Pašėlęs pramoginis prancūzų kinas: Yann Gozlan

Filmo "Burn Out" afiša.
Filmo “Burn Out” afiša.

Pašėlęs pramoginis prancūzų kinas: Yann Gozlan

Karolis Baublys

Sukūręs du trilerius, pačioje šių metų pradžioje, sausio 3 d., prancūzų režisierius Yannas Gozlanas kino teatrų žiūrovams pristatė trečią kūrinį – veiksmo filmą Burn Out. Yannas Gozlanas nusipelno pagarbos vien dėl drąsos ir kūrybinių ambicijų: kurti žanrinį kiną Prancūzijoje – nelengva užduotis (jį sunku prodiusuoti dėl finansų stygiaus). Kaip galima spręsti iš anglakalbio naujojo filmo pavadinimo (angliškas pavadinimas – retas reiškinys etnocentriškumu pasižyminčioje prancūzų kultūroje), daug žadantis režisierius orientuojasi į užsienio žiūrovą ir tarptautinę kino rinką. Vietinė (prancūzų) kino kritika, vertindama antrąjį Yanno Gozlano filmą Idealus vyras (Un homme idéal; 2015), nebuvo nuolaidi ‒ kino žurnalistas Aurélienas Ferenczi scenarijuje aptiko nekoherentiškų įvykių. Kaip galėtume vertinti naująjį režisieriaus kūrinį Burn Out?

Pagrindinis filmo veikėjas Tony (François Civil), pasiruošęs motociklų lenktynėms.
Pagrindinis filmo veikėjas Tony (François Civil), pasiruošęs motociklų lenktynėms.

Šį sykį prancūzų režisierius visa galva pasineria į veiksmo filmui būdingos atmosferos kūrimą: jau nuo pirmųjų kadrų Burn Out įtampa žiūrovus prikausto prie kėdžių. Paprastai pašėlęs ritmas ir žiūrovo nepaleidžianti įtampa nėra stipriausi šiandieninio prancūzų kino bruožai, tad tokia pabrėžtinai įnirtinga pasakojimo eiga nustebina. Filme pasakojama apie 26-erių metų Tony (François Civil), pusę dienos dirbantį nelengvą krovėjo darbą, o likusį laiką skiriantį savo didžiajai aistrai – motociklų lenktynėms. Jo buvusiai mylimajai, sūnaus motinai Leylai (Manon Azem), įsivėlus į narkotikų prekeivių konfliktą ir įsiskolinus 50 000 eurų, Tony nusprendžia padėti – nuo šiol kiekvieną naktį jis privalo pristatyti nelegalų krovinį iš Olandijos į Prancūziją vietiniams mafijozams. Kelias ilgas, o Tony turi dvi valandas užduočiai įvykdyti. Čia ir prasideda velniškos lenktynės su policininkais ar gatvės bandziūgomis, suteikiančios žiūrovui gerą adrenalino dozę. Istorija galėtų baigtis itin niūriai, tačiau iš aklavietės Tony išgelbsti jo vaikystės draugas Moussa (Narcisse Mame) ‒ juodaodžių banditų grupės vadeiva.

 Tony (François Civil) pro stiklą stebi savo buvusią mylimąją Leylą.
Tony (François Civil) pro stiklą stebi savo buvusią mylimąją Leylą.

Žvelgdami į šį filmą atidžiai ir kritiškai, galėtume režisieriui prikišti stipriai suveržtos kino dramaturgijos ir psichologiškai motyvuotų charakterių stygių. Pavyzdžiui, taip ir lieka neaišku, kodėl Tony išsiskyrė su savo mylimąja Leyla. Vieno jųdviejų dialogo metu Leylos sviedžiama frazė, esą Tony visuomet rūpinosi tik savimi, o jo galvoje – vieni motociklai, mažai ką paaiškina ir lieka miglota. Tačiau akivaizdu, kad režisieriui ne tai rūpėjo. Didžiausias jo dėmesys buvo sutelktas į grynąjį veiksmą, atsisakant „mirusio laiko“ ir Tony paverčiant idealiu action hero.

Filmo techninė komanda nusipelno didelio įvertinimo už visapusišką, milimetrais niuansuotą filmo garsą. Garsiniai sprendimai išties stebina įvairove, išradingumu, rafinuotais niuansais. Filmo garsinis audinys niuansuojamas kiekvieno epizodo metu, preciziškai keičiant garso amplitudę: žiūrovas turi galimybę išgirsti, kaip keičiasi pagrindinio personažo garso percepcija, užsidėjus motociklininko šalmą, prisirijus narkotikų ar žiauriai sumuštam. Garsas atskleidžia supantį pasaulį kaip girdimą Tony, tokiu būdu techniškai jį pristatant kaip pagrindinį veikėją (ar istorijos lėmėją), nuo kurio pojūčių priklauso kino naratyvas.

 Tony po pavojingos ir nutrūktgalviškos nakties.
Tony po pavojingos ir nutrūktgalviškos nakties.

Yannas Gozlanas nenori kurti kino, izoliuoto nuo publikos, nuo visuomenės, kuri kuria ir atspindi šiuolaikinį pasaulį, kad ir koks niūrus, ciniškas ar neteisingas jis būtų. Pramoga nėra vien nerūpestingas laisvalaikio leidimo būdas, tai – tam tikra meno percepcijos forma, kuomet, užuot vertinus kritiškai, negatyviai, atstūmus kūrinį, menu mėgaujamasi, gardžiuojamasi visomis juslėmis. Tad užuot snobiškai atmetus Burn Out, siūlau pasiduoti pagundai, atsiduoti giliai užslėptiems vujaristiniams polinkiams ir pasinerti į nutrūktgalviškus vizualinius ir audityvinius malonumus, kuriuos žiūrovui dovanoja pramoginis prancūzų kinas.

Prarastojo Rojaus mitas pagal Lucą Guadagnino

Filmo "Vadink mane savo vardu" afiša Prancūzijos kino teatruose.
Filmo “Vadink mane savo vardu” afiša Prancūzijos kino teatruose.

Prarastojo Rojaus mitas pagal Lucą Guadagnino

Karolis Baublys

Yra kūrinių (knygų, filmų), kurie mus sukrečia nesugrąžinamai, perveria iki sunkiai apibūdinamų gelmių, iki mūsų buvimo pasaulyje tragizmo. Vienas iš tokių kūrinių – italų režisieriaus Luca Guadagnino drama Vadink mane savo vardu (Call Me by Your Name; 2017). Kaip reta teigiamo prancūzų kino kritikų įvertinimo sulaukęs filmas pasakoja apie palengva gimstančius jausmus tarp 17-ečio paauglio Elio, išsilavinusio, inteligentiško vaikino, kilusio iš intelektualų šeimos, turinčio rimtų gabumų muzikai (jį įkūnija natūralumu išsiskiriantis Timothée Chalamet), ir jauno mokslininko Oliverio (Armie Hammer), patrauklaus, vyriško, sportiško doktoranto, atvykusio iš Amerikos į Italiją pas savo archeologijos ir meno istorijos profesorių poną Perlmaną, Elio tėvą. Ir intelektualus, ir fiziškai akį traukiantis Oliveris, atitinkantis senovės graikų idealą – kalokagatiją,  nejučia ima žadinti vis dar tyro Elio geismus. Šešios savaitės gaivališkos gamtos apsuptyje virsta atskiru gyvenimu, sujungusiu du likimus ne tik vienai vasarai, bet ir visiems laikams.

Mylimieji - Elio (Timothée Chalamet) ir Oliveris (Armie Hammer) - skaidraus vasaros dangaus fone.
Mylimieji – Elio (Timothée Chalamet) ir Oliveris (Armie Hammer) – skaidraus vasaros dangaus fone.

Vertas dėmesio kritiškas ir kūrybiškas filmo scenaristo Jameso Ivory᾽io darbas su literatūriniu šaltiniu – to paties pavadinimo André Acimano romanu, išleistu 2007 metais. Jei romane istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš jau suaugusio Elio perspektyvos, kuris po daugelio metų prisimena ilgam jį sukrėtusią lemtingiausią savo gyvenimo vasarą, tai filme atsisakoma pasakotojo figūrą įkūnijančio balso už kadro, kaip ir pačios reminiscencijos idėjos, veiksmą tiesiogiai perkeliant į 1983-ųjų Šiaurės Italiją. Tokiu būdu André Acimano knygą struktūruojantis prisiminimas filme virsta dabartimi, išgyvenama čia ir dabar. Režisieriui, italų neorealizmui būdinga maniera pasitelkusiam tų metų muziką, aprangą, dekoro detales, pavyko įtikinamai perteikti laikmečio dvasią, išreikšti autentiškas personažų jausenas.

Įdėmus, švelniai melancholiškas Elio (Timothée Chalamet) žvilgsnis.
Įdėmus, švelniai melancholiškas Elio (Timothée Chalamet) žvilgsnis.

Pasakojimas plėtojamas lėtai, skiriant išskirtinį dėmesį įdėmiems, švelniai melancholiškiems Elio žvilgsniams, nukreiptiems į naują svečią, laikinai užėmusį jo kambarį. Bendri pasivaikščiojimai, buvimas šalia, dalijimasis kasdieniais valgiais ir samprotavimais palengva prisodrina XVII amžiaus vilos erdvę sunkiai apčiuopiamu intymumu. Luca Guadagnino pavyko erotizuoti pagrindinius veikėjus supančią Italijos gamtą, skendinčią akinančioje vasaros šviesoje. Tai – jaunystės laikas, skirtas mylėti, savitu būdu atkuriantis Prarastojo Rojaus mitą. Kartu tai – laikas prieš ŽIV epidemiją, kuomet LGBT asmenys tikėjo galėsiantys be papildomų komplikacijų įtikinti visuomenę gebėjimu mylėti.

Pirmas Elio ir Oliverio pasivaikščiojimas po apylinkes, šviečiant kaitriai itališkos vasaros saulei.
Pirmas Elio ir Oliverio pasivaikščiojimas po apylinkes, šviečiant kaitriai itališkos vasaros saulei.

Vadink mane savo vardu – tai išjaustas, išgyventas filmas, kuriantis itin intymų santykį su žiūrovu, kuris nejučia panardinamas į savo paties praeitį, ‒ tą akimirką, kai lydimi įdėmių žvilgsnių ir iškalbingai skaudžios tylos nejučia gimsta jausmai. Dialogų filme nedaug, žodis talpus, tarpstantis erdvėje, kur tyla išreiskia tai, ko žodžiais išreikšti neįmanoma. Kaip teigia prancūzų kino apžvalgininkė Constance Jamet, Vadink mane savo vardu toli pralenkia tipišką karingą queer kiną: tai ‒ universali istorija apie meilės misteriją, apie būtinybę gyventi ir jausti. Filmas pakeri itin subtilia pasakojimo maniera (kartkartėmis primenančia  Luchino Visconti estetiką), kurioje nėra nei perdėto sentimentalumo, nei pompastiško dramatizmo. Žiūrovas stebi natūralią jausmų raidą, sužavinčią išmintingu paprastumu, trapiu grožiu, jautrumu.

Filmo pavadinimas – nuoroda į vieną iš poetiškiausių – Elio ir Oliverio fizinio suartėjimo – scenų, kuomet Oliveris tyliai sušnabžda mylimajam: „Vadink mane savo vardu, ir aš tave vadinsiu savuoju“. Tokiu būdu Oliveris tapo Elio, o Elio – Oliveriu. Kuomet paskutinėje scenoje, žiemai pakeitus vasarą, po ilgos tylos Elio sulaukia Oliverio skambučio ir neištvėręs pavadina mylimajį savo vardu, Oliveris po gilaus atodūsio kaip patvirtinimą vis dar egzistuojantiems jausmams, pabrėždamas kiekvieną žodį, prisipažįsta: „Oliveri… Aš viską prisimenu…“ Gyvenimo vaga tvarko įvykius kaip nori, tačiau ji nepajėgi nugramzdinti į užmarštį to, kas buvo gražiausia, ‒ du žmones netikėtai susiejusių jausmų vieną saulėtą vasarą.

Oliveris ir Elio prieš atsargų prisipažinimą meilėje, apgaubti ryškios vasaros šviesos.
Oliveris ir Elio prieš atsargų prisipažinimą meilėje, apgaubti ryškios vasaros šviesos.

Išminties, savotiškos stoiškos dvasios istorijai suteikia išsilavinusių Elio tėvų – poliglotės motinos (Amira Casar) ir kiekvieną žodį pasveriančio, įžvalgaus, apsiskaičiusio tėvo (Michael Stuhlbarg) paveikslai. Tad ir pats Elio, užaugęs meną mylinčių intelektualų šeimoje, ryškinamas kaip jautrus eruditas, laisvai kalbantis trimis kalbomis (anglų, prancūzų ir italų), išmanantis istoriją, acheologiją, muzikologiją.

