Vandens šviesa. Fotografavo Birutė Žemaitytė
Viskas prasidėjo nuo akmenuko. Mažo pilkšvo akmenuko. Jį pakėlė ramunes skynusi mergaitė. Mergaitės vardas buvo Ignė. Akmenukas neturėjo vardo, bet karštą vasaros dieną jis maloniai vėsino delną. Akmenukas puikiai tilpo mažame delne, todėl mergaitė nusprendė jį pasilikti. Įsidėjo į suknelės kišenę ir nubėgo skinti gėlių. Beskindama ramunes visai tą akmenuką pamiršo.
O prieš tūkstančius metų ten, kur šiandien žaidė Ignė, į mažą balutę iš dar mažesnio debesio lašėjo lietus. Lašeliai krito ir krito, kol galiausiai prilašėjo mėlyną skaidrų ežerą. Lietus nesiliovė, tad ežerai budo vienas po kito. Tuose ežeruose atsispindėjo dangus, o netrukus šalia jų ėmė kurtis miestas, kurį kažkas pavadino Ignalina.
Ignei patiko gyventi Ignalinoje. Mergaitė buvo dar visai maža, bet jautė, kad iš čia gyvenančių žmonių širdžių sklinda keistai šilta šviesa. Niekas negalėjo suprasti, kodėl šio miesto gyventojų žodžiai liejasi kaip muzika, purpteli iš lūpų it paukštukai, sklendžia vėjyje lyg žiedlapiai.
Prie Palaukinio ežero Ignalinoje. Fotografavo Birutė Žemaitytė
Šio miesto gyventojai žinojo, kad žodžiai – brangus turtas ir skaudžiai žeidžiantis ginklas, todėl kalbėjo mažai – tik kai labai reikėjo, tik kai norėjo pasakyti kažką ypatingai svarbaus. O kai tylėdavo, jie kalbėjosi žvilgsniais, šypsniais ir prisilietimais. Jų tyla buvo tokia talpi ir skambi, kad priminė mieste šnarančius, šlamančius, šiugždančius ežerus.
Ignė irgi priminė ežerą. Kaip ir visų miesto gyventojų, jos žingsniai panašėjo į ežerų bangavimą, akyse skraidė laumžirgiai, o lūpose žydėjo vandens lelijos.
Tik štai tas nelemtas pilkšvas akmenukas… Kuo ilgiau mergaitė jį nešiojosi, tuo sunkesnė darėsi jos širdis. Jei prieš miegą akmenuką pasidėdavo po pagalve, naktį regėdavo tamsius sapnus. Kuo tvirčiau akmenukas su ja suaugo, tuo ryškiau prieš mergaitę vėrėsi plėšrus pasaulis. Ignė tapo pikta, nepakanti, nemandagi ir aikštinga. Ėmė rodytis, kad iš mergaitės akių sklinda tamsa. Ji jau nebuvo panaši į ežerą. Mergaitė bangavo kaip laivus skandinti panūdusi jūra, šalti tos jūros purslai tiško ant visko, kas pasitaikydavo Ignės kelyje.
Mergaitė taip bangavo tūkstančius metų. Ji šėlo vis labiau ir labiau. Jai neberūpėjo ramunės, o iš žmonių širdžių sklindančią šviesą jos žvilgsnis paversdavo ledo kristalais.
Bet štai vieną sykį Ignę pamatė sena ežerų laumė. Ji kyštelėjo ranką į mergaitės kišenę ir nugvelbė akmenuką. Ignė to, žinoma, nepastebėjo. Taip jau būna su stebuklais – nematome jų, tik pajaučiame: iš pasikeitusios vėjo krypties ar pakitusio saulės spindulių kritimo kampo.
Rašytoja Rasa Milerytė rezidencijoje ,,Ignalinos pasakos“ .
Fotografavo rezidentė, rašytoja Daiva Molytė Lukauskienė
Laumei to akmenuko, priešingai nei Ignei, visai nereikėjo. Bet ji matė, kad akmenukas, nors toks mažas ir neišsiskiriantis, turi savyje kažin kokią viską griaunančią galią. Laumė įmetė šį galiūną į mažyti malūnėlį. Malūnėlis ėmė kosčioti, strigo, akmenukas priešinosi, bet galiausiai pasidavė: tuoj iš jo nieko neliko, tik sauja dulkių. Laumė sukalbėjo kažkokį burtažodį ir saują dulkių švystelėjo virš ežerų.
Ši naktis buvo tamsesnė nei įprasta, bet Ignė šįkart miegojo ramiai. Ryte ežerai vėl pramerkė skaidrias akis, o jų blakstienose žibėjo balti žiedai. Mergaitė kyštelėjo ranką po pagalve: jos delną neskaudžiai nudilgino balta vandens lelija.
Rasa Milerytė
Daugiau apie rezidenciją IGNALINOS PASAKOS skaitykite čia