Sapnai, perskaičius Zigmo Vitkaus „Akimirką apsispręsti“, anaiptol nėra lengvi, bet ir ne košmarai. Tiesiog jaučiausi gyvenanti jau ne savo, jau kitų žmonių, dienas, valandas, akimirkas. Užvertusi knygą ir žengdama naktin džiaugiausi, kad esu savo namuose, savo lovoje, savo pataluose, kad nė kiek nesibaiminu praverti langą ir bet kada galiu išeiti į kiemą.
Knygos leidėjai nurodo, kad knyga skirta skaitytojoms ir skaitytojams nuo trylikos metų. Matyt, žino, kodėl, matyt, yra pasitarę su vaikų ir paauglių psichologijos specialistais ir jaunesnius nuo pasaulio žiaurumų saugo.
„Akimirka apsispręsti“ – knyga apie Lietuvos žmones, Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjusius žydus. Dvidešimt keturi pasaulio teisuolių portretai, parašyti su literatūrine išmone. Skaitome moterų ir vyrų monologus, nuoširdžius pasipasakojimus, kaip ir kodėl jie padėjo žydams, tuos monologus lydi prierašai: kas nutiko paskui. O nutiko keisčiausių dalykų, bet apie juos kiek vėliau. Dabar – apie žmogų, tą knygą rašiusį.
Zigmas Vitkus nėra man asmeniškai pažįstamas autorius. Esu skaičiusi tik dvi jo knygas – „Lietuvos valdovai pasakoja vaikams“ ir „Akimirka apsispręsti“. Abi įtaigios, svarbios, vertos turėti savo namų lentynoje. Kai kuriuos galbūt baimins, kad skirtos paaugliams, bet dėl to sukti galvos nereikėtų, net jei namuose – tik suaugę žmonės. Jos parašytos tikslia istoriko ranka, pažeria bent keliolika svarbių šaltinių. O juk knygų Zigmas Vitkus yra parašęs kur kas daugiau.
Interneto šaltiniai pasakoja, kad Zigmas Vitkus – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas. Bibliografija gerokai viršija mano ką tik minėtas dvi knygas. Tai – mokslinės monografijos, besiremiančios į skaudžiausius įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, kalbančios apie tai, ko niekada nenorės žinoti meilės romanų gerbėjos ar gerbėjai – juk iliuzijų pasaulyje gyventi patogiau? Kita vertus, kiekvienas asmuo, turintis bent kiek savigarbos ir narsos, gilinsis į Zigmo Vitkaus aprašytus Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykius.
Kodėl ir kam? Dėl savęs. Savianalizei. Kad bandytum suvokti (atspėti): kas aš esu dabar ir kuo būčiau tada. Dėl daugybės kitų svarbių dalykų: pagarbos praeičiai, tolerancijos ugdymo, ribos tarp blogio ir gėrio paieškų.
Tikriausiai man pasisekė. Augau šeimoje, kurioje žydų prieškario, karo, pokario istorija niekada nebuvo slėpta. Vis dėlto nenumaniau, kad čia pat, už sienos, gyvenantis smuikininkas Vladas Varčikas – žydų iš geto gelbėtojas. Tą sužinojau kur kas vėliau, dabar perskaičiau ir Zigmo Vitkaus knygoje. O žavioji Lilijana Binkytė? Ji maloniame kelių menininkų vakarojime kalbėjo anaiptol ne apie gelbėjimo patirtis, o labiau apie kino studiją, teatrą, poeziją.
Namas Vilniuje, Trakų gatvėje. Čia slapstyta Irena Veisaitė.
Mindaugo Lukošaičio piešinys iš knygos AKIMIRKA APSISPRĘSTI
Zigmo Vitkaus knygoje – ir valstiečių, ir inteligentų, ir vienuolijų brolių ar sesių, ir austrų ar vokiečių karininkų portretai. Pasakojama ne tik apie gelbėtojus. Pribloškia išgelbėtų vaikų likimas: kaip sudėtinga buvo suvaldyti mažąjį Kamą Ginkų, vėliau tapusį žymiu režisieriumi. Kaip būsima garsi smuikininkė Danutė Pomerancaitė nenorėjo palikti ją slėpusios aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės šeimos, vis pabėgdavo nuo pagaliau sugrįžusių tikrųjų tėvų. Kaip mažoji Irena Veisaitė nustėro, kai ją prieš miegą pabučiavo gelbėtoja Stefanija Ladygienė: nejaugi nešlykštu bučiuoti žydę?
