Justina Bružaitė Liseckienė. Asmeninio archyvo nuotrauka
Humanitarinių mokslų daktarė Justina Bružaitė-Liseckienė teigia: „Atsisakę tekstų lengvai suprantama kalba, žengtume didelį žingsnį atgal“. Kyla klausimas: kodėl dėl ,,lengvumo“ sunerimo menininkų bendruomenė?
Lapkričio mėnesį Vilniuje, Švedijos Karalystės ambasadoje, vyko konferencija „Kaip papasakoti istoriją neatrastam skaitytojui?“. Diskutuota apie lengvai suprantamos kalbos pritaikymą leidyboje. Po konferencijos viešojoje erdvėje kilo diskusijos: ar adaptacijos lengvai suprantama kalba nenuskurdins klasikinės literatūros? Ar žmonės, galintys skaityti įprastai užrašytus tekstus, nesirinks paprastesnės alternatyvos – lengvai suprantamos kalbos? Ar žmonėms, turintiems intelekto sutrikimų, reikia grožinės literatūros?
Pasak Justinos Bružaitės-Liseckienės, humanitarinių mokslų daktarės, su kolegėmis Inga Daraškiene ir Laura Vilkaite-Lozdiene parengusios tekstų lengvai suprantama kalba gaires, pažangi visuomenė turėtų pasirūpinti kiekvieno visuomenės nario poreikiais. Taigi – ir rengti tekstus lengvai suprantama kalba, kad dalis visuomenės nebūtų atskirta nuo svarbios informacijos. Tokie tekstai, sako specialistė, reikalingi ir grožinėje literatūroje, nes kiekvienas žmogus turi teisę skaityti knygas ir domėtis kultūra.
„Grožinė literatūra lengvai suprantama kalba ne vienoje šalyje jau atrado savo skaitytoją. Lietuvoje tokiai literatūrai taip pat turėtų atsirasti vieta. Tai svarbu, nes skaitymo malonumas – vienas didžiausių malonumų, kurį gali patirti žmogus. Apmaudu, kad kai kurie nori šį malonumą iš kitų atimti“, – sako J. Bružaitė-Liseckienė. Ją kalbino Rasa Milerytė.
Gerbiama Justina, ką reiškia terminas „lengvai suprantama kalba“? Viena vertus, lyg ir ganėtinai aišku, kita vertus, gali atsirasti įvairių interpretacijų…
Interpretacijos tikriausiai atsiranda todėl, kad šis terminas, nors tampa vis įprastesniu, dar nėra tvirtai prigijęs. Kaip terminas šie žodžiai reiškia tokį kalbėjimo ar rašymo metodą, būdą, kai raišką ir informacijos turinį supaprastiname tiek, kad jį galėtų suprasti įvairių skaitymo arba suvokimo sunkumų patiriantys asmenys. Lengvai suprantamai kalbai būdingi keli dalykai: aiškus, nuoseklus, konkretus kalbėjimas ir labai supaprastinta, kuo trumpesnė raiška.
Tokie tekstai skirti labai įvairioms visuomenės grupėms: patiriantiems mokymosi sunkumų, besimokantiems užsienio kalbos, turintiems intelekto ar kitokių sutrikimų – tai disleksija, afazija, demencija ir kiti. Pagrindinis šio metodo tikslas – socialinė atsakomybė informaciją padaryti prieinamą visiems.
Gruodžio mėnesį portale LRT.lt publikuotas straipsnis, kuriame įvardijama, kad lengvai suprantama kalba yra alternatyva ir „tiesiog labai skubančiam žmogui“. Ar labai skubantis žmogus – vienas iš tikslinių adresatų, kuriam skirtas šis metodas?
Nenoriu sumenkinti to, kas rašoma tekste lengvai suprantama kalba, bet jeigu mes esame įtraukti į gyvenimą, nesame apriboti, tai mes labai daug dalykų žinome. O jei pažiūrėtumėte į, tarkime, prezidento metinę kalbą lengvai suprantama kalba, kurią aš su kolegėmis pačios adaptavome, matytumėte, kad joje pateikiama labai daug kontekstinės informacijos, kurią įprastai girdime kiekvieną dieną. Man sunku įsivaizduoti, kad kiekvienam skubančiam žmogui bus įdomu ir malonu skaityti tokį tekstą. Kontekstinė informacija reikalinga tada, kai esame izoliuoti nuo įprasto gyvenimo, pavyzdžiui, dėl to, kad negalime gauti informacijos tokiu būdu, kuris mums prieinamas. Žinoma, naujų tikslinių grupių gali atsirasti, tačiau šiandien skubančių žmonių nematau oficialiai įvardijant kaip tikslinės auditorijos.
