Katutės Vaižgantui Ignalinoje
Marius Kraptavičius
„Rėkauti nepriimta: bravo, bis. Taip Airopa nesielgia; gana katučių ir tų ne per triukšmingų; na, ir nesauvalingų, bet tik neskandalyti“ – taip 1918 metais skambėjo Vaižganto patarimai ką tik susikūrusiai Teatro komisijai.
Būtent šiais, po pasaulį daug keliavusio kūrėjo žodžiais, popietę „Vaižgantas ir mes“ pradėjo rašytoja Gintarė Adomaitytė.
Mes susitikome Ignalinos viešojoje bibliotekoje – gražus ir gausus Vaižganto gerbėjų būrys bei nekantriai laukti svečiai: Vaižganto premijos laureatas rašytojas Rimantas Vanagas, aktoriai Jūratė Vilūnaitė, Rimantas Bagdzevičius ir violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė.
Tai buvo švelnus, kiek intriguojantis prisilietimas prie prozos ir publicistikos kūrėjo, kunigo, knygnešio, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto. Neįmanoma visapusiškai aptarti šios asmenybės per vieną popietę. Tačiau įmanoma – net būtina – pasakoti apie Vaižgantą taip, kad noras domėtis poetišku prozinininku, aistringu publicistu, reikliu teatro kritiku, laisvamanius toleravusiu kunigu tik augtų, tik plistų.
Pasakotojos vaizdmuo šį kartą teko Vaižganto premijos laureatei Gintarei Adomaitytei. Jos šaltiniai – dvi senos knygos, išsaugotos namų bibliotekoje: Aleksandro Merkelio „Juozas Tumas Vaižgantas“ (1934) ir paties Vaižganto pulbicistikos tomelis (1918). Būta ir asmeninių įspūdžių: juk pasakotojos seneliai gyveno tarpukario Kaune ir sekmadieniais, kartu su to meto inteligentų bendruomene, susižavėję klausydavosi Vaižganto pamokslų Vytauto Didžiojo bažnytėlėje.
Publika godžiai gėrė kiekvieną žodį: Jūratės Vilūnaitės ir Rimanto Bagdzevičiaus skaitomas Jono Aisčio esė apie Vaižgantą ir patį Vaižgantą – jo primirštą kūrinį „Juodžiaus kelmas“. Komplimetus norisi žerti visiems. Visų pirma – aktoriams, jautriai perteikusiems sodrų, senuoju lietuvių tikėjimu pagrįstą, primirštais žodžiais žaižaruojantį, po miškus vedžiojantį ilgoką tekstą. Žinoma, ir publikai, įrodžiusiai, kad ji verta gelmingos, sudėtingos literatūros.
Dėmesingi buvome dar vienai knygai ‒ antologijai „Anykščių glėbyje“ (2017), sudarytai Rimanto Vanago. Tai jis antologijai parinko „Juodžiaus kelmą“, taip paskatindamas šį kūrinį pagarsinti mūsų renginyje.
Kodėl būtent „Juodžiaus kelmas“? „Todėl, kad dabar niekas taip neberašo“ – atsakė poetas, prozos ir publicistikos kūrėjas Rimantas Vanagas. Jis noriai pasakojo apie gimtąją Anykščių žemę. Buvo ilgokai iš jos išlėkęs gyventi ir dirbti į Vilnių, o dabar nė kiek nesigaili parlėkęs į vaikystės namus pašventupiuose. Rimantas Vanagas paskaitė savo kūrybos fragmentų, linksmindamas ir džiugindamas publiką aukštaitišku humoru, žaismingai pateiktomis dabarties aktualijomis.
Planuodami šį renginį, net neabejojome, kad reikia tokios muzikos, kuri atitinka reiklaus teatro recenzento Vaižganto diegtas aukštosios kultūros vertybes. Ramutė Kalnėnaitė griežė Johanno Sebastiano Bacho, Maxo Regerio kūrinius, tartum skraidinančius į anuos laikus, į senųjų bažnyčių prieglobstį.
„Uliot tai uliot“ – yra rašęs Vaižgantas. Mes uliojome: vaišinomės saldumynais, vaisiais, gaiviais gėrimais. Juk šventėme net 150-ąjį rašytojo gimtadienį. Ir kalbėjomės, kalbėjomės, kalbėjomės… Apie Vaižgantą ir jo pasaulį, apie senąją ir dabarties literatūrą, apie tai, kaip gera nupūsti dulkes nuo truputį primirštų knygų. Laikydamiesi Vaižganto priesakų, nešaukėme nei bis, nei bravo. Nebuvo nė vieno skandalo. Katučių – iki soties.
Svarbu minėti, kad VšĮ MENO BANGOS projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba. Tariame ačiū projekto partnerėms Ignalinos viešajai bibliotekai, laikraščio „Nauja vaga“ redakcijai, Ignalinos televizijai.
Renginio nuotraukų autorius Vytautas Lekavičius
Senosios nuotraukos – iš Aleksandro Merkelio knygos „Juozas Tumas-Vaižgantas“