Bene meniškiausia ir labiausiai sukrečianti ‒ paskutinioji filmo scena, kuomet kamera ilgai fiksuoja palengva drėkstantį instrospektyvų Elio žvilgsnį stambiu planu, apgaubtą švelnios liepsnojančio  židinio šviesos. Elio yra čia ir dabar sykiu būdamas ten, kadaise. Sukuriamas įspūdis lyg filmas baigtųsi ties ta vieta, kur prasideda knyga – André Acimano romanas, kuriame pagrindinis veikėjas, praėjus daugeliui metų, prisimena jį sukrėtusios vasaros išgyvenimus.

Vadink mane savo vardu – tai svajinga ir karti pirmosios meilės istorija, iškelianti universalias žmogiškąjį tragizmą apibūdinančias kategorijas: atrasti, mylėti, prarasti. Ne viskas gyvenime klostosi taip, kaip mes norėtume, tačiau, kaip teigia Elio tėvas, reikia išmokti branginti tai, kas mums nutinka gražiausio, ir neleisti skausmui užvaldyti širdies. Ir labai subtilus, ir inteligentiškas, ir išmintingas filmas. Gražus kaip pirmoji meilė.

Paskutinysis filmo kadras, fiksuojantis drėkstantį introspektyvų Elio žvilgsnį. Židinio liepsnos atšvaitai virš veido metaforiškai įkūnija praėjusios vasaros prisiminimus.
Paskutinysis filmo kadras, fiksuojantis drėkstantį introspektyvų Elio žvilgsnį. Židinio liepsnos atšvaitai virš veido metaforiškai įkūnija praėjusios vasaros prisiminimus.

 

Aušrinė Kurgonaitė. Miesto gidas

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinė Kurgonaitė, IV a klasė

Kauno rajono savivaldybės Garliavos Jonučių gimnazija

Borutaičių draugija

Miesto gidas

 

Įvadas

Aš nesakysiu, ar tai Vilnius, Kaunas, Pakruojis, Stokholmas ar Berlynas.

Aš nesakysiu, kas tai, bet neuždengsiu akių ir nuspręsi pats, kol vedžiosiu tave po savo miestą.

Tu būsi mano miesto žmogus. Būsi turistas. Aš būsiu tavo vedlys – tampysiu po urbanistinius išgyvenimus. O tu pakentėsi. Ir išeisi nebe toks, koks atėjai.

Nes miestas – atskiras organizmas. Grįši kitoks, lyg po panardymo gličiomis kosmoso monstro venomis.

 Istorija

Prieš atvykstant į savo atostogų tikslą, turistui rekomenduojama pasidomėti vietovės istorija. Seni padavimai, legendos, vietinių pasakojimai gali atskleisti daug įdomių, dar niekur negirdėtų faktų apie apylinkes.

 Du tūkstančiai penktieji

Atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių nagų. Nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. Mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. Bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) ‒ kalbuosi su draugais. Bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. Randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. Nutylam. Pusę minutės.

Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėm stovėti vartuose, apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervinom – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

Tuoj lipsim lauk. Ir bėgsim ‒ kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. Gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika. Plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. Sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. Bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. Ta galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. Tuoj lipsim lauk.

Nes mes gyvi. Dar gyvi. Ir tuoj lipsim lauk.

 Demografija

Verta praplėsti savo akiratį ir pasidomėti, kokio amžiaus, profesijų ir išsilavinimo žmonės daugiausia gyvena mieste, kuriame apsistosite.

 Kolekcija

Gaudžiau paskutines rudens išdavas. Šioje vietoje daug nuostabių tarpukario pastatų.

Viename iš nedidelių apsmurgusių kiemų prie manęs priėjo močiutė:

‒ Ką čia fotografuojat?

‒ Balkonus. Raudonas gėles balkonuose.

‒ Mm. Mano tai tas pats viršutinis. Daugiausia saulės gauna.

Vyras klausėsi, kaip autobuse kalbėjomės apie alkoholį. Nenorim nuvemtų kampų per gimtadienį. Žema, šlykštu. Jam ši tema, pasirodo, buvo aktuali:

‒ Nieko blogo vemt, taip smagiau. Pavemi ir toliau geri.

Jo veido fizinė būklė paliudijo, kad toks ciklas jam gerai pažįstamas.

Didelis ūgis ir proporcingas kūnas. Ant plačių pečių gražiai krentanti plona tiesaus kirpimo juoda striukė, idealiai sušukuoti plaukai (pavydžiu), žydros akys su ilgomis blakstienomis, švariai nuskustas smakras ir labai simetriškas veidas.

Labai neįdomu.

Vidury kaktos – raudonas spuogas, bet net jis neužgožė tobulumo.

Labai neįdomu.

Tada jis prašneko – truputį šveplai, nerišliai tardamas r raidę ir sakydamas s ir š truputį per daug iškišdamas liežuvį.

Pasidarė įdomiau.

Mokyklos valgykla. Šiandien joje sutikau tikrą lietuvį berniuką. „Lietuvis“ ‒ tokia buvo pirma mintis, kai jį pamačiau, nors visi pusantro tūkstančio mokinių mūsų mokykloje lietuviai. Gal ta nedidelė, kaulėta, ryškaus žandikaulio, į šonus ištęsta galva su truputį atlėpusiomis ausimis. Gal tie pilkai rudi plaukai.

Iš prisiminimų pakilo Šaltenis, Račickas ir visi jų Zuikos, Liukos ir cukrūs.

Linkolnas. Šeštame autobuse sėdėjo Linkolnas šiek tiek išsprogusiomis žydromis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu.

Tik be žandenų.

Ir skaitė „Lietuvos rytą“.

Data: 2017 spalis

Subjektas: 8‒75 metų amžiaus visuomenės atstovai

Žemėlapis

Miestas pasižymi ypatingu išdėstymu. Čia gyvenamieji plotai suskirstyti į rajonus pagal gyventojų jausmus.

 Šilainiai

Žmonės, užaugę arba gyvenantys Šilainiuose, sako, kad, nors ši vieta atrodo nykiai, ji turi savo žavesio. Aš niekada negyvenau blokiniame bute ir nežinau, ar tai tiesa. Manęs nežavi ši vieta, bet tos specifinės nuotaikos vis tiek ieškau.

Aidas. Ne toks, kai garso bangos atsimuša nuo natūraliai grublėtų uolų ar antro ežero šlaito. Tai nemalonus, niežtintis aidas, kuris, rodos, niekada nesibaigia, – amžinai trankosi tarp idealiai lygių, aukštų, šaltų, pilkų daugiabučių sienų devynkampio. Garsas suka ratus ir beviltiškai bando surasti išėjimą.

Centre to devynkampio, kaip kreida nubrėžto apeiginio rato nuo piktų dvasių, – vaikų žaidimų aikštelė. Vaikai su ryškiais trikotažiniais treningais, sovietinių laikų apsitrynusių dažų metalinės konstrukcijos, tariamai tinkamos vaikų žaidimams. Tėvai ir seneliai, susikišę rankas į kišenes, žvarbdami rudens vėjyje – devynkampis ne tik kad neapsaugo nuo skersvėjų, jis juos pasigauna ir uždaro savyje kartu su aidu – suka ratus aplink jauniklius. Blizgantys mergaičių rankinukai, „Kubo“ parduotuvė ir ryškiomis spalvomis blyksintys riedžiai. Ko tikrai neįsivaizduočiau Šilainių vaikų žaidimų aikštelėje, tai riedžių. Bet jie čia – ir vaikai, ir seneliai, ir riedžiai. Ir jų visų aidas.

O savo aido čia negirdžiu. Ir pasijuntu besanti už apeiginio devynkampio ribų. Svetima, pikta dvasia, bandanti išanalizuoti ir suteršti savarankišką mikrosistemą.

 Infrastruktūra

Ypatinga, moderni infrastruktūra: tai ne tik autobusai, modernūs taksi, tramvajai, bet ir elektra varomi metro. Šiuo metu valdžia imasi visų priemonių, kad išvalytų stotis nuo nepageidaujamų visuomenės sluoksnių, ir tiek vietiniams, tiek turistams keliauti būtų patogu.

 Ji apsivilkusi raudonus treningus

Ūžimas, niekada nesibaigiantis ūžimas ir žviegiantys, visada laiku sustojantys ratai, apglėbę nudėvėtus bėgius. Ūžimas ir žviegimas, tada vėl ūžimas. Ir žviegimas. Pralekiančių metro vagonų sukeliamas vėjas būna malonus. Toks švelnus ir sterilus. Čia, po žeme, niekada nebūna vėtrų, dulksnos ar sniego, tik švelnus ir švarus vėjelis.

Minučių, sekundžių tikslumas. Visada viskas apskaičiuota. Vėluoti – žmogiškas bruožas, todėl metro niekada nevėluoja.

Aš šį kartą nežmogiškai punktuali. Nuskanavusi kortelę, praėjusi vartus, prasibrovusi pro kelis lėtus ir pasimetusius žmones nusileidžiu laiptais žemyn į stotį. Palaukiu trisdešimt sekundžių ir bėgiai ima virpėti. Po penkių sekundžių veidą ima glostyti vėjelis, o dar po penkių – traukinys sustoja ir įlipu.

Keletą kartų per savaitę traukiniuose matau išmaldos prašančius žmones. Daugiausia tai tamsaus gymio, čigoniškos išvaizdos žmonės ir, keista, dažniausiai jie jauni. Eina per vagonus ir stabteli prie kiekvieno žmogaus ištiesę nešvarų delną ar aptrintą McDonald‘s puodelį, tikėdamiesi monetos. Dažnai kažką gailiai vapa. Taip ir šį kartą – jaunas tamsiaodis vyras ryškiai raudonais treningais eina prašyti išmaldos. Matau jį, vaikštantį po tolimesnį vagoną, ir žinau, kad greitai pasieks maniškį. Ten niekas jam nieko nedavė. Ateina į mūsų vagoną. Eina nuo žmogaus prie žmogaus, tomis pačiomis bukomis, jau pripratusiomis akimis bando pagauti kiekvieno sėdinčiojo žvilgsnį – ieško gailestingumo, o gal sąžinės graužaties. Nė vienas nieko neįmeta į murziną žvanginamą maišelį su keliomis monetomis, nė vienas neišsiduoda, kad iš viso mato žmogų. Kai jis priartėja prie manęs, žiūriu tiesiai priešais save, apsimetu, kad ir aš nematau. Prie to jis pripratęs, nusisuka ir eina toliau. Nevalingai atsisuku pažiūrėti, ar tikrai nuėjo. Taip, tikrai, eina toliau ir maišelį krato jau kitų žmonių panosėse.

‒ Šlykštu žiūrėti, ‒ angliškai sako kažkoks pagyvenęs vyras savo jaunesniam pašnekovui. – Visi apsimeta, kad jo nemato. Gali stebėti, kaip kiekvieno akys staiga pasidaro stiklinės ir valkata lyg neegzistuoja iš viso. O kai nueina, griežtą žvilgsnį atsargiai nusuka, kad nužiūrėtų, kaip apsirengusi jų sąžinė.

Senis suprunkščia ir nusisuka į langą, o jo pašnekovas supratingai linksi galva.

Nemačiau, kad jis būtų davęs pinigų elgetai.

Kokie žmonės bjaurūs, pagalvoju.

 Kultūra

Kultūrinis gyvenimas – neatsiejama modernaus miestiečio gyvenimo dalis. Su įvairiomis meninėmis išraiškomis jis susiduria kasdien.

 Įgyvendinta pjesė

Teatras. Didysis Antikos palikimas. Visas nežmoniškas žmogaus savybes išlaisvinanti jėga. Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą. Šekspyro hamletai ir lyrai stovi krūtines išpūtę scenų viduriuose. Škėmos ir Čechovo su gyvenimu nesusitvarkantys savižudžiai draskosi užkulisų grandinėmis pakeltuose narvuose. Modernios provokacijos keiksmažodžiais, vyriškomis moterimis ir moteriškais vyrais, rekvizitais išmėtomos po visą salę. Hipsteriai, aimanuojantys negavę lieso pieno į savo pumpkin spice latte Laisvės alėjos kavinukėje, kuri atsidarė prieš du mėnesius, bet savo Facebook‘o puslapį turėjo jau prieš pusę metų. Šešiolikmetės plačiomis laisvomis kelnėmis, megztiniais aukštais kaklais ir verstos odos švarkais rūko šalia trijų aukštų galerijos. Merginos susikaupusios, kad išlaikytų negyvą, gyvenimo mačiusį žvilgsnį. Per metų metus trukusias karinių kompiuterinių žaidimų pratybas ir pornografijos žiūrėjimą ištreniruoti rimti veidai jaunuolių su beveik identiškomis tamsiai mėlynomis striukėmis, panašiomis į šiukšlių maišus. Vaikinai plaukia nepajudinami, penki šeši vienoje grupėje, kad neleistų nė vienam žmoniškai praeiti. Supermama, cenzūruota kalba ujanti tirtantį spuoguotą studentą padavėją, nes Coca-Cola, kurią jis atnešė dabar įžūliai besišypsančiam vaikui išbučiuotu užpakaliuku, yra per šalta.

Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą.

Laukiu eilėje ir jaučiu kylantį nerimą. Tą malonų, bet kartu gąsdinantį, pavojingą virpuliuką, kurį jauti, kai bijai lipti ant scenos, bet tuo pat metu ir labai nori. Aš laukiu prie Maximos informacijos kasos, nes man reikia grąžinti nekokybišką čia pirktą sąsiuvinį. Indų kilmės studentui prieš mane reikia Ačiū kortelės. Plikti pradėjusiam trisdešimtmečiui, stovinčiam prieš studentą, reikia stipriausių LD cigarečių. Nors jos pačios to nesupranta, trims blakstienomis šlamančioms mergelėms anoje prekystalio pusėje reikia pasididinti intelekto lygį.

Cigaretės parduodamos, ateina pusantro metro ūgio indo eilė. Kaip su juo bendrauti, mergelės nelabai žino. Viena imasi reikalo ir demonstruoja anglų kalbos žinias:

‒ Nau kortel! – pasako triskart garsiau negu bendraudama su kitais klientais.

Antroji susigriebia – bet taigi yra tų kortelių, duosim. Padeda popierinę formą ant stalo ir pradeda ieškoti kažkokių kodų. Liepia indui palaukti. Paima mano sąsiuvinį ir, man pasakius, kad noriu jį pakeisti, pradeda telefoninių skambučių maratoną. Ir mane nustumia palaukti. Tęsia cigarečių prekybą.

Su indu kalbamės. Čia niekas nekalba angliškai, pasiguodžia jis. Kad jos nelabai ir lietuviškai moka kalbėti, atsakau. Mokaisi? Mokausi. Studijuoji? Studijuoju. Visa tai juokinga. Taip, tikrai. Lauke šalta? Apie nulį. Oo, nutęsia ir pasipurto.

Indas karšto kraujo, trypčioja ir galiausiai paklausia vienos iš mergelių lietuviškai, su smagiu indišku akcentu:

‒ Viskas gerai?

Mergelė, stovinti per keturiasdešimt centimetrų nuo jo, nereaguoja.

Studentas atsisuka į mane ir sako:

‒ Viskas negerai.

Po dvidešimties minučių tyrimo mano sąsiuvinio byla išaiškinama:

‒ Nu ne… Nepriimam. Nu, ką žinau, būtumėt iš karto atėjus, tai gal… O dabar…

Aš irgi nešalto kraujo, todėl atsakau:

‒ Gerai, žodžiu, duokit, ‒ garsiai tęsiu, ‒ ir šitiek laiko reikėjo, kad pasakytumėt, kad nepriimsit.

Mergelė, reakcijos kaip žirafa, ištiesia ranką su pirkimo kvitu, kurį, jai nespėjus susigaudyti, aš teatrališkai išplėšiu ir skiemenuodama per dantis ištariu:

‒ A-čiū.

Dabar ji jau susigaudė. Mėgdžiodama mano manierą, atsako:

‒ Pra-šom.

Aš plačiai apsisuku spoksant cigarečių pirkėjams ir komunalinių mokesčių sumokėti atėjusiems ir galiausiai dar metu savo likimo broliui indui:

‒ Tau reikės laukti dar dvidešimt minučių, ir vis tiek tikriausiai negausi savo kortelės. Eik namo. Bus tik dar šalčiau. Viso gero.

Indui palydint mane scenai tinkama nusivylimo aimana, su sulamdytu sąsiuviniu po pažasčia aš išeinu.

Ak, tas nuslūgstantis virpulys, kurį ką tik maskavai po paryškinta drąsa, kurį dabar gali išleisti kartu su atodūsiu, nes niekas nebežiūri.

Gerai, kad nepirkau cigarečių. Nebūtų taip smagiai išėję.

 Šventės

Mieste, kaip ir visoje šalyje, švenčiamos pagrindinės valstybinės šventės, taip pat tęsiama daugelio senovinių švenčių tradicija. Tačiau būdai, kuriais vietiniai švenčia šias šventes, – unikalūs ir niekur kitur nesutinkami.

 Pagiringos spalvos

Poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. Paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. Nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes, ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. Laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

‒ Ė, į ką spoksai? Lipam, ‒ pasakė Vladikas.

Raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. Įlipę per galines duris sėdom pačiame gale.

Praėjusią naktį miegojom dvi valandas. Naktį prieš tai – keturias. Kaip ir dar ankstesnę naktį. Vis dėlto bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga švęsti Motinos dieną. Simboliškai, žinoma, su draugais. Buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

Nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. Galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

Įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. Neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. Senis šypsojosi. Jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. Kai buvau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet kartu, žiūrint į juos, kažką pradėdavo skaudėti. Toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. Pamačius senį, debesys, dengiantys mano galvą ir akis, truputį prasisklaidė. Sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys tapo skaidrios ir mačiau jau pro švelnią melsvą šviesą. Buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. Gvazdikai senio rankose buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir sužvengė:

‒ Ant kapo.

Atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. Susivokiau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. Galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaivi ir kažkas į ją įdūrė. Akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. Užsimerkiau ir po vokais radau juoda.

Jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

Kartais taip noriu nejausti. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau juodos. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau nieko.

Atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

‒ Jo! Cha, kapo…

Giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko seilių ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.

 Religija

Mieste kiekvienas turi savo dievą ir niekieno dievai netrukdo kitų dievams. 

 Miesto sienų tikyba

Miesto sienos tiki astrologine energetika. Miesto sienos tiki, kad žmogus spinduliuoja vienokią ar kitokią energiją. Tiki, kad ta energija paveikia aplinką. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija. Miesto sienos pagauna žmogaus energiją. Ir perduoda ją kitam. Tik gal truputį kitaip.

Miesto sienos tiki buitine moteriškės storu užpakaliu energetika. Jos energetika irgi stora – ne didelė, ne didi, o stora: ta energetika verčia stumdyti žmones eilėse prie kasų, ant prekių takelio išrikiavus „Cento“ batoną, grietinės indelius ir daktarišką dešrą. Ji verčia atkakliai derėtis dėl pėdkelnių kainos turguje ir nesisveikinti su autobusų vairuotojais. Miesto sienomis ši moteriškė savo mintyse bjaurisi – tokios jos apsilaupiusios, benamių apšlapintos ir paauglių apspjaudytos. O sienos jaučia moters bjaurastį. Ir tyli.

Miesto sienos prijaučia žaismingai vaikų energetikai. Jos apsimeta esančios išdidžios, bet iš tikrųjų visai nesipriešina, kai vaikigaliai nupurškia flakoniniais dažais jų fasadus su kvailais užrašais. Netvarkinga, negražu, bet joms pačioms taip arti širdies. Sienos mėgsta tatuiruotes.

Miesto sienos tiki chaotiška nusususio menininko energetika, ir ši energetika joms patinka. Jos mėgsta, kaip menininkas blizgina akimis, tyrinėja kiekvieną jų kampą lyg moters kūną. Jusdamos artėjantį besibastantį gatvėmis menininką, sienos pasitempia – dar truputį patrupa tinkamą akimirką, kad tinko gabalėliai nubirtų žmogui po kojomis, dar prisišaukia kelis papildomus balandžius ant atbrailos, kad paburkuotų. O menininkas eina, murmėdamas į apšepusią barzdą, ir negali atsigrožėti apšlapintų sienų grožiu.

Diena iš dienos stebėdamos kiekvieną, praeinantį pro jas, miesto sienos patiki žmogumi, gebančiu dėti plytą prie plytos ir statyti sienas.

 Tradicijos

Senovėje, kai žmonės dar meldėsi pagonių dievams, susiformavo specifiniai apeiginiai ritualai, vis dar gyvuojantys ir tarp šiuolaikinio miesto sienų.

 Laidojimo apeigos

Man liūdna, kai pervilkinėju patalynę: gedžiu savo odos atplaišų, kurių jau niekada nebesutiksiu, nes jos paskęs skalbimo mašinos centrifugoje. Man liūdna, kai prisipylinėju kuro į savo dvylikametę mašiną, nes po mėnesio vėl reikės pilti iš naujo. Širdį spaudžia, kai visą dieną mirštu per pertraukas, noriu dingti iš mokyklos. Staiga mane paleidžia po trijų pamokų. Ir kažkas ne taip. Per lengva. Man liūdna, kai randu pašto dėžutėje naują žurnalo numerį, nes žinau, kad vis tiek jo neperskaitysiu. Kai pagaliau prisėsiu, bus praėjęs pusmetis, ir skaitydama straipsnius apie jau praėjusias ir užmirštas parodas neišvengiamai užmigsiu.

Mėgstu susikurti gedulą.

Tikėdamasi, kad galbūt taip apsisaugosiu nuo netikėto jo puolimo.

 Gyvūnų rūšys

Tarp daugiaaukščių ir prekybos centrų geba įsiskverbti ir lopinėliai gamtos. Turistas, besidžiaugdamas saulės spinduliais ir liepų lajų pavėsiais, turėtų nepamiršti, kad čia laksto įvairių gyvūnų. Kai kurių rūšių rekomenduojama pasisaugoti.

 Vengtini gyviai

Ir ryte jie apsirengs savo viešas drapanas – moterys plačias kelnes, vyrai – itin aptemptas, diržais suvarstytas palaidines, šešiais dydžiais per didelius marškinius, nusiburbuliavusius, iš skuduryno ištrauktus, dvidešimtą amžių menančius sportinius marškinėlius. Apsiaus kerzus arba rožines pūkuotas šlepetes, ant kaklo pasikabins nuo vartų pavogtą grandinę, senos stalinės lempos laidą su kištuku, į marškinių kišenę įsimes raudoną dantų šepetėlį, į ausis įsisegs po didelį siuvėjos žiogelį. Žmonės gatvėje spoksos, o jie šypsosis (ne po nosimi, taip nelabai temoka), nes nė vienas iš praeivių nežino, kad mato tik cenzūruotą, N-7 ženklu žymėtą šitų padarų versiją ir nė įsivaizduoti nedrįsta, kaip jie atrodo iš tikrųjų – kaip jie atrodo naktį. Padarai šypsosis, nes supras, kokią malonę suteikia ir kaip apsaugo jautrią normalaus žmogaus galvą.

Ir žinos, kad tas normalus žmogus, patekęs į nakties ringą, būtų visiškai beginklis ir pralaimėtų kovą pirmame raunde. Pralaimėtų ir amžiams būtų įtrauktas į tą pralaimėtojų liūną – jau niekada neištrintų genetiniuose koduose užslėpto potraukio paprastai akiai nematomiems užkaboriams, skersgatviams, rūsiams, klubams, plotams, butams; jau niekada neišplautų smegenų nuo žiaugčiojančio reivo ritmo; jau niekada nebeišmoktų vėl gėdytis viso didelio nuogo savo kūno. Jis taptų dalimi nakties, tos, kuriai pralaimėjo.

O dieną šypsotųsi. Tik ne po nosimi, nes taip nelabai temokėtų.

 Naktinis gyvenimas

Aplankius muziejus ir miesto parkus ateina vakaras, kai norisi atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laiką. Šis miestas pasižymi dideliu barų ir klubų pasirinkimu.

 Ant juodo kalno

Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

Blyksėjimas įšaldo judesius. Sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. Nieko nebelieka. Kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokios kombinacijos. Niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. Keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. Mes ir esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. Nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

Karšta. Liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. Čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. Jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios, ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. Nevienodos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. Tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj, ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. Per sekundės dalį jos apskrieja visą salę lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. Paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

Viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. Bangų interferencija, sukelta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. Bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir į įdubusius tarpus tarp šonkaulių. Varva, teka ir laša. Mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. Mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. Mes – besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. Deguonį išnešioja muzika.

Lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. Ji blankiai pilka, o gal mėlyna. Mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. Pirštų pagalvėlės kažkaip išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. Rankos nejučia paleido būgnų lazdeles. Tik niekas nematė, niekas nežino. Kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

Tik visi išėjo po vieną. Net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

 Pabaigos žodis

 Dabar tu – nebe turistas.

Tu – mano miesto žmogus.

