Svajonės po mėlynu Marselio dangum

"Overdrive" filmo afiša
“Overdrive” filmo afiša

Svajonės po mėlynu Marselio dangum

Karolis Baublys

Dvi viena paskui kitą sekančios peržiūros su dviem kardinaliai priešingas šiuolaikinio kino tendencijas demonstruojančiais filmais – Sergejaus Loznitsos Švelni moteris (Кроткая) ir Antonio Negret Overdrive (Lietuvoje platintas dvigubu Overdrive. Greičio įkaitai pavadinimu) – verčia permąstyti vadinamojo autorinio ir industrinio kino santykį, tarp jų kylančias įtampas ir galimus sąlyčio taškus.

Ukrainiečių režisieriaus filmas Švelni moteris, prie kurio realizavimo prisidėjo ir Lietuva, pasižymi grubiu natūralizmu, įtaigiai perteikdamas moralinį Rusijos socialinės sistemos smukimą. Be abejo, filmas stiprus, jį žiūrėdamas žiūrovas patiria nepatogumą, šaltį, pasibaisėjimą. Iš šios slogios nuotaikos gelbsti tik ironija, priversdama žiūrovą šyptelti. Tačiau po filmo peržiūros nejučia lieka kartus skonis burnoje ir kirbantis klausimas: „O kas iš to?“ Ar meno paskirtis – priversti žiūrovą liūdėti ir jaustis nejaukiai?

Priešingus pojūčius sukelia prancūzų prodiusuotas veiksmo filmas Overdrive, režisuotas režisieriaus iš Kolumbijos, Antonio Negret, ir vykusiai imituojantis svarbiausius pramoginio amerikiečių kino bruožus. Amerikiečiai žavūs tuo, kad sugeba padovanoti žiūrovui svajonę. Rūpesčiuose įklimpusiam europiečiui teigiama mintis apie tai, kad įmanoma gyventi kitaip, nerūpestingai, nesukant galvos dėl žmonių žiaurumo ar vienatvės. Galima vairuoti prabangų automobilį, mėgautis įstabaus grožio paplūdimiais, imant iš gyvenimo viską, ką jis gali duoti. Filmas, užuot kopijavęs realybę, ją tarytum iš naujo sukuria (ar, veikiau, perteikia idealią galimos tikrovės viziją). Šalčio pojūtį, atsineštą iš Švelnios moters, keičia žavėjimasis jaunais personažais, kupinais ryžto ir gyvenimo planų.

 Išties industrinio (ar komercinio) kino sąvoka reliatyvi. Bet kuris filmas yra komercinis, nes reikalauja milžiniškų finansinių sąnaudų. Overdrive stiprybė – puikūs techniniai sprendimai, pirmiausia įspūdingas Prancūzijos miesto Marselio filmavimas, atveriantis magiško grožio gamtą, vingrius piemiesčio kelius, stulbinančią architektūrą.

Antonio Negret režisuotas filmas imponuoja charakteringais pagrindiniais herojais – dviem broliais Andrew ir Garrett Foster, užsiimančiais prabangių automobilių vagystėmis ir įsiveliančiais į dviejų vietinių mafiozų varžymąsi dėl teritorijos. Vieną iš brolių vagišių suvaidino kylanti Hollywoodo žvaigždė, žymiojo aktoriaus ir režisieriaus Clinto Eastwoodo sūnus Scottas Eastwoodas, prieš tai kūręs antro plano vaidmenis filmuose Savižudžių būrys (Suicide Squad) ar Greiti ir įsiutę 8 (Fast and Furious 8).

 Naratyvo detalių lygmenyje išsskirčiau, ko gero, vieną įspūdingiausių pasipiršimo scenų kino istorijoje: vykstant intensyvioms automobilių gaudynėms, Scotto Eastwoodo herojus Andrew staiga sustabdo automobilį ir, žvelgdamas į baimės sukaustytą mylimąją, sėdinčią gretimais, klausia: „Ar tekėsi už manęs?“ Amo netekusi mergina (Kubos kilmės aktorė Ana de Armas), dairydamasi pavymui, taria: „Tu – beprotis!.. Taip… Žinoma, tekėsiu!“ Džiaugsmingai krykštaujant Andrew, gaudynės tęsiasi.

Nors stiliumi ir tikrovės reprezentacija Švelni moteris ir Overdrive kardinaliai priešingi, juos jungia kinematografinė meistrystė, įtikinamai perteikti personažai, įdomus siužetas.

2017 08 17‒20

Vasilina Makovceva filme "Švelni moteris".
Vasilina Makovceva filme “Švelni moteris”.
Amerikiečių aktorius Scottas Eastwoodas
Amerikiečių aktorius Scottas Eastwoodas

Palūšės miškuose sutiktoji arba Dalios dalia

Scan0002

Palūšės miškuose sutiktoji arba Dalios dalia

Gintarė Adomaitytė

Palūšės miškuose sutiktoji – taip galiu vadinti žurnalistę Dalią Savickaitę, perfrazuodama jos knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ (leidykla „Indra“, 2017) pavadinimą.

Anais laikais, dar XX amžiuje, mėgau vasaroti Palūšėje, šalia Aukštaitijos nacionalinio parko būstinės. Dalios negalėjai nepastebėti – jos energija ir temperamentas bangavo beveik kaip Lūšių ežeras audrotą dieną. Dalia anaiptol nebuvo vasarotoja. Aukštaitijos nacionaliniame parke ji dirbo kultūrologe.

Pasakoti apie Dalios dalią sudėtinga. Nelauktai netikėtai – štai žodžiai, tinkami jos biografijai. Taigi, nelauktai netikėtai ji paliko parką ir daugybę savo idėjų, tapo Visagino savivaldybės kultūros skyriaus darbuotoja. Nelauktai netikėtai liko bedarbe, bet neilgam. Nelauktai netikėtai ji tapo laikraščio ,,Utenos apskrities žinios“ žurnaliste, ja tebedirba ir dabar. Dalia ‒ ir respublikinių dienraščių autorė. Nelauktai netikėtai pasirodo jos knyga – tartum liudijimas, kad Dalios Savickaitės rašymai prasmingi, verti išlikti ilgam.

Džiugu minėti, kad svetainei www.menobangos.lt įsibanguoti savo rašiniais padėjo Dalios dukra Milda Savickaitė – dabar jau diplomuota kultūros istorikė ir antropologė. Būtent Mildai dažniausiai leista ir lemta tapti knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji“ pristatymų vedėja.

Apie knygą tuoj pasakosiu išsamiau, o kol kas noriu priminti neseną, tik pernykštę istoriją. Ignalinos viešojoje bibliotekoje vyko projektas „Mano dienoraščio puslapiai“.  Žmonės, kuriems rūpi ir rašymas, ir skaitymas, dalyvavo literatūrinėse dirbtuvėse, klausėsi edukatorių rašytojos Birutės Jonuškaitės, poetų Nijolės Daujotytės, Valdo Daškevičiaus. Didžiajai  daliai projekto literatų labiausiai rūpėjo poezija, bet Dalia, ta mūsų Dalia… „O publicistika?!“ – ji nuolat teiravosi atvykusių edukatorių.

Dalia Savickaitė. Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo.
Dalia Savickaitė. Nuotrauka iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo.

„Paskutine paskata ruošti leidinį tapo rašytojos Birutės Jonuškaitės paskaita. Lyg aidas atsikartojo Nepriklausomybės Akto signataro prof. Česlovo Kudabos žodžiai. Rašytoja susirinkusius kvietė rašyti apie šalia esančius, fiksuoti reikškinius, sociokultūrinius aplinkos elementus. Tai – vertinga informacija rytoj gyvensiantiems, tai skatina žmones pamilti save ir supančius“ – taip knygos įžangoje rašo Dalia.

O knygoje – per penkiasdešimt Aukštaitijos žmonių portretų. Nuo Didžiasalio – iki Anykščių, nuo Molėtų – iki Zarasų. Viename leidinyje kuo gražiausiai sutaria Meironių gyventoja bibliotekininkė Laima Banienė, Ginučių verslininkas Valdas Gaidelis, Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas, Linkmenyse apsigyvenusi žymioji aktorė Irena Kriauzaitė, ignalinietis gamtininkas Bronius Šablevičius ir… deja, anapilin jau iškeliavę profesorius Česlovas Kudaba, anykštėnų režisierų Germanavičių pora.

Antroji knygos dalis – pasakojimai apie įdomias Aukštaitijos vietas, įsimenančius renginius. Pabaigai – gardumynas: rašinys „Žiaurumą ar darną kuria masonai“. Išsamus pasakojimas kuria knygos intrigą: autorė rėmėsi daugybe šaltinių, bet kelia ir savo versijas, o pasakojimo centre – senasis Dūkšto dvaras, jo savininkų ir svečių istorijos.

Knygos leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos respublikos kultūros ministerija, jos pasirodymas sietinas su Ignalinos viešosios bibliotekos projektu „Rytų Lietuvos X faktoriai (žmonės, renginiai, objektai) – turiningai valstybės šimtmečio šventei“.

Svarbu minėti, kad pirmoji Dalios specialybė – bibliotekininkė. Palei geležinkelį, Dūkšte,  nedidelėje bibliotekoje, savo karjerą pradėjo anaiptol ne Aukštaitijos dukra. Dalia Savickaitė didžiuojasi esanti mažalietuve, vieną po kitos gali berti įdomias istorijas apie gimtąjį pamarį ir pajūrį.

Istorijos apie Ignalinos kraštą byra dar smagiau. Kartą kitą su Dalia išsirengusi į kelionę, negalėjau atsistebėti: kiek ji gali pasakoti apie kiekvieną miškelį ar mišką, kalnelį ar piliakalnį, kaip vardija ledynmečius, kiek sodybų ir jų gyventojų yra aplankiusi.

Mielagėnų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Mielagėnų Švento Jono Krikštytojo bažnyčia. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Viena mūsų kelionių – liepos pradžioje į Mielagėnus. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje – mišios už sveikatą praradusius ir jiems padedančius. Tik po to ilgokas, išsamus Dalios knygos pristatymas. „Atsimenu, kaip į šią bažnyčią iš savo kaimo eidavau basa“ – sakė viena iš knygos personažių Česlava Pimpienė (Visagino Česlovo Sasnausko muzikos mokyklos direktorė). Negalėjai nepastebėti, kaip žaidžia vasaros spinduliai jos aukštakulnėse elegantiškose „lakierkose“. Dar labiau dėmesį traukė į bažnyčią užbėgantys, palei klebono Marijono Savicko kojas besiglaustantys šunėkai. Bažnyčia atverta ir jiems. O kas tas žmogus, kukliai stovintis bažnyčios prieangyje ir taip šiltai pasauliui – viskam kas čia, Mielagėnuose, vyksta – besišypsantis?

