kad jos pyktis atslūgtų, turi paaukoti savo dukrą Ifigeniją. Ši paralelė kūrinyje yra labai aiški. Styvenas yra pripažintas kitų, gelbsti gyvybes, todėl gali būti vadinamas didvyriu, bet viena klaida užrūstina Dievą. Kaip ir mito veikėjas, chirurgas užjudina širšių lizdą ir turi paaukoti šeimos narį. Nors filme pagrindinis veikėjas gali pasirinkti bet kurį žmogų iš savo šeimos, Kim yra pasiryžusi aukotis, supranta savo likimą ir tai galima spręsti iš jau minėto jos rašinio apie Agamemnono dukrą. Deja, galiausiai miršta ne ji, o Bobas, išrinktas burtų keliu. Kitaip nei mito veikėjas, gydytojas ilgai nepripažįsta realybės: per prievartą verčia vaikus valgyti, mano, kad jie simuliuoja, uždaro Martiną savo rūsyje, bandydamas priversti jį išgydyti šeimos narius, ir mano, kad pats gali viską sutvarkyti. Taip savo kaltę jis neigia visą laiką, taigi gal Martinas pas jį atklydo ne atsitiktinai, o kad subalansuotų pagrindinio veikėjo egocentriškumą.
Labai įdomus žmonos Anos vaidmuo. Ji bando būti tobula žmona bei mama: paklūsta vyro siekiui atrodyti kaip šeima be trūkumų, vaikus lepina, tačiau gali ir nubausti. Atrodo labai rūpestinga, daranti viską dėl savo vaikų, tačiau paaiškėja, jog jos gyvybė svarbesnė nei vaikų. Sužinojusi apie situaciją (kad mirti turi vienas šeimos narys), nepuola aukotis. Apskritai moteriai labiau rūpi, kaip žuvo Martino tėvas, nei situacijos sprendimas. Vėliau ji kaltina vyrą, kad turi kentėti už jo klaidą, ir staiga išgaruoja tobulos santuokos iliuzija – ji nenori būti susieta su savo vyro nuodėme, nenori aukotis, kad vaikai galėtų tęsti laimingą gyvenimą.
Visame kūrinyje vyrauja parodoksalumas. Filmas nagrinėja tamsias problemas, yra daug nerimą skatinančių vietų, tačiau iš vėžių išmuša jau minėtas absurdiškas humoras. Pagrindinis veikėjas pasakoja savo sūnui apie tai, kokius keistus dalykus jis darydavo savo tėvui iš smalsumo, vienu metu norisi iš jo keistumo juoktis, tačiau jis tai papasakoja labai rimtu veidu, tai yra bandymas priversti Bobą neapsimetinėti sergančiu, ir atrodo, kad jam gera pagaliau tai pasakyti garsiai. Tokios kvailystės, iš kurių, nežinai, ar juoktis, ar ne, atsitinka ne vieną kartą. Tai daro Styvenas, norėdamas pasirodyti prieš kitus, ir Martinas, dalindamasis savo išmintimi.
Režisierius pritaiko senovės graikų mitą šiuolaikiniam pasauliui labai taktiškai. Esmė yra ne tai, kad filmas yra juo pagrįstas, o kaip tai išreikšta. Lanthimos leidžia žiūrovui pačiam išsiaiškinti, kas yra Martinas, duodamas tam tikrų užuominų. Jis išlaiko žmones šokiruojantį stilių ir stebina mus savo talentu.
Primename, kad apie J. Lanthimos filmą „Šventojo elnio nužudymas” „Meno bangoms” jau rašė kino kritikas Karolis Baublys savo „Kino dienoraščiuose”: https://www.menobangos.lt/antikos-pasaulio-atsvaitai-siu-dienu-visuomeneje-negailestinga-yorgos-lanthimos-diagnoze/