Tu – mano žmogaus miestas.

Tu – mano miestas-žmogus.

Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Sapniška odė kitoniškumui: vandeninės Guillermo del Toro vizijos

Guillermo del Toro naujojo filmo "Vandens forma" afiša.
Guillermo del Toro naujojo filmo “Vandens forma” afiša.

Sapniška odė kitoniškumui: vandeninės Guillermo del Toro vizijos

Karolis Baublys

Meksikiečių režisierius Guillermo del Toro jau seniai stebina neišsenkančia kinematografine vaizduote, meile monstrams ir kitiems visuomenės atstumtiesiems, nepriklausantiems oficialiai sistemai. Naujasis jo filmas Vandens forma (The Shape of Water; 2017), atiduodantis pagarbą Jacko Arnoldo siaubo filmui Būtybė iš Juodosios lagūnos (1954), – tai moderni ir humanistinė pasaka suaugusiems, balansuojanti tarp muzikinės komedijos, fantastinio trilerio, dramos ir vizualaus eksperimento. Žanro ribų išplovimas, kuriantis dialogą su hibridinėmis šiuolaikinio meno formomis, – vienas iš stipriausių naujojo režisieriaus filmo aspektų.

Erdvėlaikio lygmenyje žiūrovai stebi vienos JAV provincijos gyvenimą Šaltojo karo metais (apie 1960-uosius). Tų metų JAV režisierius mato kaip draskomą ryškių prieštaravimų: viena vertus, retro stilius kuria nostalgiško laikmečio viziją (šis įspūdis ypač ryškinamas per garsinius sprendimus, kurtus prancūzų kino kompozitoriaus Alexandre’o Desplat), kita vertus, už fasadinių poetizmų ryškėja rasizmu, mizoginija ir vartotojiškos gyvensenos principais grįstos visuomenės paveikslas, ypač pabrėžiamas per antiherojaus Richardo Stricklando charakterį, virtuoziškai įkūnytą amerikiečių aktoriaus Michaelio Shannono.

Jacko Arnoldo siaubo filmas "Būtybė iš Juodosios lagūnos" (1954) - vienas iš pirmųjų Guillermo del Toro kino atsiminimų - tapo atspirties tašku kuriant "Vandens formą" (2017).
Jacko Arnoldo siaubo filmas “Būtybė iš Juodosios lagūnos” (1954) – vienas iš pirmųjų Guillermo del Toro kino atsiminimų – tapo atspirties tašku kuriant “Vandens formą” (2017).

Kaip ir ankstesniuosius režisieriaus kūrybinius darbus (Hellboy ar Pano labirintą), Vandens formą galima apibūdinti kaip odę kitoniškumui: herojus šiuose filmuose – visuomenės atstumtasis, ištremtasis, prakeiktasis. Pagrindinė veikėja Elisa (britų aktorė Sally Hawkins) – nebylė, dirbanti valytoja slaptoje valstybės laboratorijoje. Vieninteliai jos draugai – vienišas penkiasdešimtmetis homoseksualas Giles (Richardas Jenkinsas) ir juodaodė kolegė Zelda (puikus Octavios Spencer vaidmuo!) – marginalai, akivaizdžiai nepritampantys juos supančioje visuomenėje. Elisos susidūrimas su keista vandens būtybe – slaptu valstybės eksperimentu ‒ nesugrąžinamai sukrečia jos gyvenimą – ji įsimyli. Jungiami kitoniškumo, jiedu mėgina atrasti harmoningą būvį vandens formų pasaulyje.

Pagrindinė filmo herojė vieniša nebylė Elisa (Sally Hawkins).
Pagrindinė filmo herojė vieniša nebylė Elisa (Sally Hawkins).

Nuo pat pirmųjų kadrų Guillermo del Toro kuria autentišką fantastinį, poetinį ir onirinį pasaulį, būdingą tik jam vienam. Jį ženklina prietemoje skendinčios erdvės, seni laikrodžiai, monstrišką būvį išduodančios formos. Vizuali kino kalba, grindžiama savita vandens kaip materijos struktūra, pasakojimo erdvę kuria dviejų spalvų – mėlynos ir žalios ‒ plastiškų konfigūracijų principu. Jei naratyvo lygmenyje filmas atrodo gana paprastas, reikėtų rimtai pasidomėti norint atrasti labiau rafinuotą kūrinį formos lygmenyje ‒ režisierius sugebėjo atrasti itin idomių vizualinių sprendimų, iš naujo užklausiančių vandens kaip ypač jautrios kino materijos galimybes šiuolaikiniame mene. Vanduo, realybėje neturintis apibrėžtos formos, filme kūrybiškai konstruojamas, dekonstruojamas, (per)pinamas ir minkomas lyg molis. Net mažas lietaus lašas čia virsta idėjų generavimo centru, verčiančiu susimąstyti apie šiuolaikinių kino technologijų įtaką kinematografinei estetikai. Filmas primena prancūzų kino teoretiko Jeano Louiso Scheferio idėją, esą vaizdas iš esmės yra vandeninės prigimties, modeliuojamas vandeniu. Vanduo filme yra iškalbingiausia kalba, užpildanti prasmių formavimosi tarpus, plyšius, atsiradusius dėl per ilgai trukusios tylos, kurioje užstrigo jautri ir vieniša Elisos širdis. Pati Elisa filme primena vandeninę būtybę, moterį-žuvį, kadaise rastą vandenyje, šalia upės. Tad ir jos jausmai žmogui-amfibijai grįsti prigimtiniu artumu vandens stichijai.

Vandens stichiją įkūnijančių spalvų (mėlynos ir žalios) konfigūracijos nuosekliai lydi kiekviena filmo kadrą.
Vandens stichiją įkūnijančių spalvų (mėlynos ir žalios) konfigūracijos nuosekliai lydi kiekviena filmo kadrą.

Vandens forma leidžia meksikiečių kino režisierių Guillermo del Toro vadinti kino eksperimentatoriumi ir vizionieriumi. Jo kuriamas savitas mįslingas pasaulis, pagrįstas siaubo filmų poetika, persmelktas daugiaplanių idėjų: humanizmas čia persipina su lyrizmu, žaidimas spalvų, linijų, formų polifonija – su apmąstymais apie nepakantos ir žiaurumo prigimtį visuomenėje. Vandens formos režisierius deklaruoja meilę politiniam kinui ‒ vienai iš populiariausių šiandieninio kino meno tendencijų, leisdamas kalbėti tiems, kurie ilgą laiką gyveno šešėlyje (neįgalieji, juodaodžiai, homoseksualai). Po filmo peržiūros žiūrovai priversti patys sau atsakyti į nejučia iškilusį klausimą – kas yra tikrieji monstrai – visuomenės atstumtieji ar oficialią dehumanizuojančią sistemą propaguojantys „tvarkos“ sergėtojai?

 

Mūza Olimpija Svetickaitė. Eilėraščiai

Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Mūza Olimpija Svetickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mūza Olimpija Svetickaitė

Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla, 7a klasė

 

 ***

                        pagal Serge Labegorre paveikslą „Kardinolas su juoda sutana“

tai buvo moteris

baltu veidu jos kapiliarai sugerti sustingusių alveolių

jos plaučiai lyg akmenys balsas šulinys

ji išsiplėšė savo širdį užmarinavo ją vyne ir paskandino

save ledinėje tyrėje

 

tai miltų moteris

jie gula jai ant juodo veido ir byra nuo žvilgsnio ir žodžio

jos amžiais niekiui suglaustos rankos pistoletai ji gaudžia

nepertraukiamai gaudžia o Viešpatie kodėl man taip skauda

jos balsas it rimbas užmušiantis viską aplinkui

žarnos pajuodę iš jų pasidirbo diržą ir susisiautė šonkaulius

sidabriniu šaukštu išsiskobė turinį paliko tik žievę

jos vidus amžina tamsa bekraštė Viešpatie

ar girdi mane? aš Tavęs ne

kur tavo rankos ir meilė visagalis buvimas

šalia mūsų tu ją pamiršai ir visą aplinkui užtepei tirštu markeriu

tokioj tamsoj ir upėmis šviesčiaus o Dieve

o Dieve o Dieve o Dieve

nesakyk meldžiu nesakyk kad tai viskas

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

nesakyk kad tai Tu

 

 ***

mes buvom lyg du susisiekiantys indai

tokie skirtingi tokie

panašūs vienu metu broliai dvyniai

juodbruvis ir blondinė susikibę už rankų

trūkinėjančioj formoj vienas su kitu susilieję

karštas tunelis iš vieno į kitą gyvybė sruvenanti

tiršta materija greitis spidometrais nematuojamas

dvi apkvaitę beždžionės be bananų be proto

paklusnios beždžionės į šviesą į ateitį viskas gerai

vienas per kitą per vandenį šaltą

ten toli saulė teka kartojai iš niekur ištrauką citatą

ten toli saulė teka ten ties horizontu

bekraštė šviesa išrišianti mudu suteiksianti laisvę ir džiaugsmą

suplyšusiais batais sušlapusiom kojom glaudėmės savo lūšnynuose

plonuose iš perplėšiamų minčių pastatytuose

tokie du dundukai joniukas ir grytutė

savo trūkinėjančiais pėdsakais sekėm ir vis kažkur ten

kažkur ten toli saulė tekėjo

ošė miškas ir jūra vienskilčiai virto dviskilčiais

liliputai didėjo milžinai susitraukė rankovėn

išlijo debesys liūtai tapo veganais

Dievas ganė savo karvytes Petrą išleido į pensiją

ten toli saulė teka ten ties horizontu

geležine kantrybe tavo fizionomija šviečianti

kol supratau mūsų kelias tas pats horizontas

kito nėra kitų milijonas

kol batai sušlapo visai užšalo lava

ateitis išniro iš savo odos ir mums pasirodė

tokia nuoga tokia geranoriška kol supratau

mes ne du susisiekiantys indai mes vienas dubuo

Poilsis. Neringos Dangvydės nuotrauka
Poilsis. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 durnyne sutiktos moters išpažintis

 

aš grytutė

balti mano plaukeliai

surišti į dvi kaseles

aš mamytės dukrytė

slepiuos už kartūno sijono

nuo dėdžių akių

ir klampaus juoko

 

mano močiutė

išmokė mane žegnotis

sekmadieniais šukuoja man plaukus

pina rūtų vainikėlį

skauda močiute sakau

kentėk vaikeli dudena

kentėk ir žegnokis tokia

dorų moterų lemtis

 

mano stambus plačiapetis tėvas

užsisodindavo mane ant kelių

kai žiūrėdavo kovinius filmus

kentėk ir laimėsi

sakydavo mirštančios čiurkos

galiausiai pasveikdavo

kentėk ir laimėsi

sakydavau sau

kai pešiodavo už plaukų

kentėk ir laimėsi

tol kol nupešė pusę plaukų

supratau nelaimėsiu

 

 ***

norėčiau parašyti eilėraštį kaip kojinę

megzti šiurkščius siūlus aštriais virbalais

vaikystėj jais įsidūriau akį

matematinėm formulėm skaičiuoti akis

nepraleisti klaidų išorėje tik geros

viduje tik blogos taip mokė mokykloj

tiksliai išmatuoti atstumą tarp pirštų ir kulno

nenukrypti nuo skaičių tvirtą rezginį rezgant

nei per milimetrą tiksliai išimti pirštus

išformuoti gaubtą liniją kad nestovėtų

batuose siūlų gabalai kad nagų nepritrintų

tankiai sumegzti vilną nepalikti skylių

anei mažutėlių žiemą turės šildyti

pamėlynavusias pėdas vasarą kaitinti

deginti odą priversti prakaituoti

aimanuoti kojas trinti vieną į kitą

pluoštas turi priaugti kaip antra oda

kaip kieta įkyri vilna šerpetoti

turi skaudėti turi niežėti

sukelti virpančią šypseną šleikštuliui

aidint akių obuoliuos jas siuvu tik

pajėgsiančiam virti valgyt auginti vaikus

maudyt šinšilą degančiais padais stipriablauzdžiui

ne tam kuris griebsis rožančiaus ir dvasios

pagalbos jo išganymas rausvi akiniai

ibumetinas morfijaus prileidus tarnaitė

mes karštą nuo pirštų nuplėštą ledą

iš devinto aukšto į gražų kvartalą

su gražiais žmonėmis vaikais ir augintiniais

jie akli ir kurti neturi uoslės ir nenori turėti

nenori išlipt iš dėžės o kam visa tai

kojas sušildys šildyklės draudimas išspręs

viso pasaulio bėdas life is beautiful

kam graužtis dar depresija suims

kam rėvelių galvoj vis tiek

nieks nematys life is beautiful

 

life is beautiful baby

 

