Gabrielius Zaveckas. Sapalionės apie rašymo procesą

Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Gabrielius Zaveckas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuo metu studijuoju politikos mokslus Vilniaus universitete, bet kartais pagalvoju, kad Jaunųjų filologų konkursai turbūt yra mano pirmasis Alma mater ‒ daugelį patirčių iš jų prisimenu iki šiol. Absoliučią daugumą dabar skaitomos literatūros sudaro akademiniai tekstai, tačiau be galo gera džiaugtis kontrastu, pasiėmus pavienį grožinį kūrinį arba pačiam pabandžius iškeverzoti ką nors, kas turėtų kuo mažiau profesinių terminų. Norėčiau palinkėti, kad ,,Meno bangų“ skaitytojai dalintųsi savo arba bičiulių kūryba, turinčia konkretų tikslą. Kūryba dėl kūrybos nekuria, tik demonstruojasi.
Gabrielius Zaveckas

 Sapalionės apie rašymo procesą

Stilius yra rašytojo veidas. Imago animi vultus est[1]. Kai kurie kūrėjai paperka skaitytoją ne tiek savo tekstų turiniu, kiek stiliumi: Fiodoras Dostojevskis, Jerome᾽as Davidas Salingeris, Arthuras Conanas Doyle᾽as ir Honoré de Balzacas; Antanas Škėma, Romualdas Granauskas, Salomėja Nėris ir Sigitas Parulskis. Šie ir daugelis kitų autorių gali būti atpažinti pagal savo stilių, išplėšus pavienę ištrauką iš kurio nors jų kūrinio. Vieni žavi žodynu, antri ‒ humoru, treti ‒ sakinio struktūra, ketvirti gali įsiteikti rimu.

Tokioje pačioje lervos stadijoje kaip aš esančių rašytojų diskusijoje yra tekę aiškintis, kuri pozicija teisinga: ar „Noriu, kad mane skaitytų“, ar „Man visiškai nerūpi, ką apie mane galvos“. Drįstu teigti, kad viena nuomonė neprieštarauja kitai. Nesvarbu, rūpi ar nerūpi, geras stilius ceteris paribus[2] yra geriau negu jokio stiliaus arba netikęs stilius. Ne dėl to, kad glosto autoriaus savimeilę. Visų pirma, geras stilius parodo autoriaus įgūdžius, nes stilius yra įdirbis. Tiesa, kūrėjas gali turėti talentą būti imlus kitų rašytojų stiliui ir skaitydamas gerokai lengviau šlifuoti savąjį, bet ne daugiau. Visų antra, geras stilius yra patrauklesnis skaitytojui: tiek turtingesnį sąvokų rezervuarą turinčiam, tiek „biednesniam“. Kūrėjas gali kurti ir nenorėti dalintis savo kūriniu, tačiau nemanau, kad tada jis bus tikras kūrėjas. Galbūt vertas kūrėjo vardo, bet tikrai ne rašytojo. Todėl ir geras stilius, įrodantis skaitytojui rašytojo įdirbį, turėtų būti siekiamybė.

Citavimas yra reiškinys, juokingas eseistui, skausmingas studentui, problemiškas tyrėjui. Ne veltui sakoma „omnia dicta fortiora si dicta Latina[3]“. Šiaip jau, rašantys žmonės cituoja dėl kelių priežasčių:

1) jie yra egocentriški niekšeliai, trokštantys pademonstruoti savo erudiciją. Nurodžius citatą, pademonstruojama, kad skaitytas pripažinto autoriaus kūrinys, pasirodoma besidominčiu literatūra, kultūra, mokslu ar visuomeniniais reikalais… arba bent jau, kad į paieškos laukelį buvo įrašyta „quotes about …“;

2) pacitavus žinomą autorių, argumentas įgauna šiokio tokio svorio. Išties tai dažna citavimo priežastis tiek tarp kūrybos padangės linkui stryksinčių „žvirbliukų“, tiek tarp išdidžiai joje skrajojančių erelių. Pirmiesiems reikia remtis autoritetu, kad jų pasisakymai būtų pastebėti ir/ar nebūtų nušvilpiami, antrieji kartais tai daro iš įpročio, nes nebemoka kalbėti kitaip, kaip tik polemizuodami su kitų mintimis, o kartais (tiesa, ir tarp naujokų pasitaiko) todėl, kad tikrai yra itin apsiskaitę ir remdamiesi kitų mintimis paprasčiausiai vengia daugiažodžiauti ir išradinėti dviratį.