Gera kompanija. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Gera kompanija. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Jis – chorvedys Petras Puošiūnas, Mielagėnų bažnyčios vargoninkės  Valentinos Sinkevič mokytojas, ilgametis „Varpo“ choro dirigentas, dabar jau chorą „padovanojęs“ Jurijui Kalcui.

Dalia Savickaitė savo knygoje apie Valentiną Sinkevič pasakoja: „Dainuojanti mergaitė niūnavo visur, bet reikėjo apsispręsti ir dėl tolesnių mokslų. Norėjosi muzikos, bet natų visai nepažįsta, nei muzikos teorijos, nei istorijos, bet… noras didžiulis. Matyt, buvo lemta, nes choro „Varpas“ vadovas Petras Pošiūnas atvažiavo pas uošvienę į Bernotus. Sužinojęs merginos norą pasikvietė pas save ir dvi savaites prieš stojamuosius į LMTA „kalė“ jai į galvą būtiniausius stojimui dalykus. Kažką „įkalė“, bet vėl gelbėjo gamtos dovanotas balsas. (…). Įveikė dėstytojų abejones ir eilinį kartą įrodė – kas turi būti, taip ir bus“.

Mielagėnuose tą dieną  ‒  ir vyrų choro „Varpas” koncertas. Juk suprantame, kad žymųjį chorą į Mielagėnus išvioliojo ne kas kitas, tik Dalia Savickaitė.

„Jūs tokie gaivūs, nors mūsų koncerto laukėte ilgai” – publiką gyrė dirigentas Jurijus Kalcas. Pilnutėlė bažnyčia plojimais ir šūksniai bravo gyrė chorą…

Ta diena Mielagėnuose buvo ilga. Gaila, bet privalėjau grįžti namo. Neišgirdau, nepamačiau Poezijos naktigonės – kasmetės Mielagėnų miestelio šventės.

Vakaronės belaukiant. E. Ostašenkovo nuotrauka.
Vakaronės belaukiant. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Šias eilutes rašau jau rugpjūtyje, jau rudeniop. Ką tik grįžau iš Linkmenų, kur apie Dalios Savickaitės knygą kalbėta kitaip. Susitikome bendruomenės centre, buvusioje vidurinėje mokykloje. Nei mokytojų, nei mokinių tame baltame pastate senokai nėra. Yra seniūnija, paštas, biblioteka, kultūros centras, sporto salė.

Turėjau laiko paklaidžioti viena po Linkmenis: miestelį, kurį tarpukariu perpjovė demarkacinė linija. Paklaidžiojau ir po didžiulį, aidintį buvusios mokyklos  pastatą.  Prašyte prašosi tas namas, kad į jį ilgesniam laikui atvyktų dailininkų komanda: spalvintų, gyvintų, smagintų sienas, apgyvendintų skulptūras ar… Iš kur man žinoti ką? Tikrai žinau, kad Ignalinos kraštas šaukiasi to, ką patyriau savaitę viešėdama Anykščiuose: rašytojų rezidencijų, dailininkų plenerų, menų inkubatorių.

Jaukioje Linkmenų  salėje apie Dalios Savickaitės knygą kalbėtasi kitaip nei bažnyčioje: kokios sienos, toks ir pokalbis. Dalia priminė, kad Linkmenis galima vadinti metalistų miestu: čia būta rūdos kasyklų ir liejyklų, dabar čia gyvena net keturi kalviai, čia vienintelis Lietuvoje plaktukų muziejus, įkurtas „Indros” leidyklos savininko Antano Kibicko.

"Indros leidyba" Mielagėnų bažnyčioje. E. Ostašenkovo nuotrauka.
“Indros leidyba” Mielagėnų bažnyčioje. E. Ostašenkovo nuotrauka.

Linkmenyse klausiausi „Bijūnų” dueto. Vienas iš tų  bijūnėlių – Algis Gaižutis, kadaise kūręs Ginučių malūno muziejų, rinkęs jam senąją techniką.

Klausiausi ir Rimanto Klimo, kankliuojančio, dainuojančio miškininko. Dzūkiškas pasakas sekė Mielagėnuose įsikūręs dizaineris Mindaugas Milinavičius, o dūdmaišiu senoms Rimanto ir Mindaugo dainoms pritarė žemaitis Jonas Srėbalius.

Dizaineris Mindaugas Milinavičius seka pasakas. E. Ostašenkovo nuotrauka
Dizaineris Mindaugas Milinavičius seka pasakas. E. Ostašenkovo nuotrauka

Aptarėme dar vieną knygą. Tai ‒ „Ažvinčių kraštas”, kurios labui padirbėjo daugybė žmonių: kas tapo mecenatais, kas rinkdamas medžiagą leido dienas mūsų valstybės archyvuose, kas dalinosi savo namuose išsaugotomis nuotraukomis, prisiminimais. Knygos autorių daug, tačiau sudarytoją Dalią Savickaitę tikrai galime vadinti šios knygos motina, o įkvėpėją Rimantą Klimą – tėvu.

Scan0001

Tą penktadienį Linkmenyse mes niekur neskubėjome. Mes tik jautėme, kad neskuba ir vasara, tykiai  žingsniuodama pietų pusėn Aukštaitijos miškais.

Poetė tverečėnė Rima Skunčikienė Daliai dovanojo eilėraštį, o Valentina Sinkevič – pluoštą dainų. Jos abi išvyko rytų pusėn. Rima į gimtąjį Tverečių, Valentina – į Didžiasalį, kuriame moko muzikos. „Jei vaikai dainuoja sopranu, tai aišku: jų mokytojas taip pat   sopranas. Jei altu – mokytojas altas. Jei vaikai baubia, tai suprantame: per muzikos pamokas jie mokėsi aritmetikos” – taip pasakoja Mielagėnų vargonininkė, Didžiasalio „Ryto” gimnazijos muzikos mokytoja Valentina Sinkevič.

Ar žinojote, kad jos krašte saulė pateka anksčiausiai? Kai Vilnius nyra iš sutemų, Didžiasalyje jau šviesu.

 

 

 

Rebekos Unos Atjunk ‒ lietuviškos distopijos pradžia?

Atjunk

Rebekos Unos Atjunk ‒ lietuviškos distopijos pradžia?

Neringa Mikalauskienė

Pranešimas, skaitytas Klaipėdoje vykusiame 10-ajame tarptautiniame seminare JŪRA IR VAIKŲ LITERATŪRA (šių metų seminaro tema – Penkios aukščiausios vaikų literatūros bangos: XXI amžius).

Rebekos Unos knyga Atjunk ‒ įdomus reiškinys pastarųjų kelerių metų lietuvių paauglių literatūroje. Kodėl? Seminaro dalyviams lietuviams priminsiu, o svečiams iš užsienio šią informaciją, manau, bus svarbu sužinoti, kad nuo 2014-ųjų leidykla „Alma littera“ organizuoja paauglių ir jaunimo literatūros konkursą, kur autoriai anonimiškai teikia rankraščius. Iš jų literatūros specialistai išrenka tris geriausius, jie išleidžiami knygomis, o jau iš tų knygų patį geriausią išrenka paauglių komisija. Rebekos Unos Atjunk rankraštis kartu su Akvilinos Cicėnaitės Niujorko respublika ir Dainos Opolskaitės Eksperimentu gyventi tapo pirmojo konkurso nominantais. Tiesa, paauglių komisija iš šių trijų geriausiai įvertino Akvilinos Cicėnaitės apysaką, tačiau Rebekos Unos knyga gavo kitų ypač svarbių apdovanojimų: 2015-aisiais vaikų literatūros specialistai jai skyrė Prano Mašioto premiją, o tais pat metais pabuvusi geriausių knygų paaugliams penketuke, už kurį balsuoja visi Lietuvos skaitytojai, ji surinko daugiausia balsų ir tapo Metų knyga paaugliams.

Iki tol apie autorę, pasirašančią Rebekos Unos kūrybiniu pseudonimu, nieko nebuvome girdėję. Atjunk yra debiutinė jos knyga. Per kelerius metus (nuo Atjunk pasirodymo 2014-aisiais iki 2016-ųjų) Rebeka Una išleido dar tris knygas: Pijus ir Nikolas, skirtą ikimokyklinio amžiaus vaikams, Barbora ir Pelkių senelis ir Aš esu Tomas, seklys ‒ pradinukams. Beje, pastarąją labai rekomenduoju tiems, kurie vaikų literatūroje pasiilgsta pozityvaus žvilgsnio į pasaulį. Tai šilta, smagi apysakaitė apie kaime vasarojančius vaikus.

O dabar grįžkime prie apysakos Atjunk. Fantastinio žanro (tiek literatūros, tiek kino) mėgėjų ji nenustebins. Netgi lietuvių fantastinės literatūros tradicijoje distopijų būta ir anksčiau, pradedant XX a. pradžioje kūrusiu Justu Piliponiu, kuris fantastikos mėgėjų kartais pavadinamas ir lietuviškuoju Žiuliu Vernu, baigiant XX a. pabaigoje leistais Geriausios Lietuvos fantastikos rinkiniais, kuriuose buvo spausdinama įvairių autorių kūryba. Kaip distopinio romano pavyzdį minėčiau ir 2004-aisiais išleistą Justino Žilinsko Genomą 3000, kur visuomenė tampa priklausoma nuo genetikos mokslo pasiekimų. Tačiau tai nebuvo kūriniai, specialiai orientuoti į paauglių auditoriją. O štai Rebekos Unos Atjunk skirta būtent jiems.

Apysakoje vaizduojama netolima ateitis. Jos veikėjai gyvena išplėtotų technologijų ir socialinių tinklų pasaulyje, kurį vadina sistema arba translaifu. Galima spėti, kad jo tobulinimas vis spartėja: skaitytojas stebi „sniego gniūžtės“ efektą ‒ jei vyresnio amžiaus žmonės dar prisimena laikus, kai mėgavosi buvimu gamtoje, jaunajai kartai tas pasaulis nesuvokiamas. Pavyzdžiui, vien nuo minčių, kad galima įlipti į medį, jiems svaigsta galva ir ima pykinti. Tikri kūnai, kaip ir emocijos, trukdo tapti tobulu žmogumi sistemoje, prie kurios turi būti nuolatos prisijungęs per užrašinę. Toje sistemoje kiekvienas turi mažiausiai kelis tūkstančius draugų, mato, ką jie veikia, ir pats gali kurti daugiau nei vieną savo pavidalą, kurie mokosi, keliauja aplink pasaulį, tyrinėja žvaigždynus. Suprantama, iš tiesų jie sėdi savo kambariuose ir už jų sienų išeina labai retai. Realūs susitikimai ima varginti, trikdyti. Kalba taip pat paprastėja: „Idealu suprasti iš pusės žodžio. Arba iš simbolio“. Įvardyti konkrečius jausmus ‒ džiaugsmą, nusivylimą, pyktį ar ilgesį ‒ yda. Apie jausmus reikėtų sakyti tik ar jie pozityvūs, ar neutralūs ar labiau neigiami.