Poilsis 2. Neringos Dangvydės nuotrauka
Poilsis 2. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

marasmus+

 

mano žarnomis plaukioja tavo ruduo

pirštų galiukais valau kraują nuo sienų

raudona tyrė lipa į panages

noriu kišti rankas į baltas pirštines

noriu snigti žiema užsnigti tavo langus

ledo krislais noriu būti nefertite

mindyti smėlį tarp aukštų piramidžių

melstis katėms statyti ranka

pasiekiamą horizontą būk mano amenchotepu

pakeisk savo spalvą būk echnatonu

noriu matyti tavo veidą kai perrašai žmones

noriu pakeisti upių vagas noriu pajausti

iš paskos skrendantį baltą vadovėlio lapą

noriu pakelti atogrąžas nuleisti zenitą

ant savo galvos nešioti dviejų kilogramų peruką

auksu veidą dažyti spjauti į mirusių teismą

būk mano echnatonu nugriauk nelemtą sfinksą

neleisk jam manęs nužudyti aš būsiu nefertitė

šukuosiu tau plaukus valysiu karūną

būk mano echnatonu pastatyk piramidę

noriu amžiais baltoj drobėj miegoti

pabėgti iš alyvos balų pakeisk mano širdį

nuleisk mano kraują plaučius išvalyk

pavargau matuoti save klimato rodikliais

pavargau keisti grimą skambinti sunkiais kibirais

kasnakt nusileisti į letą iš ryto

prigerti vitaminų kad iš naujo pakilčiau

pavargau save slėpti žalvariniais segtuvais

baltais popieriaus lapais juodasnukiais dantiraščiais

noriu būti nefertite būk mano echnatonu

būk mano amenchotepu

 

amen

ko

taip

 

 

konspiracinis

 

mes kruopščiai nusiskutom sau žievę žalvariniais skustuvais

liekanas subėrėm stiklainin jį pastatėm lentynon

šalia Kristaus Budos ir Krišnos pasišaukėm Petrą

su rankose žvangančia raktine prisakėm

neišleisti mūsų iš trūkinėjančio laiko

tada sprogo visatos trynys pasaulis pabėgo į paraštę

ramybė nukando sau ausį ašaron skilo tamsa

mėnulis pravirko pusiaujas užšalo trys musės pavirto į bitę

garso gėluonis užaugo ir nuvertė Krišną su Buda

mes uždengėm Kristui akis ir ausis jis aklas ir kurčias

pasiėmė rykštę dviem nevykusiems savo kūriniams

vargšas Dievo sūnus toks bejėgis toks liūdnas prieš patį save

krito į gailestį sau tokias dvi nekokias būtybes sutvėrusiam

ir tvojo į galvas mums eglės šaka mes nejautėm skausmo

bejausmės amebos mes nejautėm laimės mes pajautėm nieką

ir pravėrę jo dangtį vidun įsiknisom

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

nepavyko moralas ryte atsibudę

išsitraukėm sau po eilėraštį

 

priemonė

 

parašyti eilėraštį savo kailiu

šiurkščiais dėmėtais šeriais

aukso dantenomis

ledinėmis iltimis

sustingusiu uodegos kaminu

baltais nagais

ir juodomis panagėmis

eilėraštį riebiu pasturgaliu

miaukiantį

išalkusį žodžių

geltonomis akimis

šalta vandeninga nosimi

aštriu liežuviu

eilėraštį netikrintą veterinaro

su nediagnozuota stuburo išvarža

su inkstų akmenimis

kraujagyslėse plaukiančiomis kalkėmis

kruvina gimda

pele ant jos galiuko

eilėraštį kalančia širdimi be aiškios priežasties

neišsiduodančiu žvilgsniu

proto peiliu vietoj kepenų

eilėraštį kaip tvirtai suaustą kilimą

kad iš ryto pabudus sušiltų kojos

ir gyslose kraujas užvirtų

kad ralio mašinomis pavirstų pikti eritrocitai

ir lenktyniaudami it dakaro trasa

pasibelstų į mano duris

Pumpuras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Pumpuras. Neringos Dangvydės nuotrauka

Smogianti tiesa: politinis Fatiho Akino kinas

Originalioji (vokiška) Fatiho Akino filmo "Aus dem Nichts" afiša.
Originalioji (vokiška) Fatiho Akino filmo “Aus dem Nichts” afiša.

Smogianti tiesa: politinis Fatiho Akino kinas

Karolis Baublys

2000‒2006 metais vokiečių neonacių grupuotė NSU („Nationalsozialistischer Untergrund“) įvykdė ne vieną teroristinį išpuolį, nukreiptą prieš užsieniečius. Ekstremalių dešiniųjų nusikaltimai lėmė 8 turkų imigrantų, vieno graikų imigranto, taip pat vienos policijos pareigūnės mirtis, tačiau nei vokiečių policija, nei didžioji dalis vietinės spaudos nežiūrėjo rimtai į rasizmu ir ksenofobija grįstą grupuotės veiklą, suversdami kaltę musulmonams (imigrantų konfliktams ir nelegaliems narkotikų platintojams). Tik 2011 metais tiesa tapo akivaizdi. Kurdamas naująjį filmą Iš niekur (Aus dem Nichts; užsienio šalyse platinamas pavadinimu In the Fade), turkų kilmės vokiečių režisierius Fatihas Akinas laisvai atsispyrė nuo minėtos faktinės medžiagos, suteikdamas dramai kaip niekada ryškų politinį atspalvį. Nepaisant gana griežto ir dažnai ambivalentiško vertinimo prancūzų spaudoje, filmas jau pelnė du svarius apdovanojimus – prizu už stipriausią moters vaidmenį 2017 metų Kanų kino festivalyje pelnytai apdovanota vokiečių kilmės amerikietė Diane Kruger, o pats filmas iškovojo „Auksinį Gaublį“ užsienio filmų kategorijoje.

Vyro ir sūnaus netekusios Katjos drama - neabejotinai stipriausias Diane Kruger vaidmuo.
Vyro ir sūnaus netekusios Katjos drama – neabejotinai stipriausias Diane Kruger vaidmuo.

Siužeto lygmenyje žiūrovas stebi vokietės Katjos (Diane Kruger), atitinkančios tipišką arijų genties palikuonę, asmeninę dramą, netekus turkų kilmės vyro Nuri (buvusio narkotikų prekeivio, tapusio sąžiningu piliečiu) ir penkerių metų sūnaus Rocco. Paaiškėja, kad Nuri ir Rocco mirtis ‒ ne nelaimingas atsitikimas, bet gerai apgalvota, tyčinė žmogžudystė, įvykdyta neonacių ideologiją propaguojančios poros – André ir Eddos Möller.

Filmas išsiskiria trinare struktūra, kur kiekviena dalis siejama su tam tikru žanrinio kino modeliu ir skirtinga vandens forma. Po įžangos (Katjos ir jos vyro vedybų tuometinėje Nuri įkalinimo įstaigoje) seka pirmoji dalis – „Šeima“ – siejama su konstrasto principu grįsta vokiečių melodramos tradicija. Vandens formų lygmenyje šią dalį ženklina nesiliaujantis lietus ir nedžiūvančios Katjos ašaros. Antroji dalis – „Teisingumas“ – tai vadinamasis teismo proceso kinas, atsiremiantis į Costa-Gavro tradiciją. Žiemos ir tirpstančio sniego vaizdinių ženklinama dalis baigiama negailestinga tiesa – teisingumo nėra (Nuri ir Rocco žudikai išteisinami). Galiausiai trečioji dalis – „Jūra“ – tai keršto istorija, atsiremianti į trilerio kodus ir baigiama sukrečiančiu, bet moraliniame lygmenyje kaip niekada motyvuotu (nors ir ambivalentišku) finalu. Kiekviena vandens forma (lietus, sniegas ir jūra) metaforiškai atspindi pagrindinės veikėjos dvasinę raidą, savotišką skausmo ir jo intensyvumo evoliuciją.

Įtampos kupinas teismo procesas.
Įtampos kupinas teismo procesas.

Iš niekur – tai iš peties smogianti moralinė freska, turinti stiprų politinį užtaisą. Fatihas Akinas atvirai ir negailestingai kritikuoja šiandieninę vokiečių visuomenę, vis dar velkančią nesibaigiantį nacizmo šleifą. Pats režisierius, prancūzų žurnalo Première paklaustas, apie ką jo naujausias filmas, atsakė taip: „Kai mes skaitome žurnalus, mes sužinom visas detales apie teroristą ir jo šeimą. Tačiau niekas niekada nerašo apie aukų šeimas. Jų vietoje tėra skaičiai. Norėjau tiems skaičiams suteikti veidą. Tai ir yra kino atsakomybė“. Apibendrindami galėtume teigti, kad Iš niekur – tai filmas, turintis daug lygmenų, ir kievienas žiūrovas turi teisę pasirinkti tą lygmenį, kuris jam pasako daugiausia. Nekvestionuotinu filmo privalumu reikėtų laikyti psichologiškai sudėtingą, sukrečiančią ir kaip niekada įtaigią Diane Kruger vaidybą, įrodančią jos aktorinį potencialą.

Katja (Diane Kruger), išgirdusi pribloškiantį teisėjų sprendimą - jos vyro ir sūnaus žudikai išteisinami.
Katja (Diane Kruger), išgirdusi pribloškiantį teisėjų sprendimą – jos vyro ir sūnaus žudikai išteisinami.

 

Trupiniai. Su pliuso ženklu

Muge

Trupiniai. Su pliuso ženklu

Renata Šimkūnaitė

Pasižadu kasmet:  „Neisiu kitąmet į Knygų mugę, nes prisiperku knygų ir nespėju iki kitos mugės perskaityt…“ Neisiu.

Šįryt taip gražiai švietė baltas sniegas saulės atokaitoj, kad… na, kaip tu, žmogau, neisi ?! į Knygų mugę aišku.

Tiesioginis autobusas Katedra-Litexpo. Pilnutėlis žmonių (jaučiu, kad dar pernai pažadėjusių jame nebūti) . Garbingo amžiaus keleivis su raštuota megzta kepure ir kuprinyte atsiprašinėdamas visų apspardytų batų prasibruka iki vairuotojo. „Atsiprašau, aš vakar šiame autobuse palikau geltoną papkutę… gal jūs vakar vairavote ir radote?“, vairuotojas ‒ už stiklo pertvaros, o „raštuota kepurė“ aiškiai neprigirdi, taigi klausosi visas autobusas… ne, jis vakar nedirbo, o ponas turėtų kreiptis į Autobusų parko dispečerinę… pakartojus kokius tris kartus stoja liūdna tyla. Judam Lazdynų link. Ir staiga iš už stiklinės pertvaros išgirstu tylų pokalbį telefonu  ‒ nesunku atpažint su slavišku akcentu kalbantį vairuotoją:  „Dispečerinė? Čia 2920, dirbu Litexpo užsakymu, vakar keleivis geltoną papkutę pametė, gal kas rado ir jums atnešė? Ne, neatnešė? Ačiū.“  Išlipdama Lazdynuose mačiau, kaip vairuotojas žinią perdavė „raštuotai kepurei“.  Bet buvo neliūdna. Su pliuso ženklu.

Žmonių ir knygų margumyne pasijuntu nusipelnius kavos su pienu. Gurkšnoju prie stalelio stebėdama minią veidų, vaizdų ir scenų. Nejučia greta įsitaiso „75+“ ponia su jau gal trimis maišeliais knygų ir vis bandančiu nuo staliuko nuriedėt obuoliu. Pajuokaujam, kad obuoliui, matyt, knygos nepatinka. Ir tuomet visai palei mūsų nosis oriai pražygiuoja ponas A. su į anūkes jam pagal amžių tinkančia naująja žmona (šlovė blizgiesiems žurnalams, kad net minioj tokias „žvaigždes“ pamatai!). „Fuu, bjauru net žiūrėt… ‒ staigiai sureaguoja mano kaimynė.  ‒  Jis tai atsigavęs švyti, o ta jaunutė vargšelė… „Na, gal ne tokia jau ji ir vargšelė…“  ‒ bandau švelninti požiūrį… „O ką veikt su tais seniais? Beje, mano draugas 11 metų už mane jaunesnis.“ Gerai, kad kava nebekaršta buvo. Vos nepaspringau.  Su pliuso ženklu.

Eilė rūbinėje. Už manęs ‒ porelė septyniolikmečių‒aštuoniolikmečių. Kalba apie kaži kokią knygą:  „Na, respektukas, kad tu ją perskaitei! O koks opinionas, kai palygini su pirmąja dalimi?“ Aš jau įsitempiu dar kokio soriuko laukdama…  „O, beje, tu angliškai ją skaitei?“ ‒ „Ne, lietuviškai! Žinok, lietuviškai daug gražiau sakiniai skamba!“ Atsisuku pažiūrėt. Kokia ten karta Z ar Y? Bet su pliuso ženklu, nors tu ką!

