vertėja, poetė Rūta Suchodolskytė-Neniškienė
Vertėja, poetė, bibliotekininkė Rūta gyvena tolokai nuo didžiųjų miestų. Bet juk gyvenimas gali būti įdomus visur – ir Svėdasuose. Arba ypač Svėdasuose, saugančiuose Vaižganto atminimą. Tai – Anykščių žemė, persmelkta literatūra ir jos patirtimis. Rūtą kalbina Svitlana Kostrykina – žurnalistė, scenaristė, rašytoja. Abi pašnekovės susipažino rezidencijoje ,,Parašyta Molėtuose“. Tad sėkmės rezidencijoms, kuriančioms prasmingas pažintis – lietuvių kalbą vis geriau išmokstančiai ukrainietei Svitlanai ir daug kalbų mokančiai lietuvaitei Rūtai. Berengdami spaudai šį interviu, sužinojome, kad Rūta tapo Anykščių mero patarėja.
Kada ir kaip pradėjai rašyti? Ar prisimeni savo pirmuosius eilėraščius? Kas tave įkvėpė anksčiau ir įkvepia dabar?
Pradėjau rašyti penktoje klasėje, t.y. prisimenu, kai mano pirmąjį eilėraštuką „Kiekvienas turi savo taką“ išspausdino žurnale „Žvaigždutė“. Mane labai įkvėpė močiutė Marija, jos lenkiškai deklamuojami posmai, paskui – lietuvių kalbos mokytoja Marija Draugelienė – pajutusi manyje poetinę gyslelę, ėmė ruošti poezijos konkursams. Su mokytoja palaikome ryšį iki šiolei, tik dabar ne ji mano eilėraščius taiso, bet aš padedu leisti jai poezijos knygeles.
Dabar tebeįkvepia tėviškės pamiškių žibuoklės, vaikai, laiko properšos kadieniame bėgime, kiti autoriai…
Rūta, svajojusi būti užrakinta bibliotekoje.
Kaip prasidėjo tavo meilė knygoms? Ar vaikystėje svajojai tapti bibliotekininke? Galbūt turi istorijų, susijusių su tau svarbiomis knygomis?
Nuo ankstyvos vaikystės labai mėgau skaityti. Galbūt pirmutinę meilę skaitymui įkvėpė tėvo kelionių žurnalai („Vokrug sveta“), mamos mezgimo knygos (beje, turėjo ir kitų knygų, tik nežinau, ar skaitė), močiutės maldaknygės. Jie skaitė – ir aš skaičiau. Pirmiausia – visas bibliotekoje esančias pasakas, tada – apie indėnus, detektyvus, galiausiai romanus.
Bibliotekininke dirbti nesvajojau, tik svajojau, kad mane kada nors užrakintų bibliotekoje. Taip ir įvyko, kai rašiau pirmąją metinę ataskaitą.
Kiek kalbų moki? Kurias kalbas? Kaip tau pavyko išmokti tiek daug kalbų? Ar turi paslapčių mokantis užsienio kalbų?
Moku penkias su gimtąja: lietuvių, lenkų, rusų, anglų, norvegų. Paslapčių čia nedaug, stebiuosi, kad, gimusi ir augusi šalia
Rūta – iš karto į antrą klasę. Prie mokyklos su mama
Trakų, dar nekalbu karaimų kalba. Gimiau dvikalbėje šeimoje (vis dar kraipau galvą, kaip tėvai susikalbėdavo – vienas klausia lenkiškai, kita atsako lietuviškai), aplink buvo rusiukų draugų, lenkiukų pusbrolis ir keturios pusseserės, ėjau į lietuvių mokyklą. Pasirinkau anglų kalbos studijas, tada išvykau į Norvegiją, vėliau į Šiaurės Airiją. Manau, kalbų reikia mokytis kalbant, geriausia kalbos kilmės šalyje, nes kitaip mokymasis panašus į zoologijos sodo gyventojo pastangas išmokti gyventi laisvėje.
Kaip pradėjai dirbti vertėja? Kurių knygų vertimo darbas tau įsiminė labiausiai? Kuo tu labiausiai didžiuojiesi?