Lietuvoje apie lengvai suprantamą kalbą pradėta kalbėti ne taip ir seniai ir tai turbūt siejasi su tuo, kad pradėjome siekti didesnės neįgaliųjų, turinčių intelekto arba psichosocialinę negalią, įtraukties į viešąjį gyvenimą. Bet pasaulyje šis metodas žinomas jau senokai?
Šiandien jau ne viena šalis tuo užsiima ir adaptuoja tekstus. Juos rengia latviai, slovėnai, suomiai, ispanai, italai ir dar daug šalių. Švedai, kurie ypač stengiasi užtikrinti visiems lygias teises, tekstus, kuriuos galėtų skaityti žmonės su intelekto negalia, rengia jau daugiau nei 60 metų.
Visgi kalbėdama apie poreikį supaprastinti tekstų turinį ir raišką, kad tekstą suprastų tie, kuriems originalus tekstas būtų pernelyg sudėtingas, norėčiau pasitelkti ir kitų pavyzdžių, kad žmonėms būtų aiškiau. Pavyzdžiui, anglų kalbos mokymasis. Kalbos mokomasi pereinant tam tikrus lygius ir pačioje pradžioje, mokantis A1 lygiu, literatūros kūriniai pateikiami supaprastintai. Taigi tradicija ar net reiškinys supaprastinti tam tikrus dalykus, tarkime, tekstus, kad jie pasiektų daugiau skaitytojų, yra tikrai sena.
O kokia šiandien padėtis Lietuvoje – kiek plačiai taikoma lengvai suprantama kalba?
Lengvai suprantamos kalbos apraiškų atsirado jau prieš dešimtmetį, gal net kiek seniau, bet tekstai buvo pavieniai ir dar neturėjome jų rengimo metodikos. Šiandien tokia metodika parengta ir tokių tekstų randasi vis daugiau. Kol kas jie daugiausiai apėmę viešojo gyvenimo informacijos sritį ir tokius tekstus daugiausiai rengia įvairios viešos institucijos, tokios kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Prezidentūra, Neįgaliųjų reikalų departamentas, įvairios neįgaliuosius globojančios institucijos.
Bet jei kalbame apie kitas sritis, tarkime, laisvalaikiui skirtus tekstus (tai galėtų būti grožinė literatūra, buitiniai tekstai, receptai ir pan.) – tokių tekstų beveik neturime. Aš pati kaip Vilniaus universiteto darbuotoja prieš keletą metų įsitraukiau į tekstų lengvai suprantama kalba metodikos rengimą, su kolegėmis bandėme atskleisti žanrų įvairovę ir perrašyti kelis tekstus pagal šiuos metodus. Rengėme informacinius tekstus ir po truputį ėjome prie grožinės literatūros – tautosakos, pasakų, o tuomet ir autorinės kūrybos.
Lapkritį Vilniuje Švedijos Karalystės ambasadoje vyko konferencija „Kaip papasakoti istoriją neatrastam skaitytojui?“, kurioje diskutuota apie lengvai suprantamos kalbos pritaikymą leidyboje. Kodėl tokie tekstai reikalingi ir grožinėje literatūroje?
Rašytojas Alvydas Valenta ir projektų vadovė Janina Vileikienė (Lietuvos aklųjų biblioteka) Adakavo socialinių paslaugų namuose skleidžia žinias apie knygų įvairovę. Nuotrauka iš šių namų archyvo.
Grožinė literatūra yra vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų, o taip pat – kultūrinio gyvenimo dalis. Jei mes norime kalbėtis apie kultūrą, turime būti matę tą patį spektaklį, filmą arba skaitę tą pačią knygą. Kitaip toks kalbėjimas būtų tuščias. Ir jei žmogus turi intelekto negalią, tai nereiškia, kad jis nevertas įsitraukti į kultūrinį gyvenimą ir pasikalbėti su kitu, tarkime, bendraudamas socialiniame centre. Mes neturime teisės atimti iš tų žmonių galimybės susipažinti su kultūra. Skaityti knygas svarbu dar ir todėl, kad tokiu būdu mes ugdomės – plečiasi žodynas, geriau suprantame save ir pasaulį.