Pagrindinė knygos veikėja ir pasakotoja ‒ keturiolikmetė Gryta. Ją jau iš pat pradžių matome kvestionuojančią sistemos privalumus. Gryta prisistato turinti „šiokių tokių evoliucinių defektų“ ir kad nėra pripratusi prie šiuolaikinio gyvenimo. Jai patinka bėgioti, ji bando skaityti knygas senoviniu būdu, ji ilgisi tikrų susitikimų su drauge Ala ar mama. Kartais ji netgi atsijungia nuo užrašinės. Be to, Gryta labai domisi tuo pasauliu, kuriame žmonės gyveno praeityje. Daugiausia žinių apie jį Grytai suteikia bendravimas su Dana, kuri „gyvena taip seniai“, kad jai pakeisti visi biologiniai organai, išskyrus smegenis ir akis. Juos Dana atsisakė pasikeisti. Sistemoje nieko nėra privaloma ‒ tik rekomenduojama. Tačiau jei rekomendacijų nesilaikai, galima suprasti, kad žmogui bus daromas tam tikras psichologinis spaudimas, ir galiausiai jis nusileis.

Tiesa, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad senojo / naujojo pasaulių ir jausmų buvimo / nebuvimo opozicija naująjį pasaulį arba translaifą rodant kaip užslėptą grėsmę žmogiškumui grindžiama vien tik žmonių, kurie vis dar priklauso tam senąjam pasauliui, sentimentais. Duodama suprasti, kad paauglės Grytos susidomėjimas ankstesniu žmonių gyvenimu irgi galėjo kilti iš tam tikro biologinio ypatumo ‒ ji, kaip vėliau išsiaiškina, buvo pradėta „senoviškai“, t.y. ne mėgintuvėlyje, partnerį atsirinkus pagal labiausiai tinkančius genus ir patinkančias savybes, bet iš meilės ir atsitiktinai. Tačiau netgi genų atranka pradėtiesiems mėgintuvėlyje ne visada tobula: jaunesnioji Grytos sesuo Ina turi Dauno sindromą. Taigi įsiuvus Inai mikroschemą, sistema ją sunaikina. Visi reiškia privalomą, bet gana paviršutinišką užuojautą, nes mirtį žmonija yra beveik nugalėjusi: kūnui mirus, jo pavidalai tęsia gyvenimus virtualiame pasaulyje. Jie tokie realūs, kad Gryta ilgą laiką nepastebi, kad bendrauja su mamos pavidalu, nors pati mama kaip ir Ina mirė įsiuvus mikroschemą. Štai čia reiklesniam skaitytojui kyla klausimų.

Pavyzdžiui, kodėl ši mikroschema, jeigu sukurta kiekvienam pagal unikalią jo DNR, tą žmogų nužudo, jei jis pagal sistemos kriterijus pasirodo netobulas? Ir svarbiausia ‒ kodėl taip reikia, kad būtų įsiuvama mikroschema?

Gryta beveik prisikasa prie paaiškinimo: tam, kad žmogus negalėtų nusižengti taisyklėms. Nuo socialinio tinklo, esančio užrašinėje, kartais galima atsijungti, ir kiti nebemato, kuo tu užsiimi. Tačiau (cituoju): „kai po oda bus įsiūta ir su audiniais suaugs mikroschema, pateksi į modernų kalėjimą informatorių. Jis nuolat praneš, kur esi, ką veiki, tavo temperatūrą, hormonų sudėtį, neuromediatorių greitį; turbūt ir mintis. Iškart bus nustatoma, kaip tave gydyti, terapija ar jau operacija.“ (Citatos pabaiga).

Taigi esminė opozicija čia yra ne realaus ir virtualaus pasaulių priešprieša, o laisvė ir nelaisvė. Naujųjų technologijų plėtra ‒ tai priemonė užtikrinti žmonių kontrolę. Sunaikinti jausmai ‒ tai garantija, kad nebebus tų, kurie dėl kokių nors priežasčių pasipiktins sistema ir bandys ją sugriauti. Tačiau ši išvada pakimba ore, nes autorė taip ir nepaaiškina, kas slypi už sistemos. T.y. lieka neaišku, kam naudinga, kad pasaulis taptų šitoks? Kas kuria rekomendacijas, kurių nesilaikymas tolygus grėsmei, kad anksčiau ar vėliau būsi nubaustas ar sunaikintas? Galbūt tai ‒ saujelė į valdžią atėjusių žmonių ar vienvaldis diktatorius? Gal Žemę užgrobė ateiviai iš kosmoso, tik niekas to nežino? O gal pačios išmaniosios technologijos padarė išvadą, kad netobuli žmonės jas sukūrė tam, kad patys taptų patobulinti ir geriau gyventų? Galbūt tos išmaniosios technologijos iš tiesų žmonijai nori tik gero ir nieko čia bloga, jei ateityje ydingų individų nebeliks?.. Skaitytojas lieka ne tik be paaiškinimų, bet ir be užuominų. Tik su įspėjimu, kas gali nutikti, jei virtualus pasaulis ims gožti realųjį.

Atsakymo į esminį klausimą ‒ kas slypi už sistemos? ‒ nebuvimą galima būtų laikyti knygos trūkumu. Tačiau vėlgi, remiantis vidine pasakojimo logika, tai įmanoma pateisinti. Pasakojama pirmuoju asmeniu, taigi pasakotojas nėra visažinis. Būtų gana sudėtinga įtikinamai pavaizduoti situaciją, kad keturiolikmečiams atsiskleistų, kas ir kodėl valdo distopiškąjį pasaulį. Tai labiau suaugusiųjų analizės objektas. O knygos veikėjai paaugliai netgi tokiame pasaulyje pirmiausia gyvena paaugliams būdingą gyvenimą: maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, ieško galimybių peržengti jų ribas kasdienybėje ar naujų su brendimu susijusių patirčių. Štai Grytos vaizduotę labiau nei pasaulio ateitis kaitina tarp senų knygų ir žurnalų rasta dviejų besibučiuojančių žmonių nuotrauka. Prie šio epizodo knygoje kelis kartus sugrįžtama, o apysakos kulminacija tampa ne vien Grytos atsijungimas nuo sistemos, bet ir jų su Mantu bučinys: „Aš prisimenu, ką sakė Dana. Chemija ‒ tai kai supranti, kad negali nepasibučiuoti. Ir jis turbūt negali. Jo lūpos artėja prie mano. Mes ‒ du išdžiūvę medžiai, kompiuteriai, kurių išmanioji sąmonė sutrūkinėjo“.

Taigi apysaka iš esmės baigiama tuo, kas paaugliams buvo svarbu visais laikais ‒ pirmuoju bučiniu. Būtent todėl Rebekos Unos knyga išlaiko šiandieninio paauglio dėmesį nepaisant to, kad jaunosios kartos, augančios XXI-ajame išmaniųjų technologijų klestėjimo amžiuje, apysakos idėja nenustebinsi, o ir perspėjimai apie pernelyg didelį įsitraukimą į socialinius tinklus vargu ar daro jiems didelį poveikį. Tačiau apysakoje išlaikytas tikėjimas, kad pasipriešinęs sistemos taisyklėms gali pasaulį pakeisti į geresnį galbūt atgręš paauglius į tai, kas buvo vertinama anksčiau: gyvą ryšį su kitais žmonėmis ir su realiu, o ne išmaniųjų technologijų sukurtu pasauliu.

 

,,Artimi toliai“: tapybos ir skulptūros junginys

V. K. Slavinskas. Žiūrint iš šalies. Straipsniui iliustruoti parinktos jo autorės nuotraukos iš parodos.
V. K. Slavinskas. Žiūrint iš šalies. Straipsniui iliustruoti parinktos jo autorės nuotraukos iš parodos.

,,Artimi toliai“: tapybos ir skulptūros junginys

Miglė Munderzbakaitė

 ,,Artimi toliai“ ‒ tai birželio mėnesį dviejų Kaune gerai žinomų menininkų, Viliaus Ksavero Slavinsko ir Kazimiero Sigito Straigio pristatyta parodos ekspozicija. Menininkų abstrakčios kompozicijos, perteiktos erdviniais kūriniais ir išreikštos drobės, popieriaus paviršiuje pasklido net per kelis Kauno apskrities viešosios bibliotekos aukštus. Puikiai atpažįstamą stilių sukūrę menininkai bendradarbiauja nebe pirmą kartą. Menininko V. K. Slavinsko akrilu ir akvarele sukurtiems darbams, kaip įprasta, būdingos abstrakčios kompozicijos, kuriose esama ir atpažįstamų detalių, būtybių ir sunkiau identifikuojamų, keliančių daugiau klausimų objektų. Tapytojui darbuose svarbu perteikti ir tam tikras alternatyvas, galbūt ir fantastines, galimas kitokio, tiesiog mums nepasiekiamo pasaulio versijas. Tyrinėjant V. K. Slavinsko kūriniams suteiktus pavadinimus, galima įžvelgti kelias jų grupes, atstovaujantčias paros metą ‒ pavyzdžiui, ,,Ryto ritmika“, ,,Nakties nuojauta“, ,,Ryto sulaukus“, ,,Vidurnaktis“; būsenas ‒ ,,Nuostaba I, II“, ,,Su viltimi“, ,,Ilgesys“; komunikaciją ‒ ,,Neįmanomas pokalbis“, ,,Pažintis“, ,,Pokalbis su tikinčiais“, ,,Su bičiuliais“. Žinoma, gausią menininko ekspoziciją galima ir kitaip skirstyti, priklausomai nuo pasirinktos perspektyvos, matyti ir kitas pasakojimo trajektorijas. Net gana abstraktūs pavadinimai diktuoja tam tikras nuorodas, linkmes žiūrovui, kuria tarsi bendrą menininko šiai parodai atrinktų kūrinių naratyvą.

