Kazimiera Kazijevaitė. Vilmos Krivickės fotografija.
Apie ilgesį, atminties stalčiukus ir…
Septyni rašytojos Gintarės Adomaitytės klausimai knygos ,,Septynios kartos“ autorei, vertėjai bei rašytojai Kazimierai Kazijevaitei
Tavo pirmoji knyga ,,Septynios kartos“ skaitytojams dar tebėra naujiena. Tau pačiai tikriausiai jau ne. Kokie jausmai apėmę? Gal radosi impulsų rašyti daugiau? Rašyti kitaip? Arba: tęsti tai, kas pradėta?
Jausmai tikriausiai panašūs į tuos, užplūstančius išleidus savo pirmagimį į pirmą klasę: džiugu (na va, užaugo!), truputį neramu (ir kaip gi jam seksis?), o užvis labiau – smalsu (vienas etapas štai baigėsi – kas dabar bus?).
Ir iš tiesų nežinau, kas dabar bus. Turiu stalčiuje „Septynių kartų“ tęsinio scenarijų ir dar poros visiškai kitokių knygų apmatus… Nenumanau, kas paims viršų – noras žaisti, eksperimentuoti, „rašyti kitaip“, ar kantriai tęsti tai, kas pradėta. Viena vertus, „Septynios kartos“ lyg ir prašosi tęsinio, kita vertus, man patinka galvoti, kad kiekvienas skaitytojas gali tą tęsinį susigalvoti pats – tokį, kokio jam reikia ar norisi.
Taigi tiesiog duodu laiko ir sau, ir toms naujoms, dar neparašytoms, knygoms. Anksčiau ar vėliau suprasiu, kuri iš jų labiausiai nori išvysti dienos šviesą.
Man dveji metai.
O dabar jau pradėkime nuo pradžių pradžios – Tavo vaikystės Vilniaus senamiestyje. Ką jaukaus, gero jautiesi iš tų laikų išsaugojusi? Ko nori atsikratyti?
Taip, mano vaikystė prabėgo Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, sename name, saugančiame daugybę istorijų, – beveik tokiame, apie kokį ir rašau „Septyniose kartose“. Iš tiesų vien šio vaikystės namo istorijoms aprašyti prireiktų ne vienos knygos… Vienos jų buvo atklydusios iš senovės, jas man pasakodavo baba (taip vadinau močiutę, mamos mamą), mat mūsų šeimoje pasakoti ir garsiai skaityti vaikams buvo įprasta. Kitos – skleidėsi dabartyje, tiesiai man prieš akis, – mano tėvų, giminių ir kaimynų gyvenimo epizodai. Kai kurios buvo šviesios ir viltingos, viena kita – šiurpi, bet visos – nepaprastai ryškios. Esu jas išsaugojusi giliai atminties stalčiukuose tarsi kokias nuotraukų skaidres ar filmų juostas.
5. Su mama ir baba prie savo Senamiesčio namų – šiame Pilies gatvės name, pažymėtame 40 numeriu, gyvenome iki man sukako 11 metų.
Pilies gatvėje.
Ko norėtųsi atsikratyti? Gal mokyklos paliktų randų. Kai pradėjau eiti į mokyklą, atrodė, kad vaikystė tiesiog baigėsi. Buvo kitų rūpesčių – reikėjo kaip nors išgyventi. Ištverti patyčias, išlaikyti nepravirkus ir nuduoti, kad man tai nėmaž nerūpi. Kasdien sukurti naują strateginį planą – kokiu keliu eiti namo po pamokų, kad manęs nesektų ir nesišaipytų. Prisimenu, jau studijuodama Universitete kartą per radiją išgirdau laidą apie patyčias ir nustebau, nes buvo sakoma, kad tai blogai. Mūsų mokykloje tai buvo tiesiog kasdienybė, masinis reiškinys. Jeigu dabar galėčiau pakeisti kurį nors savo vaikystės epizodą, norėčiau prieiti prie savęs, pradinių klasių mokinės, ir pasakyti: „Tu dėl to nekalta. Nė vienas vaikas neturėtų to patirti. Niekada.“
Mama, baba ir teta. Jau gyveno Vilniuje.
Man rūpi ką vaikystėje skaitei ir… kaip žaidei?
Mūsų namuose netrūko knygų, kai kurias jų esu išsaugojusi iki šiol. Mama buvo sukaupusi milžinišką pasaulio pasakų kolekciją ir daugybė kitų. Geriausiai prisimenu Astridos Lindgren knygas, mėgstamiausia buvo „Ronja plėšiko duktė“. Iš lietuvių autorių ypač įsiminė Martyno Vainilaičio, Violetos Palčinskaitės eilėraščiai. O dar – lietuvių liaudies padavimai ir sakmės. Ir visos tos perskaitytos knygos, žinoma, atgydavo per žaidimus. Ankstyvojoje vaikystėje mėgau žaisti viena, savo vaizduotės pasaulyje (beveik kaip Magdė iš „Septynių kartų“). Prisimenu, kaip vakarais eidavau su baba iš Jaunimo sodo (dabar – Bernardinų sodas) ir žaisdavau su savo šešėliu, jis tai ilgėdavo, tai trumpėdavo priklausomai nuo to, iš kurios pusės krisdavo gatvės žibintų šviesa.