Įvairių pavertėjavimų teko atlikti svečiose šalyse, bet jie nebuvo literatūriniai. Nustebau, kai po metų Norvegijoje mane priėmė į vertimo biurą, bet užduočių gavau nedaug. Š. Airijoje verčiausi iš papildomo vertimo, o štai grįžusi į Lietuvą, paragavusi karčios, prakaitu suvilgytos žurnalistikos duonos, nupėdinau į Lietuvos literatūros sąjungos kursus pradedantiesiems. Ten susipažinau su tokiais puikiais vertėjais kaip Rasa Drazdauskienė, Virgilijus Čepaitis ir po kiek laiko gavau versti (tiksliau perversti) škotų autoriaus Iaino Bankso romaną „Tiltas“. Teko pavargti kartu su redaktoriumi Valdu Daškevičiumi. Valdas dar tuo metu išgyveno asmeninę dramą, tad labai daug kalbėjomės ir ne apie vertimą. Bet, manau, kad pavyko, netgi tose teksto dalyse, kur škotišką tarmę reikėjo versti į žemaitišką. Ačiū geriems redaktoriams, kurie daug dirba su jaunais vertėjais.
Poetė, vertėja Rūta Suchodolskytė-Neniškienė
Teko paplušėti ir prie Jo Nesbø detektyvo „Nemezidė“, įdomu buvo atrinkti ir versti Jurgos Ivanauskaitės eiles į anglų kalbą, smagu buvo dirbti su vertėjus ir autorius į seminarą Rašytojų sąjungoje subūrusia vokiečių-persų poete Schirin Nowroussian, kuri virtuoziškai sunėrė rinktinę iš anglų, italų, vokiečių, prancūzų kalbų vertimų – dabar jau nebepamenu, kas į ką vertė, reikėtų atsiversti knygelę…
Kai štai taip dalinuosi prisiminimais, gal ne didžiuojuosi, bet jaučiuosi ne tuščiai aukojusi laiką, jaučiuosi pil-na-vi-du-rė. O kartais galvoju, ką aš čia veikiu toje kaimo bibliotekoje, išduodanti kitų vertimus lyg malkas… Bet apie tai – toliau.
Žinau, kad ilgai gyvenai užsienyje – Norvegijoje, Airijoje. Ką išsinešei iš tos patirties? Kokie tavo gražiausi prisiminimai iš tavo laiko praleisto užsienyje?
Knyga, kurią visada gera aptarti
Norėjau keliauti. Tiesą sakant, po mokyklos svajojau tapti stiuardese, troškau skraidyti, klajoti po pasaulį. Buvo didelis konkursas, neįstojau. Todėl, kaip ir visi normalūs žmonės, beje ir bendraklasiai, pasirinkau studijas aukštojoje mokykloje.Visgi užsienio kalbos studijas. Gal aš, dar puse pėdos lietusi geležinę uždangą, kaimo mergaitė, kurios tėvams pritrūko pinigų išleisti su visa klase į Daniją, labai norėjau, tai uždangai nukritus, atrasti kitus pasaulius. Atradau ir nemažai savęs. Nors žinomas keliautojas, mano bendraamžis Dainius Kinderis, aplankęs 113 šalių, sako, kad visai nepasikeitė, manau kitaip – Norvegijoje, Š. Airijoje aš brendau, augau, išmokau kalbų, atradau airių, norvegų literatūros perliukų, supratau, kad galiu rašyti eiles anglų kalba. Beje, išmokau ir išgyventi, susirasti padorią kompaniją, kartais likti be namų, ugdytis motinystės įgūdžius, užsidirbti, išsikraustyti per vieną naktį. Gražių prisiminimų yra nemažai, dabar kažkodėl lenda vienas, kaip mes, keletas lietuvių, po 14 aukštų studentų bendrabučio pastatu Norvegijoje deginame Morę. Visi kiša galvas fotografuoti. Paskui lipame ant stogo gerti alaus ir žiūrime, kaip tyška žemyn purslai. Pamenu savo pirmąjį pasimatymą Bergene, kai bare susipažįstu su vyriškiu ir mes aptariame Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulį“. Tas vyrukas pasirodo esąs psichiatras, ir aš dažnai apie jį pagalvoju žvelgdama į pilnatį.
Prisimenu priešriaušio atmosferą Belfaste, keistą tylą, pro kurią burzgia malūnsparnis, transporto namo nėra, tenka eiti pro kareivių apsuptą degančią gatvę.