Kiek ilgiau stabtelėjau ties kunigo Juozapo Stakausko ir jo bičiulių vienuolės Marijos Mikulskos ir matematiko (karo metu – ūkvedžio) Vlado Žemaičio istorija. Jie slėpė žydus Šv. Ignoto gatvėje, slėptuvė buvo įrengta Benediktinų vienuolyne, tuomet tapusiame archyvu.
Man atrodė, kad ir Juozapas Stakauskas, ir Vladas Žemaitis kilę iš tų kraštų, kuriuose ilgainiui apsistojau ir aš, – iš Ignalinos. Taip, jiedu iš Mielagėnų, abu gimę 1900 metais. Matyt, todėl tokia bendrystė, toks sutarimas, išradingumas. „Viskas slėptuvėje – išties viskas – buvo padaryta iš senų knygų, makulatūros. Net avalynė ir lovos bei kėdės. Avalynė iš lininių knygų, kad slopintų žingsnių garsą, „lovos“ iš didelių knygų, „foteliai“ taip pat. Miriam miegojo ant notarinių knygų, Samuelis – ant carinės Rusijos Kyjivo miesto policijos aktų…“
Kunigas Juozapas Stakauskas. Mindaugo Lukošaičio piešinys
iš knygos AKIMIRKA APSISPRĘSTI
Abiem mielagėniškiams, kartu su vienuole benediktine išgelbėjusiems dvylika žmonių, likimas po karo buvo gana palankus. Juozapas Stakauskas kunigavo, Vladas Žemaitis mokytojavo, sesuo Benedikta išvyko į Varšuvą, dirbo bibliotekoje.
Liūdna ir kraupu, kad kitų gelbėtojų laukė kur kas sunkesnė dalia. Taigi, ką pasakoja skyreliai, pavadinti „O kas paskui“?
Apie kaunietį dailidę Juozą Paulavičių: „1952 metais gegužės 1 dieną jį nušovė, kaip manoma, antisemitiškai nusiteikęs asmuo.“
Apie žemaitį miškininką Mykolą Šimelį: „1945 metais jį nužudė. Tikėtina, kad tai buvo plėšikai arba antisemitiškai nusiteikę asmenys.“
Apie ūkininką Juozą Straupį iš Šarnelės kaimo: „Vieną naktį atėjo partizanai ieškoti Straupio (tuo metu buvo išvykęs), norėjo nužudyti jį už tai, kad gelbėjo žydus, ir visus labai išgąsdino.“
Pokaris, o tiksliau sakant – karas, vykęs po karo, vertas ne vien romantizavimo, kad ir kaip to norėtųsi kai kuriems akis primerkiantiems, aštrius kampus apeinantiems autoriams.
Zigmo Vitkaus knyga erdvės palieka viskam – kuo plačiausiai žmogaus jausmų skalei. Neįsivaizduoju, kaip ką suvoks, ką joje atras paaugliai. Matyt, kiekviena ar kiekvienas skirtingai, savaip, asmeniškai.
Mindaugo Lukošaičio piešinys iš knygos AKIMIRKA APSISPRĘSTI
Man atrodo svarbu, kad ją skaitytų ir suaugę žmonės – tam, kad mokėtų kalbėtis su vaikais.
Lieka paminėti, kad „Akimirka apsispręsti“ – dviejų autorių darbas. Zigmas Vitkus pratarmėje rašo: „Džiaugiuosi, kad šią knygą iliustruoti sutiko Mindaugas Lukošaitis. Jo piešiniai Holokausto tema man visad darė įspūdį.“ Tai – tiesa. Mindaugo Lukošaičio kūryba persmelkta pagarba aniems laikams – ne tik jų architektūrai, bet labiausiai žmonėms, suvokusiems akimirkos prasmę. Nėra pagražinimų. Jokių triukų, kuriais skaitytojus mėgsta (ir moka) vilioti knygų paaugliams iliustruotojai. Ir vis tiek – iliustracijos iškalbingos, derančios su tekstu, kuriančios nuotaiką.