Vertėja Birutė Avižinienė. Fotografavo Eglė Frank
Mudvi susipažinome Jaunųjų filologų konkurse. Tu parašei įdomų rašinį apie gimtuosius Pakalnius, aš buvau komisijos narė. Ar atsimeni tas dienas? Savo gimnaziją, mokytojus? Kaip, kada ir kodėl gimė tas rašinys, kurį iki šiol prisimenu? Ar pakeitė Tavo laimėjimas JFK ką nors Tavo gyvenime?
Man teko laimė augti mažame bažnytkaimyje – Jūsų minimuose Pakalniuose netoli Utenos, o nuo devintos klasės mokytis tada ką tik duris atvėrusioje Utenos A. Šapokos gimnazijoje. Mokiausi humanitarinės pakraipos klasėje, ir per tuos ketverius metus mums padėjo rimtus pamatus tolimesnėms filologinėmis studijoms: bene visus ketverius metus – lotynų ir šiuolaikinės kalbos, daug dėmesio lietuvių kalbai ir literatūrai, istorijai. Ten buvo gera augti: veikė mokytojo Nerijaus Rastenio vadovaujamas dramos būrelis, mokiniai rengė parodas, grojo, šoko… mus supo kūrybinga aplinka, puikūs mokytojai. Žinoma, iki šiol man brangios mokytojų lituanistų – Nijolės Šulgienės ir Stepo Eitminavičiaus – lietuvių kalbos ir literatūros pamokos. Visai neseniai atsivertusi savo mokyklinį dienoraštį nusijuokiau perskaičiusi eilutes, skirtas pirmajam įspūdžiui susitikus su mokytoju Stepu: „Na va, vargais negalais iškenčiau net dvi pono pamokas!“ Į Stepo kabinetą įeidavai kaip į kitą pasaulį, čia mus supdavo jo nuolat keičiamas anturažas iš senos sodybos daiktų: verpimo ratelis, tinklas, džiovintos gėlės ar lapai, ar kelmas, įvairiausi daiktai, tiesiogiai prisidėdavę prie kuriamos pamokos – virsdavę tai kačpėdėlėmis nuo Aušrakalnio, tai Hamleto kauke ar kokiu kitu simboliu. Mokytojas Stepas provokavo, klausė, barė, entuziastingai gyrė, baudė… dabar man atrodo, stengėsi parodyti, kad literatūra ir menas yra ne tik baigiamasis mokyklinis egzaminas, ne tik malonus skaitinys lovoje prieš miegą, bet ir durys į kitaip nepasiekiamas būties sritis.
Mokytojo Stepo raginama Jaunųjų filologų konkurse esu dalyvavusi du kartus. Pirmojo rašinio apie Aukštaitijos nacionalinį parką istorija tokia: su keliomis klasėmis ir keliais mokytojais vykdėme bendrą projektą – tyrėme,
ieškojome, bandėme suprasti Aukštaitijos nacionalinį parką. Važiavome į ekskursiją, paskui savarankiškai šį parką vis grįždavome, kalbinome žmones – bandėm pajausti vietos dvasią, taip sakant. Išėjo net knyga „Parko pamokos, pamokos parke…“ (1999). Kitais metais, jau paskutinėje gimnazijos klasėje, mokytojo vis spiriama, ėmiau rašyti apie tai, ką geriausiai pažinojau – gimtojo kaimo žmones. Visi mano herojai dabar jau mirę, prašapęs ir pats rašinys, liko tik jausmas, kad rašydama prisiliečiu prie pačios savo gyvenimo gyvuonies. Ta patirtis labai brangi – įsivaizduoju, kad Jaunųjų filologų konkursai tą ir daro – leidžia jaunam žmogui pabūti tikru rašytoju, tikru tyrėju, tikru žurnalistu ar vertėju. Dalyvavimas, įvertinimas buvo patvirtinimas, sustiprino ir taip juntamą filologinę pakraipą. Beje, prieš išvažiuojant į Kretingą, kur tuokart vyko konkursas, kažkodėl sumanėme naktį prieš kelionę su kitu bendraklasiu, vežusiu į konkursą savo parašytą dramą – Modestu, dabar jau, gaila, amžinąjį atilsį – ir ištikima visų nuotykių bendražyge Irute – ačiū Dievui, iki šiol sveika ir gyva – nemiegoti. Tad patį konkursą atsimenu kaip per rūką!