Ar galvojai apie pasilikimą? Kaip pasikeitė tavo požiūris į Lietuvą po gyvenimo kitose šalyse?
Galvojau, bet nenorėjau. Labai sunkus reikalas yra transplantacija, kol priaugi, prisitaikai, tai beveik dvasinės kančios. Man Lietuvoje, arčiau maitinančių šaknų yra geriausia. Sakau – keliaukite, bet sugrįžkite. Su naujomis patirtimis ir mintimis. Nebent, neduokdie, gelbėjant ateities kartą reikėtų bėgti nuo karo.
Kelionės suteikė daugiau perspektyvos ir žiūros kampų, taip pat sustiprino lietuvišką tapatybę. Be to, aš ne tik keliavau, bet ir įsigyvenau į dvi šalis, jų papročius, kalbą ir kultūrą. Dabar žinau, kur norvegų troliai kalnuose saugo auksą, o atšiaurūs airiai slepiasi nuo vaiduoklių.
Kur tu dabar gyveni? Kodėl nusprendei persikelti gyventi į mažą miestelį? Ką jis turi, ko niekur kitur nerasi?
Svėdasų herbas
Dabar gyvenu Svėdasų miestelyje Anykščių rajone, galas žino, kur atsidursiu vėliau. Persikėlėme per tą nelemtą karantiną, pajudėjome uošvijos link, kai vaikų žaidimų aikštelės buvo vyniojamos apsaugine juosta. Svėdasai turi Vaižgantą, tiksliau Vaižganto dvasią, nepaisant to, kad miestelis žiemos metu nugrimzta į letargą, kanauninko dvasia plevena virš Alaušo ir visus nenuilsdama budina nuskendusiu varpu.
Kuo skiriasi ir kas bendro tarp vietų, kuriose užaugai, ir vietos, kur gyveni dabar?
Aš užaugau vienkiemyje prie miško, ta vieta yra nepakartojama – erdvi, apsupta didžiulių eglių, iš pamiškės šeštadieniais raitosi šimtametės pirtelės dūmas, čiauška paukščiai… Kaimynų – per maždaug du kilometrus nematyti. O Svėdasų miestelyje matau, ką kaimynai žiūri per televizorių. Žinoma, medinis namas tiek pat jaukus ir šiltas. Jame yra netgi vonia, kurios mes niekuomet neturėjome.
Papasakok apie Anykščių rajoną, kuriame dabar gyveni ir dirbi. Kas čia patraukia dėmesį? Jei pakviestum ten draugus, ką konkrečiai siūlytum aplankyti – ir pačiame mieste, ir jo apylinkėse?
Anykščių rajonas – Lietuvos plaučiai ir plunksnos, Anykščiai – obuolių sostinė. Čia ošia Šimonių giria, čia gaudžia Anykščių šilelis. Ne tik Baranausku garsus rajonas, taip pat Vienuoliu, minėtuoju Vaižgantu, Biliūnu, Sirvydu. Turistaujančius pakviesčiau į Lajų taką pušų viršūnėmis pasivaikščioti, užsukti į Biliūno tėviškę, Niūronis, užeiti į seną kaimo trobą. Kas mėgsta grybauti, tegul po girią laksto, tada atsigaivina Šventosios vėsiais vandenimis. Būtinai paragaukite obuolių sūrio, firminio šio krašto patiekalo. Obuolių garbei Miestas Tarp Dviejų Antanų (taip vadinu Anykščius, nes viduryje, kertant tiltą per upę – iš vienos pusės pasitinka – Vienuolis, iš kitos – Baranauskas) rengia šventę.
Kokios tradicijos yra Svėdasuose? Kada žmonės susirenka kartu ir ką jie dažniausiai daro?
Žiema Svėdasuose. Fotografavo Rūta Suchodolskytė-Neniškienė
Svarbiausia tradicija yra rugsėjo mėnesį šalia Svėdasų, Malaišių kaime vykstančios Vaižgantinės, kuomet apdovanojami šiame krašte skleidžiantys gėrį vietos veikėjai, taip pat teikiama premija rašytojui už laviravimą tarp grožinės kūrybos ir publicistikos.
