Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė. Vlado Braziūno nuotrauka
Esu Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė, verčiu ir rašau tik dėl vienos priežasties – mane domina istorijos. Jos tarsi pačios mane susiranda: įsiskverbia į kiekvieną dieną ir akimirką, atsiskleidžia pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis ir nebelieka nieko kito, tik jas užrašyti. Taigi vertimas man – tarsi atostogos nuo nuosavų istorijų. Tuomet savo nerimstančiai vaizduotei galiu pasakyti: „Labai atsiprašau, bet juk matai, kad esu užsiėmusi! Prašau ateiti vėliau.“ Tik ji ilgai nesnaudžia, toji vaizduotė. Aš niekada nežinau, ką ji gali iškrėsti ir kada. Jaučiuosi tarsi gyvenčiau tarp dviejų paralelių pasaulių – vienas yra šis, kurį vadiname tikruoju, o kitas, vaizduotės pasaulis, – tas, kuris tikresnis man. Man telieka pastarąjį prisijaukinti, išmokti su juo gyventi, o gal, jei labai pasiseks, iš tų šėlstančių vaizduotės bangų išgriebti vieną kitą gintarą.
1
Į SAVE
GIMIMAS
Rodos dar vakar buvai tik sėklelė
Netyčia įkritusi man tarp minčių
Tik idėjos užuomazga
O dabar štai – užaugai
Jaučiu tavo judesius
Plaudama grindis
Dainuodama vaikams lopšinę
Rūšiuodama kojines
Pradėjau tave netyčia
Palaimingo užsimiršimo akimirką
Kas dabar bus?
Rangosi naujos siužeto linijos
Personažai kalba mano galvoje
Atkakliai ryškėja detalės
Laikas gimdyti, žinau
Bet renkuos nežinoti
Indai neplauti
Drabužiai nelyginti
Lovos nepaklotos
Nesiveržk taip stipriai iš manęs
Palauk, kol skalbiniai
Tvarkingai suguls į spintą
Kol bus suvalgytos
paskutinės vakarienės
Ne, liaukis! Ne!
Ek, tebūnie
Tavo valia…
KIEK KARTŲ
Kiek kartų tavęs atsižadėjau
Paniekinau
Apsimečiau, kad nepažįstu
O tu ištikimai sekei iš paskos
Kaip šuo, kuris myli net ujamas
Kiek kartų su tavimi skyriausi
Vijau iš namų
Pakeičiau spynas
Tu vis grįždavai
Pro rakto skylutę
Pro orlaides kartu su vėju
Kantriai tarsi motina
Kęsdavai mano ožiavimąsi
Pabėgimą į darbus ar santykius
Pastangas apsimesti tuo, kas nesu
Tarsi mylintis tėvas
Supdavai glėbyje
Kai parsliūkindavau
Apipešiota
Nuvarvėjusiu tušu
Girta nuo gyvenimo
Neprašydavai, kad atgailaučiau
Neklupdydavai kampe ant žirnių
Tik duodavai
Baltą popieriaus lapą, rašiklį
O jei nebepajėgdavau jo nulaikyti
Drebančiom rankom
Įrašydavai man žodžius
Tiesiai į širdį
PALAIMINIMAS
Baba
Man dažnai
Sapnuose pasirodo
Štai ir šiąnakt atėjo
Didžiai susirūpinus
Vėl eilėraščius rašai? – klausia.
Žiūrėk
Kad tik ko neišeitų.
O tai vyras paliks.
Kas paskui tave ims
Pagyvenusią.
Ką žmonės pasakys
Ir kaip čia atrodys.