Tarptautinė bibliotekų asociacijų ir institucijų federacija yra parengusi leidinį, kuriame kalbama apie lengvai suprantamą kalbą, ir vienas ten minimų žanrų yra būtent grožinė literatūra. Jie pasakoja, kad yra dvi kryptys – originalių grožinės literatūros tekstų rengimas (pasaulyje tai irgi jau daroma) ir klasikinių tekstų adaptavimas. Federacija labai aiškiai teigia: klasikos kūriniai taip pat turi būti prieinami žmonėms, kurie įprastai negali prie jų prieiti dėl įvairių sunkumų. Mes jau rengiame tekstus Brailio raštu, audioknygas, tekstai lengvai suprantama kalba yra dar vienas būdas didinti literatūros prieinamumą.
Federacija kalba ir apie tai, kad visada bus žmonių, kurie bijos šios srities. Nepaisant to, turime rengti tokius tekstus, nes kultūra turi būti prieinama visiems žmonėms, visoms grupėms. Jei bėgsime nuo įtraukties, tai bus labai didelis žingsnis atgal, o ne į priekį.
Yra žmonių, teigiančių: jei pradėsime literatūros klasiką perrašinėti lengvai suprantama kalba, tai nuskurdinsime klasikinę literatūrą.
Švedai prie lengvai suprantamos kalbos gairių pritaikė labai įvairius kūrinius – ne tik švedų literatūros klasiką, bet ir kitų šalių autorių kūrinius, pavyzdžiui, Džordžo Orvelo „1984“, ir Švedijoje klasika nenuvertėjo. Aš norėčiau užduoti kitą klausimą: ką apskritai reiškia nuskurdinti tą klasikinę literatūrą? Jei paimčiau kūrinį, jį išdarkyčiau ir sakyčiau, kad taip parašė pats Orvelas, tuomet taip, aš nuskurdinčiau literatūrą. Bet kalbėdami apie tekstus lengvai suprantama kalba mes sakome, kad parengėme kūrinio adaptaciją, parengėme tekstą, kuris paremtas tam tikru originaliu kūriniu. Prisiminkime kūrinių ekranizacijas, tarkime, „Dievų mišką“. Ar pats kūrinys savaime nuskurdo dėl to, kad kažkas sukūrė vieniems patinkančią, kitiems nepatinkančią ekranizaciją? Nė kiek, nes originalus literatūros kūrinys toliau egzistuoja, jis niekur neišnyko. Gal atsiranda rizika, kad žmogus pažiūrės filmą ir neskaitys knygos, tačiau tokia rizika egzistavo ir egzistuos visada.
Dar baiminamasi, kad knygos lengvai suprantama kalba pervilios tuos skaitytojus, kurie skaitymo ir teksto suvokimo sunkumų nepatiria. Ar tokios baimės pagrįstos?
Beveik nepagrįstos. Su informaciniais tekstais yra kiek kitaip. Juose pateikiame labai daug konteksto, ypač kalbėdami sudėtingomis temomis. Tarkime, karas. Prieš kalbėdami apie karą turime paaiškinti, kas yra karas, kas yra Ukraina, kas yra Rusija. Tokių sudėtingų temų, be abejonės, kupina ir grožinė literatūra. Bet yra ir tokios grožinės literatūros, kur temos labai gilios, bet kartu ir pakankamai buitinės. Arba ne temos, bet siužetas. Tokiame tekste nereikia konteksto, todėl lengvai suprantama kalba jį galime perskaityti labai greitai, ir yra tam tikros rizikos, kad koks nors žmogus, kuris tingi skaityti originalų kūrinį, pasirinks adaptaciją. Tai aktualu kalbant apie vaikus, kurie galbūt nėra motyvuoti skaityti, bet privalo už konkretų tekstą atsiskaityti pamokoje.
Bet jei suaugęs žmogus pasirenka skaityti literatūrą lengvai suprantama kalba, tai neturėtų būti mūsų reikalas. Nenoriu skambėti brutaliai, bet nuoširdžiai nesuprantu, kodėl turėtume baimintis suaugusių žmonių asmeninių sprendimų. Nesakau, kad turime visus skatinti skaityti literatūrą lengvai suprantama kalba, aš tiesiog manau, kad šita baimė rodo mūsų pačių neužtikrintumą literatūra, kurią mes turime. Pasitikėkime ja: jei literatūra yra gera, tai žmonės ją skaitys, kaip skaitė iki tol. Jei literatūros neskaito, o atsiradus adaptacijai perskaitys tą adaptaciją, tai kas dėl to nukentės?
Dar vienas svarbus aspektas: yra žmonių, kurie neturėjo galimybės įgyti pakankamai aukšto išsilavinimo, todėl skaityti kokį nors filosofišką sudėtingos raiškos kūrinį jam gali būti išties sunku, bet idėja, kuri perteikiama tame kūrinyje, jam vis dar svarbi ir aktuali. Poreikį perskaityti tokį kūrinį jis gali išpildyti pasitelkdamas tekstą lengvai suprantama kalba.