Tas pats autobusas lūkuriuoja važiuosiančių namo. Sėdžiu prie lango ir stebiu nesibaigiančias virtines keliaujančių Į ir IŠ. Saulė šviečia. Gražu. Už nugaros kažkas lengvai atsidūsta: „Na, tu pažiūrėk, koks vaizdas ‒ knygnešių tauta mes esam, argi ne?“ Su dideliu pliuso ženklu.

Dar 100 po 100 metų, kad liktume KNYGNEŠIŲ. Tada viskas bus gerai.

Kitais metais vėl eisiu į Knygų mugę!

Kinematografinė juodaodžių kultūros vizija kaip naujos mitų eros ženklas

Superherojų filmo "Juodoji Pantera" afiša.
Superherojų filmo “Juodoji Pantera” afiša.

Kinematografinė juodaodžių kultūros vizija kaip naujos mitų eros ženklas

Karolis Baublys

Amerikiečių režisieriaus Ryano Cooglerio fantastinis superherojų filmas Juodoji Pantera (Black Panther; 2018) – jau 18-as žymiosios „Marvel Studios“ kūrinys, adaptuotas sekant „Marvel Comics“ personažu T’Challa, vadinamu Juodąja Pantera. Jau 2016 metais pasirodęs „Marvel Studios“ prodiusuotas Doctor Strange, subūręs tokius kino aktorius kaip Benedictas Cumberbatchas ar Tilda Swinton, įrodė turįs didelių kūrybinių ambicijų. Tad ar teisi prancūzų kultūrinė spauda, teigdama, kad Juodoji Pantera ženklina vaisingą kūrybinį „Marvel Studios“ atsinaujinimą?

Tikra tiesa, kad Juodoji Pantera pasirodo laikais, kuomet blockbuster‘iai išgyvena akivaizdžią kūrybinę krizę (užuot kūrę naujus kinematografinius herojus, prodiuseriai renkasi senų herojų kompiliacijos kelią, kuris esą užtikrina finansinį pelną). Su Juodąja Pantera „Marvel Studios“ ryžtasi iš naujo nubrėžti savos kinematografinės mitologijos kontūrus: naujojo filmo aktorių kolektyvą sudaro beveik išimtinai juodaodžiai. Tai – pats tikriausias dvigubas ekscesas: viena vertus, afroamerikietis režisierius Ryanas Coogleris meta iššūkį komplikuotam Hollywoodo kino studijų požiūriui į afroamerikiečių aktorius, kurių privengiama, kita vertus, šis filmas – dar vienas antausis rasizmu ir ksenofobija dvelkiančioms Donaldo Trumpo deklaracijoms.

Wakandos valdovas  superherojus T‘Challa, tapęs Juodąja Pantera (Chadwickas Bosemanas)
Wakandos valdovas superherojus T‘Challa, tapęs Juodąja Pantera (Chadwickas Bosemanas)

Iš dalies filmą paskatino juodaodžio režisieriaus Jordano Peele trilerio Get Out (2017), originaliu būdu demaskuojančio rasizmą, sėkmė. Kaip teigia filme Juodoji Pantera antiherojų Eriką Killmongerį vaidinantis Michaelis B. Jordanas, publika yra pasirengusi priimti tokio pobūdžio filmą, tad ateityje bus vis daugiau ir daugiau pagrindinius vaidmenis vaidinančių afroamerikiečių aktorių. Iki šiol dar nė vienas „Marvel Studios“ blockbuster‘is neturėjo giliai politinės potekstės. Juodoji Pantera drąsiai atskleidžia visai kitą, nei esame įpratę girdėti, afroamerikiečių kultūros viziją. Pirmąjį juodaodį superherojų T‘Challą, tapusį ypatingų galių turinčia Juodąja Pantera (amerikiečių aktorius Chadwickas Bosemanas), galima interpretuoti kaip kardinalų Jameso Bondo herojaus perrašymą afroamerikiečių kultūros kontekste. Po įspūdingu specialiųjų efektų fasadu filmas kelia sudėtingus juodaodžių identiteto ir Afrikos žemyno vietos, paskirties (ir net likimo) pasaulio kontekste klausimus.

Fantastinė Wakandos šalis.
Fantastinė Wakandos šalis.

Filmo veiksmas vyksta afrofuturistinėje Wakandos šalyje, į kurią kadaise nukritęs meteoritas atnešė stebuklingą mineralą, kuris padėjo vietiniams gyventojams išvystyti pasauliniu mastu stulbinančią techniką ir itin aukšto lygio mediciną. Juodosios Panteros kūrybinė komanda ilgai mąstė, kaip pavaizduoti šią fiktyvią šalį. Rezultatas sukelia dvigubą įspūdį: viena vertus, tai – kraštas, totaliai valdomas naujausių technologijų, kita vertus, jame yra gaivališkos laukinės gamtos, ritualizuotos pirmykštės, pirmapradės gyvensenos pėdsakų. Senosios ir naujosios kultūrų dermė – išskirtinis Wakandos bruožas. Vertėtų pabrėžti, kad šioje fantastinės šalies vizijoje nerasime nė lašo to vargo ir skurdo, kokį esame įpratę girdėti apie Afrikos valstybes. Per fantastinę Wakandos šalį ir jos papročius režisierius atskleidžia ištisą turtingos Afrikos kultūros mozaiką, pilną spalvų, šokių, savito temperamento. Ypač sužavi muzikiniai sprendimai, derinantys Afrikos folklorą ir įvairius šiuolaikinės juodaodžių muzikos stilius.

T‘Challa (Chadwick Boseman) ir  Erikas Killmongeris (Michael B. Jordan) kovoja dėl sosto.
T‘Challa (Chadwick Boseman) ir Erikas Killmongeris (Michael B. Jordan) kovoja dėl sosto.

Vizualinis šalies identitetas atskleidžiamas ne tik įspūdingais peizažais, bet ir savitais personažų charakteriais. Michaelio B. Jordano įkūnytas filmo antiherojus Erikas Killmongeris patraukia savo ryžtu, dvasine stiprybe, sudėtinga prieštaringų patirčių ir emocijų samplaika. Kaip niekada įspūdingus vaidmenis vaidina afroamerikietės moterys: žaisminga, ekcentriška, o sykiu – geriau nei bet kas kitas naujausias technologijas išmananti T’Challos sesuo Shuri (Letitia Wright), ištikima karė, išmintinga patarėja, karaliaus sergėtoja Okoye (Danai Gurira), paslaptinga, išdidi Juodosios Panteros mylimoji Nakia (Lupita Nyong’o, išgarsėjusi Steve McQueen istorinėje dramoje Dvylika vergovės metų (12 Years a Slave; 2013)).

Marvel Studios' BLACK PANTHER..L to R: Okoye (Danai Gurira), Nakia (Lupita Nyong'o) and Ayo (Florence Kasumba)..Photo: Matt Kennedy..©Marvel Studios 2018
Marvel Studios’ BLACK PANTHER..L to R: Okoye (Danai Gurira), Nakia (Lupita Nyong’o) and Ayo (Florence Kasumba)..Photo: Matt Kennedy..©Marvel Studios 2018

Telieka vienintelis klausimas – kodėl iki šiol nė vienas režisierius nesukūrė tokios šviesios, optimistinės, spalvų, muzikos ir gaivališkos gyvybės kupinos Afrikos žemyno vizijos? Atsakymas stebina paprastumu – niekas nedrįso to daryti. Juodąja Pantera „Marvel Studios“ nuėjo išties toli – ne tik kūrybiškai atgaivino dar 1966 metais sukurtą pirmąjį afroamerikietį komiksų superherojų, bet ir sukūrė ištisą Afrikos žemyno civilizacijos modelį, pasižymintį turtinga kultūra, taikumu, išmintimi, tradicijų ir naujovių darna, giliu humanizmu. Panašu, kad blockbuster‘ių autoriai pradeda atgauti giliai į užkampį nustumtą ir užmirštą fantaziją.

 

Iki ir po Nepriklausomybės

Atsiminimų sąsiuvinis. Iš O. Meškauskienės asmeninio archyvo.
Atsiminimų sąsiuvinis. Iš O. Meškauskienės asmeninio archyvo.

„Meno bangų“ kolektyvas sveikina visus su Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiu ir siūlo paskaityti, kokia vaikystė buvo prieš 1918-ųjų vasario 16-ąją, kai Lietuva priklausė carinei Rusijai, o po 1914-ųjų ir vokiečiai užėjo. Džiaukimės, kad esame laisvi ir nepriklausomi! Su Didžiąja Švente!   

Iki ir po Nepriklausomybės

Iš Onos Meškauskienės (1905­‒2000) prisiminimų

Gimiau 1905 m. gegužės 14 dieną Pašventyje, Jurbarko valsčiuje, Raseinių apskrityje, Piročkinų šeimoje. Mano tėvas ‒ Ivan Spiridonovič Iliuchin Piročkin. Jo gimtinė Simbirskas. Tarnavo dragūnų pulke, kuris buvo Jurbarke. Juos vadindavo pograničnikais. Daug tų kareivukų, susipažinę su lietuvaitėmis, vesdavo ir likdavo gyventi Lietuvoje.

Mama Agė buvo gimusi 1877 m. rugpjūčio mėn. Jos tėvai ‒ Ašmis ir Urtė Macaičiai. Mama sakė, kad nenorėjusi už jo eiti, bet tėvai privertė. Tėvai buvo neturtingi. Turėjo trobelę ir mažą sklypelį žemės. Vaikų buvo penki: Anė, Marė, Agė, Kristupas ir Mikas. Paaugę vaikai tarnavo pas ūkininkus. Kristupas pabėgo nuo carinės armijos į Prūsus. Ten vedė ir visą laiką gyveno netoli Rambyno. Mikas išvyko į Ameriką. Mano mama betarnaudama jam sutaupė pinigų. Jis žadėjo ir ją atsiimti Amerikon, bet nepaėmė. Parašė jai laišką, kad savo krašte būsianti laimingesnė, Amerikoje pražūsianti. Taip ji ir liko. Ji visą laiką tarnavo prūsų pusėje, už Smalininkų, Andriušiuose ir kituose kaimuose. Pasakojo, kad jos tėvas buvęs labai savotiškas. Kai Agė pasiruošė konfirmacijai, mama davė jai namie austos medžiagos pasisiūti tai šventei rūbus. Batelių niekada neturėjo ‒ avėdavo šliurėmis. Konfirmacijai paprašė tėtės, kad pasiūtų gražias, be lopų, šliures. O tėvas tyčia pasirinko tokią odelę, kuri buvo labiausiai sulopyta. Agė labai verkusi, bet į bažnyčią juk neis basa ‒ ėjo su tom sulopytom…

Agės vyriausioji sesuo Anė ištekėjo už našlio Chomanskio. Jis turėjo du mažus vaikus. Anė paliko jam dar keturis. Tada jis vedė antrą seserį Marę. Agė pas juos dažnai užeidavo, tai tas Chomanskis ir pripiršęs jai Piročkiną, kuris jau buvo baigęs karinę tarnybą. Jam Agė patikusi: buvusi graži, ilgomis kasomis… Tėvams jis taip pat patikęs, o Agė labai nenorėjusi už jo eiti, bet tėvai privertę. Juodu apsivedė gal 1900, gal 1901 metais. Tą pat dieną tekėjo ir Chomanskio dukra Ana. Jas šliūbavojo Tauragėje. Ana apsivilko balta suknele, o Agė ‒ juoda, nes ėjo per prievartą. Tik veliumas buvo baltas. Aš mamos tuos rūbus atsimenu. Ji dažnai išimdavo iš skrynelės ir mums parodydavo.

Jaunieji apsigyveno Pašventyje, pas kunigaikščio Vasilčikovo girininką Kurnosovą. Ten Ivanas dirbo arklininku. Jis labai mylėjo arklius ir šunis. 1903 m. gimė pirmasis vaikas Nikolajus. Tėvas buvo stačiatikis (pravoslavas), mama ‒ evangelikė. Tuo laiku šliūbą reikėjo imti pagal vyrą, taigi ‒ cerkvėje. Vaikus krikštyti ‒ taip pat cerkvėje. Tik mergaites motinos galėjo krikštyti pagal save. Bet mano mama nenorėjo daryti skirtumo tarp vaikų, tai mus visus krikštijo cerkvėje.

Mas buvom 6 vaikai: Nikolajus-Kolis, Ana (aš), Vladimiras-Valodis, Olga, Marija ir Lidija-Lyda. 1910 m. lapkričio 1 d. mirė Olga. 1915 m. sausio 3 d. mirė Marija.

