Prieš Jurgos Augustaitytės parodos APLINK atidarymą
Jurgos Augustaitytės paroda, veikianti Geležinkelių muziejaus Svečių stotyje Vilniuje vadinasi „Aplink“. Ir nors parodos pavadinimas nė iš tolo nesusijęs su Ignalina, pirmoji asociacija, kuri atėjo į galvą, sužinojus apie parodos atidarymą, įvykusį balandžio viduryje, kaip tik ir buvo – Ignalina. Juk, kaip sako lapės Ramutės Skučaitės eilėraštyje „gali nueit labai labai toli,/ bet grįši čia,/nes žemė apvali“. Tai nereiškia, kad Ignalina, Jurgai Augustaitytei apsukus ratą iš Vilniaus iki Ignalinos rajone Gaveikėnų kaime esančios jos tėvų vasaros sodybos, yra tapytojos kūrybos gravitacinis taškas. Tai reiškia tik tai, kad kiek ratų aplink ką nors dailininkas suktų, jam artimų vietų, iš jų spinduliuojančios emocinės atmosferos apeiti niekada nepavyks. Todėl nenuostabu, kad šalia figūratyvinių kompozicijų, gėlių vaizdų, kuriuos pati dailininkė vadina gėlių portretais, Jurgos kūryboje reikšmingą vietą užima peizažas, kuriame įkūnyta gamtovaizdžio nuotaika, rodanti Jurgos dėmesį gamtos būklėms, jos dalių spalviniams tarpusavio santykiams, šviesos ir spalvos ryšiams. Šioje parodoje eksponuojamas nedidelis paveikslas, vaizduojantis plačią Videniškių panoramą, kurioje dangus liejasi su toli nusidriekusia žaluma, atspindėdamas jos tonus ir išsklaidydamas laukų žalumą į švelniai persileijančius pustonius.
Jurgos Augustaitytės parodoje APLINK
Dailininkės polinkis komponuoti paveikslą remiantis visų pirma spalva, piešiniui suteikiant reikšmingas, bet antraeiles pozicijas, byloja apie tapybišką dailininkės aplinkos matymą, o drauge liudija ryšį su tradicine lietuviškos tapybos kalba, kurioje potėpis turi ir formą modeliuojančią, ir dekoratyvinę emocinę galią. Šios kalbos Jurga mokėsi, 1990-1996 studijuodama Vilniaus dailės akademijoje pas tokius iškilius kūrėjus kaip Vladą Karatajų, Kostą Dereškevičių, Leopoldą Surgailį, Mindaugą Skudutį, Kęstutį Zapkų, Joną Gasiūną, kurie suteikė tvirtus koloristinio ir struktūrinio paveikslo komponavimo pagrindus.
Tapytoja Jurga Augustaitytė. Nuotrauka iš Jurgos f/b paskyros
Nors dailininkės paveikslai disponuoja realistiniais, atpažįstamais motyvais, realiste Jurgos niekaip nepavadinsi. Jos paveiksluose gėlių žiedai, kalvos, debesys, medžiai, žmonių figūros meninės įtaigos vardan yra subendrintų formų, nežymiai deformuotos, paveiksluose atsisakoma tikrajam gamtovaizdžiui ar gėlei būdingų smulkmenų, vietoj jų sutirštinant spalvas, leidžiant joms tarpusavyje atvirai sukonfrontuoti arba tyliai šnabždėtis. Visi šie spalvų „pašnekesiai“ noromis nenoromis veikia žiūrovo pagavą, ypač žiūrint į Jurgos nutapytas rožes, kurios sukomponuotos pirmame ir vieninteliame paveikslo plane, nepaliekant žvilgsniui laisvos klajonės galimybės ir koncentruojant jį į vaiskius koloristinių žiedų telkinius. Jurgos susitelkimas į spalviniais santykiais išreiškiamą visumą, drąsus, pėdsaką paliekantis potėpis turi ekspresionistinių užuominų, reiškiančių jausmą, kurio turbūt ir neįmanoma atsieti nuo kuplių rožių žiedų ar dailininkės nutapytų kone baugiai raudonuojančių molio karjerų. Toks menininkės pasinėrimas į emocinę tapomo vaizdinio aurą neturėtų stebinti – kūryba visada yra emocinis įvykis. Tačiau galima tik įsivaizduoti, koks reikšmingas ir būtinas jis yra pačiai Jurgai – profesionaliai menininkei – kasdieninę duoną užsidirbančiai tarnyba Valstybinės mokesčių inspekcijos Informacinių technologijų departamente. Tačiau šioji tarnyba netrukdo jai aktyviai reikštis kūrybos lauke.
Jurga yra dalyvavusi įvairiuose Lietuvoje ir užsienyje vykusiuose pleneruose, eksponavusi savo kūrinius ir grupinėse, ir personalinėse parodose. Parodoje „Aplink“ dailininkė rodo naujausius, 2021-2024 m. sukurtus darbus – gaivius, švytinčius ir savo pozityviu skambesiu kaip reta tinkančius skubančiai, technologinių garsų pripildytai geležinkelio stoties aplinkai. Neabejoju, jog atidarydama čia parodą, pati Jurga gerai žino, koks svarbus yra žiūrovo žvilgsnio prisilietimas prie spalvų ryškiu trykštančių vaizdų.