3) kilnaus noro „mestelti“ aliuziją į tekstą, kurį autorius nuoširdžiai linki perskaityti savo rašomo teksto skaitytojams. Autorius atlieka savotiškai šviečiamąją misiją ‒ „jeigu turėjo įtakos man ir aš cituoju, vadinasi, tikiu, kad turės geros įtakos ir kitiems“.

Visa tai gagendamas jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad dėl stiliaus verta aukoti turinį. Stilius tėra priemonė turiniui „ištransliuoti“. Gal išimtis tik tam tikra poezija. Bet čia ir laikas baigti šį apsidairymą horizonte.

[1] Veidas — sielos veidrodis (Ciceronas, „De Oratore“, III, 59).

[2] Kitoms sąlygoms esant vienodoms.

[3] Viskas, kas pasakyta lotyniškai, skamba įspūdingiau.

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Zvirinskio virselis

„Sunki knyga“ tobulo laiko pabaigai

Neringa Mikalauskienė

Tadas Žvirinskis, Sunki knyga, Vilnius: Romuva, 2018.

Tadas Žvirinskis ‒ aštuonių knygų autorius (šešios iš jų ‒ poezijos), Jimo Morrisono poezijos rinkinio vertėjas, visai neseniai pristatė naują savo eilėraščių rinkinį „Sunki knyga“. Paradoksu pasitinkama iš pat pradžių: pavadinta „Sunki knyga“, bet kaip daiktas ji atrodo plona ir lengva. Tačiau ši knyga vienu prisėdimu neperskaitoma, taigi paliekama galimybė įsimesti ją į rankinę, ar krepšį, imti į kelionę ir skaityti „dozuojant“ (čia norisi priminti, kad ankstesnioji T. Žvirinskio eilėraščių knyga vadinasi „Užrašai ant receptų“, bet dienos tekstų dozę jums teks nusistatyti patiems, mat vaistininkas ir poetas nėra „du viename“: poetas, dėliodamas tekstus į rinkinį, jų nedozavo, t. y. neišskirstė į skyrius, o paleido tekėti lyg gaivališką upę ‒ vienu bendru srautu.

Rinkinyje tekstų įvairovė didžiulė. Tad pirmoji mintis skaitant: būtų mano valia, iš šios vienos knygos padaryčiau tris: vieną ‒ nerimuotų tekstų, kitą ‒ sonetų, o trečioji būtų poema „Post mortem“ ‒ čia matome savitą žvilgsnį į Vilniaus atsiradimo legendą, magiškojo realizmo jungtį tarp mitinio laiko ir dabarties, šiuolaikinio žmogaus gyvenimo realijų. Išleista atskira knyga, išlaikius balansą tarp teksto ir iliustracijų, ji tikrai galėtų patekti į kasmet Kultūros ministerijos organizuojamo „Knygos meno“ konkursą.

Tačiau tokiai knygai ‒ tirštai tekstų ‒ labai tinka minimalistinis dizainas ir Daivos Kairevičiūtės iliustracijos: jos pasitarnauja lyg savotiškos pauzės ar atokvėpio salelės, kurių tikrai reikia, kai skyrių nėra.

Apie ką ši „Sunki knyga“?