Aš ir mama Jaunimo sode.
Vėliau mano aistra tapo vaidinimai: būdavau ir scenaristė, ir režisierė, ir aktorė. Jei vaidindavau kartu su draugėm, jos turėdavo kantriai atlikti joms duotus vaidmenis ir šiukštu neiškraipyti žodžių! Dekoracijoms ir kostiumams buvau ne itin reikli – ko trūkdavo, tiesiog įsivaizduodavau. Ir, žinoma, dievinau dramas. Kuo baisesnė praūždavo drama, tuo labiau patenkinta jausdavausi. Atrodo, šį pomėgį išsaugojau iki šiol…
Knygos ,,Septynios kartos“ personažai privalo rinktis: arba Kaimas, arba Miestas. Nei tas, nei kitas neniekinamas, tačiau jie – skirtingi, net nepalyginami. O kaip į Tavo gyvenimą atėjo kaimas, jo gyvenimo būdas?
Kartais man atrodo, kad jau gimiau su nepaaiškinamu miško, žemės, kaimo ilgesiu. Mano baba buvo kaimietė, persikrausčiusi į miestą, pardavusi jai priklausiusią žemę Aukštaitijoje. Nors savo kaimo vaikystėje neturėjau, jį atradau babos pasakojimuose. Na, o paskui, paauglystėje, važiuodavau vasaroti į kaimą pas draugę: pirma svečiuodavausi su mama, o paskui ir viena – trenkdavausi autobusais, kratydavausi duobėtais keliais kada tik galėdama, per atostogas ir savaitgaliais. Būčiau sutikusi dardėti per pusę pasaulio, kad tik ten patekčiau.
Mano draugė buvo darbšti ir naginga, mokėjo ir bulves nukasti, ir karvę melžti, ir daržus ravėti, žodžiu, viską, ko reikia, kai gyveni kaime, o aš – nemokša „mieščionka“ (kaimo vaikų akimis), galėjau pasigirti nebent tuo, kad moku barškinti kompiuterio klaviatūra… Nepaisant to, vaikai priimdavo mane į savo žaidimus; niekur nesijausdavau tokia laiminga, kaip ten, lakstydama laukais ir miškais. Prisimenu, kaip visą dieną grėbdavom šieną – prisitrindavau pūslių ant rankų, o vakare griūdavau į lovą kone negyva iš nuovargio, bet kaip nuostabu buvo linguoti namo iš laukų ant milžiniškos, kvepiančios šieno kupetos…
Iš kairės į dešinę: prosenelė Anelė, mama Irena, senelė (baba) Adelė, teta Nijolė, senelis Petras. Kaime, ant savo žemės.
Knygoje esi atidi amatams: siuvėjams, batsiuviui, bandelių kepėjoms… Ar manai, kad ir amatininkai (anų laikų, šių laikų…) priklauso meno ar bent jau kūrybos pasauliui? Kaip įvardintum savąjį vertėjos pašaukimą: amatas, menas ar…?
Taip, manau, kad tarp meno ir amato esama siauros skiriamosios linijos. Literatūros vertimas – puikus pavyzdys. Negalėčiau pasakyti, kur verčiant pasibaigia menas ir prasideda amatas. Manau, su kitais amatais irgi panašiai. Pasakyčiau netgi daugiau. Pavyzdžiui, motinystė irgi gali būti tiek menas, tiek amatas. Santykiai šeimoje – taip pat. Plačiąja prasme – netgi pats gyvenimas.
Su vaikais, sodyboje.
Labiausiai mane šiuo atveju domina kūrybiškumas kaip fenomenas. Na, pavyzdžiui, galima tiesiog kepti bandeles ir tai bus tiesiog amatas. Bandelės bus pačios paprasčiausios, kepėjos – irgi pačios paprasčiausios. Žinoma, tai nieko bloga, tokias bandeles kas nors vis tiek suvalgys… Bet jei kepsime pasitelkdamos kūrybines galias ir vaizduotę – tai bus gardžiausios bandelės visame mieste, kurių paragauti plauks minių minios išalkusių žmonių, o kepėjos bus laikomos burtininkėmis.
Per vertėjų portretų parodos atidarymą. Fotografavo Daiva Daugirdienė.
Svarbu minėti, kad esi ne tik rašytoja, vertėja, bet ir dviejų dukrų mama, skaitanti daug ir geros vaikų literatūros. Klausimas kyla savaime: gal rašai ir vaikams? Gal jau kas nors ir parašyta?
Skaitydama savo vaikams grįžtu į vaikystę, naujai atrandu kadaise mane žavėjusias istorijas. Tai nuostabi patirtis. Žinoma, kyla noras ką nors parašyti ir pačiai. Buvau jau pradėjusi tai daryti ir net skaityti savo parašytas istorijas vaikams, bet taip ir nesulipdžiau iš jų knygelės… matyt, pritrūko drąsos.