Pakalnių Švč. Trejybės bažnyčia. Fotografavo M. Golubevas
Ar traukia Tave tuomet aprašytieji, gimtieji Pakalniai? Ar dažnai lankai juos – tikrovėje ir… sapnuose?
Suprantu, kai Alfonsas Nyka-Niliūnas rašo, kad niekuomet nebuvo palikęs savo Nemeikščių. Mano Pakalniai visada su manimi! Būdama dar labai jauna, norėjau iš jų kuo toliau išvažiuoti, pabėgti nuo mažo mastelio, nuo visų tų nuspėjamų, pažįstamų žmonių, bet kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, jog niekur nuo savęs nepabėgsi, ir gimtinė – pro vaikystės namų langą matytas vaizdas, takelis, kuriuo pro stadioną eidavau į mokyklą – yra neišdildomai įsirėžęs man į sąmonę.
Pakalniai iš paukščio skrydžio. Fotografavo D. Kvartūnas
Pakalniuose iki šiol gyvena mano tėvai. Stengiamės juos nors kartą per mėnesį aplankyti. Pakalniai yra ypatinga vieta. Pagalvokit: kai 2000 m. balandį netikėtai sudegė Švč. Trejybės medinė neogotikinė bažnytėlė, pakalniškiai ir tuometinis klebonas Kostas Balsys tų pačių metų Kalėdas jau šventė naujoje bažnyčioje, žinoma, ne iki galo pabaigtoje, bet jau po stogu. O dar kitais metais naują bažnyčią jau pašventino. 2006 m. švenčiant Pakalnių mokyklos devyniasdešimtmetį, jau buvo aišku, kad ją uždarys (2008 m. mano pirmąją mokyklą ir uždarė). Tačiau dviejų aukštų mūrinukas liko bendruomenės centras: čia yra biblioteka su internetu, medicinos punktas, kas antrą penktadienį pakalniškė kirpėja apkerpa visus norinčius, čia pakalniškiai susirenka į šermenis ir giminės šventes. Yra net sporto kambarys ir skalbyklė drabužiams išsiskalbti, jei tokių galimybių nėra namie. O visai neseniai pakalniškiai kaimo centre atidengė atminimo akmenį šio krašto savanoriams (Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviams). Aišku, ir čia ryškios tos pačios tendencijos, kaip ir visur: mažėja jaunų žmonių, senoji karta išmiršta, bet Pakalniuose vis dar iki šiol veikia darželis, daug žmonių važinėja dirbti į Uteną. Pakalniuose gyvena užsispyrę, darbštūs ir šviesūs žmonės, apie savo gimtinę galvoju su optimizmu, ir paklausta, iš kur aš, visomis mokomomis kalbomis pirmiausia išdidžiai miniu Pakalnius.
O jau dabar – apie studijas, apie Vilniaus universitetą. Apie ką svajojai, kuo tikėjaisi tapti, praverdama fakulteto duris, bandydama pažinti universiteto kiemelius, galų gale – patį Vilnių? Ką manai apie sostinę dabar, kai jau esi tikra vilnietė?
Į Vilniaus universitetą, lietuvių filologijos ir užsienio (nyderlandų) kalbos studijas įstojau 2000 m. Vilnius tada atrodė labai didelis, o universiteto kiemeliai – klaidūs. Dabar viskas gerokai sumažėję, bet nepraradę žavesio. Iki šiol labai džiaugiuosi pasirinkusi dvigubą specialybę. Nyderlandų kalba atvėrė man platesnį pasaulį – turėjau galimybę studijuoti Nyderlanduose, susipažinti su Žemųjų kraštų kultūra, o šios perspektyvoje kitaip vėrėsi ir Lietuva. Vilniuje su pertraukomis gyvenu jau 20 metų, iš jų gerą dešimtmetį su šeima praleidome Antakalnyje. Jaučiuosi ne tiek vilnietė, kiek antakalnietė. (Štai Jums trumpas visa mano gyvenimo skrydis: iš pakalnės – ant kalno!) Būdama kaimietė Antakalnį ir įsivaizduoju kaip savotišką kaimelį –žalią, nedidelį, su sava senovės aura – gražiais dabar jau aptvarkytais Sapiegų rūmais, su Sapiegų parku, verdančiu nuo įvairių veiklų, su gražiomis Šv. Petro ir Povilo ir Vilniaus Išganytojo bažnyčiomis, čia ir mano darbas – Vileišių rūmuose įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Nyderlandų kalba ir Nyderlandai – arba olandų kalba ir olandai – juk daugybė žmonių ties tuo sutrinka, painiojasi. Kaip Tu atėjai į tą savitą žemę, ką patyrei?
Abu pavadinimai yra teisingi. Oficialus šalies pavadinimas – Nyderlandų Karalystė, tačiau priimtinas ir tradiciškai kai kuriose šalyse dažniau vartojamas neoficialus šalies pavadinimas Olandija. Su Nyderlandų kalba kiek kebliau, mat ja kalbama ir Nyderlanduose, ir Belgijos dalyje Flandrijoje. Tad nyderlandų kalba (panašiai kaip ši šalis dar pavadinama ir olandų kalba) turi du – šiaurinį ir pietinį variantus. Pastarasis kartais dar vadinamas flamų, flamandų kalba.
Su Flandrija ir Nyderlandais susipažinau pirmiausia per vasaros kalbos kursus dar studijuodama Vilniaus universitete, paskui Groningeno valstybiniame universitete baigiau Nyderlandų kultūros magistro studijas. Tie visi ilgesni ir trumpesni pabuvojimai kitoje šalyje, stengiantis ją suprasti, įsisavinti jos kultūrą, pamenu, buvo savotiškai baugūs. Baisu pajausti, kad ilgą laiką tik minimaliai vartojant gimtąją kalbą, ji ima pamažu trauktis! Neateina reikiamas žodis, lenda kitos kalbos trumpesnis, patogesnis, pamažu perimi svetimos kalbos sakinio struktūrą… jautiesi uzurpuojamas kitos kultūros. Dabar suprantu, kodėl po poros kursų Vilniaus universitete pusmečiui išvažiuodama į Antverpeną pagal „Erasmus“ mainų programą, įsidėjau Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“ pirmą dalį. Matyt, dar tą baimę nesąmoningai išgyvenau, Antverpene gyvendama vakarais savo bendrabučio kambarėlyje skaitydavau ilgus, ritmingus Radzevičiaus sakinius, tarsi bandydama įsikibti į tapatybę turinčią išsaugoti gimtąją kalbą ir į Aukštaitijos kalvų bangavimą ir krūmokšnius, tokius pažįstamus iš vaikystės.
Kokia ji – ta nyderlandų literatūra? Kaip atsirenki knygas, kurias nori versti? Paminėk svarbiausius savo vertimus – tai, kuo didžiuojiesi, ką siūlai būtinai perskaityti. Ir – ką Tau vis dėlto reiškia būti vertėja? Ką patartum pradedančiajam?
Koks sunkus Jūsų klausimas, Gintare! Tai senos tradicijos literatūra, pirmieji kūriniai jau nuo XII amžiaus… Iki šiol ji mums menkai pažįstama, mat dabar paprastai verčiami šiuolaikiniai romanai, ypač tie, kurie susilaukė sėkmės išversti į kitas kalbas, kurie buvo apdovanoti viena ar kita premija. O juk kiekvienoje Nyderlandų literatūros istorijos epochoje rastume po rašytoją ar kūrinį, kuris priklauso viso pasaulio literatūros klasikai. Tai ir XIII amžiaus mistikės Hadewijch poezija, ir Renesanso poezija su poetu ir dramaturgu P. C. Hooftu priešakyje, ir daugybė kitų vardų ir kūrinių. Gaila, kad šiuo metu Lietuvoje nėra universitetinių nyderlandų kalbos ir kultūros studijų – esu tikra, kad tokiems specialistams vertųsi platūs darbo dirvonai.