Svėdasuose nemažą būrį pritraukia miestelio gimtadienio šventė rugpjūčio mėnesį, įvairios bendruomenės akcijos. Mes, biblioteka, taip pat stengiamės gaivinti švenčių tradicijas – ypač užgavėniškas.
Papasakok, kaip pradėjai dirbti bibliotekoje. Kaip atrodo tavo darbo diena? Papasakok apie biblioteką ir jos lankytojus. Kokie yra mažo miestelio bibliotekos gyvenimo bruožai? Ar tiesa, kad bibliotekoje netgi galima apsikirpti?
Pradėjau dirbti bibliotekoje 2021 m., įšokau po ketverių metų motinystės atostogų, nes mane parekomendavo beišeinanti iš darbo bibliotekininkė. Ryte, prieš išeidama į darbą sugalvoju, ką tą dieną reikia nuveikti, bet dažniausiai atėję skaitytojai pakreipia dieną sava linkme. Išduodu knygas, paklausau vietos gyventojų bėdų ir džiaugsmų: tai kas mezginį naują pradėjo, tai kas bažnyčioj giedojo, gal kieno anūkai iš Norvegijos sugrįžo, tai vėl daržai, moliūgai, vienas kitas pokalbis apie knygą. Dažnai ateina kraštotyrininkas Raimondas Guobis, jis turi savo grojaraštį, kurį leidžia bibliotekininkėms palinksminti: neseniai klausėmės „Nirvanos“, „Beatles“, Vysotskio. Žmonės neša saldainius, šokoladus, dažnai tenka gerti arbatą, ypač po renginių. Renginiai irgi yra svarbi darbo dalis, juos planuojame su kolege Vita. Priplanuojame, o paskui tenka žmones už skvernų traukti, dažnai gelbėja mokytojos su mokiniais. Nors šiaip žmonės, regiono laikraštis mus giria, kad esame aktyvios. Būna renginyje susirenka didesnė nei įprasta penkiolikos žmonių auditorija, gal net 40, o buvo ir 100. Vienas populiariausių renginių – prieš Velykas ir Kalėdas vykstantis kirpimas. Gražuolės kirpėjos dar yra ir geruolės – nemokamai senjorus apkerpa. Stengiamės bendradarbiauti su vietos institucijomis, bet Kultūros skyrius į mus žiūri įtariai, bendruomenė gaili pinigų, tik seniūnas labai mielai kokių renginių parūpina. Gėles ir dovanėles svečiams perkamės už pinigus, gautus už kopijavimą. Buvo ir privačių rėmėjų, bet dabar reikia ieškoti iš naujo. Apmaudu, kad miesto biblioteka gali netgi susimokėti honorarus autoriams, o filialuose (mūsų yra 24!) reikia verstis kaip išmanai, kai kur netgi pečius kūrentis arba teikti laidojimo paslaugas.
Svėdasų bibliotekoje vykusios partodos plakatas
Kaip sekasi derinti darbą bibliotekoje, kūrybą ir vaikų auginimą?
Visai neblogai, nes vaikus galima į biblioteką atsivesti, jie žaidžia, knygeles varto, kartu skaitom. Tiesa, tenka riboti filmukų ir kompiuterinių žaidimų laiką arba neleisti kamuolio meno galerijoje spardyti.
Su kūryba kiek prasčiau, nebent rytais arba naktį, kai vaikai suminga. Pasibeldžia eilėraštis ar mintis… Beje, vaikai daug smagumų pričiauška, tai aš vis užsirašau.
Bandžiau po vietos kūrėjų festivalius maltis, bet po vieno rato man pabodo, sugrįžau į Poezijos pavasarį, esu ištikima Atokių stočių būreliui, jungiančiam visokio plauko ne savam krašte plūduriuojančius kūrėjus.
Mintyse vis rašiau romaną apie biblioteką, bet pasidaviau tėkmei. Gal vis dėlto pirma vaikus paauginsiu, o tuomet imsiu romaną už ragų. Žmones čia labai gyvi, personažiški, norisi šalia jų stabtelėti bent trumpam…
Mėgstamiausios vietos Svėdasuose? Kodėl tu myli šį miestą?
Mano vaikams labai patinka biblioteka ir parduotuvė „Aibė“, aš myliu paežeres, kur tik galima prieiti maudytis, grožiuosi Marikonių koplytėle už Svėdasų, patinka Barono kalnas šalia Beragio ir be galo džiaugiuosi mažais, kukliais, tvarkingais namukais, kuriuos matau eidama Liepų gatve į darbą.