V.K. Slavinskas. Nuojauta
V.K. Slavinskas. Nuojauta
V.K. Slavinskas.Ilgesys
V.K. Slavinskas.Ilgesys

Autoriaus kūrinių centras yra ir abstraktus, ir mistiškas, bet žmogaus gyvenimas, o gal tiksliau ‒ gyvybė, įvairios jos formos, išreiškiamos netikėtų būtybių pavidalais. Šioms būtybėms, akivaizdu, labai svarbu bendrauti: vienos iš jų rodomos tarsi užmezgusios dialogą, kitos lyg ieškančios jo, kiek pasimetusios perteikiamo pasaulio erdvėje, dar kitos atrodytų dialogo tikisi iš jų stebėtojo. Retesniais atvejais, potėpiais kuriami gyviai ne tokie dinamiški, labiau statiški, susimąstę, užsisklendę savo būsenoje.

V.K. Slavinskas. Laukimas
V.K. Slavinskas. Laukimas

V.K. Slavinsko tapybos darbams būdingas drąsus, kartais net itin ekspresyvus potėpis. Koloritas, prisimenant ankstesnes parodas, šiek tiek kinta, daugiau ryškesnių, grynesnių, kai kuriuose darbuose tamsesnių spalvų pasirinkimo, neatsisakoma menininko išskirtiniu bruožu tapusios juodo kontūro linijos.

V.K.Slavinskas. Nerimo svajos
V.K.Slavinskas. Nerimo svajos

Menininko darbuose jaučiamas nuoširdus ryšys, artumas su pačiais kūriniais, juose fiksuojamomis būsenomis: nuo liūdesio iki džiaugsmo, ramybės, baugumo ar net žaismingumo. V. K. Slavinskas figūrinėse abstrakcijose reflektuoja jį supančios aplinkos nuotaikas, kelia klausimus, siūlo kitas versijas, alternatyvas, žiūrovus verčia susimąstyti ir interpretuoti.

V.K. Slavinskas. Su viltimi.
V.K. Slavinskas. Su viltimi.
V.K.Slavinskas. Vidurnaktis.
V.K.Slavinskas. Vidurnaktis.

K.S.Straigio skulptūros sukurtos naudojant dvi pagrindines, tradiciškai gana kontrastingas medžiagas ‒ medį ir metalą. Iš tikrųjų tarp šių skulptūrų taip pat egzistuoja ryški skirtis: archajiškų, tik šiek tiek sušiuolaikintų formų medinės kamerinio dydžio, vertikalių formų skulptūros turi aiškių nuorodų į lietuvių senąją kultūrą. Tarp simbolių, būdingų tiek pagoniškajai, tiek krikščioniškajai tradicijai, esama tam tikros jungties. Tuo tarpu metalinės skulptūros tarsi atstovauja šiuolaikinį gyvenimą, jos mįslingesnės, paradoksalios. Autorius šiose mechanizmus primenančiose, gausiose įvairių detalių bei jungčių skulptūrose žaidžia su pirminėmis atpažįstamų objektų funkcijomis, jas pateikia neįprastu rakursu. Medinės skulptūros švelnesnių, atrodytų, labiau nugludintų formų, kaip ir pati praeitis. Metalinės šiek tiek aštresnės, grubesnės.

K.S.Straigio skulptūra
K.S.Straigio skulptūra

Medinės skulptūros atspindi ramumą, tam tikrą užbaigtumą, iš metalo sukurti darbai ‒ žaismę, neapibrėžtumą, klausimų kėlimą. Tiek vienoms, tiek kitoms ‒ tylioms, be autoriaus suteiktų pavadinimų skulptūroms ‒ būdingas ėjimas nuo konkrečių formų, atpažįstamų detalių prie visiškai abstrakčios, išgrynintos formos, atviros ne vienai interpretacijai. Skulptorius eksponuodamas darbus ir juos pristatydamas nedaugžodžiauja, nepasiūlo žiūrovui savojo perskaitymo būdo, palieka kūrinį jo paties gyvenimui.

K.S. Straigio skulptūra
K.S. Straigio skulptūra
K.S.Straigio skulptūra
K.S.Straigio skulptūra

Nors V. K. Slavinsko kūriniai neturi aiškių nuorodų į mūsų praeitį, istorinių aliuzijų ir, ko gero, jiems artimesnės formomis žaidžiančios K. S. Straigio metalinės skulptūros, bet keletas darbų koloritu kiek netikėtai susieja abiejų autorių kūrinius su praeitimi. Tapybos darbai ,,Nuojauta“, o ypač ,,Miško dvasia“, menininko pasirinktomis lietuvių praeities kultūrai būdingomis tradicinėmis spalvomis ‒ žalsvos ir gelsvos deriniais, priartina juos prie medinių skulptūrų temų. Tokia jungtis gali pasiūlyti ir dar vieną žiūros tašką ‒ kūrinių tam tikrą mistiškumą, paslaptingumą, galbūt net mitologiškumą. K. S. Straigio erdvinėmis formomis perteikti elementai tarsi pasipildo drobėje sukurtomis keistų, paslaptingų būtybių kompozicijomis.

K.S.Straigio skulptūros.
K.S.Straigio skulptūros.

Menininkų pristatyta ekspozicija, galima numanyti, nėra tematiškai planuota, nė vienas jų nesiekė sąmoningai kurti būtent šiai parodai, derintis prie kolegos kūrinių, ieškoti bendro ekspozicijos pasakojimo. Tačiau panašus požiūris į kūrybą, jau susikurtą autorinį stilių, žiūrovų interpretacijas kuria sinergiją tarp menininkų, juntamą analizuojant ,,Artimų tolių“ parodos kūrinius.

Parodą iki liepos 31 d. galima aplankyti Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, II,  IV a.).

K.S.Straigio skulptūra
K.S.Straigio skulptūra

 

Gintarė Valionytė. Pasaulio dangoraižių šviesoje

Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gintarė Valionytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aš esu Gintarė Valionytė, mokausi Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Mokykloje mums yra leidžiama viskas ‒ nusidažyti plaukus mėlynai, per pertraukas garsiai dainuoti koridoriuose, pasistatyti auklėtojos klasėje mikrobangų krosnelę ar net rašyti operas. Dauguma mūsų tomis laisvėmis ir naudojasi, tad vieną dieną ir pamaniau: o kodėl aš turiu save varžyti? Gal geriau parašysiu operą! Niekieno šis mano sprendimas nenustebino, kol pastebėjo, kad mano operoje nėra nė vienos natos. Gal taip ir geriau ‒ tegu natas rašo jau mirę kompozitoriai, jos vis tiek niekam nebeįdomios.

Gintarė Valionytė

Pasaulio dangoraižių šviesoje

Publicistinio ciklo, Jaunųjų filologų konkurse  (Palanga, 2017) apdovanoto pirmąja vieta, fragmentas

 

Buvau įsitikinusi, kad tądien keliausime į vaikų namus ir bendrausime su darželinukais / pradinukais. Nemaniau, kad tai gali būti labai sudėtinga, su jais tiesiog reikia pažaisti, pakalbinti, suteikti šiek tiek žmogiško dėmesio, kurio jiems galbūt trūksta. Tam emociškai aš buvau pasirengusi. Bet įvyko kitaip – pasirodo, mes ėjome pas neįgalius vaikus. Teko psichologiškai ruoštis iš naujo. Žinojau, kad jie kitokie, kad jie kitaip bendrauja, kad turi tam tikrų sutrikimų ir niekas dėl to nekaltas. Taip yra. Aš visa tai žinojau. Bet nė velnio nesugebėjau tam tinkamai emociškai pasiruošti.

Kai nusigavome iki darželį primenančio pastato miesto gilumoje, ėmė kilti nerimas. Bet su tuo visos puikiai, per daug neišsiduodamos, tvarkėmės. Jaukiame kambaryje su violetiniu kilimu ir spalvotais tapetais nusiavėme batus ir laukėme. Tyla. Niekas neateina. Mes laukiame, kalbame, juokaujame, blaškydamos viena kitą. Ir tada į kambarį vienas po kito ėmė rinktis vaikai. Man buvo baisu. Jie visi, absoliučiai visi, jau iš pirmo žvilgsnio atrodė kitokie, neįprasti, nepriimtini, nematyti, nepažinti, nesuprantami, nejausti, negirdėti ir neaprėpiami. Pavojus, nuo kurio niekaip negaliu apsiginti. Norėjosi trauktis, bėgti ‒ nepajėgiau suprasti, kas vyksta. Ačiū Dievui, kažkas nusprendė, kad mums reikia eiti kaip krepšinio komandos prieš (ar po?..) varžybas, paspausti rankas ir pasisakyti vardus. Nurimau, kartojau, kad jie tokie patys žmonės. Jie visi šypsojosi. Dauguma kreivai, slėpdami akis, nusisukę, spaudė mums rankas. Ne visų vardus supratau ‒ vaikai kalbėjo neaiškiai: vieni greitai, kiti lėtai, vieni tyliai, kiti garsiai ir taip… kitaip nei mes. Taip be galo kitaip. Tada išsiskirstėme ‒ kiekviena mergina pasiėmė po vaiką (arba vaikai ‒ po merginą), ir patraukėm užsiimti atskiromis veiklomis. Paėmiau už rankos mergaitę mėlynu megztiniu, kurios vardo taip ir nesupratau, nes ji negalėjo aiškiai kalbėti ‒ lyg nuolatos burnoje turėtų vandens. Pasiūliau pinti apyrankes, ji, žinoma, sutiko. Bandžiau ją kalbinti, bet pastebėjusi, kad man negali atsakyti, formulavau klausimus taip, kad atsakymas būtų taip arba ne. Mes susikalbėjome. Visi vaikai turėjo veiklos: visos merginos rado kalbą ir būdą bendrauti, visi šurmuliavo kilimu dengtame kambaryje. Jeigu reikėjo pereiti iš taško A prie taško B, visada ėjome susikabinę rankomis. Vaikai dovanojo mums piešinius, mes jiems palikome atsiminimui daug apyrankių ir mandalų. Kalbėjome apie meilę.