Ogi apie viską. Iš pirmo žvilgsnio ‒ toks kratinukas: kasdienybė, meilės‒nemeilės, susitikimai ir išsiskyrimai, apmąstymai apie savo vietą pasaulyje ir ironiškas žvilgsnis į save kaip kūrėją („pavargęs poetas, dirbantis pardavėju, neberanda ramybės“). Galėčiau diskutuoti su autoriaus „Pratarmėje“ išsakyta mintimi, kad „knyga „sunkiai „įsipaišo“ į šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą“. „Įsipaišo“ lengvai. Visi užkabina panašias temas, permąsto savo santykį su kūryba, bet vis tiek knieti apie tai kurti eilėraščius. Štai T. Žvirinskio „Ad majorem amoris gloriam“ jau ne vieno poeto ironizuotas meilės santykis su savimi:

Didesnei meilės garbei susirenka

Dar didesnis garbėtroškų būrys ‒ poetai

Tauriais veidais, pakylėtomis povyzomis

Baltosiomis eilėmis ir rimuotu žodžiu

Deklaruoja ištikimybę jausmui,

Kurį labiausiai puoselėja mylimiausiems

Žmonėms, tai yra sau.

 

Ecce amor!

(p.  26)

T. Žvirinskį, kaip ir daugelį, gelbsti ironija. Man atrodo svarbu tai, kad jis turi savitą stilių, kurį atpažinčiau nerimuotuose tekstuose, ypač tuose, kuriuose perteikiama kasdienybės rutina. Nemažai eilėraščių ‒ įvykis, mini siužetas. Žavi paradoksai, sugebėjimas netikėtai „apversti“ situaciją: nuo pašaipaus kalbėjimo apie banalią, „nesušukuotą“ kasdienybę pereiti prie egzistencinio lygmens ‒ pavyzdžiui, atrodo ironiška, kad alkoholio pardavėja reikalauja asmens dokumentą rodyti pusamžį vyriškį, tačiau paaiškėja, kad ten jis „Stebėtinai panašus į jos / Mirusį / Vaiką“ („Pusamžio diedo girti pasvarstymai“, p. 53). Taigi daugelio eilėraščių pabaigoje autorius sugeba pakreipti mintį netikėta linkme, padaryti išvadą, kurios skaitytojas vargu ar laukė (tokie yra „Mano kanarėlė“, „Panašus į drugelį“, „Lapės jaukinimas“).

O pasiutusi lapė pušynėlyje už pusantro kilometro

Nuo aprašomos juodųjų rekolekcijų vietos

Jau ruošis išbėgti į kelią

Pasitikt savo Mažojo Princo,

Žmonių kalba besivadinančio

 

Volkswagen Passat.

                                   („Lapės jaukinimas“, p. 22)

Autorius dažnai mezga dialogą su atpažįstama Europos literatūros ir filosofijos tradicija. Pavyzdžiui, „Itin filosofinio eilėraščio“ situacija: Dievas su Nyče „iš mirties lošė kortomis mane“ (nors populiarioji Nyčės idėja „Dievas mirė“ čia nepaminima, bet užtenka, kad ji yra skaitytojo atmintyje). Taigi norint mėgautis visomis vienam tekstui suteiktomis prasmėmis, reikia atitinkamo išsilavinimo. Ypač skaitant eilėraščius, kurių pagrindas yra humoras su filosofiniu prieskoniu („Visi šventi“, „Eksperimentas“, „Naujas kovas, nauja kova“, „Velnio mėšlas“).

Galima būtų svarstyti, kas slegia labiau ‒ ar toji kasdienė rutina, ar tekstuose vis kuriuo nors pavidalu iškylantis gyvenimo dramatizmas. Jeigu slegia. Vėlgi matyčiau čia paradoksą ‒ akistata su mirtimi, perkeista kūrybos, nėra nei slegianti, nei bauginanti:

Aš esu baltas debesis,

Pagautas žalios tavo ežero akies,

Kurios gylis masina pasilikti.

Kaip skaniai kvepia tik ką

Mirusi žolė, pakirsta

Baltai blykčiojančių ašmenų!

Kaip gera gyventi, kai mirtis

Ypač arti. Taip arti,

Kad net ginkmedžio lapas

Sulimpa su knygos lapu ‒

Nebeatplėši.

