Fotografavo Ričardas Šileika
Mano meilė kalba lietuviškai. Mano baimė kalba lietuviškai. Mano tikėjimas kalba lietuviškai. Mano liūdesys kalba lietuviškai. Mano pyktis kalba lietuviškai. Aš meldžiuosi lietuviškai. Mano Dievas su manimi kalba lietuviškai. Aš su savo Dievu kalbu lietuviškai. Siunčiu maldas angelams lietuviškai. Nesvarbu, kad jie supranta bet kurią kalbą. Nesvarbu, kad jie supranta tylą. Bet jie supranta lietuviškai. Mes kalbamės. Jie supranta mane. Aš suprantu juos. Mes kalbamės lietuviškai. Mano malda keliauja lietuviškai. Taip. Mano malda keliauja lietuviškai.
Kalba atsirado vaikystėje. Tėvai, seneliai kalbėjo lietuviškai. Pradėjau ir aš. Man nepatiko. Vis girdėdavau: „r tark aiškiau“, o kai pradėjau eiti į mokyklą, atsirado visi ai, ei ir ie. Reikėjo pradėti mokytis rašyti. Buvo visko. Nuo „trečedienio“ iki „trečiadeinio“. Tokia ta gimtoji kalba. Bet mylėti ją vis tiek reikia. Antros tokios nebus. Bent jau šitame gyvenime tai tikrai. Bet kaip priimti? Kaip išmokti? Kaip prisiminti? Kaip kirčiuoti? Kur dėti kablelį? Gal nedėti visai? Nepadėsi – klaida. Padėsi – tai per daug pridėliojai. Suprask, kaip nori. Pagal vieną taisyklę galima nedėti, bet galima ir dėti. Jeigu nepadėsi, vienai mokytojai viskas gerai, kitai – blogai. Ar mes tikrai rašome ta pačia kalba? Vienas klaus, kokia gi tu lietuvė, jeigu klausi: „O kelintadienis šiandien?“, kitas sakys: „Nusiramink, juk tai šnekamoji kalba.“
Kalbu, kaip moku. Visada kalbėjau, kaip mokėjau. Gal nerišliai. Neaiškiai. Bet dauguma suprato. Sako, kad yra pasaulyje viena kalba, kuria susišnekėsi visur. Šypsena. Nesutinku. Retas lietuvis nusišypso. Ir ne tik retas nusišypso, bet dar ir lietuviškai šneka mažuma. Jaunimas gaudo madą: vienas sakinys iš keturių žodžių, bet kažkodėl persipina šiame sakinyje trys kalbos. Anglų. Rusų. Na ir dar lietuvių reikia nepamiršti, nes Lietuvoje gyvenam… Tikriausiai Lietuvoje gyvenam. Atsimenu penktos klasės istorijos vadovėlį, kuriame aiškiai buvo parašyta, kad vienas iš pagrindinių tautos simbolių yra kalba. Mokykloje iki šių dienų dar vis tai primena. Bet mes pamirštame. O gal nebemylime? O, jeigu nebemylime, ko nebemylime? Kalbos? Savęs? Šalies? Ko? Pamirštame tai, kas esame. Iš kur esame. Kas mūsų protėviai. Ir ne. Nekalbu apie kitataučius, kurie atvykę nekalba lietuviškai. Neatsižvelgiant į faktą, kad gyvena jie svetimoje šalyje ir, kaip daugelis pasakytų, privalo mokėti šalies, kurioje gyvena, kalbą. Bet argi neprieštaraujame patys sau? Deklaruojame gimtosios kalbos svarbą, bet kitiems sakome, kad nekalbėtų sava kalba. Šiomis dienomis net kaltiname kalbą. Kokie mes dviveidžiai. Kalbame apie vertybes, kurių neturime. Norime įstatyti kitus į rėmus. Bet patys juose nenorime būti. Negerai. Jeigu žmogus pirmiau pažiūrėtų į save, iš savo akies išsitrauktų šapą, tada ir kito akyje galėtų jo ieškoti. Tikriausiai, kad galėtų. Nepažadu.
Bet kalba yra toks dalykas. O tiksliau, tai turėtų būti toks dalykas. Gražus dalykas. Meile dvelkiantis dalykas. Gėrį nešantis dalykas. Gimtoji kalba. Pirmoji mūsų kalba. Pirmoji mano kalba. Kalba, kuria norėčiau nešti švelnumą ir meilę. Kitaip nepanešiu. O, jeigu ir nešiu, tikrai netoli pavyks nukeliauti. Nors mano angelai ir supranta tylą, bet man patinka, kai pati jiems pasakau tai, kas šiuo metu ant širdies užkritę. Tyla yra gera byla. Bet dar ne taip ką supras. Todėl aš kalbu. Aš meldžiuosi. Mano kalba. Mano malda. Kalba ir malda tampa viena. Keliauja. Keliauja iš širdies į širdį. Lietuviškai. Mano lietuviška malda pasiekia angelų širdis ir Dievo ausis. Negalėčiau. Nebent labai norėčiau. Bet negalėčiau. Negalėčiau jokia kita kalba susišnekėti su jais. Net šypsenos kalba. Net tylos kalba. Su tokia meile ir su tokiu liūdesiu. Su tokiu jausmu. Su jausmu, kurį galiu perteikti, kai kalbu sava kalba. Savo gimtąja kalba. Vienintele. Vienintele gimtąja kalba. Meldžiuosi. Vienintele gimtąja kalba aš meldžiuosi. Į Dievo širdį. Lietuviškai.
Žydrūnė Bakšenskaitė
Vilniaus Radvilų gimnazija
Konsultavo mokytoja Daina Alksnė
Konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE LIETUVIŲ KALBĄ šis tekstas mokinių grupėje pelnė II vietą. Daugiau apie konkursą skaitykite čia https://www.menobangos.lt/irena-baltakiene-akse-manespi/