Gyveno kartą dvi kalbos – Taisyklingoji ir Netaisyklingoji. Kalbos ėjo į pasaulį laimės ieškoti ir priėjo kryžkelę. Ten buvo dvi lentelės. Ant vienos lentelės buvo parašyta: „Kas eis į kairę, eis suktybės keliu, turės nenuspėjamą ir spalvingą gyvenimą.“ O ant kitos lentelės buvo parašyta: „Kas eis į dešinę – eis teisybės keliu, turės ir vargo ir džiaugsmo.“ Taisyklingoji kalba nuėjo teisybės keliu, o Netaisyklingoji nuėjo suktybės keliu.
Ėjo, ėjo Taisyklingoji kalba ir priėjo tankų mišką, o Netaisyklingoji kalba tiesiu keliuku nuėjo į Kalbos miestelį. Taisyklingoji kalba pasiklydo giliame ir tankiame miške. Netaisyklingąją kalbą žmonės miestelyje pasitiko su džiaugsmu ir dovanomis, o Taisyklingoji kalba pasiklydusi giliame miške mirtinai išalko ir pradėjo graužti medžio žievę.
Ėjo kalbos ir dar kartą susitiko, Taisyklingoji kalba buvo mirtinai išalkusi, o Netaisyklingoji kalba turėjo pilnas rankas bandelių ir kitų kepinių. Taisyklingoji kalba tarė:
– Duok man bent jau vieną bandelę ar kitą kepinį, padarysiu bet ką.
Netaisyklingoji atsakė:
– Duosiu, bet pirma tu man turi atiduoti penkiolika taisyklingų žodžių.
Taisyklingoji kalba taip ir padarė. Atidavė Netaisyklingajai kalbai penkiolika taisyklingų žodžių, o Netaisyklingoji kalba numetė jai dvi bandeles. Jos susirinko žodžius ir bandeles ir išsiskirstė savais keliais.
Po kelių dienų kalbos vėl prasilenkė miško pakrašty. Taisyklingoji kalba vos nemiršta iš bado, o netaisyklinga kalba pilnom kišenėm pyragėlių ir bandelių. Taisyklingoji kalba taria:
– Duok man bandelę ar kitą kepinį, padarysiu bet ką.
Netaisyklingoji kalba atšovė:
– Duosiu, bet tu man turi duoti dvidešimt penkis taisyklingus žodžius, tada gausi bandelę.
Taisyklingoji kalba išsiėmė dvidešimt penkis taisyklingus žodžius ir atidavė Netaisyklingajai kalbai.
Viena susirinko žodžius, kita – bandeles ir išsiskirstė savais keliais. Priėjo Taisyklingoji kalba akmenį ir ant jo užmigo. Kai atsikėlė, šalia pamatė miško paukštelį. Paukštis jai tarė;
– Ei! Ar girdėjai, kad už šešių metrų ir septynių žingsnių gali prieiti stebuklingą taisyklingų žodžių upelį, kuris tave gali pripildyti taisyklingų, gražių, skambių žodžių?
Taisyklingoji kalba nudžiugo ir nutarė nueiti prie upelio pasipildyti taisyklingų žodžių, kurių nemažai išdalino Netaisyklingajai kalbai.
Ji nuėjo šešis metrus ir septynis žingsnius, staiga pliūkšt ir įkrito į stebuklingą taisyklingų žodžių upelį. Akimirksniu kalba gavo dešimt tūkstančių taisyklingų žodžių.
Nuėjo Taisyklingoji kalba į Kalbos miestelį, o ten pamatė Netaisyklingąją kalbą, pasirodo, Netaisyklingoji kalba yra žodžių prašanti valkata. Kalbos viena į kitą pasižiūrėjo ir nieko netarusios išsiskirstė savais keliais.
Taisyklingoji kalba gyveno turtingą ir sumanų gyvenimą, o Netaisyklingoji – skurdų, sunkų, varganą… bet lašas po lašo ir toji turtėjo, nes jau nemažai žodžių gražių turėjo…
Oskaras Bakšys
Alytaus Dzūkijos mokykla
Konsultavo mokytoja Renata Dudzinskienė
Konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: APIE LIETUVIŲ KALBĄ šis tekstas apdovanotas III vieta. Daugiau apie konkursą skaitykite čia https://www.menobangos.lt/irena-baltakiene-akse-manespi/