Apie tris knygas, kurios nei pataikauja, nei maivosi
Gintarė Adomaitytė
,,Vasara tais metais pasitaikė ypač karšta. Saulė tarsi auksaspalvio gintaro gabalas kybojo virš medžių viršūnių, be atvangos kaitindama ir kepindama visa, kas gyva. Nesulaukdamos lietaus samanos pamažu išbluko, o Pelėnui reikėdavo vis giliau ir giliau eiti į girią, kad rastų išsirpusių žemuogių.
–Kiekgi šitaip tęsis? – dūsavo Varlėnas, vėduodamasis plačiu paparčio lapu Pelėno svetainėje. Jis ypač nemėgo karščio. Sausra pro jo namus tekantį upeliuką beveik visai išdžiovino, todėl dažnai ateidavo pas Pelėną į svečius atsivėsinti.“
Ši ilgoka citata – iš Elenos Launikonytės knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ (Švieskime vaikus, 2018). Ji tinka šiai dienai – auksaspalvė saulė taip kepina, kad belieka užsitraukti užuolaidas, patogiai įsitaisyti ir panirti į knygų pasaulį. Laimei, bent jau čia sausros nėra. Ant mano pagalvės (ak ne, dabar jau ant rašomojo stalo) trys debiutiniai leidiniai. Jau minėtasis dailininkės Elenos Launikonytės kūrinys vaikams, paaugliams skirta mokytojos lituanistės Alinos Jonaitienės ,,Smiltė “ (Gelmės, 2018) ir Garliavos Jonučių gimnazijos abiturientės Aušrinės Kurgonaitės esistika ,,Gatvėmis“ (Naujasis lankas, 2018).
Nuo ,,Gatvių“ ir pradėkime…
- Apie Aušrinę
Aušrinę Kurgonaitę esu ne kartą sutikusi konkursuose. Iš pradžių epistolikos, vėliau – Jaunųjų filologų. Kiek tie konkursai jaunai autorei davė (arba iš jos atėmė), įvertinti gali tik ji pati ir, ko gero, ne dabar, gal gerokai vėliau. Vienaip ar kitaip, buvo akivaizdu, kad Aušrinė rašytų – pati sau, artimiems – net jei tų konkursų nebūtų. Ji – ir fotomenininkė. Eseistikos knyga papildyta jos kurtomis nespalvotomis nuotraukomis, persmelktomis melancholija, paslaptimi, trapia viltimi, vienišės ar vienišiaus pasaulėjauta. Tai anaiptol ne čiauškėjimas išmaniuoju, tai – iš tiesų išmanus jau įgudusios akies žvilgsnis į dabarties pasaulį.
Čiauškėjimo nėra ir tekstuose, nors apie čiauškančią vaikystę rašoma. ,,Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėme stovėti vartuose, apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervino – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų. “
Aušrinė Kurgonaitė, beveik neminėdama vietovardžių, vedžioja skaitytojus po svetimus ar artimus miestus, kartais ir piemiesčius, jų slapčiausias vietas. Šypsosi, o kartais šiepiasi jos vaikystės patirtys, juntama, kaip vaikystė tampa paauglyste, skaudžiai besineriančia iš savo odos. Vaikystės – paauglystės – jaunystės siaubai atsėlima ir išsigaruoja nelyg vaiduokliai, palikdami vietos pirmosioms rimto bendravimo patirtims. Pasakotojos intelektas auga, o kartu su jo augimu pasaulis tampa tik atšiauresnis, labiau svetimas, painiai rezgantis būtinus kontaktus.
Knygos priešlapiai praneša, kad šis leidinys – Borutaičių draugijos projekto ,,Išsaugoti. Tobulėti. Kurti“, skirto atkurtos Lietuvos 100-mečiui, veiklos dalis. Ši žinia man patinka – patinka labai labai! Baugu sakyti, bet išdrįsiu. Pompastiški svarbios datos minėjimai, šūksniai ir plevėsavimai kiek nusibodo, gal nuvargino, kartais net juokina… Tai – paviršius. Būtinas, kartais nuoširdus, bet praradęs saiką ir skonį. Kas kita, kai į menų pasaulį garbingai ir oriai palydima jauna, gabi, nuosekliai dirbanti autorė. Aušrinė kyla!
Šiuo šūksniu pasakojimą apie abiturientės debiutą (knygos tiražas – 200 egzempliorių) galėčiau ir baigti. Bet nusidėčiau, jei pamirščiau parašyti, kad Aušrinę Kurgonaitę iš klasės į klasę, iš vieno konkurso į kitą lydėjo, drąsino, skatino jos pirmosios knygos redaktorė, mokytoja lituanistė, Borutaičių draugijos iniciatorė Zigrita Petraitienė.
