Išleisti knygą, rankose laikyti savo kūrinį – apie tai svajoja didžioji dauguma rašančiųjų. Vieniems ta diena iš viso niekada neateina, kitiems – kažkada, ilgame suaugystės kelyje, tretiems – labai anksti, dar nė neišsikrausčius iš mokyklinio suolo. Ar tai gerai?
Kaip pažiūrėsi.
Kasmet pasirodo viena kita knyga, parašyta vaikų ir paauglių, dažniausiai išleista tėvų arba mokyklos, surinkus rašančių mokinių tekstus. Dirbantys su vaikų ir jaunimo literatūra tokias knygas paskaito, pasklaido ir atideda į šalį – šios knygos paprastai nepretenduoja į premijas, o rašyti joms recenzijas ar apžvalgas privengiama, nes laikomasi nerašytos nuostatos, kad taip elgtis netinkama. Argi kas nors norėtų žlugdyti galbūt bręstantį talentą kritika? Kelti dar labai jaunam žmogui tokius pat reikalavimus kaip suaugusiojo kūrybai, ne taip retai pagludintai ne tik stirtų perskaitytų knygų, bet ir studijų, gyvenimiškos patirties, dargi gal turėjusiam ne tik gerą kalbos, bet ir meninį redaktorių, padėjusį nugludinti kampus, išgryninti mintį, atsikratyti laukan besiveržusių žodžių balasto?..Privengiama, nors kartais mokinių kūryba galėtų varžytis su dalies suaugusiųjų, ir sakau tai kaip žmogus, kuris neretai perskaito kone visas per metus išėjusias Lietuvos rašytojų knygas vaikams ir paaugliams.
Kita vertus, kad vaikų ir paauglių sukurta literatūra dažniausiai neaptarinėjama, apeinama, nereiškia, kad ji nėra reikalinga patiems rašantiems moksleiviams, jų artimiesiems, draugams, o kartais ir platesnei publikai. Ar neišleista knyga gali sužlugdyti talentą? Vargu. Bet ar gali suteikti jam daugiau pasitikėjimo savimi, motyvacijos ir noro kurti toliau, tobulėti? Taip, jei tik neužmigs ant pirmosios knygos pasirodymo laurų.
Ir štai prieinu prie „12 kosmosų“. Dvylikos tekstų rinkinio, sukurto dvylikos moksleivių – nuo ne taip ir seniai įžengusių į paauglystę iki vos spėjusių iškelti koją iš mokyklos. Jiems pasisekė dalyvauti 2023 m. vasarą VšĮ „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ organizuotoje rašymo stovykloje „Būk autorius“, kurią vedė patyrę literatūros lauko profesionalai.
Stipriausias ir įdomiausias rinkinio tekstas man buvo Emilio Kazlausko „Nepaprastai Paprasti Ruko nuotykiai paprastai nepaprastomis aplinkybėmis“, kuriame susipina absurdo, siurrealizmo stilistika, kandus humoras ir intensyvus, be atvangos skaitytoją užgriūvantis veiksmas, kiek primenantis Douglaso Adamso „Keliautojo autostopu gidą po galaktiką“, kuris, beje, kūrinyje paminimas. Staiga per naktį pasikeitus pasauliui, pagrindinis veikėjas išsiruošia į biblioteką norėdamas išsiaiškinti, kas vyksta, bet įvykių virtinė jį ir pakeliui jo sutiktus bendražygius nudangina į požeminį pasaulį, kur šie sutinka viso pasaulio valdovą, įpykusį dėl to, kaip žmonės jo padovanotame pasaulyje tvarkosi. Veikėjams pavyksta su dievybe suderėti dar tūkstantmetį, per kurį žmonija įrodysianti, kad geba elgtis kitaip. Nors pabaiga suskamba optimistinėmis natomis, išryškinama stojiška laikysena pasaulio pabaigos akivaizdoje, tačiau ar tikrai galime patikėti, kad žmonija pasikeis? Tūkstantmečių įpročius pakeisti juk ne taip ir lengva… Autorius talentingai valdo kalbą, suvokdamas, kaip pasirinktais įrankiais žaisti ir neužsižaisti.