Užsiminėte apie mokyklą ir moksleivius, kurie nebūtinai jaučia stiprią motyvaciją skaityti.
Suprantu, kad šis klausimas tikrai gali kelti nerimą. Kartais moksleivio motyvacija skaityti būna ne vidinė, o išorinė, tai yra jis nebūtinai nori skaityti, tačiau to reikia mokykloje. Yra rizika, kad jis pasirinks adaptaciją, kuri perskaitoma greičiau ir paprasčiau. Neskatinu rinktis tokio dalyko, bet pripažįstu, kad taip gali nutikti. Čia svarbus mokytojo vaidmuo. Puikus Švedijos pavyzdys: pamokose vaikai skaito ir originalų kūrinį, ir adaptaciją (arba jos ištraukas) lengvai suprantama kalba. Viena iš užduočių yra palyginti, kuo šie tekstai skiriasi. Man atrodo, tai labai graži prieiga.
Klausimas, kodėl vaikai nenori skaityti originalių tekstų, vertas gilesnės diskusijos. Viena priežasčių – tekstai jiems per sudėtingi. Pamenu save mokykloje – reikia skaityti Donelaičio „Metus“, o pusės dalykų ten nesupranti. Vienas žodis neaiškus, kitas, ir tai trikdo. Tokiais atvejais tekstas lengvai suprantama kalba gali padėti suprasti originalą ir paskatinti perskaityti originalų kūrinį. Daugeliu atvejų tekstai lengvai suprantama kalba tiems, kurie nelinkę skaityti, gali padėti pamėgti literatūrą.
Būkime išmintingi ir mokėkime pasinaudoti abiem teksto versijomis. Išmokime pamatyti, kodėl mokinys neskaito – ar jis tik nenori skaityti, ar patiria rimtų kognityvinių skaitymo sunkumų, kurie artimiausiu metu, o gal ir niekada nebus pripažinti kaip sutrikimas. Esama daugybės neužfiksuotų atvejų, kai vaikas kognityviškai negali skaityti įprastų tekstų, bet tėvai to niekada nepripažins, niekada nenueis pasikalbėti su specialistais, nes tai vis dar yra stigma, nes mums vis dar normalu socialiniuose tinkluose rašyti, kad knygos lengvai suprantama kalba turėtų būti laikomos vaistinėse.
Kiek tekste lengvai suprantama kalba lieka originalaus kūrinio?
Adakavo socialinių paslaugų centro knygų mėgėjai. Meno bangų nuotrauka
Čia svarbu pabrėžti, kad rengdami adaptacijas iš originalaus kūrinio galime paimti labai daug ką. Suprantu, kad literatūra yra kalbos menas, bet tai nėra tik forma, o kalbos estetika nėra vienintelis dalykas, kuriuo matuojame kūrinio vertę. Kūrinyje labai svarbūs keli dalykai – istorija, vaizdinys, nuotaika ir mums keliamos emocijos – ir visi šie dalykai galimi perkelti į tekstą lengvai suprantama kalba. Rengdami kūrinių adaptacijas pirmiausia galvojame apie istoriją, taip pat labai svarbu perteikti idėją. Kitas svarbus aspektas – kalbos estetika. Originalo kalbos estetikos neįmanoma perkelti į kitą kalbą, atsiranda kita estetika – tai patvirtintų užsienio kūrinius į lietuvių kalbą verčiantys vertėjai. Lengvai suprantamos kalbos tekstuose kai kurie mums įprasti estetikos elementai, tokie kaip labai vaizdingas, turtingas žodynas, atsiduria paribiuose. Mes negalime išlaikyti originalios kalbos estetikos, bet bandome kūrinį perteikti kuo estetiškiau, laikydamiesi gairių, kad kūrinį galėtų perskaityti žmogus, kuris niekada, patikėkite manimi, niekada negalės skaityti to originalaus kūrinio.
Pokalbio pradžioje sakėte, kad su kolegėmis iš Vilniaus universiteto jau mėginote perrašyti grožinės literatūros tekstus lengvai suprantama kalba. Kokius kūrinius adaptavote?
Tai sunkus darbas, kuriam reikia specifinių žinių, todėl kol kas turime tik vieną bandymą adaptuoti visą kūrinį – tai yra Jono Biliūno novelė „Ubagas“. Darbo metu kilo įvairių iššūkių. Vienas jų – ką daryti su įvairiomis metaforomis, personifikacijomis. Grožiniuose kūriniuose daug kas pasakoma tarp eilučių, gilesniame lygmeny, nei gali suprasti skaitymo sunkumų patiriantis žmogus. Aš mėginau šiuos dalykus – metaforą ar personifikaciją ir reikalavimą, kad tekste lengvai suprantama kalba viskas būtų pasakyta tiesiogiai – sujungti.