(„Žalia balta“, p. 78)

„Žalia balta“ ir keli kiti tekstai ‒ „Saulės žynių atnašavimas“, „Besprogstant šviesai“, „Nuojauta“, „Danties rovimas“ ‒ tarsi kviečia stabtelėti, minėtoje kasdienybės rutinoje įžvelgti stebuklą. Arba kare, budint šalia pastato, kuriame kadaise būta bibliotekos, pastebėti ant pirštinės nutūpusią snaigę („Karo poetas“). Galbūt ir nėra didelis atradimas pastebėti ‒ „Mes gyvename ant protėvių kaulų“ (p. 70), tačiau tolesnės eilutės, galinčios tapti netgi sentencija, vėlgi pristabdo nuolatinį žmogaus bėgimą per gyvenimą: „Mes bandome pakeisti pasaulį, / Kuris per lėtas pakeisti mus“ („Evilangelija“, p. 70).

Prie tų, lyriškųjų tekstų, priskirčiau ir du knygoje esančius sonetų ciklus ‒ „Sonetų pavainikis“ ir „Pagyvenę sonetai“. „Sonetų pavainikis“ irgi prašosi atskiro leidinio (arba bent jau skyriaus). Sužaista žodžių prasmėmis: „sonetų vainikas“ tampa „sonetų pavainikiu“, viena vertus, galbūt ironizuojant šiuolaikinio žmogaus norą įsirašyti į petrarkiškojo soneto tradiciją (būtent šį modelį, du ketureiliai, du trieiliai, perima T. Žvirinskis, o tradiciją sugriauna tik 15-uoju: tai dvieilis, skambantis kaip apibendrinimas), kita vertus ‒ „pavainikio“ vaiko metafora tinkama nusakyti ryšio su mylimąja neteisėtumui, nuolatos skambančiam išsiskyrimo leitmotyvui. Jeigu einame dar giliau ‒ galima kalbėti ir apie žmogaus, kaip pasaulio pavainikio, jauseną, kai ateina suvokimas, kad esi čia užklydęs laikinai ‒ „tiktai akimirką iš rūko / Prie numeruotų durų kambariuko“ (p. 36). Tačiau vėlgi akistata su tokiu laikinumu išryškina tai, kas vertingiausia (ir čia nuo sonetų vėl einu paskirų tekstų link): T. Žvirinskio kūryboje man atrodo ypač svarbus tėvo ir vaikų ryšys, buvimas ir šalia vaiko, ir kartu su juo. Kasdienė situacija ‒ dukters pieninio danties išrovimas, tampa apibendrintu pamąstymu apie pasaulį ir praeinantį laiką:

Viskas artėja atomazgos link, Veikiausiai ji bus atominė. Ir nebeliks nei Miesto, Nei Pasaulio, Tik mažas pieninis dantukas Skardinėje dėžutėje – Tobulas paminklas Tobulo laiko pabaigai.

(p. 72)

O koks yra tas tobulas laikas? Veikiausiai ‒ vaikystė, ištakos, metų tėkmė, jungianti istoriją (vėlgi primenu poemą „Post mortem“) ir dabartį, mitinį laiką, kuriame Dievas ir Nyčė žaidžia kortomis „iš mirties“ ‒ taikiniu pasirinkę eilėraščių subjektą, ir eilėraščių subjekto laikas „čia ir dabar“, taikliausiai perteikiamas paskutiniu rinkinio dvieiliu „Pabaigos žodis“:

Nėra jokios pabaigos tam,

Kuris neregėjo pradžių pradžios.

(p. 95)

Čia pamąstymui. Jei mintis ‒ ne per sunki.

 

Visavertė kino būtis: Abdellatif Kechiche

"Mektoub, My Love: Canto Uno" afiša.
“Mektoub, My Love: Canto Uno” afiša.