Tarp filologijos fakulteto mūrų, su bendrakursėmis.
Diplomas!
Viena vertus, rašyti vaikams man atrodo nepaprastai atsakingas darbas. Juk jie tokie tyri, atviri pasauliui, imlūs… Kita vertus, ėmiau svarstyti, kad pačios geriausios, amžinos ir niekuo nepakeičiamos knygos jau parašytos. Na, ir kam tuščiai skrebenti plunksna, kai jau yra ir „Pepė Ilgakojinė“, ir „Ronja plėšiko duktė“, ir „Padaužų kaimo vaikai“, ir „Mijo mano Mijo“, o kur dar visos „Trolių Mumių“ istorijos…
Nujaučiu, kad pirma įsidrąsinsiu paleisti į pasaulį knygą paaugliams. Nuskambėjo kaip pažadas, net pagaugai per kūną nuėjo!
Studijų metais, su būsimu vyru.
Visa šeima: dukros Ugnė ir Smiltė, ir vyras Darius.
O dabar, apsukusios ratą, grįžkime prie to, nuo ko pradėjome: nuo debiuto, nuo pirmosios knygos. Ar ilgai, ar sunkiai ji buvo rašyta? Ar gali pasakyti, kaip šovė mintis sukurti būtent tokio pobūdžio knygą? Kaip Tu pati įvardintum jos žanrą? Ir… ar ilgai šiais laikais jauni autoriai ieško leidyklos? O gal priešingai – leidykla rado Tave?
Iš tiesų visai neseniai su nuostaba supratau, kad „Septynias kartas“ rašiau nei daug, nei mažai – septynerius metus! Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad šitiek laiko sėdėjau sulinkusi prie kompiuterio be paliovos barškindama klaviatūra. Bet galiu drąsiai sakyti, kad nuo tos akimirkos, kai užrašiau pirmą pastraipą, iki tol, kol knygos maketas iškeliavo į spaustuvę, praėjo kaip tik tiek laiko. Sutapimas? Gal taip, o gal ir ne.
Iš pradžių neturėjau kūrinio scenarijaus, nebuvo nė jokio sumanymo. Tiesiog buvo taip, kad susilaukusi pirmos dukters nesiėmiau vertimų, mat versdama paprastai labai giliai pasineriu į kūrinį, tuo metu man norisi atsiriboti nuo viso pasaulio, nelabai įsivaizdavau, kaip tai suderinti su mažo vaiko poreikiais. Taigi man trūko kūrybinio darbo… Galbūt kaip tik todėl vis pagaudavau save galvojančią apie kažkokius du siuvėjus… Kol stumdydavau vežimėlį po parką, migdydavau dukrą, virdavau jai košes, tie du siuvėjai atkakliai vis išnirdavo man prieš akis: matydavau, kaip jie sėdi vienas priešais kitą dulkėtame, apleistame kambaryje, girdėdavau, kaip čeksi jų siuvamosios mašinos, kaip vėjas švilpia pro nesandarius langus… Pasidarė įdomu, kas jie per vieni, ir pradėjau apie juos rašyti.
Laikui bėgant užsirašydavau tai vieną istoriją, tai kitą. Vienos buvo apie Kaimą, kitos – apie Miestą. Atsirado ir daugiau veikėjų. Kartais ilgam atsitraukdavau, palikdavau tekstą likimo valiai, nerašydavau net po pusę metų. Galų gale, per tą laiką gimė antra dukra, auginau du mažus vaikus… Bet po kiek laiko vėl apimdavo smalsumas – o kas ten toliau nutiko? Iš tiesų tai buvo lengvasis knygos kūrimo etapas, tarsi žaidimas. Rašiau savo malonumui. Kad plunksna neatšiptų.
Kol vieną dieną turėjau pripažinti – teksto turiu jau nemažai – pats laikas visas istorijas susieti į visumą, sukurti struktūrą, šlifuoti stilių ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Štai čia jau turėjau dirbti kaip amatininkė, ne vien kaip menininkė. Karpiau ir siuvau tas istorijas ne ką mažiau karštligiškai, nei tie mano vaizduotės siuvėjai. Toliau – dar sunkiau. Knyga parašyta, o kas ją išleis? Pasirodė, kad susirasti leidyklą nėra lengva. Mano naivus jaunatviškas idealizmas greitai pažiro šukėmis susidūręs su ciniška komercine realybe. O kai viena leidykla pasiūlė: „Taigi parašykite ką nors paprastesnio, kokį meilės romaną ar detektyvą, gi gerai rašote“, užsidegiau teisuolišku pykčiu. Leidykla „Gelmės“ atsirado tuo metu, kai jos labai reikėjo. Jauna, besikurianti leidykla ieškojo jaunų autorių. Taip ir susitikom.
Vilmos Krivickės fotografija.