Dorojausi su tuo mėgindama metaforą ar personifikaciją išskleisti. Pavyzdžiui, metaforą „vėjas glostė man plaukus“ perrašiau taip: „Man vėjas atrodė kaip žmogus, kuris glosto mano plaukus.“ Kitas kelias būtų praleisti šią dalį ir susitelkti tik į siužeto pasakojimą, bet man buvo svarbu perteikti ir lyrinio istorijos subjekto emocijas.
Taigi, dirbdamas ieškai, kaip sužaisti su tuo, ką autorius iš tiesų norėjo pasakyti, ir kaip išskleisti tekstą, kad jame neliktų užslėptų detalių, reikalaujančių iš skaitytojo išvadą pasidaryti pačiam. Norėdami tai padaryti, tą paslaptį turime išskleisti kuo elegantiškiau. Taip pat rengdamas tekstą nuolat mąstai, ką daryti, kad jis vis dar skambėtų kaip grožinės literatūros tekstas, kaip išsaugoti jo estetiką.
Yra sakančių, kad žmonių, patiriančių skaitymo sunkumų, grožinė literatūra galbūt visai nedomina. Ką rodo Jūsų patirtis?
Pagal lengvai suprantamos kalbos gaires, kiekvieną tokį tekstą privalome išbandyti su tiksline auditorija. Vienas mūsų kolega, kuris turi intelekto negalią, perskaitė „Ubago“ adaptaciją ir pasidalijo labai gražiais atsiliepimais. Jam tai buvo pirmas grožinis tekstas, iki tol buvo skaitęs tik įvairius informacinius tekstus. Jis sakė, kad įsiminė beveik visą istoriją, kad skaityti buvo lengva ir įdomu. Tuomet supratau, kad tokie tekstai be galo svarbūs, kad grožinė literatūra lengvai suprantama kalba turi rasti savo vietą po saule. Lietuvoje – taip pat. Tai yra svarbu, nes skaitymo malonumas – vienas didžiausių malonumų, kurį gali patirti žmogus.
Apmaudu, kad kai kurie nori šį malonumą iš kitų atimti. Matau nemažai žmonių, kurie niekada negalėtų skaityti originalaus kūrinio, bet parengę novelę lengvai suprantama kalba pamatėme, kiek džiaugsmo tai gali suteikti skaitytojui. Literatūroje žmonės atranda viską – istoriją, naują patirtį, kažką, kas jo gyvenime artima.
Kalbant apie „Ubagą“, skaitytojui, kuris išbandė šį tekstą, buvo įdomi ir pati istorija, fabula, ir jo asmeninis santykis su tuo, kas ten pasakojama, kokius jausmus jam sukėlė. Nes jausmo ten yra ir jausmą mes galime lengvai perteikti.
Kaip pasikeistų šių žmonių gyvenimas, jei lengvai suprantamos kalbos gaires imtume plačiau taikyti ne tik viešosios informacijos pateikime, bet ir literatūroje?
Gyvenimas tikrai labai pasikeistų, nes skaitant keičiasi vidinis pasaulis, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi, prasiplečia bendravimo su kitais temos – viskas keičiasi maksimaliai. Skaitant auga skaitymo įgūdžiai, tad mes nežinome – galbūt skaitantis daug lengvai suprantama kalba parašytų grožinės literatūros kūrinių žmogus vieną dieną galės paimti į rankas originalų kūrinį.
Projekte ,,Adakavo literatūrinis ruduo” – socialinių paslaugų gavėjai, jų globėjai, rašytojai Gintarė Adomaitytė ir Alvydas Valenta, projektų vadovė Janina Vileikienė. Adakavo socialinių paslaugų centro archyvo nuotrauka
Manau, kad pirmas rašytojas, kuris parengs originalų kūrinį lengvai suprantama kalba (nekalbėkime apie adaptacijas, nes tai kelia daug emocijų) ir savo akimis pamatys, kaip jį perskaito intelekto negalią turintis žmogus, tikrai supras, kad verta tai daryti. Kai išbandome tekstus su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, matome, kaip keičiasi jų pasaulis – jų žodyne atsiranda naujų žodžių, kurių iki tol nevartodavo, atsiranda naujų kontekstų. Tekstai lengvai suprantama kalba padeda jiems išeiti iš informacinio kalėjimo.