Neatsimenu, kokie buvo metai, kai mes iš Chamanskynės Jurbarke persikėlėm pas Šimborus. Šimborai buvo vokiečiakalbiai. Tuo metu vokiečių vaikams prie bažnyčios buvo šventadieninė mokykla „Zontachšūlė“. Ten nusivesdavo vaikai ir mane. Mokyklėlėje mokė giedoti, eilėraščius deklamuoti ir visokius žaidimus žaisti. Taip ir vokiškai šiek tiek pramokau.

Kartą nuėjom į ekskursiją prie Bišpilio. Vaikai rado žemuogių. Man sakė, kad Bišpilio kalne yra tų uogų. Lipau iėškoti. Žiūrėjau į medžius, nes nežinojau, kad žemuogės auga ne ant medžių, o ant žemės. Kai reikėjo nulipti, buvo labai baisu. Man rodėsi, kad aš aukštai aukštai, ant debesėlio plaukiu, o vaikai žemai. Pradėjau bliauti, rėkti. Išgirdo mūsų mokytojas. Atėjo ir klausia: „Kas atsitiko?“ Pasakiau, kad čia ant medžių norėjau rasti žemuogių, o dabar nuo to debesėlio negaliu nulipti, bijau nukristi. Jis labai juokėsi, parodė, kur auga žemuogės. Paskui paėmė mane ir nunešė žemyn.

Mano močiutė gyveno Pašventyje. Mes ją vadinom mamuka. Labai jos laukdavom. Ji mums atnešdavo zuikio pyrago. Buvo ruginės duonos kriaukšlelė. Ji kvepėjo mišku, kadugiais. Mamuka sakydavo, kad radusi zuikutį bekepantį, jis ir įdavęs mums atnešti. Kartais atnešdavo pipirnikų. Tai buvo maži sausainiukai. Į kiekvieną įspausta žiupsnelis aguonų. Todėl ir vadino pipirnikais.

Buvo žiema. Mamuka labai susirgo. Mano tėvai parsivežė ją pas mus į Jurbarką. Kiek ilgai ji sirgo, neatsimenu. Vieną dieną, bevalgant pietus, mamukai pasidarė bloga, ir mačiau, kai ji mirė, mačiau, kai buvo uždegta žvakė, kai ją pašarvojo ant plataus suolo. Atsimenu, kai paskui buvo prisirinkę daug žmonių. Jie giedojo ir meldėsi. Baisiausia buvo, kai užkasė. Aš klausiau mamos: „Kodėl taip padarė? Kaip ji dabar išsikas ir kaip pareis namo?“ Mama sakė, kad ji nepareis, ji iškeliavo labai toli pas Dievulį į dangų.

Tėvas susiruošė važiuoti Amerikon. Žadėjo po kiek laiko ir mus visus pasiimti. Palydėjom į parachodą (taip vadinom garlaivį). Panemunėje prie garlaivio buvo daug žmonių. Jie taip pat palydėjo savo išvažiuojančiuosius. Man tas garlaivys labai baisiai atrodė. Iš jo kamino veržėsi juodi dūmai, o iš mažų kaminėlių šnypštė, švilpė balti dūmai. Galvojau, kad ten yra pekla ‒ pragaras. Aš į garlaivį nelipau. Šaukiau, kad sudegsiu. Atsisveikinau krante. Mama ir Kolis įlipo. Kai garlaivys šnypšdamas pradėjo kaukti, aš užsikimšau ausis ir spiegiau iš baimės. Mama ir Kolis atsisveikinę sugrįžo. Tada garlaivys pradėjo judėti ir trauktis nuo kranto. Krante pasilikę žmonės mojavo skarelėmis. Garlaivyje žmonės taip pat mojavo. Mes stovėjom ilgai ilgai, kol tik buvo matyti nuplaukiantis garlaivys. Tėvas Amerikoje neilgai gyveno. Pradėjo sirgti ir grįžo namo. Taip mes ir likome Lietuvoje.

1914-aisiais  Jurbarke kilo didelis triukšmas. Vieni šaukė: „Karas, karas!“ Kiti: „Vaina!“ Man jau buvo 9 metai, bet ašmokyklos dar nelankiau ir buvau visai neišprusus. Su draugėmis aiškinomės, kad karas arba vaina, tai bus gatvėse padaryti suolai, ant kurių žmonės bus guldomi ir žudomi: vieniems galvas kirs, kitus su peiliais pjaustys, ir taip visus, ką pagaus, žudys, o kas pabėgs, liks gyvi. Buvo rugpjūčio pabaiga ar rugsėjo pradžia. Jurbarke kilo didelis šurmulys. Gatvėje rėkė, staugė, atrodė, tikrai jau skerdžia žmones. O mat praskrido aeroplanas. Artinosi frontas, tai atskrido apsižvalgyti. Mačiau, kad žmonės žiūri į dangų. Ir aš užverčiau galvą pasižiūrėti. Žiūriu, varnų būrys skrenda ir karkia, maniau, kad tarp tų varnų ir skrenda aeroplanas.

Atvažiavo tėvas su vežimu, ir mes susimetėm patalynės, rūbų, maisto, susėdom visi ir išvažiavom iš Jurbarko. Tėvas norėjo mus išvežti į savo tėviškę Simbirską. Nuvažiavę į Kėdainius, radom stotyje tūkstančius bėgančiųjų. Vagonai buvo prikimšti žmonių. Mes ten laukėm porą dienų. Matėm, kad nesulauksim eilės patekti į traukinį, be to, mama labai nenorėjo važiuoti. Ji ragino tėvą, kad važiuotų vienas, o mes grįšim namo. Taip mes ir grįžom į Raseinius. Raseiniuose gyvenom iki gruodžio pabaigos. Frontas, atrodo, pasistūmėjo vėl tolyn į Vokietiją. Raseiniuose begyvenant, vieną dieną atėjo pas mus Sergiejus Chamanskis, pusbrolis. Jis pas mus gyveno porą savaičių. Kolis lankė Raseiniuose mokyklą, o manęs vis dar mokyklon neleido. Čia Sergiejus atnešė man sąsiuvinį, grifelį ir lentelę. Pradėjo mane mokyti rašto. Skaityti aš jau buvau pramokusi iš Koliaus. Sergiejus mane mokė rašyti lazdeles, kabliukus, rutuliukus, o paskui iš jų ‒ raides. Lentelėje rašiau skaitmenis ir mokiausi skaičiuoti. Parašiusi, suskaičiavusi vėl nutrindavau ir vėl rašydavau.

Vieną dieną Sergiejus atsisveikino ir iškeliavo. Jis išvažiavo į Peterburgą. Frontas vis dar buvo toli, ir mes grįžom į Jurbarką. Grįžom pas Chamanskius. Tai buvo prieš Kūčias tą dieną. Kūčias valgėm visi bendrai. Valgėm silkės, ridikų, pupų, kanapių pieno su avižiniu kisielium ir obuolių kompoto. Per Kalėdas sesutė Marytė susirgo difteritu. Gydytojų nebuvo, ir Marytė po 3 dienų mirė. Laidojom be popo, nes jis buvo iš Jurbarko išvažiavęs. Frontas vėl priartėjo. Tiksliai nepamenu, koks buvo mėnuo, tik vieną dieną tėvas parbėgo ir atsisveikinęs išėjo. Ir jau daugiau aš jo niekados nemačiau. Frontas visai priartėjo. Vokiečiai iš Užnemunės apšaudė Jurbarką. Mes per šaudymą sulįsdavom į sklepą ir laukdavom, kol nusiramins. Vieną vakarą padegė kunigaikščio Vasilčikovo palocių. Buvo labai gražus rūmas, ten, kur dabar yra V. Grybo paminklas. Kitoje pusėje parko, netoli kapų, buvo Vasilčikovo arklidės. Jos atrodė kaip puikiausi rūmai. Tas arklides taip pat sudegino. Po to padegė gaisrinę. Gaisrinė buvo netoli mūsų namų. Degė naktį, tai labai atrodė baisiai. Vokiečiai galiausiai okupavo Jurbarką. Jie landžiojo į kiekvieną butą ir prašė ‒ ajar, buter, špek (kiaušinių, sviesto, lašinių). Suiminėjo vyrus ir vežė Vokietijon į darbus. Vasarą moteris ir vaikus nuo 12 metų varė į mišką sakų rinkti. Moterys medžiuose iškaldavo skyles, vaikai pritaisydavo skardinius kapšelius, o paskui iš jų iškrapštydavo sakus. Sakus pylė į statines ir veždavo į Vokietiją.

Dažnai atvarydavo belaisvių rusų ir francūzų. Belaisviai dirbdavo Dainių pelkėje durpyne. Juos marino badu. Labai mušdavo ir visai užmušdavo arba nušaudavo. Žmonės slaptai nešdavo belaisviams duonos ir kitokio maisto. Tą daugiausia atlikdavo vaikai, nes jie vikriai priartėdavo prie belaisvių ir vėl pasprukdavo. Miestą aptvėrė spygliuota viela. Nei iš miesto, nei į miestą nieko neleisdavo. Parduotuvių nebuvo. Miesto žmonės badavo. Vokiečiai davė tam tikrą normą avižinių miltų. Iš tų miltų nusijoję virėm putrą, o iš ašakų paraugintų virėm kisielių. Žmonės pradėjo sirgti vidurių ligomis, vaikai ‒ difteritu ir skarlatina. Labai daug vaikų ir suaugusiųjų mirė. Mūsų šeimoje visi sirgo skarlatina, tik aš kažkodėl nesirgau. Buvo 1916-ųjų ruduo. Seselė Olė po skarlatinos susirgo labai skausminga širdies liga.Tris dienas skaudžiai kankinosi ir po to mirė. Laidojom ją lapkričio 1 d. per Visus Šventus.

1917-aisiais sausio 6 dieną atvažiavo pas mus mano podė. Ji gyveno Eržvilko valsčiuje Balnių kaime, miške. Tą gyvenvietę vadino Balnių Taušelis. Podės vyras buvo eigulys. Ji norėjo mano mamai palengvinti, nes viena burna bus mažiau. O aš tai nepaprastai norėjau važiuoti. Juk aš kaime nebuvau gyvenusi, o ypač miške. Mama ir išleido. Pas podė buvo du vaikai, Vanka ir Kolia. Vanka mano metų, Kolia dviejų ar trejų metukų. Su Vanka mudu vaikščiodavom po mišką, rinkdavom iš po sniego sušalusias bruknes. Viešnagė ten labai pabodo. Aplinkui miškas. Jokių žmonių. O dažnai mes būdavom namie trise. Podė išeidavo į kaimą ir per dieną jos nebūdavo. Podžius eigulys, tai per dienas po miškus. Tuo laiku medžiotojų nebuvo. Vokiečiai labai baudė už ginklo laikymą. Buvo privisę ir daug vilkų. Mes kasdien girdėdavom jų staugimą. Likę vieni užsislėpdavom ant krosnies ir galvojom, kad vilkai ten mūsų nepasieks. Aš mokėjau daug pasakėlių, tai sekdavau, o vaikai klausydavosi, taip užmiršdavom apie vilkus. Nuolat žiūrėdavau pro langą link Jurbarko ir planuodavau, kaip iš čia pabėgti. Eičiau, eičiau tiesiai į tą pusę, na, ir prieičiau Jurbarką. Bet vis tiek bijojau vilkų. Jie galėjo mane miške sudraskyti, arba aš galėjau paklysti ir ten sušalti. Taip ir nepasiryžau bėgti.

Išgyvenau ten nuo sausio 6 iki kovo pradžios. Vieną dieną atėjo pas podę jos sesuo iš Žindaičių. Girdžiu, juodvi tariasi. Šeštadienį podė ateis į Žindaičius, o sekmadienio rytą eis į Jurbarką. Aš klausiausi ir tylėjau, galvojau: nesiliksiu ir aš, eisiu kartu, o jei nesives, tai seksiu iš paskos, ir kai išeisim iš miško į vieškelį, tada keliu, kad ir naktį, vis tiek pareisiu.