Bent jau būk atsargi
Venk moterų tuščiais kibirais
Apeik iš tolo
Juodus katinus
Neik per kapines
Mėnesio tryliktą dieną
Ale ką jau
Matau, kad kitaip negali
Eikš, palaiminsiu
SUSIGRĄŽINIMAS
Surankioju save
Nuo grindų
Po šapelį
Susišluoju
Iš kiekvieno kampo
Po trupinį
Iškratau
Iš senų rankinių
Nugrandau
Nuo pridegusių keptuvių
Nulaižau
Tau nuo krūtinės
Iščiulpiu
Vaikams iš tarpupirščių
Godžiai susiglemžiu
Viską, ką buvau išdalinusi
Lengva ranka išmėčiusi
Įlindus į kampą
Šiepiu dantis ir urzgiu
Net kai nieks nebegraso atimti
PRIEŠ AUDRĄ
Laukimas kybo virš galvos
Kartu su debesim
Tvanki tyka
Išsklinda po laukus
Tik vėjo malūnėlis
Nepailsdamas vis tarška
Tarsi įkyri kaimynė
Kuri seniai pasislėpė
Namuos, pabūgus
Vis tirštėjančios tamsos
O vėjas šiurkščiai glamonėja
Ką tik išskalbtas paklodes
Baltas ir nekaltas
Lyg nieks ant jų
Dar niekuomet nesimylėjo
Staiga dangus suskyla
Kaip aprūkęs stiklas
Ir pažyra šukėm
O aš išsitiesiu visu ūgiu
Sutikdama sau lygią
Išrauk mane su šaknimis
Nunešk ant vėjo keteros
Ten, kur derlinga žemė
Pasirengusi priimti
Mano subrandintas sėklas
Neklausinėdama,
Kas gi iš jų išaugs
Šalia dangaus. Neringos Dangvydės nuotrauka
2
IŠ (ŠEIMOS) FRONTO
VIRTUVĖJE
Kas vakarą
Skiriame pasimatymą
Prie viryklės
Kas vakarienei?
(Ar manęs pasiilgai?)
Virtos bulvės su padažu
(Taip, tu juk žinai)
Palei garuojančius puodus
Stovim įraudę, sunkiai alsuodami
Aistringai žvanginam
Peiliais, šakutėm
Ir vėl bulvės?
(Noriu pabūt su tavim)
Vaikai jas mėgsta
(Dabar neturiu laiko)
Siekdami lėkščių
Lyg netyčia susiduriam
Ir vėl skubiai atsitraukiam
Puodų dangčiais apsiginklavę
SUSITIKIMAS
Pagaliau
Diena baigiasi
Pasakos pasektos
Žaislai sutvarkyti
Vaikai pagaliau užmigdyti
Tylu
Kad net atima žadą
Griūnu į lovą
Apdujus iš nuovargio
Apgraibom nusirengiu
Guliu nuoga
Išsipleikusi
Kojos neskustos
Plaukai susivėlę
Dantys, ir tie nevalyti
Nieko o nieko nenoriu
Net jei penki bradai pitai
Šoktų striptizą
Stručių plunksnomis apsikaišę
Man būtų vis vien
Bet čia virsteli durys
Tu įsėlini
Nesiskutęs
Dvelkiantis prakaitu
Jokio šampano, gėlių
Pažadų mylėt iki grabo lentos
Tiktai sumurki
„Aš be tavęs negaliu“
Ir naktis štai prasideda
NORŲ SKRYNELĖ
„Mano raktelis!
Jis užkrito už lovos!“
Tu stovi tarpdury
Basa, trumpais naktinukais
Lopšinės seniai išgiedotos
Nuovargis lipdo akis
Rytoj man į darbą
Pageidaučiau
Trupučio ramybės
„Mama! Mano raktelis!“
„Koks dar raktelis?
Kodėl tu ne lovoj?“
Mano pyktis
Užgniaužtas
Dėl to dar baisesnis
Prikausto tave prie grindų
Bet vis tiek atkakliai
Pakartoji
„Raktelis! Nuo norų skrynelės!
Padėk jį surasti!“
Staiga pabundu
Lyg iš sapno
Juk tokį raktelis ir aš
Kadaise pametus esu!
Iki šiol jo vis ieškau…
Ropščiuosi iš lovos
Dundu į tavo kambarį
Klaupiuosi ant kelių
Šliaužioju ir čiupinėju
Tarp žaislų ir išmėtytų kojinių
Tarp savo praeities draiskanų
Naršau it pamišusi
„Štai jis! Tu jį radai!“
Radau, kokia laimė
TĖVO BARZDA
Daugelį metų laikiau
Stalčiaus dugne
Tavo embrioną
Vis nedrįsau
Išmesti
O gal dar
Atgysi?