Ar dalyvauji savo krašto literatūriniame ir kūrybiniame gyvenime? Kokiuose renginiuose?
Renginius jau paminėjau klausime aukščiau, bibliotekoje juos labiau organizuoju, nei dalyvauju, bet atsipūtimui turime vietos poetų būrelį, bardas Algiukas gitara pabrazdina, kiti pasidaliname naujausiais eilėraščiais, Guobis eiliuoja pagal Waltą Whitmaną.
Pernai išverčiau tavo eilėraštį, parašytą prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai į Ukrainą. Žinau, kad dalyvavai labdaros renginiuose, skirtuose padėti karo aukoms. Kaip šie įvykiai paveikė tave kaip poetę?
Tą platų mostą reikėtų pirmiausia įvardinti karu, kai pagalvoji, kad mums ramiai postringaujant apie būtį ir buitį kažkur griuvėsiuose guli prislėgtas vaikas, tiesiog šiurpas krečia…
Svėdasų jaunimas padarė labai gražią akciją, koncertą, skirtą karo aukoms remti, aš tuomet palaikiau kompaniją vienintelei Svėdasuose užsilikusiai ukrainietei ir jos berniukui. Nuolat palaikiau su ja ryšį, drąsindavau, klausydavau, nuvežiau batukų vaikui. Kažkaip šio renginio ir bendrystės sintezėje užgimė eilėraštis, ten penkiametis Nikita pavirsta didvyriu Mazepa, išminties kardeliu nukertantis tamsą ir nemokšiškumą.
Mūsų savisaugos šarvai įsijungia ir nenorime galvoti apie karą ir mirtį, tai natūralu, normalu, bet nesmerkime paprastų, šios nelaimės nublokštų žmonių…
Rūta Suchodolskytė-Neniškienė (antra iš kairės) su kolegėmis – prasideda rezidencija ,,Parašyta Molėtuose“.
Pirma iš kairės šio interviu autorė Svitlana Kostrykina.
Molėtų viešosios bibliotekos nuotrauka
Kai Svėdasuose buvo daugiau ukrainiečių, bandžiau juos apjungti su vietiniais, surengiau renginį-susitikimą. Pati per Lietuvos Jaunųjų krikščionių sąjungą važiavau su grupe muzikantų vesti koncertų į Daniją, rinkome lėšas sugadintai Borodiankos muzikos mokyklai. Supratau, kad vienintelis priešnuodis karui yra meilė, „galvok apie meilį, durnela“ kaip rašo uteniškė poetė Regina Katinaitė. O kartais tos gėrio akcijos turi komiškų elementų, pavyzdžiui, skaitytojai suaukojo kelis maišus drabužių ukrainietėms, o jie pasirodė per maži. Antrus metus iš eilės biblioteka renka iš skaitytojų vilnones kojines, kurias siunčia į frontą Bachmute, o kai kas atneša ir batų.
Kokį kūrybinį darbą šiuo metu dirbi? Ką rašai ir ką verti? Knyga, kurią norėtum išversti?
Aš jau labai ilgai ruošiu spaudai savo trečiąjį rinkinį ir po truputį mėtau eiles po almanachus – Utena, „Baltas balandis“, Trakai. Parašau straipsnių regiono laikraščiams – „Anykštai“, istoriniam žurnalui „Voruta“. Versti norėčiau daugiau, bet neprisiverčiu vėl prasimankštinti, kad ir kaip versčiausi per galvą, tam reikia laiko, o bibliotekoje negali ilgai akis nudūrusi sėdėti, verčia bendrauti. Vis svajoju suleisti nagus į kokį neblogą romaną, bet tokius kol kas tik skaitau, pavyzdžiui Julian Barnes „Vienintelę istoriją“. Norėčiau, žinoma, išversti tai, kas dar neišversta, galbūt ir Mijos Berner eilėraščių iš norvegų kalbos.
Apie ką dabar svajoji kaip moteris ir kaip menininkė?
Svajoju, kad vyras mane suprastų kaip menininkę. O vaikai savaime yra poetai. Esame keista šeima – geležinkelietis ir poetė.