Šeštadienis. Podė niekur iš namų neišėjo, ruošėsi kelionėn. Aš taip pat. Pasidėjau paltuką, skarą, pirštines, ir laukiu. Ji rengsis ‒ ir aš rengsiuos. Podė išvirė pietus. Parėjo podžius, ir visi sėdo valgyti. Aš nevalgiau, apsirengiau ir laukiu eiti. „Ko tu apsirengei? Kur eisi?“ ‒ klausia podė. Sakau: „Į Jurbarką.“ Ji pradėjo bartis, o aš ‒ verkti. Podė visaip rėkavo, barėsi, kad paliks, nesives ir gana, o aš ‒ eisiu, nesiliksiu. Podžius buvo geresnis, jis patarė, kad vestųsi. Sako: „Iki Žindaičių nueisit, o paskui, pernakvojusios, pailsėjusios ir Jurbarką pasieksit. Tada podė liepė Vankai, kad paskolintų man savo nagines. Jam buvo pasiuvusi iš stiprios drobės. Batelių aš neturėjau, na, o su medinpadėm šliurėm būtų sunku tokį kelią nueiti. Apsiaviau nagines, apsirengiau ir iš džiaugsmo užmiršau, kad esu nevalgiusi. Podė man įdėjo į krepšelį duonos, sakė, kad eidama galėsiu kramsnoti, o jei vilkas užpultų, tai numetusi jam duoną, atsiginsiu. Atsisveikinausu vaikais, ir mudvi išėjom. Oras buvo geras. Gerokai pašalę, tai eiti buvo gera. Miške dar visur baltavo sniegas. Gerą galą paėjom, ir podė sako: „Užmiršau pasakyti Vankai, kad neitų į šulinį vandenio. Tu nubėk ir pasakyk, o aš čia prie tų eglučių palauksiu.“ Aš greitai apsisukau ir bėgu. Oi, kaip apsidžiaugė Vanka! Jis manė, kad visai parėjau. Aš į vidų nėjau, o po langu pastovėjau ir pasakiau, ką sakė jam podė. Tada apsisukau ir bėgte atgal. Staiga girdžiu: „Palauk, kur bėgi?“ Atsigrįžtu – ogi jau tolokai nuo tų eglučių nubėgusi… Atėjom į Žindaičius jau sutemus. Kaime žmonės pasišviesdami balana valgė vakarienę. Pas podės seserį valgėm kruopų sriubos. Kadangi aš buvau be pietų, tai man buvo labai skanu, tuolab, kad einu namo. Girdžiu, podė pasakoja. Ji norėjusi mane palikti, todėl pasiuntė pasakyti Vankai, kad neitų į šulinį. Pati žadėjo eiti ir nueiti. Aš atbėgsianti iki tų eglučių ir neradusi jos grįšianti namo. Bet čia jai dingtelėjusi mintis: o jei aš bėgsiu tolyn ir tolyn, ir paskui galiu paklysti. Užeis naktis, ir aš miške sušalsiu arba vilkai sudraskys. Tada nutarė pasislėpti už eglučių ir žiūrėti, ką aš darysiu. Jei grįšiu, tai ji ramiai žygiuos tolyn. „Ką gi tu būtum padarius! sako podės sesuo. ‒ Matyt, Dievas tau pakuždėjo į ausį, kad to nepadarytum. Juk ji būtų tikrai tame miške žuvus! Ką tu būtum pasakiusi jos mamai?“ Kai parėjau namo, visa tai papasakojau mamai. Mama sakė, kad mane lydėjo Angelas Sargas ir Jis mane išgelbėjo nuo žūties. Podei, matyt, buvo nejauku. Ji pas mus neužėjo, nors žadėjo, atlikus reikalus, užeiti. Išvis po to ji pas mus niekados nebuvo užėjusi. Kartais aš ją sutikdavau Jurbarke, ji sakydavo neturinti laiko, na, ir neužeina. Vėliau išsikėlė gyventi į Klaipėdą, ir mes jau niekados nesusitikom.

Mano mama 1915‒1917 m. ėjo į visokius darbus, kur kas paprašė. Aš tuo laiku saugojau Lidiją ir tvarkiausi namie. 1918-aisiais išėjau į kaimą pas ūkininkus. Mano pirmoji vieta buvo Montviliai, pas Masaičius. Šeima maža. Du seni tėvai ir dukra Veronika. Manęs ten neskriaudė, už mano darbą mamai sodino pūrą bulvių ir davė 8 markes pinigais. 1920 m. sausį pradėjau lankyti rusų pradinę mokyklą. Ten dirbo mano pusseserė Elena Chomanskaitė. Skaityti ir rašyti jau buvau pramokusi iš  brolio Koliaus, nes jau buvo lankęs mokyklą. Mokiausi 3-ame skyriuje iki balandžio mėn. Per Velykas mama susitiko su giminaite iš Banzinų ‒ Voveriene. Juodvi susitarė, ir aš išėjau su Voveriene į Banzinus už pusmergę. Ten dirbau iki rugsėjo.

1920 m. rugsėjį įstojau į Jurbarko progimnazijos 1-ą klasę. Mūsų mokytojai buvo labai geri. Lietuvių kalbą dėstė mokytojas Giedraitis Antanas. Tai nepaprastas žmogus. Jis ne tik mokė, bet ir rūpinosi visais kitais reikalais. Ruošė koncertus, vakarėlius, net ir pats kartu su mokiniais vaidindavo. Mokinių buvo gana daug neturtingų, tai už per vakarėlius gautus pinigus pirko mokiniams ir vadovėlius, ir rašomą medžiagą, na, ir kam reikėjo, paskirdavo rūbams įsigyti. Pavasariais ir rudenį, kol dienos šiltos, gražios, dažnai mus mokytojai vesdavo į gamtą. Ten mus supažindindavo su žemės klodais, augalais ir kitais gamtos reiškiniais. Be to, žaisdavom, dainuodavom. Sekmadieniais būdavo ir tolimesnių ekskursijų. Aplankėm Kidulius, Kaimelį, Gelgaudiškį, Vytėnus, Raudonę, Veliuoną, Kriūkus. Pirmiausia aplankydavom bažnyčias, išklausydavom šv. Mišių, o po to kur nors aikštelėje pašokdavom, pažaisdavom, padainuodavom. Plaukdavom garlaiviu. O kaip būdavo indomu žiūrėti į krantus abipus Nemuno! Ilgesnė kelionė buvo į Tilžę. Ten susitikom su Vydūnu, su Jagomasta, apžiūrėjom bažnyčias, pasiklausėm vargonų muzikos.  Matėm, kaip švariai, tvarkingai ir gražiai gyvena vokiečiai.

Baigusi 3 klases, peršokau per 4-ąją ir įstojau į Saulės mokytojų 2 metų kursus. Baigusi, 1925-aisiais, buvau paskirta į Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus Pažėčių pradinę mokyklą mokytoja-vedėja. 1926 m. susipažinau su būsimuoju vyru Meškausku Jonu, kuris tuo metu buvo Betygalos ūkininkų sąjungos pieninės pirmininkas. 1927 m. vasario 6 d. mudu susituokėm Ariogalos bažnyčioje. 1930 m. iš Betygalos persikėlėme gyventi ir dirbti į Grinkiškį. Iš Grinkiškio ‒ į Krakes. Bendrai dirbdami (Jonas buvo ir Lietuvos armijos savanoris) susitaupėm pinigų ir 1938 m. nusipirkom Pastrebės ūkį – 74 ha žemės. Užėjus sovietų valdžiai, turėjome jį palikti ir bėgti ‒ kad neišvežtų… Bet visą laiką nuo to karto, kai eidama su pode vos nepaklydau miške, tikėjau ir jaučiau, kad tikrai mane lydi visur Angelas Sargas, jis visada šalia manęs. Taip ir būdavo. Ir jei pasitaikydavo gana sunki situacija, aš pagalvodavau, kad negaliu žūti, nes šalia yra Angelas Sargas.

 

Siaubas, sarkazmas ir poezija: besivejant Brolius Coenus

Tragikomedijos „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ afiša.
Tragikomedijos „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ afiša.

Siaubas, sarkazmas ir poezija: besivejant Brolius Coenus

Karolis Baublys

Broliai Coenai jau seniai įrodė, kad geriausias būdas kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį ir jo absurdiškumą remiasi tragikomedijos principais. 2016 metais šią idėją savaip pratęsė Kennetho Lonergano drama Mančesteris prie jūros (Manchester by the Sea), o 2017-aisiais George᾽o Clooney᾽o režisuotas ir prodiusuotas Suburbikonas (Suburbicon) bei Martino McDonagh᾽o komiška drama (ar, tiksliau, juodoji komedija) Trys stendai prie Ebingo, Misūryje (Three Billboards Outside Ebbing, Missouri). Pastarasis filmas, ko gero, daugiausia prizų įvairiuose kino festivaliuose gavęs 2017 metų kūrinys, įrodantis ne tik airių režisieriaus, išgarsėjusio komiška drama Briugėje (In Bruges; 2008), talentą, bet ir neabejotiną pagrindinio vaidmens atlikėjos Frances McDormand aktorinį meistriškumą.

Brolių Coenų mūza Frances McDormand.
Brolių Coenų mūza Frances McDormand.

Filmo centre – charakteringas, paženklintas karšto temperamento, pagyvenusios moters Mildred Hayes portretas, kuriame persipina skausmas ir kaltė dėl dukters mirties (po garsiojo nėščios policininkės vaidmens Brolių Coenų Fargo, už kurį Frances McDormand gavo pelnytą „Oscarą“, tai – antras nepriekaištingas aktorės vaidmuo). Praėjus 9 mėnesiams nuo žiauraus jos dukters išprievartavimo ir nužudymo, Mildred nusprendžia išsinuomoti tris reklaminius stendus, kuriuose milžiniškomis juodomis raidėmis raudoname fone užrašo vietinei policijai skirtą žinią: „Išprievartauta mirtinoje agonijoje“, „Ir vis dar niekas nėra suimtas“, „Kodėl, šefe Willoughby?“ Teisingumo paieškos filmą paverčia savotiška filosofine, moraline, politine parabole apie šiandieninės visuomenės abejingumą ir atsainumą. Nedidelė Ebbingo gyvenvietė virsta erdve, kurios gyventojai priverčiami kvestionuoti jų pačių požiūrį į save ir į vienas kitą. Trys stendai prie Ebingo, Misūryje išsaugo geriausius režisieriaus Martino McDonagh᾽o bruožus: šaltakraujį humorą, empatiją lūzeriams, išradingus dialogus.

Filmo režisierius yra prisipažinęs esąs didelis Brolių Coenų fanas. Nenuostabu ‒ filme akivaizdžiai juntamas minėtų ekscentriškų amerikiečių kino režisierių šešėlis: Trims stendams prie Ebingo, Misūryje muziką kūrė ištikimas Brolių Coenų filmų kompozitorius Carteris Burwellis; pagrindinį vaidmenį įkūnijo Joelio Coeno žmona ir mūza Frances McDormand; ką jau kalbėti apie specifinį filmo stilių kuriančią siaubo, sarkazmo ir poezijos dermę, atskleidžiamą per gyvus charakterius ir išraiškingas provincijos detales.

Sam Rockwell and Sandy Martin in the film THREE BILLBOARDS OUTSIDE EBBING, MISSOURI.  Photo by Merrick Morton. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved
Sam Rockwell and Sandy Martin in the film THREE BILLBOARDS OUTSIDE EBBING, MISSOURI.
Photo by Merrick Morton. © 2017 Twentieth Century Fox Film Corporation All Rights Reserved

Nors filmavimo aikštelėje Frances McDormand nuolat ginčijosi su filmo režisieriumi Martinu McDonaghu, galiausiai jiedviem pavyko rasti bendrą kalbą ir sukurti ryškų desperatiškai kovojančios motinos portretą. Įdomus aktorės pastebėjimas, esą filmo herojė Mildred – tai ta pati Marge Gunderson iš Brolių Coenų Fargo, tik vyresnio amžiaus. Mildred charakteris puikiai įsikomponuoja į amerikiečių aktorės vaidmenų repertuarą: tipiška character actress, Frances McDormand nuolat vaidina moteris iš provincijos, neatsiejamas nuo jų socialinės padėties (working class), įpratusias prie grubios gyvenimo realybės, priverstas būti šiurkščiomis, kad išgyventų. Ištisai kino menininkų  kartai Frances McDormand tapo nepriklausomos, savarankiškos aktorės archetipu. Jos laikysenoje nėra jokio bullshit.

Frances McDormand policininkės vaidmenyje garsiajame Joelio ir Ethano Coenų "Fargo".
Frances McDormand policininkės vaidmenyje garsiajame Joelio ir Ethano Coenų “Fargo”.

Komiška drama Trys stendai prie Ebingo, Misūryje žiūrovą sužavi juoduoju humoru, sodria personažų kalba, emocijų sudėtingumu, personažų ambivalentiškumu, galiausiai – giliu humanizmu. Nevienalytis Mildred Hayes paveikslas, draskomas skausmo, pykčio ir keršto troškimo, pasižymintis trapumo ir brutalumo derme, nebūtų įmanomas be išradingos Frances McDormand vaidybos, vertos antro „Oscaro“.

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU