Pačiame užutėkyje. Fotografavo Ričardas Šileika
Katryna ir mes
Lapkričio viduryje nuo seno vyksta svarbus ir įdomus renginys: Šiaurės šalių literatūros savaitė.
Ką reiškia nuo seno?
Apie tą savaitę sužinojau tik 2004 metais. Atsimenu lapkritį, itin svarbų lapkritį mano gyvenime, kai lėkiau į Vilniaus Abraomo Kulviečio gimnaziją, kai pasakojau vaikams apie Hansą Christianą Anderseną, kai buvau ir išklausyta, ir suprasta, o svarbiausia – pasikeisdami skaitėme jo pasaką.
O toliau?
Ėjo tie metai ir nuėjo, ir būdavau tose šiaurietiškose savaitėse, ir ne.
Bet šiemet, šiemet… Nutiko kai kas man svarbaus.
Saly Salminem knyga – žymioji ,,Katryna“
Šiaurės literatūros savaitės svarbiąja, pasirinktąja knyga tapo Saly Salminen ,,Katryna“. Knyga, visada buvusi mūsų namuose – kiek save atsimenu. Lietuvoje ji pasirodė tik 1958 metais. Man buvo vieneri.
Ta knyga visada buvo mūsų namuose. Bet aš niekada jos neskaičiau. Gelbėjau ją ir saugojau nuo visų persikraustymų, gabenau į visas savo gyvenamas vietas: juk tai mano mamos mylima knyga, tad turi būti netoliese.
Jaunystėje negalėjau jos skaityti. Katryna man atitiko Žemaitės Katrę vien dėl panašių vardų – viešpatie, kaip aš, paauglė, tos Katrės gailėjau, kaip norėjau ją gelbėti.
Turiu Katrę. Kam man Katryna? Žinojau, kad reikės skaityti apie vargą, apie nuožmų gyvenimą kaime. Nebuvau tam pasirengusi.
Katryną perskaičiau ką tik. Skaičiau kaip palaimingomis studentiškų metų akimirkomis – iki paryčių. Knygą, apie neapsakomai stiprią moterį, sugundytą melagio jūreivio.
Katryna – anaiptol ne Katrė, o jos jūreivis Johanas – joks Vingių Jonas. Žodis po žodžio, sakinys po sakinio, ir man prieš akis vėrėsi neapsakomai stiprios, išdidžios moters siluetas. Melagis melavo vis mažiau ir vis labiau mylėjo savo žmoną, kliovėsi ja ir tikėjo.
Epizodas, kuro niekada nepamirši. Miršta jų dukrelė, tik dviejų metų. Tėvui neužtenka galių sumeistrauti karstą, viskas krenta iš rankų. Jėgos užtenka mamai. Vis dėlto Katryna meistraudama slepiasi miškelyje. Dirbo begalę nemoteriškų darbų, tuo pelnė pagarbą, o šį slepia. Kaimas nesupras.
Svajonės ir ilgesys. Tokia buvo Šiaurės literatūros savaitės tema. Katrynos didžioji svajonė – obuoliai ir obelys, būtent obuolių derliumi, neva gausiu jos saloje, buvo sugundyta jūreivio Johano. Obuoliais skurdi trobelė net nekvepėjo, bet vis dėlto, vis dėlto… Uolą, ant kurios ir stovėjo ta trobelė, Katryna dengė žeme, daigino obelų sėklas. Obelaitės augo menkos, bet – augo.
Apie tą knygą galima pasakoti ir pasakoti, bet geriau skaityti. Kiekvienas paregės savaip ir Katryną, ir Alandų salas, į kurias naivioji nuotaka buvo atplukdyta iš gimtosios pakrantės.
Kai Ignalinos bibliotekoje susirinkome kalbėtis apie Saly Salminen ir jos knygą, pamatėme ir žemėlapį su Alandų salomis – tarp Suomijos ir Švedijos, Baltijos jūroje. Salose gyvena švedai, bet jų valstybė Suomija.