Buvai mažas ir susigūžęs
O taip norėjau, kad taptum
Neaprėpiamas
Visur esąs
Galingas
Kad galėčiau pasislėpti
Tau pažastyje
Užmigti barzdoje
Lyg lizdelyje
***
Kartą sutikau tave
feisbuke
Buvai beveik tikras
Nuotraukas keitei
Tarsi žmonas
Žadei futbolą
Su savo vaikų galvomis
Beldžiausi
Į kompiuterio stiklą
Ir vis laukiau
Kol tau užaugs barzda
Kol ji nusidrieks
Machačkalos gatvėmis
Vešli ir juoda
Sugers ant grindinio telkšantį
Herojų kraują
Sūnų netekusios motinos
Ja šluostysis ašaras
Keikdamos Alacho karius
Ir melsdamos to paties
Alacho pasigailėti
Vis dar laukiu, kol toji barzda
išsirangys per Kaukazo kalnus
tarsi gyvatė įšliauš per langą
į mano namus
Kad aš galėčiau
į ją įsikniaubti
ir užmigti
bent kartą
saugi.
Šalia rašto. Neringos Dangvydės nuotrauka
3
MOTERŲ ISTORIJOS
I
KAMBARYS
Slepiamės
už kavos puodelių
(cappuccino, latte, machiatto)
madingų apdarų
(zara, next, victoria’s secret)
už savo karjerų
(CEO, CFO, COO)
Mūsų vyrai – sėkmingi,
Vaikai – teisingai ugdomi,
O mes – daug pasiekusios.
Šypsomės
Aštriais dantimis
Ant puodelių
Paliekam raudonus
Lūpdažių pėdsakus
II
KITAS KAMBARYS
Žiūrim viena į kitą
Nuogos
Randuotos
Pailsusios
Pasenau
Jis manęs nebemyli
Mano krūtys nukaro
Liemuo niekuomet nebebus toks, kaip buvęs
Mano kūdikis sunkiai serga
Apraudojau jį dar nemirusį
Nerandu darbo
Nežinau, kas esu ir ko noriu
Sudedam savo rūbus į katilą
Purvinus kruvinus sudėvėtus
Virinam skalbiam skalaujam
Tol, kol vėl tampa balti ir skaistūs
Tol, kol nebesvarbu,
Kur kieno suknelė ar palaidinė
III
UŽ KAMBARIŲ
Į gaivų girios šnaresį
panyram
Ir nuplaukiam
Be jokių pastangų
Ne žmonos mes
Ne motinos
Ne moterys
Tiktai bebalsės žuvys
verpete
Giria ištvinsta
Išsilieja
O mes iš lėto
Palaimingai
Grimztam
Pro čiuptuvus
šakų
Pro vėjų
Jūržoles
Į susiraizgiusią
Šaknų koralų tylą
Iš nėrinių. Neringos Dangvydės nuotrauka
1 komentaras
O kaip su nebakalauro diplomu Kazyte?…gal bus magistro…o gal jo nereikia?…Šiaip gerai vertimai, labai gerai, bet kažkokie supratimai savyje, kurie kitiems nesuprantami ar gerai??? Aš seniai, nuo vaikystės stebiu daug visokių pasireiškimo variantų…kurių daug kas nesupranta. Gal galima meno žmonėms išmokti pateikti paprastiems mirtingiesiems tai, ką suprantate, tik suprantama kalba??? ar tai neįveikiama kategorija? Būtų gerai, kad visi menininkai mokėtų pateikti ne tik realiai, suprantamai, bet šiai dienai post-modern ir suprantamai savo darbus. Daugiausiai kaip žinome, dailininkus vertiname tada, kai jau būna…ATA. Tada viskas pabrangsta staiga…Ar galima bandyti viską pabranginti, kai dar yra jaunystė ir galimybė pagerinti pirmuosius žingsnius…..Juos patobulinti…Pagarbiai….