- Apie Aliną
,,Mažoji Smiltė senelių namuose jautėsi labai vieniša. Ir prireikė nemažai laiko, kol ji apsiprato savo naujajame kambarėlyje, kimšte prikimštame senų, jos supratimu, visai nereikalingų baldų, kurie trukdė laisvai judėti – šokti ir dainuoti. O dar tie kilimėliai ant grindų… Jie amžinai painiojasi po kojomis, keistai susivartydami, dar dorai nespėjus prie jų prisiliesti. Bet seneliams viskas atrodė brangu ir vertinga, ir jau, gink Dieve, jokiu būdu neišmetama. Juk tai viso jų gyvenimo kruopštus rezultatas, nelengvu darbu sukauptos gėrybės! Ir tai seniems baldams suteikdavo neliečiamybės statusą. Bet dešimtmetei Smiltei tai mažai terūpėjo. Ji tik troško patogiai įsitaisyti prie lango, tvirtai įsiremti alkūnėmis į nedidelį medinį staliuką ir, žiūrėdama į tolyn besidriekiančius javų laukus, svajoti, svajoti, svajoti… Tokia jau ji buvo. Tikrų tikriausia svajoklė“.
Taip prasideda knyga ,,Smiltė“, skirta paaugliams. Bet ne tik jiems. Skubu pabrėžti, kad tai – keliadugnis pasakojimas, tinkamas ir suaugusiam žmogui, tai – skaitančiųjų bendruomenės knyga, sunkoka tiems, kurių skaitymo įgūdžiai menki. Autorė nepataikauja. Jos pasakojimas nei lėtas, nei greitas, toks – vidutiniu tempu. Nuoseklus, vaizdingas, talpus.
Smiltė – miestelio naujokė. Mama mirusi, tėvas šmėstels tik keliuose knygos puslapiuose. Tas šmėstelėjimas bus skaudus, įtikinantis, be lašo smerkimo, nors akivaizdu: pasakojama apie degraduojantį žmogų. Skaitytojui leista susivokti pačiam. Nesmerkiami ir seneliai, besirūpinantys mergaitės gyvenimu taip, kaip jie sugeba, o sugeba ne kažin ką: pamaitinti, aprengti… Kalbėtis, atvirauti, išsipasakoti neįprasta. O dar tas atotrūkis tarp kartų – tiesiog bedugnė. Nejau pasakosi seneliams, prie kompiuterio niekada neprisilietusiems, apie interneto pinkles? Smiltė gyvena uždarame pasaulyje. Nieko keista, kad iškeliauja kur akys mato, o kojos veda. Patenka ne į interneto svetainę (laimei). Patenka į netoliese esančią Latviją, pas senolę Martą. Ten gyvenimas tai ir tikrai archaiškas, bet kitaip, negu senelių name. Dvi giminingos sielos, dvi giminingos kalbos – ir gimsta nuoširdi bendrystė…
Svarbi, gal net svarbiausia knygos veikėja, yra… mokykla. Jos neramus, šurmuliuojantis gyvenimas, jos tradicijos, jos įpročiai, jos vertybės. Jos rutina, uždarumas. Gal keista, gal ne – skaitydama dabarties knygą, radau joje dalelę savęs, amžinos naujokės, nuolat klydinėjusios iš mokyklos į mokyklą, iš klasės į klasę. Ne todėl, kad knyga parašyta senoviškai. Tik todėl, kad esama amžino nerimo.
Alina Jonaitienė šių dienų mokyklą pažįsta kur kas geriau nei dauguma dabarties rašytojų, kuriančių vaikams. Ji – mokytoja lituanistė, dirbanti Joniškio Mato Slančiausko progimnazijoje. Būtent ten įvyko pirmasis knygos pristatymas, o vakarop, Joniškio Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje – ir antrasis. Ir vyko visa tai pavasariui keliaujant vasaros link, kai kepino saulė, o derlinga Joniškio žemė tryško įvairiaspalviais žiedais. Vykau į Joniškį su ,,Gelmių“ leidykla, su jos įkūrėjomis Kristina Noreikiene ir Vida Bėkštiene. Buvome atidžiai išklausytos – ir progimnazijoje, ir bibliotekoje. Išgirdome knygos parašymo istoriją. Alina Jonaitienė Smiltės prototipės net neieškojo. Ji rėmėsi keliomis tikromis istorijomis, nutikusiomis ir Joniškio, ir gretimame rajone. Sėmė iš paties gyvenimo, nepamiršdama to, kas svarbiausia: išmonės.
Knygos leidyba pabrėžtinai santūri. Smėlio spalvos viršelis, teksto autorės iliustracijos. Man regis, galėjo jų ir nebūti, tų depresija dvelkiančių piešinių – rašytoja Alina Jonaitienė pralenkė daiininkę Aliną Jonaitienę… Ir… gal derėjo knygą skaidyti į atskirus skyrius? Kad jauniems skaityti būtų lengviau.
Verta atpasakoti knygos gimimo istoriją. Ji buvo siūlyta anoniminiam Nacionaliniam vaikų literatūros konkursui. Komisijoje dirbusiems žmonėms tekstas patiko, bet neįtiko. Kodėl? Konkursas laukia rankraščių, skirtų vaikams iki dešimties metų. Šis pasakojimas – rimtesnis, jį skaitys vyresni. Kitam anoniminiam konkursui, rengiamam leidyklos ,,Alma littera“, kažin ar būtų tikęs – ten laukiama knygų vyresniems paaugliams. Žinoma, yra ir trečias kelias: siųsti tekstą į daugybę Lietuvos leidyklų, laukti (ne)palankaus atsakymo ir… nesulaukti. Įdomiausi pastarųjų metų autoriai į literatūros pasaulį atėjo būtent šių dviejų – anoniminių konkursų – dėka.