Visavertė kino būtis: Abdellatif Kechiche

Karolis Baublys

Tunise gimęs prancūzų režisierius Abdellatifas Kechiche᾽as garsėja tuo, kad kiekvienas jo filmas virsta netikėtu ir absoliučiu triumfu, sujungiančiu subtilius meninius ieškojimus ir reiklius populiariojo kino iššūkius (drama Grūdo paslaptis (La Graine et le Mulet; 2007) ne tik triumfavo Venecijos kino festivalyje ir Cezarių apdovanojimuose, bet ir sugebėjo į Prancūzijos kino sales sutraukti milijoną žiūrovų!). Naujasis Abdellatifo Kechiche᾽o kino projektas – kinematografinis diptikas Mektoub is Mektoub, kurio pirmoji dalis ‒ Mektoub, My Love: Canto Uno – tai laisva François Bégaudeau romano Žaizda (La Blessure, la vraie; 2011) adaptacija. Pirminis režisieriaus sumanymas buvo sukurti kinematografinę vienos šeimos sagą, kreipiant išskirtinį dėmesį į koduotą socialinį mikrokosmosą. Režisierius neslepia, kad diptikas gali virsti triptiku, kuriame kiekviena dalis, kurdama visumą, sykiu išlaikys jai vienai būdingą reikšmių sistemą.

Pirmoji kinematografinio diptiko Mektoub is Mektoub dalis – Mektoub, My Love: Canto Uno ‒ tai himnas jaunystei, natūraliam ir gaivališkam kūno grožiui, apšviestam ir savotiškai sakralizuotam vasariškos saulės šviesos. Kechicho kuriama jaunystė, ‒ impulsyvi, drąsi, smalsi ir vėjavaikiška, ‒ pralenkia meno grožį ir sutaurina būtį. Pasakojimas nuolat balansuoja tarp lengvo flirto ir meilės, subtilių kūno vilionių ir atviro suvedžiojimo. Tokiu būdu režisierius kuria žmogiškąjį mikrokosmosą, tarpstantį konkretų, medžiagišką pavidalą įgijusioje dioniziškoje dabartyje.

Suvedžiotojas Tony'is (Salimas Kechiouche'as)
Suvedžiotojas Tony’is (Salimas Kechiouche’as)

Dionizo viliones filme atvirai įkūnija suvedžiotojas Tony᾽is (iš Alžyro kilęs prancūzų aktorius Salimas Kechiouche᾽as). Jo priešingybė (savotiškas taurusis Apolonas) – drovus introvertas Aminas (Shaïnas Boumedine᾽as), atvykęs iš Paryžiaus į Prancūzijos pietus praleisti vasaros motinos namuose.  Čia jaunuolis sutinka geriausią draugę Ophélie (Ophélie Bau), įsimyli blondinę Céline (Lou Luttiau). Tokiu būdu filmas struktūruojamas dviejų kardinaliai priešingų veikėjų – Amino ir Tony᾽io – paveikslais, kuriančiais įtampą ir dinamiką. Jaunuoliai priešingi ne tik charakteriais ar gyvenimo būdu, bet ir mėgstama veikla: Tony᾽is – prabangaus restoranų tinklo vadovas, tipiškas komersantas, o Aminas – jautrus svajotojas, mylintis meną (rašantis kino scenarijus, fotografuojantis). Tunizietiškas restoranas, vietinis baras, naktinė diskoteka, paplūdimys tampa erdvėmis, kuriose skleidžiasi trumpalaikis jaunystės grožis.

Drovus pagrindinis filmo veikėjas Aminas (Shaïnas Boumedine'as), savotiškas režisieriaus alter ego.
Drovus pagrindinis filmo veikėjas Aminas (Shaïnas Boumedine’as), savotiškas režisieriaus alter ego.

Iš pažiūros filmas gali pasirodyti labai paprastas, tačiau po tariamu lengvumu slepiasi komplikuoti socialiniai santykiai, dažnai vedantys į skausmingus išgyvenimus, dramatiškus išbandymus, prigimtinį individo žiaurumą (Tony᾽is, iš pradžių vadinęs Charlotte savo gyvenimo moterimi, lyg niekur nieko ją meta, juk ji – eilinė naivi auka, lengvabūdiškai pametusi dėl jo galvą kaip daugelis jį supančių moterų…). Kechiche᾽as savo personažų neteisia, nepamokslauja, jis tiesiog leidžia jiems gyventi tikrąja to žodžio prasme: kiekvienas personažas turi teisę suklysti, liūdėti ir juoktis, siekti laimės ir harmonijos tiek su savimi, tiek su jį supančia aplinka.

Mektoub, My Love: Canto Uno atskleidžia bendriausius Abdellatifo Kechiche᾽o kino kalbai būdingus požymius: itin ilgas scenas, kuriančias natūralaus gyvenimo iliuziją, natūralizmą, ryškinantį žmogiškosios prigimties gaivališkumą, aktorius mėgėjus, vaidinančius eilinius, niekuo neišsiskiriančius asmenis, kasdienius, dažnai pabrėžtinai bereikšmius dialogus, kurie, nors sukonstruoti itin preciziškai, paradoksaliu būdu kuria improvizuoto dialogo įspūdį. Atkreiptinas dėmesys į savitą režisieriaus darbą su aktoriais. Kechiche᾽as leidžia filmo aktoriams ne tiek vaidinti, kiek tiesiog būti, gyventi ekrane. Tokiu būdu aktorius nejučia tampa personažu.

Šviesa - visur esantis ir visa aprėpiantis filmo elementas, dieviškosios dimensijos liudytojas.
Šviesa – visur esantis ir visa aprėpiantis filmo elementas, dieviškosios dimensijos liudytojas.

Filmas pradedamas ilgai trunkančia natūralistine meilės scena, kurioje drovusis Aminas ryškinamas kaip stebėtojas (vojeristas). Iš tiesų jis ir lieka stebėtojas viso filmo metu, savotiškai pakeisdamas beasmenę kameros akį. Tačiau Kechiche’o natūralizmas subtilus, tai veikiau mėginimas kino kalba priartėti prie kūno kaip dievybės sampratos, perimtos iš senovės graikų mitologijos. Jaunus kūnus glostanti saulės šviesa įgyja daugiaprasmių dimensijų: per šviesos sampratą jungiamas Naujasis Testamentas ir Koranas, dabartis, esanti čia, šią akimirką, ir vos juntama amžinybė.

Aminas (Shaïn Boumedine) ir jo geriausia draugė Ophélie (Ophélie Bau) saulėtame pajūryje.
Aminas (Shaïn Boumedine) ir jo geriausia draugė Ophélie (Ophélie Bau) saulėtame pajūryje.

Mektoub, My Love: Canto Uno – tai poezijos, harmonijos ir natūralaus gyvenimo su visais jį lydinčiais išbandymais kupinas filmas, iškeliantis būtinybę mylėti žmogų ir pasaulį kaip nepakeičiamą vertybę. Kūnų grožis, skendintis vasaros šviesoje, meilės troškimas, ryškėjantis iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškame flirte, gaivališkas juslingumas, vedantis pažinimo link, draugystė, raminanti pasimetusius personažus, kuria žmogiškąjį mikrokosmosą, kuris Abdellatifo Kechiche᾽o talento dėka virsta visaverte kino būtimi.

 

Adomas Zubė. hikikomori

Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.
Adomas Zubė. Domo rimeikos nuotrauka.

Esu Adomas Zubė. Visus savo metus gyvenu Klaipėdoje, bet kai taksi vairuotojas manęs paklausia, ar aš vietinis, imu abejoti. Kita vertus, tikiu, kad gyvenu šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis, tik daugiau stebiu negu veikiu. Tačiau žmogus negali būti stebėtojas, taigi jau šešerius metus vedu ir prodiusuoju radijo laidą (pastaraisiais ­­– tinklalaidę, podkastą) „Racijos“, dirbu portalo „Yra Racijos“ redaktoriumi, kaip žurnalistas rašau į kultūrinę spaudą. Jau nebepamenu dienos, kai nereikėtų ko nors rašyti, tačiau ačiū Dievui, kad kartais kai ką parašyti dar ir norisi. Taigi sekmadienio naktimis, kai visi nutyla, prisėdu ir rašau.

MENO BANGOS sveikina Adomą Zubę (Klaipėdos Vydūno gimnazija), Jaunųjų Filologų konkurse laimėjusį du aukso medalius – už eseistiką ir už vertimą iš anglų kalbos. Publikuojame jo eseistiką.