Rašytoja Saly Salminem
Knygos autorė (1906 -1976) būtent ten gimė, augo, iš ten iškeliavo į JAV, kur dirbo tarnaite. Ir rašė, rašė – apie gimtinę. Būtent tuo metu gimė jos žymiausioji knyga – ,,Katryna“, verta mūsų dėmesio.
Meluočiau sakydama, kad pokalbis apie Šiaurės literatūrą priviliojo daugybę žmonių. Štai ir ne. Atėjo ištikimiausi bibliotekos skaitytojai – atidūs, geranoriški, nebiją prisipažinti, kad labai mėgsta šiaurietiškas knygas ar priešingai:pasakoti apie tai, kodėl iki šiol jų nepamilę.
Jauna aštuoniasdešimtė
O po kelių dienų ir vėl lėkiau į Ignalinos biblioteką. Buvo lapkričio 17-ta. Tik paryčiais, kai jau įsijungiau kompiuterį, susivokiau, kad tai – Tarptautinė studentų diena.
Ar įmanoma minėti šią dieną mieste be aukštosios mokyklos?
Tiesą sakant, aukštosioms mokykloms visada linkiu pasisklaidyti. Iškeliauti iš didelių miestų, kuriuose kultūros ir taip per akis. Kurti kolegijas ramiuose miesteliuose, provinciją paversti akademine vietove. Tai – tik svajonės, tik kitokio gyvenimo ilgesys. Numalšinamas.
Ignalinos bibliotekos lapkričio šviesos
Tą dieną Ignalinos bibliotekoje, jos skaitykloje mačiau jaukiai besikalbančius Trečiojo universiteto Gamtos fakulteto studentus ir jų vadovą Praną Zubricką.
Atradimų erdvėje atradau Zarasų keliauninkus – inteligentiškus žmones, norinčius daugiau patirti ir žinoti.
Smagu rašyti, kad į susitikimą buvo kviestos ir Meno bangos. Pasakojau apie mūsų veiklą, apie svetainę, kurioje šiuo metu Jūs, mieli skaitytojai, ir esate, apie Lietuvos kultūros tarybos remiamą projektą ,,Asmenybės: praeitis, dabartis, ateitis‘‘.
Lapkričio 25 dieną įžengiau į Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčią. Būten šioje vietoje Ignalinos biblioteka minėjo savo 80-ąjį jubiliejų.
,,Biblioteka padeda rasti ir keistis“ – tokia esminė šventės mintis. Tvirtinu ir liudiju, kad man tikrai padeda.
Apie lapkričio parodas, spektaklius
Visada laukiu sniego. Net jei jis per ankstyvas ar per vėlyvas. Bet lapkričio mėnesį Ignalinoje tiesiog snigo įdomiomis parodomis.
Pasakosiu apie dvi, o pradėsiu nuo bibliotekos. Na, niekaip negaliu iš jos iškeliauti. Nieko keista, kad retsykiais Ignalinos žmonės ima manęs teirautis tokių dalykų, į kuriuos gali atsakyti tik bibliotekoje dirbąs žmogus. ,,Ką, jūs tikrai ne darbuotoja?“ – klausia manęs.
Ilgokai užtrunka aiškinimas, kad esu naudotoja ir tokiais ar tokiomis linkiu tapti kiekvienam žmogui.
Parodos, smigusios į akį ir į širdį, autorius – Utenos kūrėjas, tapytojas Rimvydas Kviklys. Parodos pavadinimas – ,,Portretai“. O portretuose – Lietuvos rabinai, susimąstę, gilių akių, išmintingi.
Ignalinos krašto muziejuje – paroda ART‘U. MENAS MIESTE – MIESTAS MENE. Tai – plenero Utenoje pasekmė, rezultatas, ataskaita.
,,Plenero metu dailininkai keliavo po miestą ir apylinkes, Utenos kraštotyros muziejuje susipažino su miesto istorija, dalyvavo edukacijos užsiėmimuose senojoje Utenos pašto stotyje“ – pasakoja dailiai išleistas parodos bukletas. Jame – visų autorių kūrybinės biografijos, jų kontaktai, žinoma, ir tai, kas svarbiausia: darbų reprodukcijos.
Vaikštinėdama po parodą kai kuo pasidžiaugiau, kai kuo ir nusivyliau, gerokai prisipildžiau, bet ir tuštumą pajutau. Kitaip negali būti, kai autorių tiek daug. Kiekvienas žiūrovas žvelgs savaip, kas man tuštuma, kitam pilnatvė.
Romualdą Pučeką iš Dusetų išsirinkau svarbiausiu parodos autoriumi. Ir Nijolę Trinkūnienę – tą jos skaudžiai smagią geltoną spalvą, tą gebėjimą atspėti Utenos medinukų gyvenimus.
Būtent iš Utenos lapkričio 27 dieną į Ignaliną atvyko Utenos kamerinis teatras. Jo laukiau. Lig šiol gėrėjausi tik jo pastatu – tarpukario Lietuvos Šaulių rūmais. Man svarbi pati idėja: tokį dailų namą, tiek daug patyrusį, skirti teatrui.
Kaip bežvelgsi, bet miestai ar miesteliai, turintys ne tik bibliotekas, bet ir teatrus, knygynus, parodų sales, klasikinės muzikos koncertus ar net festivalius gerokai įdomesni, gyvenimas juose prasmingesnis.
Nesakau, kad kiti gyvena neprasmingai. Bet gerai žinau, kad svarbių dalykų ieškojimas mieste be kultūros (arba su kukliais jos požymiais) reikalauja daugokai pastangų, ugdo arba abejingumą, arba priešingai – įdomaus gyvenimo troškulį.
Taigi, apie teatrą.
Mačiau Birutės Kapustinskaitės ,,Terapijas‘‘ , pervardintas ,,O norisi (ne)tylėti“(režisierius Šarūnas Kunickas).
Nežinau, ar tikrai reikėjo to kito pavadinimo. Bet tvirtinu, kad po spektaklio ir tikrai negali nei kalbėti, nei tylėti – toks jis įtaigus. Profesionalų spektakliuose labiausiai bijau tuščių ekperimentų, mėgėjų kūryboje – perdėtų jausmų. Laimė, šį kartą nepatyriau nei to, nei ano. Patyriau šešių moterų pasakojimą apie geismą gyventi, regėjau jų charakterių savitumus, atvertis. Tai buvo asmeniška, svarbu ir suvokiama visiems, atėjusiems į Ignalinos kultūros centro salę.
Žmonės, turėję kur kas laisvesnį šeštadienį nei aš, galėjo pasidžiaugti dar vienu Utenos kamerinio teatro spektakliu – žymiosiomis Daivos Čepauskaitės ,,Pupomis“, pervadintomis ,,Pažadėk, kad nenumirsi pirmas“ bei aktorės Dalios Jankauskaitės ir muzikanto Vytauto Labučio kompozicija ,,Gėlė pasakė vėjui“. Visa tai – tradicinis festivalis KAIMYNAI.
Festivalis nesibaigė. Mano rankinėje smagiai plazda bilietas į SOLO teatro spektaklį pagal Noros Ikstenos knygą ,,Motinos pienas“. O SOLO teatras – tai Ignalinoje mylima ir visada laukiama Birutė Mar.
Tad lapkričio 30 dieną, 18 valandą, galėsiu džiugiai atsidusti: šių metų lapkritis dosnus, jo vėjai, lietūs ir sniegas neliko vieniši. Kartu su jais į Ignaliną keliavo tegu ir baukšti, o vis tiek – menine galia plazdanti šviesa.
Birutė Mar. Iš SOLO teatro archyvo