Mano mergaitė be galo įdėmiai klausėsi ‒ kiekvieną kartą, kai pradėdavau sakyti daugiau nei tris žodžius, ji nustodavo spalvinti ir pakeldavo akis į mane. Šalia sėdėjęs labai plepus vaikiukas, man užkalbinus mergaitę mėlynu megztiniu, garsiai pasakė, kad ji nemoka kalbėti. Panika. Ne ne, ji moka kalbėti, viskas gerai, visiems visko visaip būna, aš irgi daug ko nemoku. O mano mergaitė jau lenda į savo kiautą, iš kurio nebūčiau sugebėjusi jos iškrapštyti. Man nukrito pieštukas, visi juokiasi, nerangiai rankomis prisidengę burnas ‒ įtampa išsisklaidė. Viena mergina paklausė savo naujos draugės, ar jai patinka šuniukai. ,,Patinka šuniukai, aš turėjau šuniuką, jam skaudėjo pilvuką, mama davė vaistų, bet vis tiek labai skaudėjo…“. Kažkas negerai. Mergaitė blaškosi, ieško auklėtojos, jos judesiai aštrėja, greitėja, akys tuščios. Bendraklasė žiūri į mane. Ji nežino, ką daryti. Auklėtoja klausia, kas buvo, bet mergaitė tik sukiojasi, nerangiai judina rankas, negalėdama nieko pasakyti. Jos pasitraukia nuo spalvinto šuniuko ir prisėda ant kilimo, bet mergaitė nerimsta. Mes nežinome, kas toliau bus. Tada prie manęs prieina mus lydėjusi mokytoja ir paprašo ką nors pagroti pianinu. Nemoku aš groti pianinu. Visiškai nemoku. Mano instrumentas – fleita. Bet reikia nuramti besiblaškančią mergaitę. Po pirmųjų mano kreivų šleivų akordų girdžiu draugės balsą: ,,Eime pašokti!“ Jos dviese jau karaliauja ant violetinio kilimo aikštelės. Prie jų po truputį jungiasi vis daugiau vaikų ir merginų. Ratelis išsiplečia per visą kambarį. Aidi juokas, plojimai, vaikai atkartoja judesius: viena koja, kita koja, į dešinę, į kairę, išsiskiria į dvi kolonas. Eilės primena gimtąjį kraštą skalaujančios Baltijos bangas ir viskas taip tinkama, taip paprasta ir gera, kad niekam nerūpi, ką ir kaip ten groju. Pirštai jau patys prisimena tuos keturis akordus, aš stebiu šį nuostabų šokantį paveikslą. Visos ten buvusios mokytojos verkia, verkia pasikūkčiodamos, ieškodamos rankinėse nosinių, verkia ir mus atlydėjusi socialinė pedagoge Ramunė, ir man sunku suvokti kodėl, kas darosi – kambarys pilnas džiaugsmo ir juoko. Vis dar juokiasi besiblaškiusioji mergaitė.

Dabar jau suprantu, kas įvyko. Suprantu, kas iš tikrųjų yra tie vaikai. Ir mane apima ta panika, kurią bandžiau tramdyti, jiems įžengus į kambarį: aš nieko negaliu pakeisti. O tie vaikai nori kalbėtis, piešti, pinti, dėlioti, šokti, juoktis, girdėti muziką ir laikyti ką nors už rankos. Atsisveikindama ir  juos apkabindama, kai kuriuose jaučiau žmogų – su kūnu, krauju ir šiluma, kurią gali apčiuopti, pajusti. Bet apkabindama kitus jaučiau  be galo daug oro, atrodė, kad jie sudaryti kitaip, jų tankis retesnis ir jie bet kurią sekundę gali pakilti aukštyn ir jų niekas nebegalės pagauti. Atrodė, kad jie neturi svorio centro ir tik aplinkiniai žmonės, kasdien be išlygų jais besirūpinantys, laiko juos pritvirtinę patys prie savęs. Ir po galais, kaip man norisi to svorio pačiai, kad galėčiau tiems vaikams bent kuo nors padėti, kiekvienam padovanoti bent po lašelį savo laimės, kurios jiems kažkas pašykštėjo be jokios priežasties.

Po šito apsilankymo man atrodo, kad visos mano grojimo valandos, mano koncertai didžiausiose salėse ir plojimai, kviečiantys bisui, gėles nešantys mamos draugai yra smiltys prie jūros, palyginus su tuo, ką laimėjau, prisėdusi prie instrumento, kurio visiškai nevaldau, ir pagrojusi keturis akordus penkias minutes.

Pagaliau supratau, kodėl aš mokausi muzikos.

Pražydusi kopa. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pražydusi kopa. Neringos Dangvydės nuotrauka

Ten, kur raganos vanojasi

Pakeliui.
Pakeliui.

Ten, kur raganos vanojasi

Gintarė Adomaitytė

…Į Puziniškio piliakalnį išplaukėme iš Palūšės. Patekau į laimingųjų keliauninkų grupę. Mano bičiuliai riedėjo ratuoti iš Ignalinos Meironių link ir toliau. Tuo metu mes, keli žurnalistai ir jų artimieji, dairėmės iš katerio, laukdami, kol pasirodys Linkmeno ir Asalnykščio ežerų protaka. Už kelionę ačiū Ignalinos viešajai bibliotekai, jos projektui „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“. Jau aplankyti Linkmenų ir Ginučių piliakalniai, o Taurapilio ir Kačianiškės piliakalniai projekto dalyvių dar laukia.

Per protaką statomas naujas tiltas jau beveik baigtas. Drąsiai galima eiti. Jauniausia keliauninkė, pamačiusi triūsiančius statybininkus, nutarė: dabar čia, į Puziniškį, perkels Gedimino pilį.

Į aukštą piliakalnį kopiau kartu su jo atradėju. Nedusdama. Tik klausydama, ką jis, Algirdas Panavas, pasakoja, tik žvelgdama, ką jis rodo. O rodė jis terasas, neabejotiną ne gamtos, o žmogaus rankų kūrinį.

 Gamtininkas, fotomenininkas Algirdas Panavas

Gamtininkas, fotomenininkas Algirdas Panavas

„Esu gamtos žmogus, dažnai dairausi nuo kalvų, ieškodamas vaizdingų vietų. Ši vieta sudomino“, ‒ pasakojo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistas Algirdas Panavas. 1985 metais žvalgomosios ekspedicijos metu žinovai apibrėžė piliakalnio teritoriją. Jo data – I tūkstantmečio pirmoji pusė.

Protakoje šalia piliakalnio mėgsta vanotis raganos. Taip tvirtino Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistė Giedrė Šukytė. Jeigu jau specialistė taip teigia, reikia tikėti. Svarbu minėti ir Giedrės kolegę Sigutę Mudinienę, kartu su „Čiulbute“ dainavusią senąsias dainas, pažėrusią mįslių pluoštą.

Vilniaus universiteto doktorantė Dovilė Baltramiejūnaitė pasakojo, kaip atrado Tauragnų II piliakalanį, jau dvyliktą Aukštaitijos regioniniame parke. 2014 metais,  vėloką vasaros vakarą, ji apžiūrėjo statybvietę. Rado žvangutį ir lipdytos keramikos. Kiek vėliau Kultūros paveldo centro archeologai patvirtino: taip, tai piliakalnio palikimas.

Dovilė Baltramiejūnaitė minėjo, kad Lietuvoje dar anaiptol ne visi piliakalniai atrasti. Jų ieškoti padeda naujausios technologijos, bet ir mūsų visų pagalbos tikimasi – jos laukiama iš kiekvieno žmogaus, mėgstančio kopti į aukštas kalvas.

Projekto vadovė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė (pirma iš kairės) ir archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė su bibliotekos bičiuliais
Projekto vadovė bibliotekininkė Laima Andrijauskienė (pirma iš kairės) ir archeologė Dovilė Baltramiejūnaitė
su bibliotekos bičiuliais

Suprantama, kad vykdama prie piliakalnio, šio to prisigraibiau internete. Šaltiniai man vieningai tvirtino, kad miškas ten skurdokas. Nieko sau skurdokas! Tą dieną saulė auksu švytėjo pušų viršūnėse, žolė kėlė nakties lietaus rasą. Dairiausi pažeme. Tikėjausi pamatyti ten augančias retenybes: šiaurines linėjas ir plačialapes skiautalūpes (arba lietuviškąsias orchidėjas). Tas gėlės, kurias skinti draudžiama.

Nespėjau atrasti ir pasigėrėti. Pristigo laiko, gal ir žinių. Nors lietuvišką orchidėją mačiau visai neseniai, prieš gerą savaitę netoli Anykščių, Karalienės liūne. Retą gėlę man parodė Vijoleta Vanagienė, bet tai kita, visai kita istorija, kurią tikiuosi šią vasarą papasakoti.

Prie Puziniškio piliakalnio nupešiau atminčiai kelis čiobrelių žiedus (juk leista?), dabar jie džiūsta ant mano lentynos, svaigiai kvepėdami. Parsivežiau ir gervuogių žiedų bei lapų. Žiemą turėsiu žolienės svečiui priklydėliui. Man ji gardesnė nei kinrožių ar kitokia mandra arbata.

Projektui vadovaujanti bibliotekininkė Laima Andrijauskienė augalijai laiko neturėjo. Skaičiavo žmones, susirinkusius prie piliakalnio. Bandžiau jai padėti ir pamečiau skaičių. Tikrai daugiau nei šimtas, kur kas daugiau.

Į Ignaliną grįžau be privilegijų: ratuota, kartu su klegančiomis Aukštaitijos moterimis. Pokalbis svyravo nuo kasdienės buities iki pakilių idėjų. Nejučia išsitraukiau užrašų knygutę ir brūkštelėjau vieną kitą vaizdingą posakį. „Barasi dėl gylio žarnų“ – taip sakoma apie žmones, nežinia dėl ko besiginčijančius.

Prie piliakalnio nė kiek nesibarta. Vaizduotė ten nugali realybę.

Projekto dalyviai prie Puziniškio piliakalnio
Projekto dalyviai prie Puziniškio piliakalnio

Šias eilutes baigiu rašyti vidurnaktį. Nežinau, ar jau pragydo protakos raganos, bet Ignalinos laumės netoliese, Paplovinio ežere, tikrai maudosi. Ir ne tik maudosi…  Ką tik kelios ilgaplaukės prašvilpė nuo paežerės pro mano langus ant riedlentėmis ir paspirtukais besikvatodamos, vėlyvus praeivius begundydamos, o gal ir baugindamos.

Galėčiau jau baigti šį rašinėlį, jau laikas ir man įsilieti į ežero mauduolių būrį, bet… Vienas prisiminimas prašyte prašosi, kad užrašyčiau.

Buvo vėlyvas ruduo, o gal ir pernykštės žiemos pradžia, kai Ignalinos bibliotekoje stebėjome filmą. Algirdas Panavas rodė, ką nufilmavo jo valdomas dronas. Matėme Aukštaitiją taip, kaip regi ją paukščiai iš aukštybių. Buvo žiūrovų, smalsaujančių, kur ir kokioje sodyboje  įsikūrė gerai žinomi žmonės, kitiems rūpėjo sengirės. Į jas ir man, ir jums žengti uždrausta. Nebent esame sutaupę gražią sumelę baudai, nebent nebijome vilkų, nebent esame niekam tikę piliečiai. Į jas žengia tik specialistai vilkų ir kitų gamtos kūrinių skaičiuoti. Aš jiems, tiesą sakant, pavydžiu. Tas pavydas nei baltas, nei juodas. Tiesiog pavydas.

Nuotraukos iš Ignalinos viešosios bibliotekos archyvo

 

 

 

 

Kino stovykla: sveiki atvykę į gamtą, kiną ir antropoceną

594a69fca1bd5

Kino stovykla: sveiki atvykę į gamtą, kiną ir antropoceną

Šiemet kino stovyklos rengėjai dalyvius pasitinka ne už kalnų klasika tapsiančiu šūkiu: „Sveiki atvykę į antropoceną“. Renginyje, kuriame kasmet nagrinėjama kita tyrimų sritis, šįkart kviečiama kalbėti apie gamtos ir žmogaus ryšį kine. Šiuo tikslu su Kino stovyklos dalyviais susitiks garsūs menininkai ir teoretikai: filmų kūrėjai Denisas Côté (Kanada), Benas Riversas (Jungtinė Karalystė), Joshua Bonetta (JAV), Pavelas Wojtasikas (Lenkija), ekologijos filosofas Timothy Mortonas (Rice universitetas, JAV), kino teoretikas Tiago de Luca (Voriko universitetas, Jungtinė Karalystė) bei būrys Lietuvos kino ir šiuolaikinio meno padangės žvaigždžių. VšĮ „Meno avilys“ rengiama Kino stovykla vyks buvusiame Antalieptės vienuolyne paskutinį liepos savaitgalį (27–30 d.).

594a6990bffa3

„Šių metų kino stovyklos tema – tai reakcija į ekologines ir politines pasaulio tendencijas. Neribotas gamtos išnaudojimas yra pasiekęs tokį mastą, kad žmogaus veikla prilygsta gamtos stichijai. Tai naujas Žemės istorijos etapas – mūsų gyvenama geologinė epocha, vadinama antropocenu“, – reziumavo vienas iš Kino stovyklos organizatorių, kino teoretikas Lukas Brašiškis (Niujorko universitetas). Jo teigimu, Kino stovykla į aktualią temą siūlo žvelgti per kino pavyzdžius ir taip permąstyti gamtos ir žmogaus ryšį antropoceno epochoje bei diskutuoti ekologijos, gamtos, gyvūnijos ir kino gamtiškumo temomis.

Režisierius D. Côté Kino stovykloje pristatys savo dokumentinį filmą „Bestiariumas“ (Bestiaire, 2012), filmuotą zoologijos sode. Kino kritikų itin vertinamas D. Côté dėl originalaus braižo yra apdovanotas prestižiniuose Berlyno, Lokarno kino festivaliuose. Režisierius teigia: „Žmonės svarbu turėti aiškias taisykles ir primesti savo tvarką. Tačiau man į zoologijos sodą norėjosi pažvelgti kitu būdu – parodyti gyvūnus kaip iš konteksto išimtus paveiksliukus, tačiau nieko nepasakoti. Sukurti paprastą filmą, galintį suintriguoti keturmetį. Čia ir slypi triukas – publikai reikia žinutės. „Bestiariumas“ – paklusnus kaip gyvūnas, kuris tik ir laukia būti žiūrimas, įvardytas, kategorizuotas.“ Filmo peržiūra ir diskusija su režisieriumi įvyks penktadienio vakarą.

594a6a01862f0

Šeštadienio vakare laukia Venecijos kino festivalyje apdovanoto britų menininko B. Riverso filmų peržiūra, po kurios – klausimų ir atsakymų sesija. Jis teigia, jog kurdamas filmus stengiasi sulieti du pasaulius – realųjį ir vaizduotės: „Mane domina vaiduoklių istorijos, tik jas suprantu ne kaip pasakojimus apie dvasias, bet kaip tam tikroje vietoje išlikusią istoriją. Tai gali būti nebegyvenamose patalpose aptikti žmogaus pėdsakai arba kadaise plėtotos, bet dabar apleistos industrijos likučiai, kuriuos tuoj pasiglemš žmogaus pastangas slepianti gamta.“

Taip pat Kino stovykloje pranešimus skaitys kino kritikas Narius Kairys, L. Brašiškis, įvyks susitikimas su režisiere Akvile Anglickaite bei jos filmo „Ežerų dugne“ peržiūra. Penktadienį renginio dalyviai taps pirmaisiais, kurie turės progą užmesti akį į kol kas niekur nedemonstruotą Mindaugo Survilos dokumentinio filmo „Sengirė“ ištrauką, taip pat galės susipažinti su režisiere Aiste Žegulyte ir jos būsimu filmu „Apie žmones, žvėris ir daiktus“, sudalyvauti kūrybinėse filmų kūrėjo J. Bonettos dirbtuvėse „Klausantis gamtos“, vakarėjant susitikti su filmų kūrėju P. Wojtasiku ir skirti laiko jo filmo „Kiaulės“ (Pigs, 2010) peržiūrai.

Šeštadienį pradės filosofės Audronės Žukauskaitės (Lietuvos kultūros tyrimų institutas) pranešimas, vėliau – susitikimas su kino teoreriku T. de Luca, kuris aptars pasaulio pabaigos vaizdavimą Nikolauso Geyrhalterio kino juostoje „Homo Sapiens“ (2016), taip pat išgirsime filosofo T. Mortono paskaitą, įvyks susitikimas su menininke Emilija Škarnulyte.

Sekmadienį Kino stovyklą vainikuos susitikimas su kūrėjais Rugile Barzdžiukaite ir Dovydu Korba, kurių filmo „Rūgštus miškas“ premjeros Lietuvos žiūrovai jau nekantriai laukia, taip pat J. Bonnettos filmo „Jūra jūra“ (El Mar la Mar, 2017), šiemet pristatyto Berlyno kino festivalyje, peržiūra, galiausiai – jungtinė diskusija „Kinas antropoceno amžiuje“ su D. Côté, M. Survila, B. Riversu, J. Bonnetta, P. Wojtasiku, R. Barzdžiukaite, D. Korba, A. Anglickaite, E. Škarnulyte.

Aštuntus metus iš eilės vykstanti Kino stovykla – neformali kino kūrėjų, kritikų, kinotyrininkų, studentų ir žiūrovų diskusijų erdvė. Šiemet VšĮ „Meno avilio“ rengiama Kino stovykla „Sveiki atvykę į Antropoceną“ vyks liepos 27‒30 d. Antalieptėje (Zarasų raj.) įsikūrusiame „Inovatorių slėnyje“. Dalis pranešimų bus skaitomi anglų kalba. Renginio partneriai – „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biuras Lietuvoje, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, „Video projektai“, VšĮ „Inovatorių slėnis“. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba prie Lietuvos kultūros ministerijos.

594a69ff539c3

Visą Kino stovyklos programą ir informaciją apie bilietus rasite www.kinostovykla.lt.

Nuotraukos organizatorių.

 

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Ledi_vir6elis

Ieškojau lėktuvų, o atradau… žirgus

Neringa Mikalauskienė

Paula McLain, Ledi Afrika, iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė, Vilnius, 2017.

Tekstais ant ketvirtojo knygos viršelio ar pranešimais spaudai leidyklos siekia suvilioti skaitytoją ‒ tai jau niekam ne paslaptis. Kita vertus, visiškos netiesos ten nebūna: faktų nesuklastosi. Ypač, jei knyga ‒ biografinė. „JAV autorės Paulos McLain romanas „Ledi Afrika“ ‒ neįtikėtina vienos pirmųjų pasaulyje moterų lakūnių gyvenimo istorija“, ‒ skelbiama netgi smulkutėmis raidėmis bibliografijos katalogui skirtoje anotacijoje. O kur literatūroje pakvimpa lėktuvais, ten aš, kaip sakoma, nepakaltinama: pirmąją rimtą literatūrinę meilę išgyvenau Antoine᾽ui de Saint-Exupery, nors būta kalbų, kad rašytojas jis buvo geresnis nei lakūnas… Tiek to. Šiaip ar taip ‒ duokit šen man visas knygas apie aviaciją, sakysiu, kad puiki, labai gera ar bent jau gera. Tad „Ledi Afrika“ turėjo tikti. O citatėlė nuo ketvirtojo viršelio, kad Berilės „laisvės troškimas negailestingai grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti“ nuginklavo absoliučiai. Aistra skraidyti! ‒ ir štai jau įsivaizduoju save, stačia galva neriančią į audringą padangių romano pasaulį.

Kitas masalas ‒ jau ne vien dėl lėktuvų pamišusiai literatūros kritikei, bet ir geros literatūros žinovui ‒ pažadas, kad pagrindinę veikėją Berilę Markam likimas suves su išskirtine asmenybe: rašytoja Karen Bliksen. Ir kad joms abiem vienas vyras, lakūnas ir medžiotojas Denis, taps didžiąja gyvenimo meile (čia jau vasaros romanų skaitytojai gundomi, bet ‒ o kodėl ne?..).

Tad mano „didieji lūkesčiai“, paėmus į rankas „Ledi Afriką“, buvo tokie:

  1. grožiniu stiliumi bus perteiktos Berilės Markam skraidymo patirtys;
  2. atrasiu pasakojimą ir apie Karen Bliksen, kurios kūryba nuo „Babetės puotos“ labai mėgstu.

O ką radau?..

Apie Berilės skrydį ‒ trys lapai „Prologo“. Tada ‒ daug daug Afrikos, Berilės gyvenimas Kenijoje, tėvo žirgų ūkyje, jos ryžtas tapti pirmąja žirgų dresuotoja moterimi, ruošiančia juos lenktynėms, ir ilgas kelias iki pripažinimo, kad Berilė tai sugeba geriau už kitus. Bene pirmasis pokalbis apie lėktuvus šmėsteli viduryje knygos, p. 235 („Lėktuvas man buvo visiškai naujas dalykas. Keletą kartų, kai mačiau jį aukštybėse, dūmų tumulais raižantį dangaus žydrynę, jis atrodė paikas ir netinkamas man daiktas, lyg vaiko žaisliukas. Bet Denį, kaip ir Mają, skraidymas traukte traukė.“) ‒ šmėsteli ir išnyksta kaip miražas dykumoje. Ilgam. Labai ilgam. Nes prasideda arba tęsiasi įvairios Berilės meilės peripetijos, kurios, kai (nelengvai) susitaikiau su mintimi, jog skraidymo patirčių romane ieškoti neverta, dažniausiai buvo net įdomios, nors reikia pastebėti, kad Berilės gyvenimui svarbių vyrų paveikslai (netgi ir tos didžiosios gyvenimo meilės ‒ Denio) susiliejo jei ne į vieną veidą, tai į vieną tėkmę tikrai. Tarsi būtų ne personažai su savitais charakteriais, bet tam tikri tipažai, reikalingi tik laisvai Berilės dvasiai paryškinti. O frazę „Gal tau reikėtų išmokti skraidyti?“ Denis Berilei ištaria tik pačioje romano pabaigoje, p. 402. Į tai Berilė atsako: „Man? Ar ir ten viskas atrodo taip erdvu, kaip žvelgiant iš čia?“ Dar apie 30 lapų, ir knyga perskaityta. Padariau išvadą, kad jos autorė P. McLain į skraidymo meną gilintis nebuvo linkusi: ten jo beveik nebuvo.

Antrasis lūkestis ‒ Karen Bliksen. Labai nustebau, aptikusi sulietuvintą jos vardą: romane ji vadinama Karene Bliksen (nors ketvirtąjame viršelyje liko Karen, kaip visi jos kūryba besidomintieji įpratę). Jaučiau tokį disonansą, kad puoliau skambinti visais feisbuko varpais, visiems pažįstamiems: tikrai, ar tikrai turėtų būti Karenė?.. Ir jei jau danė Karenė buvo sulietuvinta pagal anglę Berilę, tai kodėl Džindžer netapo Džindžere, o liko Džindžer? Painiava mano galvoje dėl būtino ar nebūtino lietuvinimo buvo tokia didelė, kad nustelbė patį Karenės Bliksen charakterį. Jis man pasirodė blankus kaip ir kitų personažų, išskyrus, žinoma, Berilės. O gal, jei Karenės charakteris nebūtų sukurtas taip blankiai, nebūčiau tiek įnirtingai ieškojusi atsakymo – kodėl jos vardo gale atsirado „ė“?

O dabar ‒ apie tai, kodėl „Ledi Afriką“, nepaisant neišsipildžiusių lūkesčių, skaičiau ne šiaip su pasimėgavimu, bet tiesiog ryte surijau. Už tekantį, sklandų stilių reikėtų padėkoti ir vertėjai ‒ Rūtai Tumėnaitei. Berilės vaikystė bėga tėvo žirgų ūkyje, ji laksto su vietinės kipsigių genties berniūkščiais, yra tarsi įaugusi į Kenijos žemę, rodos, net kvėpuoja tuo pat ritmu. Pasakojimas tirštas, vaizdingas, daug dėmesio skiriama detalėms, žodžio estetikai ‒ taip ir matai dulkes, „raudonas lyg ochra ar lapės uodega“, „keistas džiovintų kerpių garbanas“ arba ‒ ištisą migdymosi epizodą:

„Mūsų žemės plotai, anksčiau gąsdinę ir bauginę, dabar tapo tokie pažįstami kaip zebro kailio užtiesalai ant mano lovos. Išblėsus dienos šviesai aš palįsdavau po kailiais ir stebėdavau, kaip tarnas be garso basomis įtipena į kambarį uždegti didelės nuo vėjo apsaugotos lempos. Kartais staigus blykstelėjimas ir šnypštimas išgąsdindavo driežus, tūnančius trobelės sienose, o garsas, kurį jie skleisdavo puolę slėptis, priminė lazda daužomų šiaudų. Kai švintant ateidavo metas keistis sargybai, vabzdžiai ‒ širšės ir vapsvos ‒ sulįsdavo į savo dumblo lizdus mano kambario sienose, o pabudę svirpliai imdavo džyruoti jiems vieniems pažįstamą ritmą“ (p. 23).

Nejučia persiimi pagrindinės veikėjos meile Afrikai ir specifiniam jos grožiui:

„Kitoje kelio pusėje, nedideliame parkelyje, išlygintame molio paviršiuje, kuris atrodė lyg pabarstytas cukraus pudra, rikiavosi nykštukiniai eukaliptai, neseniai čia pasodinti dėl vaizdo. Taip Nairobis stengėsi plėstis tolyn, bet priešais plytinti tuštuma buvo didesnė, pasirengusi praryti mus visus iki pat paskutinio siūlelio. Afrika mane tuo ir žavėjo, ir vyliausi, jog taip bus amžinai. Eidama jutau, kaip tamsa pešioja už skverno, todėl staiga mane užvaldė malonus troškimas išsinerti iš suknelės, gal net iš odos“ (p. 89).

Sakyčiau, Afrika čia ‒ daugiau nei fonas pagrindinės veikėjos gyvenimo istorijai skleistis. Afrika (bent jau pirmoje pusėje knygos) pati tampa veikėja ‒ šalimi su charakteriu. Ir dar ‒ man pačiai tai buvo didžiausias siurprizas ‒ tekstas uždega meile žirgams, net jei iki tol apie juos galvojai tik „na, taip, gražūs…“ Skaitytojo meilė žirgams knygoje auginama kartu su augančia Berile: nuo vaikiško susižavėjimo tėvo darbu ūkyje ir laisvų pajodinėjimų Žaliosiomis Ndžoro kalvomis iki atkaklaus ėjimo tikslo link ‒ gauti pirmosios moters dresuotojos licenciją. Apie tai rašoma įdomiai, daug ir detaliai: „Žąslų galąstuvai. Liežuvio rišimas. Balnojimas prasijodinėjimui ir balnojimas lenktynėms. Kaustymas ir bandažavimas, grūdinimas ir speciali įranga. Turėjau išmokti įvertinti lenktynių tako paviršių ir statymo sąrašus, apskaičiuoti leistino svorio normas. Turėjau išmanyti apie visas įmanomas ligas ir negalavimus: patemptos sausgyslės ir antkauliai, šlubčiojimas, blauzdų mėšlungis, kaulų lūžiai, riešinio sąnario lūžiai ir užkulnio skilimai. Grynakraujai žirgai buvo didingi, bet sykiu ir trapūs padarai“ (p. 137). Tapti dar ir viena pirmųjų lakūnių ‒ jau nebe taip svarbu. Žinoma, skaitant populiariajai literatūrai priskirtiną romaną, tenka priimti jo žaidimo taisykles ir „išjungti“ vidinį balsą, sakantį, kad žirgų lenktynių romantizuoti nereikėtų. Žmogui tai užgaida, nebūtina pramoga, o žirgui?.. Žirgui tai ‒ pavojingas, dažnai suluošinantis bėgimas, o kurios nors lenktynės gali būti ir paskutinės. Gyvenime jų geriau nebūtų. O lėktuvai? Lėktuvai ‒ būtinai.

 

 

 

 

Iki dramaturgų konkurso pabaigos vos dvi savaitės

Pjesių skaitymai Alytaus miesto teatre 2016 m. Nuotrauka iš rengėjų archyvo
Pjesių skaitymai Alytaus miesto teatre 2016 m. Nuotrauka iš rengėjų archyvo

Iki dramaturgų konkurso pabaigos vos dvi savaitės

Respublikinis dramaturgų konkursas Alytuje vyks jau trečiąjį kartą. Visus norinčius kviečiame aktyviai dalyvauti nepaisant nei amžiaus, nei kūrybinės patirties.
Konkursui galite teikti vienaveiksmes ar daugiaveiksmes pjeses, scenarijus ir kitus komedinius dramos žanro kūrinius. Geriausią pjesę išrinks penkių narių komisija: Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai, teatro kūrėjai, teatrologai, lituanistai. Atrinktų penkių geriausiųjų dramaturgų pjesių skaitymai vyks lapkričio 18 d. Alytaus miesto teatre, 1-3 vietos laimėtojai bus apdovanoti piniginėmis premijomis.
Pjeses konkursui priimame iki 2017 m. liepos 1 dienos imtinai.
Siųsti adresu: kulturosprojektai@alytausteatras.lt ir Rotušės a. 2, LT-62141 Alytus.
 
Dramaturgų konkurso nuostatai ir išsami informacija:
Sandra Anušauskienė, Alytaus miesto teatro kultūrinės veiklos vadybininkė

	

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Antrininke

Apokalipsės meditacija ieškant išeities, kurios nėra

Karolis Baublys

Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės pirmoji eilėraščių knyga „Antrininkė“ – tai subtiliai feministinė, savitai išpažintinė (post)apokaliptinė poezija, kurioje išgyvenama temstančio pasaulio, artėjančios (ar jau įvykusios) baigties nuojauta. Šia recenzija mėginsiu pavedžioti skaitytoją niūriais ir klaidžiais „Antrininkės“ labirintais, kuriuose ieškant Ariadnės siūlo išgyvenamas elegantiškos depresijos, primenančios amerikiečių dainininkės Lanos Del Rey dainas, ir sykiu vizualiai turtingo siaubo, artimo Davido Lyncho filmams, pojūtis.

Eilėraščių knyga turi netikėtą publikavimo istoriją – ji pasirodė internetinių knygų serijoje „Naujas vardas“. „Antrininkė“ neturi popierinio „kūno“, tik internetinį. Nelengva šį autorės žingsnį įvertinti vienareikšmiškai: viena vertus, poetė vengė viešumo, susireikšminimo, kurį sukuria įprastų „popierinių“ knygų pristatymai, kita vertus, konservatyvesniam skaitytojui norėtųsi rankomis liesti ir kitą – klasikinį, popierinį, kūnišką – eilėraščių rinkinio variantą, su kuriuo įmanoma sukurti intymų jutiminį (taktilinį) santykį. Vienaip ar kitaip, teigiamai vertintinas faktas, kad internetinio pavidalo dėka knyga pasiekiama užsienyje gyvenantiems lietuviams, tuo pačiu ir šių eilučių autoriui.

Įvadinis rinkinio eilėraštis – „koncertas“ – netiesiogiai pristato antrininkės temą: „jos griežia gyvenimą ‒ // neatskiriamos seserys / laikosi kartu / visuomet:“. Šiomis eilutėmis numanoma antrininkė pristatoma kaip sesuo, taigi to paties kraujo. Tik ar tokios pat pasaulėjautos? Ar toji sesuo – tik kūno, ar ir dvasios antrininkė? Teksto eigoje antrininkės dvigubinasi – atsiranda „mes“ (lyg veidrodinis „aš“ ir antrininkės atspindys), tačiau kas iš tiesų tie „mes“? Vieną iš galimų atsakymų diktuoja eilėraštis „pabaiga“: „(…) mes ‒ / motina ir aš – (…)“. O gal „mes“ – tai šizofreniška tikroji subjektės sąmonė, sudaryta iš veidrodinių duženų? Realioji „aš“, stebinti vaizduotės kūrinį? Kuri iš jų tikroji? Gal ta, kuri apsimeta tikrąja, tėra suskilusi, liguista savęs paties projekcija? Eilėraščio „koncertas“ pabaigoje mirties nebelieka, nes „aš“ ir jo kuriamos tapatybės projekcijos dvigubinasi, be perstojo šizofreniškai kurdamos identiteto karikatūras, neaiškias grimasas. „Aš“ pasimeta tarp veidų ir kaukių, nebeatskirdama realybės nuo fikcijos, kuriančiosios nuo sukurtosios. Dvasinė sumaištis subjektę priveda prie daugiaprasmių, įvairiaformių mirties patirčių.

Mirtis – tai išeitis, kurios nėra. Šiuo požiūriu mirtis yra pasaka (pirmosios rinkinio dalies pavadinimas: „pasakoms apie mirtį“), ji kuria iliuziją apie išeities, laisvės, kitokio (darnaus, nesuskilusio) pasaulio galimybę. „Antrininkės“ poetiniame pasaulyje pasaka turi ryškių siaubo elementų. Mintys apie grožį ir tyrumą tėra negailestinga dvasinės savižudybės forma: „baisios visos pabaigos / (…) jau greitai [tas caksėjimas ausyse] / gulbės raukšlėtais kaklais / ir plėvėtomis pėdom žąsų / mus suras ir praris“ (eil. „pasaka apie mirtį“). Subjektė, užuot ieškojusi išeities, laukia (kurdama savotiškai feministinę „Belaukiant Godo“ versiją), klausydamasi, kaip „virš galvos tartum girgžda ‒ / tai vėjy siūruoja sunki jos suknia“ (eil. „pyktis“), kartu sąmoningai suvokdama, kad laukime žiojėja „tamsios eketės“ (eil. „Baltas triukšmas“). Pasiklydimo, nusivylimo intonacijos ryškinamos gabalais krentančių debesų metafora (eil. „sala“).

Meilė Virginijos Kulvinskaitės/Cibarauskės tekstuose – dar viena iliuzija, šmėkščiojanti šaltu veidu ir spazmiškais tvinksniais. Ją mėginama apibrėžti, suvokti, savaip prisijaukinti, tačiau nesėkmingai ‒ ji taip ir lieka tolima ir neprieinama: „apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas, / veido atspindys juodame vandenyje ‒ / tai yra meilė – linkti į save, / klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais ‒ / o, tai yra meilė –„ (eil. „eketės lankymas“). Meilės fiziologiškumas, jusliškumas skeldėja, jis trupantis, dekonstruojantis save patį, nes kūno pojūtis – tai patirtis, kuria jau nebeįmanoma pasikliauti. Kūnas virtęs svetima, anonimiška medžiaga (tai liudija eilėraštis „oda“). Konfliktiškas, net destruktyvus subjektės, pristatančios save vyriškąja gimine, santykis su savo pačios kūnu, virtusiu kitu: „ir suvariau peilį / į saulės rezginį / ir pabėgau / palikęs kūną / kraujo baloje“ (eil. „bandymai palikti kūną“); „norėjau / saulės tarsi peilio / kuris rakinėtų mano kūną / ir gaikčiojančios daug / mėsos švelnumo“ (eil. „meilė“). Kūnas kaip kito buvimo įrodymas – lyg pamėklė: „ir seilių jūra, kuri visada, visada meluoja / kad yra dar kažkas / kad TAI stovi šalia / ir žvilgsniu glosto pakaušį / (…) bet kai atsisuku / ten nieko / visiškai nieko“ (eil. „ten nieko nėra“).

Motinos figūros svarbą išduoda antrosios rinkinio dalies pavadinimas („apie motiną“). Ji vaidina esminį vaidmenį, formuodama subjektės požiūrį į šeimą, namus, aplinką, neretai paženklintą tamsių spalvų: „spalio saulės glamonėjami / prasiveria pelėkautai // pro siūles / sunkias tamsa“ (eil. „šeima“). Jei mintys apie tėvą skatina tėvažudystės idėją, paprastai labiau būdingą vyrų-sūnų poezijai, motina subjektei asocijuojasi su tyliu buvimu šalia, skaudžiomis elipsėmis (skylės metafora eilėraštyje „norėti pavojinga“), pareiga, dvasine nelaisve ir bendryste: „tereikia užsimerkti / ir užimti paruoštą vietą // taip skausmingai lauktą augintą / taip preciziškai / sutvertą iš nieko // motiną / tupinčią virtuvėje / išlaisvinti iš savęs nei pelėkautų“. Kartu kyla idėja apie dukterį kaip veidrodinį motinos atspindį ar antrininkę (motinos bruožuose stengiamasi įžiūrėti save), savotišką patirčių paveldėtoją. Prisiminimais grįžti į praeitį – tai kankinti save, graužiantis ir graužiant kitą dėl galimų klaidų, dėl ambivalentiškų patirčių. Tad subjektės pasirinkimas – negrįžti atgal, „net jei kažką pamiršome“ (eil. „pabaiga“). Išsiskyrimas suvokiamas kaip nepakeičiama lemtis, kaip besikartojantis ritualas, kone prakeiksmas. Skiriamasi ne tik su numanomais mylimaisiais, bet ir su motina: „ji visuomet išvyksta anksti ryte –“ (eil. „pabaiga“).

Įdomus, ambivalentiškas gulbės vaizdinys (ypač jau cituotame eilėraštyje „pasaka apie mirtį“). Eilėraštyje „princesė anastasija palieka uostą“ princesė pristatoma kaip „puikybės gulbė iš stiklo ir plastiko“, „31-ame gimtadienyje“ pasirodo švelniai ironizuotas nuotakos, primenančios gulbę, palyginimas, o tekste „meilė“ minima šmaikšti detalė – moteris, avinti „gulbių pūkų šlepetes“.  Skirtingi gulbės įvaizdžiai siejami su skirtingais moteriškumo pavidalais – nuo sakralaus, švelnaus iki tamsaus, demoniško.

Šviesa Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pirmojoje knygoje šalta, negyva, apgaulinga, nepatikima (eilėraščiuose „baltas triukšmas“, „rytas parke“, „ten nieko nėra“, „mirtis kaime“, antrininkė“ ir kt.). Netikėjimą kitokio pasaulio buvimu, absurdo, tuštumos, sartriško egzistencinio šleikštulio pojūtį atskleidžia gotiški, niūrūs, dažnai atstumiantys gamtos, subjektę supančios aplinkos, aprašymai: „medžių lapai / juodi“ (eil. „pabaiga“); „kirmėlės / gelsvos kaip perlai / apkibę mane“ (eil. „ežytis“); „paukščių galvos beveidės“, „medžiai / meta tamsą žolėn ‒“ (eil. „rytas parke“); „buvo gegužės pradžia / saulė plieskė kaip velnias“ (eil. „šuo lučė“); „delną prispaudžiu / ties saulės rezginiu: atrodo, ten nieko nėra, vakuumas“ (eil. „mirtis kaime“); „virpėdami plečiasi / langų vyzdžiai“ (eil. „plyšys“); „duobės dugne / nebuvo šviesų nei angelėlių“ (eil. „pati sau motina“); „tolima, bet neišvengiama / grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias“ (eil. „eketės lankymas“). Viso rinkinio prasminius akcentus apibendrina trečioje dalyje pasirodantis saulės užtemimo vaizdinys, perteikiantis bendrą nuotaiką ir koktų santykį su aplinka (eil. „saulės užtemimas“).

„Antrininkės“ poetinį pasaulį persmelkia slogus, sukrečiantis, be jokių emocijų išgyvenamas vienatvės, atšiaurumo pojūtis: „mūsų niekas nepasitinka“, „jie apsimesdavo, kad laukė“ (eil. „pabaiga“); „pirmąkart tą vasarą / pajuntu šaltį“ (eil. „ežytis“). Individo izoliaciją nuo jį supančio pasaulio sustiprina nemalonus, bauginantis laiko jutimas: „laikrodis didelis / ir sunkus // ciferblato, padengto gelsva sutrūkinėjusia emale, centre / tamsus apskritimas / iš jo kyšo rodyklės“ (eil. „mano kryptim“). Žmogiško artumo, meilės vietoje atsivėrusią tuštumą mėginama užpildyti pamėkliškomis vizijomis, mirties grimasomis: „du vaikai / mirę prieš šimtus metų / stovi kiemo vidury“ (eil. „amžinybė“).

Prie neabejotinai stipriausių priskirčiau tokius rinkinio tekstus kaip „pabaiga“, „pasaka apie mirtį“, „plyšys“, „nedaiktiniai įrodymai: pelės“, „šeima“, „saulės užtemimas“, kurie pasižymi itin įtaigiu pesimizmu. Silpniausiems tekstams („mergaitės“, „norėti kūno“) stinga stiprios struktūros, taiklių metaforų, išbaigtų detalių, ryškiau kuriamos nuotaikos. Ypač gaila, kad rinkinys baigiamas silpnoku, perdėm ištęstu, neturinčiu griežtesnės struktūros eilėraščiu „Nekaltybės amžius, arba nauja pradžia kiekvieną dieną“.

Virginijos Kulvinskaitės / Cibarauskės pasaulis temstantis, kupinas šešėlių, konstrastų, juodumos. Meilė tokiame pasaulyje irgi virtusi tamsia, beforme dėme, neapibrėžiama, neturinčia kontūrų. Subjektės sąmonė, išgyvendama šviesą kaip vakuumą, intuityviai jaučia apokalipsės artėjimą. Apokalipsės nuojauta verčia subjektę šizofreniškai dvejintis, griebtis kaukių, žaisti su tapatybe, transformuoti prisiminimus, tokiu būdu mėginant išvengti akistatos su nepakeliama būties Tiesa. Kaip teigiama eilėraštyje „saulės užtemimas“, nuo tiesos apankama lyg tragedijose. Eilėraščių rinkinį „Antrininkė“ siūlyčiau skaitytojams, kurie nebijo apakti nuo tiesos ir klaidžiodami aklinuose būties labirintuose tikisi atrasti išgyvenimų dvynį (antrininką). Antrininko akivaizdoje sutrūkinėjusi, išsibarsčiusi egzistencinė patirtis įgyja formą ir naują pradžią, o subjektas geba užmegzti dialogą ne tik su pasauliu, bet ir su pasimetusiu savimi.

Virginijos Kulvinskaitės „Antrininkę“ galima rasti čia: https://naujasvardas.lt/knygos/virginija-kulvinskaite-antrininke-poezija/

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU