Naujasis išradingojo Wes Anderson filmas – satyriška animacinė drama „Šunų sala” (2018).
Rezistencijos poezija šiuolaikinėje animacijoje: Wesas Andersonas
Karolis Baublys
Šiandieninio kino mėgėjams nereikia pristatinėti amerikiečių režisieriaus Weso Andersono: išsiskiriantis savitu satyriniu stiliumi, artimu absurdui, spalvingais (pastelinių spalvų) interjerais ir dar spalvingesniais ekscentriškais herojais (primenančiais marionetes), šio režisieriaus kinematografinis pasaulis žavi simetrija, linijinėmis konstrukcijomis ir autentiška retro estetika. Naujasis režisieriaus kūrinys – animacinė satyra Šunų sala (Isle of Dogs; 2018) – tai politinė parabolė apie kolektyvo dvasią, vienybės galią ir pavergtųjų kovą už laisvę ir lygybę.
Animacinio filmo laikas lieka neįvardytas, šitaip žiūrovui suteikiant galimybę korumpuotoje ir autokratinėje futuristinės Japonijos politinėje sistemoje įžvelgti Donaldo Trumpo ar Vladimiro Putino kontūrus. Kilus didelei epidemijai, šunys apkaltinami ligų nešiojimu ir deportuojami į nuošalią salą, kurioje išpilamos… šiukšlės. Žmonių balsais kalbantys šunys virsta kinematografine rezistencijos metafora: filme fiksuojamas politinės krizės periodas, kuomet pavergtųjų klasė sukyla prieš pavergėjus. Ne viename epizode jaučiamos nuorodos į Karlo Marxo Kapitalą: keturkojams herojams svarbus ne kovos tikslas, o pati kova.
Stilingasis amerikiečių režisierius Wesas Andersonas itin vertinamas Prancūzijoje.
Segregacija, korupcija, nelygybė, ‒ prieš šias blogybes nukreipta politinė Weso Andersono parabolė, kurią galima įvardyti kaip savotišką chorinį filmą (valkataujančių šunų gauja veikia kaip vienas organizmas). Nors personažai kalba žmonių balsais, save suvokia kaip šunis: rausiasi šukšliadėžėse, kandžiojasi, vaikšto keturiomis. Vaikščiojimas keturiomis virsta net savotiška žvilgsnio kampo metafora (į pasaulį herojai žvelgia iš apačios, šitaip vizualiai įkūnydami nusižeminimo idėją). Skirtingai nei jaunuolis Zero, – pagrindinis veikėjas iš komedijos The Grand Budapest Hotel (2014), – šunys, būdami keturkojai, nėra pajėgūs užimti dominuojančiųjų pozicijos. Socialinių viršūnių būtis jiems nepasiekiama. Tačiau čia ir slypi Weso Andersono žaidimo taisyklės – svarbu ne dominuoti, bet rezistuoti.
Penki pagrindiniai „Šunų salos” herojai.
Vienas iš labiausiai pavykusių filmo aspektų – įtikinanti ir motyvuota pusiausvyra tarp žmonių ir gyvūnų. Bet kuriame kitame filme, kur veiktų žmonės ir gyvūnai, žiūrovas nevalingai tapatintųsi pirmiausia su žmonėmis. Šunų saloje vienintelis personažas žmogus, su kuriuo būtų įmanoma tapatintis, yra mažas berniukas, vardu Atari, atvykstantis į salą ieškoti savo ištikimo šuns, vardu Spots. Tačiau berniukas kalba japoniškai ir jo kalba neverčiama. Tokiu būdu žiūrovas užima suglumusių šunų poziciją, kurie iš paskutiniųjų stengiasi suvokti, ką Atari stengiasi pasakyti. Berniukas tampa savotišku gidu, kuriuo šunys seka, genami intuityvaus pasitikėjimo, tačiau susikalbėjimo verbalios kalbos lygmenyje nėra. Žiūrovas šiuo atžvilgiu supranta šunis ir tapatinasi su jais, o ne su berniuku.
Išradinga, žaisminga, sąmojinga Šunų sala – tai vykęs bandymas metaforiškai demaskuoti politinį šiandieninio pasaulio terorą. Per valkataujančių ir užguitų šunų paveikslus atskleidžiama žmonijos būtinybė nepasiduoti blogiui. Pasipriešinti engėjams – kiekvieno mąstančio ir empatiško individo pareiga. Įvairiais filmo lygmenimis demonstruojama kova tarp cinizmo ir teisingumo, melo ir progresyvių idėjų nepaliks žiūrovų abejingų.