Poetė Jurga Jasponytė
Zarasų ir Dusetų kraštai – iki XV amžiaus sėlių genties gyventa teritorija, išskirtinė savo unikaliu kraštovaizdžiu, archeologinių paminklų gausa, etnologine medžiaga. Sėlių palikimas – ne tik piliakalniai, pilkapiai, šventvietės, atskleidžiantys Sėlos istoriją nuo seniausių laikų iki karaliaus Mindaugo epochos. Tai ir unikalus sėlių muzikinis paveldas – sutartinės, ir tarmės ypatybės, ir sakytinė tradicija, mitologijos bei tautosakos šaltiniai.
Unikali ir įdomi Lietuvos mastu 1930 m. miškuose prie Dusetų įsikūrusio Domo Šidlauskio-Visuomio Romuvos (1930–1940 m.) bei Jono Basanavičiaus liaudies universiteto veikla, skatinusi ne tik patriotines nuostatas, bet ir istorinius tyrinėjimus bei tautinį ugdymą. Šio liaudies universiteto veiklą palaikė Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Jonas Šliūpas.
Įdomu tai, jog šis turtingas sėlių krašto paveldas tebemaitina įvairiopą kūrybinę raišką iki šių dienų. Sėlių žemė išaugino plejadą ryškių kūrėjų, įkvėptų Sėlos kraštovaizdžio ir turtingos tradicijos: poetus Paulių Širvį, Antaną Strazdą, Antaną Vienažindį, vertėją Liną Brogą, kalbininkus Kazimierą Būgą, Antaną Pakerį, Vytautą Mažiulį, muzikus Juozą Gruodį, Lionginą Abarių, teatralus Algirdą ir Faustą Latėnus, dailininkus Eugenijų Raugą, Alvydą Stauską, Nomedą, Šarūną, Mykolą Saukas. Dusetų vardą garsina Romualdo Pučeko, fotografų Genadijaus Kovaliovo, Normantės Ribokaitės, Vilijos Visockienės, Gintauto Kažemėko, skulptoriaus Žydrūno Dainio darbai ir kt. Dusetų kraštas ir šiomis dienomis traukia čia kurtis ir kurti įvairių sričių meno žmones.
Čia šaknis įleidę ar tebeleidžiantys ar neilgam užsukantys, bet šio krašto dvasios pakerėti kūrėjai nepaliauja kelti klausimus: kokius syvus iš šios žemės, šio krašto geriame?
Sartų, Zalvės, Zaduojo ežerai, jų pakrantės, upokšniai, kalnai, piliakalniai, kaimai, bažnytkaimiai, miesteliai ir tolyn nusidriekiančios erdvės – ar tai jos įkvepia muzikiniam kūriniui, poezijai, dainai, potėpiui, spustelėti fotoaparato mygtuką? Ar tūkstantmetis paveldas ataidi kūrėjo sieloje? Kas gali slypėti gamtoje, kraštovaizdyje, istorinėje atmintyje, šio krašto pavelde, kad pažadina žmogų grožio pajautai, kūrybai, raiškai? O dar plačiau – koks žmogus ir jo vietos (gimtosios ar įgytosios) ryšys? Kaip jie vienas kitą veikia ir maitina? Kokia atskiro žmogaus ir jo gimtosios trobos / kaimo / šalies / tautos / tradicijos santykis?
Ieškodama atsakymų į šiuos klausimus asociacija „Dusetų kultūros fondas“ inicijavo ciklą renginių, skirtų pagyvinti ir pagilinti susidomėjimą sėlių krašto (etno)kultūros paveldu. Gaivindami „liaudies universiteto“ tradiciją talkon pasikvietėme etnokultūros, istorijos, lituanistikos sričių specialistus.
Profesorė Viktorija Daujotytė
2021 metų rugpjūčio 28 dieną Pačiaunės kaime įvyko pirmasis ciklo renginys. Profesorė Viktorija Daujotytė padėjo apmąstyti sėlių kraštovaizdžio, gamtos įtaką pasaulėjautai ir jos atspindžius šio krašto rašytojų kūryboje. Prisiminėme Antaną Miškinį ir jo „Žaliaduonių gegužę“, Teofilį Tilvytį, genialiausias Pauliaus Širvio eiles ir kitus šio krašto kūrėjus. Beje, apie kraštovaizdžio poetiką ir jos galimumą dalyvavimu, įsibuvimu, sutaptimi, o ne aprašymu Viktorija Daujotytė byloja ir savo knygoje „Iš Bileišių vasarų“ (Prigimtinės kultūros institutas, 2020). Bileišiai – kaimelis netoli Dusetų, kur „Aukštaitijos marti“ profesorė Daujotytė leidžia vasaras vyro gimtinėje ravėdama daržą, virdama košę ir uogienę, skindama pupas, tėvo dalgiu (!) šienaudama vešinčią žolę.
Profesorius Libertas Klimka
Etnologas Libertas Klimka porino apie sėlių pasaulėjautą ir jos atspindžius liaudies kūrybos formose bei papročiuose, priminė klausytojams tautosakoje užfiksuotą kasdienybės išmintį ir gilias kosmologines žinias.
Lyg tiltas tarp dviejų mokslininkų įžvalgų suskambėjo iš Zarasų kilusios poetės Jurgitos Jasponytės eilės, tarsi liudijančios, jog ir šiomis dienomis kūrėją stipriai veikia jo gimtos vietos, giminės šaknys, šeimoje persakomos poringės ir pasakojimai, gamtos būtis šalimais:
Žalčio močia
Aš motina
siuvanti lėlę
žaizdas sau pati užsiadanti
aš įtempiu lanką
ir strėlę
įleidžiu giliau
mano adata
skrodžia akmenį, atmintį, mintį –
kraujo takas nubėga
nužaibuoja malankos*
per sodą
kažkieno tobulai pasodintą
gal išsiūtą
grįžulo ratais
šienpjoviais ir sietynu
per odą
kraujo dygsnis nubėga –
jei pagaučiau
turbūt būtų nuogas
aš jaučiu
mano plaučiuose ošia
įsirangiusi šilo migla
Švento ežeru parplaukiu aš
žalčio močia.
___
* Malanka – rytų aukštaičių vilniškių tarme taip vadinamas amalas (žaibas be griaustinio).
Renginių ciklą pratęs archeologo, žygeivio, Klaipėdos universiteto profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus sudaryto maršruto po sėlių paveldo žiedą pristatymas Dusetose ir muzikologės prof. Daivos Vyčinienės paskaita apie unikalų sėlių muzikinį paveldą ir šios tradicijos gyvybingumą šiandienos kultūroje. Daugiau informacijos – FB paskyroje „Dusetų kultūros fondas“.
Renginio viršelis
Fotografavo Gintarė Laurikėnaitė ir Gitana Kavaliauskaitė