Palūšė. Fotografavo Daiva Molytė Lukauskienė
Seniai, labai seniai, kai pasaulis dar buvo jaunas ir žmonės nepatyrę, į giriomis apaugusias smėlėtas kalvas prie mėlynakio ežero atklydo vyras ir moteris. Vieta jiems tiko, ir žmonės ėmė ręsti sau būstą po ąžuolu, ant kurio drūtos šakos mėgo snūduriuoti kojas žemyn nuleidusi lūšis – miško senbuvė. Bruzdesys apačioje jai visai nepatiko. Atėjūnai dar ir laužą susikūrė, o jo dūmai įkyriai lindo lūšiai į nosį ir graužė akis.
Bėgo dienos, žmonės neketino palikti lūšies apgyventos vietos, ir pamažu trumpauodegė miško katė ėmė prie jų priprasti. Moteris iš kažkokių sėklų kepė paplotėlius, jų kvapas buvo keistas, niekad neuostas, bet visai malonus. Ir dar moteris mokėjo dainuoti švelniu balsu, lūšiai buvo malonu jo klausytis ir norėjosi murkti.
Pirmasis lūšį medyje virš galvos pastebėjo vyras. Jis nežinojo, kaip pavadinti niekad iki šiol neregėtą žvėrį, tad šūktelėjo moteriai: „Žiū, šis medy!“. Moteris pamanė, kad vyras žino žvėries vardą, ir ėmė ją vadinti taip, kaip išgirdo: žiūšis. Pamažu moters lūpose keistas, nemaloniai šnypščiantis žodis sušvelnėjo: žvėris tapo lūšis.
Žiema pasitaikė gili ir speiguota. Žmonės namelio vidury kūreno laužą ir šildėsi prie ugnies. Lūšies nosis pagavo kepamos mėsos kvapą: vyras buvo kažką sumedžiojęs. Lūšiai medžioti nesisekė. Kiškiai, ir tie slėpėsi po sniegu, į akis lūšiai žvelgė badas.
–O kaip lūšis?– prisiminė moteris, žvelgdama į linksmai šokančią liepsną.
Vyrui rūpėjo rytdienos medžioklė, o ne medyje šąlantis žvėris. Tačiau jis nenorėjo pyktis su savo moterim, tad nunešė kelis šerno kaulus ir pametė ant sniego po ąžuolu.
Pavasariop lūšis kažkur dingo. Ji eglyno tankmėje atsivedė du lūšiukus. O moteris ežero pakrantės ievoms baltai suputojus pagimdė dukrą.
Sužydo vasara, ir vieną mėnesėtą naktį žmonės pamatė, kaip lūšis su paaugusiais lūšiukais plaukia prie ežero.
–Lūšių ežeras,– nusišypsojo moteris, glausdama galvą prie vyro peties.
Lūšiai. Meno bangų nuotrauka
Nuo to laiko jie ežerą taip ir vadino– Lūšių ežeras. O ta vieta, kur stovėjo žmonių trobelė, dar neturėjo vardo.
Vieną rytą moteris nuėjo prie Lūšių ežero skalbti. Dukra gulėjo lopšelyje, kurį iš nudžiūvusios kiauravidurės drebulės kamieno išskobė tėvas. Staiga pakilo nirtulingas viesulas, vanduo įsisiūbavo, ir banga ėmė nešti lopšelį tarsi mažą luotą tolyn į ežerą. Moteris ant kranto iš nevilties grąžė rankas: ji nemokėjo plaukti…
Staiga iš kažkur atsirado lūšis ir šoko į vandenį. Įsikandusi lopšio kraštą, ji parplukdė lopšį su mergaite į krantą ir nesustodama nutempė jį tolyn.
Moteris pagalvojo, kad lūšis vagia jos vaiką, ir ji paknopstom puolė lūšiai iš paskos, rėkdama ir dusdama iš siaubo:
–Palik, lūšie… Pa…,lūšie, pa…
Tačiau lūšis prisiminė, kaip žmonės gelbėjo ją žiemą nuo bado mirties ir nė neketino mažajai pakenkti, ji tik tempė lopšį toliau nuo grėsmingai banguojančio ežero.
Vakare moteris papasakojo vyrui, kas nutiko prie ežero.
–Kaip tu šaukei? Palūšė? Pavadinkim taip mūsų vietą, kad mūsų vaikų vaikai atsimintų, kaip lūšis išgelbėjo žmogų,– tarė vyras.
MENO BANGŲ rezidentės rašytoja Ona Jautakė (dešinėje) ir
tapytoja Nijolė Trinkūnienė Saulėtekio sodyboje. Meno bangų archyvo
nuotrauka
Prabėgo daugybė metų, keitėsi žmonių kartos. Ežero pakrantėje pridygo dailių namų, ant kalvos atsirado bažnyčia, tačiau ir dabar iš šio krašto kilę žmonės didžiuojasi jo grožiu ir išdidžiai sako: aš iš Palūšės, nuo Lūšių ežero, o kartais papasakoja ir legendą, kaip lūšis draugavo su jų protėviais ir kaip atsirado ežero bei jo pakrantės vardai.
Daugiau apie MENO BANGŲ rezidenciją IGNALINOS PASAKOS skaitykite čia
https://www.menobangos.lt/category/rezidenciju-kurybiniai-aidai/
Rezidencijos narių pasakas skaitykite čia
1 komentaras
Džiaugiuosi, kad MENO BANGŲ rezidencija mane supažindino su puikia rašytoja Ona Jautake.