Kristina Norvilaitė parodos Žaidžiame klases atidaryme Molėtų dailės galerijoje. Fotografavo Karolis Sabeckis
Vaizdingai galima tarti, kad Molėtų dailės galerijos ištakos slypi pilkose praeities miglose. Kažkada (jeigu konkrečiau – tai buvo dar praeito tūkstantmečio laikai – šešeri metai prieš didįjį laikrodžių persukimą ir numatomą kompiuterių krizę) Dalia Cibauskaitė ir Vygintas Čeikauskas-Mačius įkūrė instituciją, pavadinimu „Akcija M“ ir inicijavo meno akcijas – parodas bei atidarymus, simpoziumus ir pristatymus. Buvo svaiginantis laikas, kuomet menininkai tikėjo, kad menas turi daug galimybių, o jį atstovaujantys žmonės yra nepakartojami. Taip ir buvo! Tiesą sakant, taip yra ir iki šiol. Šiuo metu vardą pakeitusios, bet vis sėkmingai funkcionuojančios Molėtų dailės galerijos, vadovaujamos tapytojos Aistės Gabrielės Černiūtės, pagrindinis tikslas ir orientyras yra profesionalūs menininkai. Tie, kurie gal ir netiki, tačiau mąsto bei galvoja, jog meno galimybės yra beribės. Nes menas gali pakelti į Rojų arba nublokšti į pragarus.
Kalbant formaliai, galerija tai – buvusių Kultūros namų, ilgainiui po vienu stogu sutalpinusių Molėtų krašto muziejų ir Kultūros centrą, fojė. Perėjus šią erdvę patenkama į didelę salę, tinkamą koncertams, spektakliams, kino filmų peržiūroms, įvairiems kitiems masiniams reginiams. Net specialiai į parodas nevaikščiojanti publika norom-nenorom susiduria su dailės parodoms. Aš pats asmeniškai ne visuomet esu entuziastingas šios idėjos palaikytojas. Į parodas reikia vaikščioti specialiai! Tai tokia pati šventė kaip koncertas ar spektaklis. Iki prieš keletą metų įvykusią renovaciją, ekspozicinė erdvė gal ir „neskambėjo“ savo margomis dirbtinio marmuro grindimis, grubaus tinko faktūrinėmis sienomis ar stiklo frizu pačioje palubėje. Tai buvo tokia „perestroikos“ pabaigos ir Nepriklausomybės pradžios „postmoderni“ architektūrą, savąją epochą atspindėjusi gana agresyviomis, neurotiškai komplikuotomis formomis. Bet, kaip pastebėjo kokiais 2003 metais savo personalinę parodą surengusi Marija Teresė Rožanskaitė: „Čia yra nuostabus, tapybai idealiai tinkantis švelnus apšvietimas“. Dabar, po renovacijos salė akivaizdžiai patamsėjo, tačiau humanizavosi paprastesniais sienų sprendimais (tik pabambėčiau, kad kiliminė danga vis tik nėra tinkama erdvėms, kur iškilmingų progų – kad ir atidarymų, metu būna pilstomi įvairūs spaustų ir fermentuotų uogų gėrimai).
Nomedos Saukienės parodoje Molėtų dailės galerijoje. Šios galerijos archyvo nuotrauka
Taigi, Molėtų dailės galerijos tikslas ir esminis uždavinys – profesionalaus meno sklaida provincijoje. Regėtųsi, kad anokia čia misija – juk nuo Lietuvos sostinės šis Aukštaitijos miestas nėra labai jau ir nutolęs. Juolab, kad vaizdingame krašte sodybų bei vasarviečių turi vilniečiai, kauniečiai, kitų didmiesčių gyventojai – kai kurie netgi atstovauja kūrėjų cechui. Vis tik net ir keliolikos kilometrų spinduliu nuo kultūros bei meno centrų nutolusiose vietovėse profesionalaus meno propagavimas augina, prusina žiūrovą. Tą ir vykdo Molėtų dailės galerija. Geriausias to argumentas – jau susiformavusi žiūrovų auditorija, tam tikras branduolys, kuriam atstovauja ir kultūrai neabejingi molėtiškiai (beje, labai svarbu, kad egzistuoja toks dalykas kaip Molėtų menų mokykla su aktyviai dirbančiais mokytojais), ir čia pailsėti atvykstantys kitų regionų gyventojai.
Nesinorėtų akcentuoti vienos ar kitos Molėtų dailės galerijoje veikusios parodos. Gal ir nebūtų korektiška atskirų autorių atveju (juolab, kad prie daugelio renginių tekę prisidėti ir asmeniškai…). Ne vienas jų jau yra įrašytas į enciklopediją, ne vieno jų kūriniai rodomi pagrindinių dailės muziejų ekspozicijose. Šių eilučių rašymo metu už mano nugaros esantis televizorius transliuoja animacinį filmą „Ledynmetis 2“. Mamučiukė savo mylimajam Meniui priekaištauja, kad „negalima skirstyti vaikų, kad visi jie vienodai gražūs ir geri“.
Henriko Natalevičiaus parodoje Tada ir dabar. Iš kairės į dešinę Viktoras Liutkus, tapytojai Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius, Bronius Gražys. Molėtų dailės galerijos archyvo nuotrauka
Gal tik paminėčiau kad ir 2006 metų liepą įvykusį projektą „Paukščiai Molėtų herbui, arba paukščių herbui – ne“. Vilniaus, Molėtų ir su šiais besigiminiuojančio Latgalos miesto Ludzos kūrėjai anuomet reagavo į pasaulinį paukščių gripo iššūkį ir su juo susijusias baimes. Tada pandemijos baimė buvo ne mažiau baisi, tačiau ne tokia pagrįsta, kaip dabartiniai Covid’19 iššūkiai, bet ir tais metais optimizmo teikė menininkų vienybė. Belieka tikėtis, kad ir mūsų epochos iššūkius galima atlaikyti. Visų pirma meno ir jį propaguojančių galerijų dėka. Tad belieka perfrazuoti garsiąją Fiodoro Dostojevskio sentenciją: „Menas ir jį palaikančios, rodančios galerijos tikrai išgelbės pasaulį“.
Taip pat man, šių eilučių autoriui, jaučiančiam silpnybę ne tik šiandieninio meno procesams, bet ir paveldui, imponuoja, kad Molėtų dailės galerija dar nuo 2003 metų inicijuoja plenerus ir simpoziumus įvairiose šio krašto vietose. Pats svarbiausias iš jų – iki šiol Videniškiuose, legendinių kunigaikščių Giedraičių tėvonijoje (su impozantišku piliakalniu ir įspūdingu pilkapynų kompleksu, renesansinės Baltadvario rezidencijos griuvėsiais, tam pačiam stiliui atstovaujančia Šv. Lauryno bažnyčia, barokiniu reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynu) beveik kiekvieną vasarą veikianti kūrybinė laboratorija. Joje sena susiduria su nauja. Ir atvirkščiai. Tai turi prasmės.
Petro Geniušo koncertas Molėtų dailės galerijoje, parodos Žaidžiame klases atidaryme. Fotografavo Karolis Sabeckis