Alinos Jonaitienės rankraštis neliko pamirštas. ,,Gelmių“ leidyklai jį pasiūlė komisijos narys Kęstutis Urba. Ir… knyga sėkmingai gyvena. Tiražas kuklus, bet didesnis, nei anksčiau minėtos Aušrinės Kurgonaitės knygos: 500 egzempliorių. Jei ,,Smiltė“ jus domina, skubėkite įsigyti: tas tiražas tirpsta kaip ledai karštą vasarą…
III. Apie Eleną
Štai jau papasakojau apie dvi knygas, kurių autores truputį pažįstu. Su Elena Launikonyte, spėju, esame prasilenkusios Vilniaus knygų mugėje, o gal ir dar kur nors… Ji – ketvirtojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2016 metai) debiuto premijos laimėtoja. Šią žinią praneša jos rašytos ir iliustruotos knygos ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ viršelio ,,atlapai“. Tik tiek… Kad bent žodį kitą apie autorę – juk debiutas, naujiena! Juk tiražas – 20 000 egzempliorių, juk sklinda, tikėtina, kad sklinda dovanai per Lietuvą.
Tuo gražiu žodžiu ,,dovanai“ abejoju. Elenos Launikonytės gyvenimo ieškojau ten, kur mėgstame nerti visi – interneto platybėse ir pinklėse. Štai ką atradau: gudrūs žmonės, fondo ,,Švieskime vaikus “ knygas gavę nemokamai, įgudo jas pardavinėti. Nebrangiai, už eurą kitą, bet juk į kišenę, į savo… Tiek jau to, pamirškime tas svetimas kišenes ir jų menkus grašius. Kur kas svarbesnė pati Elena Launikonytė ir jos kūrybinė biografija.
Pasakodama apie Aušrinės Kurgonaitės ir Alinos Jonaitienės knygas vengiau žodžių provincija, regionai ar panašių. Svarbu, kur žmogus gyvena, labai svarbu. Kur kas svarbiau kaip… Rašydama apie Eleną Launikonytę, provincijos sąvokos neišvengsiu.
2017 metais, rugsėjo mėnesį, Paryžiuje pasirodė jos erdvinė (pop-up) knyga ,,Mėlynasis sodas“, skirta penkerių–septynerių metų skaitytojams. Kaip gaila, kad knygos nevarčiau, nečiuopiau. Kompiuterio ekrane ji svaiginančiai patraukli. Ja gėrėsis prancūzų, vokiečių, japonų vaikai. Apie tai buvo skambiai pranešta Lietuvos TV ir spaudoje.
2018 metais, vasario mėnesį, Vilniaus knygų mugėje, fondo ,,Švieskime vaikus“ stende, varčiau naujai išleistas knygas. Teiravausi dailių stendo moterų, kas tas knygas parašė, kaip rašė, apie ką. Atsakymas skambėjo toks: ,,Čia laureatų knygos“. Kai prašiau papasakoti kiek konkrečiau, išgirdau: ,,Mes savanorės. Mes dar neskaitėme“.
O gaila, gaila… Fondo knygos vertos skaitymo. Elenos Launikonytės ,,Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ tai jau tikrai. Pasičiupau mugėje ją tikriausiai todėl, kad mėgstu debiutus ir debiutuojančias žmones. Nenusivyliau. Atradau ne rašančią dailininkę, bet tikrą rašytoją.
Provincialu, menka ir kvaila, kad užsienyje išleista knyga buvo pagarbinta. Lietuvoje išleista kita knyga liko nepastebėta – tartum niekam nerūpėtų, ką skaitys mūsų vaikai.
Elena Launikonytė seka jaukią pasaką – apie miškus ir upelius, apie žvėrelius ir vabzdžius, apie draugystę ir nuotykius. Knygos keturi skyriai – tai keturi metų laikai, ir kiekvienas jų miško gyventojams – rimtas išbandymas. Knygos veikėjai gal ir maži, bet žmogiški. Jų gyvenimuose atrasime ir savuosius. Juk buvo taip, kad pasirengiame iškeliauti toli ir ilgam, bet gana greitai atsiduriame savo namuose… Juk esame prisikvietę pernelyg daug svečių, norėdami jiems gero, bet ilgainiui susivokėme: dabar jau svečiai šeimininkauja, man vietos nebėra. Tamsos baimė, tunelio jausmas, išsiblaškėlio tykančios duobės, žvakių neramus plevenimas – visa tai rasite knygoje, švelniai vaikiškoje, atnešančioje sapną.
Juokas juokais, bet aš tikrai beskaitydama saldžiai užmigau… Pamiršusi užgesinti šviesą…
Puiki terapija suaugusiam. Smagūs nuotykiai vaikams.
Aušrine, Alina, Elena – sveikos atvykusios į Lietuvos literatūros žemę.
Straipsnis publikuotas ir www.skaitymometai.lt