Vertėjo darbas dvigubas: esi nematomas, bet tuo pačiu metu slepiesi kiekviename teksto žodyje. Kaip vertėja galiu įdarbinti savo studijų metu įgytas žinias, be to, kiekvienas vertimas labai praturtina – per save perleidi labai daug informacijos, turi susipažinti su skirtingiausiomis sritimis, perprasti įvairių rašytojų stiliaus savitumus ir dar gebėti juos perteikti gimtąja kalba. Šia prasme vertimas man labai daug atskleidė apie lietuvių kalbą ir kultūrą – kol nesusiduri su kitoniškumu, kita perspektyva, tol savoji kultūra, būdama savaime suprantama, neatsiveria kitais rakursais.
Pradedantiesiems pirmiausia palinkėčiau didelės kantrybės ir nusiteikimo dirbti. Vertimas yra ir amatas, kurio išmokti galima tik dirbant. Nenorėkite iškart versti šedevrų, imkite, kas siūloma, prašykite gerų redaktorių – jie yra tikrieji vertėjo mokytojai. Pamenu, kai po pirmos išverstos knygos jausdamasi labai „patyrusi“ kreipiausi į leidyklas, siūlydama, mano galva, vertingus romanus, viena jų atsiliepė su siūlymu išversti… seserų prostitučių prisiminimus apie savo darbą! Ėmiausi, ir man iki šiol savaip brangi kiekviena versta populiariosios literatūros knyga. Dabar jau galiu, na, ir esu priversta rinktis – neturiu laiko vien tik vertimams, be to, atėjo patyrimas, kad sutikęs versti su kūriniu gyvensi gana ilgą laikotarpį. Dėl to esu atsisakiusi, pavyzdžiui, versti labai slogų romaną.
Connie Palmen knygos ,,Tavo istorija, mano istorija“ viršelis,
(Gelmės, 2020). Knygą į lietuvių kalbą vertė Birutė Avižinienė
Iš išverstų knygų labiausiai išskirčiau H. Mulischo romaną „Dangaus atradimą“ (Alma littera, 2019) – ilgą, sudėtingą kūrinį, kuriam paskirtos pastangos skaitytoją apdovanos, ir Connie Palmen romaną apie dramatišką Sylvios Plath ir jos vyro Tedo Hugheso meilės istoriją – „Tavo istorija, mano istorija“ (Gelmės, 2021).
O pabaigai – apibūdink save dabartinę. Esi mokslų (kokių?) daktarė – juk taip? Dėstytoja? Mama ir žmona? Bet juk yra ir dar kažkas, kas padeda gyventi, skatina ir džiugina?
Viskuo ir esu, ką surašėte. Esu apgynusi humanitarinių mokslų daktaro disertaciją iš lietuvių moterų dramaturgijos (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė). Šio laikotarpio lietuvių literatūra man iki šiol ir rūpi – dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Naujosios literatūros skyriuje. Dabar rengiu spaudai primirštos to laikotarpio lietuvių rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės (Vaidilutės) dienoraštį. Tai labai įdomus šaltinis, atskleidžiantis ir rupią to laikotarpio kasdienybę, ir moters galimybes veikti to meto kultūroje. Gyvenimas nesiliauja manęs stebinti, bet koks pramanytas siužetas prieš jį nublanksta. Džiugina paprasti dalykai – kad turiu savų žmonių aplinkui, kad vis susitinku įdomių pašnekovių, kaip kad Jūs, Gintare. Ačiū!
Birute, ačiū!
Klausimus pateikė Gintarė Adomaitytė