Emilio Kazlausko kūrinys, beje, ne vienintelis, kuriame, pasitelkus absurdą, sukeistintą pasaulį, apmąstomos globalios problemos – tai, ką žmogus daro gamtai ir savo aplinkai. Tai apmąsto ir Greta Leigaitė kūrinyje „Šiukšlės – pinigai“.Vieną dieną, dingus visoms pasaulio šiukšlėms, Komunalinių atliekų tvarkytojų unija nusprendžia pasipelnyti prigamindama naujų, o į kovą suja stoja menkai tikėtina kompanija su Janušu, komunalinių atliekų tvarkytoju, į Kauną iš Vokietijos skubančiu su šiukšliaveže…
Dalis tekstų telkiasi į mažąsias istorijas – žmogaus gyvenimą ir mirtį, gyvenimo prasmę ir kasdienius pasirinkimus, kuriuos darome, ar nutikimus, kurie pakeičia mus iš esmės. Štai Giedrės Žilytės „Vaistas“, prasidėjęs globaliais tonais, pabaigoje grįžta prie vieno žmogaus. Mokslininkas, išradęs vaistą, suteikiantį galimybę gyventi kelis šimtus metų, galiausiai išranda vaistą, kuris padeda grįžti į natūralų gyvenimo ritmą, nes „Mirtis niekada nebuvo smagi, tačiau ji yra be galo svarbi žmogaus gyvenimo dalis, todėl šis priešnuodis, tikiuosi, daug kam grąžins prasmę gyvenime“ (p. 137). Apie mirtį rašo ir Ūla Meilūnaitė lyriškoje „Istorijoje“, kurioje atsiranda baltų miltologijos motyvų.
Gyvenimo prasmės klausimą kelia ir Izabelės Zakarauskaitės „Bitininkas“. Alegoriška, coelho’iškos stilistikos novelė pasakoja apie bitininką, kurį, praradusį savo bites, ištinka egzistencinė krizė. Išsiruošęs į ilgą kelionę susigrąžinti bičių, jis atranda naują savo gyvenimo kelią –tampa keliautoju, nors tai iš jo pareikalauja kartais ir skaudžių sprendimų.
Didelė tekstų dalis prasideda pabudimu, kartais menamu, kartais tikru. Pabudimas visada tampa kažko naujo pradžia. Vienus nutikimai pabudus pakeičia iš esmės, kaip nutinka Gustės Kručkaitės „Balselyje“: sapniškas nuotykis pagrindinę veikėją paskatina pamėgti fiziką, nors mokykloje jos tiesiog nekentė. O štai Vydūno Gapšio „Nuoduose“ pagrindinis veikėjas, pažadintas žiurkių krebždesio, išsiruošia į kelionę iš Turkijos kaimelio į Kutaisį, kad gautų nuodų. Vidinės ironijos šiame tekste nestinga. Varganai gyvenantis žmogus, užuot savo laiką ir jėgas skyręs pagerinti buičiai, joje temato vienintelę problemą – žiurkes. Po ilgos kelionės gavęs tai, ko norėjo, jis savo nykiame pasaulyje pasijunta laimingas. Juk kartais mums reikia tiek nedaug, ar ne? Kiek panašiais motyvais bei ironija paremtas ir Dovydo Bartkaus „Beveik apie musę“.
Nors daugiausia paminėjau ironija, humoru, absurdu grįstus tekstus, būta ir visai kitokių. Pavyzdžiui, dramatiškas žvilgsnis į moksleivės gyvenimą Austėjos Dūdaitės kūrinyje „Aš ne maniakas“. Tai problemų prozai priskirtinas tekstas, kuriame tradicinę didaktiką pakeičia pavyzdžio didaktika, t. y. kas nutinka, kai priimi neapgalvotus, bet nežinia jaudinančius, intriguojančius sprendimus.
Rinkinio kūriniai įvairaus stiprumo – matome dar bręstančių, savo balso, temų ir raiškos ieškančių žmonių tekstus. Dauguma tekstų pernelyg nenugludinti. Daugumai – vieniems mažiau, kitiems gerokai daugiau – būtų pravertusi globėjiška, bet griežta redaktoriaus ranka, galėjusi padėti suveržti, išgryninti kūrinį. Bet galbūt to daryti nesiimta sąmoningai, siekiant parodyti tokį kūrybinį būvį, kokiame rašantys moksleiviai yra dabar, parodyti jų gebėjimus, pernelyg nenušlifuotus suaugusiojo?
Tikiuosi, kad bent daliai šių jaunųjų kūrėjų tai nebus pirma ir paskutinė knyga –kai kurių naujų darbų netgi tikslingai dairysiuosi.