Adomas ZUBĖ

hikikomori

Turbūt jau dešimt. Šitą kavinę, kur visada sėdžiu vienas ir dirbu, uždaro. „O gal dar neuždaro“, ‒ mano akyse, tikiu, sužvilga kokia nors liepsnelė, ‒ ,,juk ką tik pro duris įėjo moteris“. Jos niekas nevaro lauk, vadinasi, dar bent valandą galėsiu būti čia. Ji valytoja. Ji liepia man pakelti kojas, kai nuo pirmo brūkštelėjimo pajuodusį grindų skudurą veda ten, kur dar visai neseniai buvo mano pėdos. Skuduras juodas, nes visą dieną lijo. Visą dieną – nuo ryto iki vakaro – nė menkiausios prošvaistės. Štai ir dabar, supratęs, kad jau laikas eiti iš čia, kad visgi aš paskutinis, ieškau būdų, kaip skarą kuo tiksliau paversti vandens nepraleidžiančiu gobtuvu. Niekaip negaliu prisiminti to burtažodžio iš „Hario Poterio“.

„Buvo puiki diena“, ‒ galvoju eidamas žemyn gatve, o tai gana pavojinga, nes senieji pastatai neturi lietvamzdžių, tad vanduo tiesiai stogo kraštu krinta ant tokią valandą taip retų praeivių pakaušių, o jei kas iš keleto dar drįsta pakelti žvilgsnį į tamsų dangų, jam šalta ir negailestinga čiurkšle iš veido rievių skaudžiai išplaunamos dulkės.

„There is one scene where it is kind of raining, the light is pouring down, it evokes us like a rain or snow. Sometimes I feel like a cold rain ‒ it makes me like a melancholic or sad, or sometimes not at all, it helps me, somehow, it’s like a, it is washing away things inside of myself“[1], ‒ kažkokia japonė vis kliūdama sako man tiesiai į ausį. „Oi, čia labai geras montažas, super, kaip artima, man lyja ant galvos, ausyse lyja, o ir kalba apie lietų – trimatė metafora“, ‒ neatsistebiu aš savo kolegės dramaturginių sinopsių jungimo menu. Šiandien lietus man nieko nesako, yra šalta, yra darbo ‒ pagaliu įsijungiau savo garso pasakojimą, važiuodamas autobusu užbaigsiu jo redakciją. „Oi, kaip gerai čia pasakiau“, ‒ mano vidinis „aš“ džiaugiasi klausydamas ne savo parašytų tekstų. Mano balsas mano galvoje kalbėjimo greitumu ‒ „kaip puikiai įskaičiau, visai natūraliai“ ‒ man sako, kad štai Japonijoje yra tokių žmonių, „milijonas! super, kaip čia aktualu“, kurie dirba dirba ir vieną sekundę ima ir atsijungia nuo viso pasaulio, vieną sykį grįžta namo, įšliurina į savo kambarį, „čia juk lygiai kaip ir aš!“, ir iš ten nebeišeina metus, o kartais ‒ dvylika. Motinos jiems neša pieną, jie motinoms ‒ šiukšles. „Tai socialinė savižudybė“, ‒ girdžiu, kaip griežtai virpa kolegės kalbintos sociologės lūpos, čia ‒ penkta minutė, dvylikta sekundė. Mėgstu spėlioti, dažniausiai neatspėju, bet vis tikiu, kad kada nors pavyks savo atsitiktine intuicija abstulbinti kolegą.

Autobuso stotelės keičiasi greičiau nei pasakojimo potemės, šitą reikia užsirašyti: „didesnis tempo ritmas, per ilgi kadrai, ypač ‒ sociologės“. Man negali būti neįdomu. Man nėra neįdomu. „Koks čia geras tekstas, kiek daug visokiausių kietų intertekstų“, ‒ mąstau išgirdęs, kaip sakau „aš rašau, kad Statkevičius ir vėl apsilankė „Pajacuose“, nors norėčiau rašyti švietėjišką straipsnį portalams, šviesti tamsuolius apie dailę, meną ir teatrą, vis tiek svaidausi visais pavadinimais, vardais, pavardėmis, neskaitytų knygų autoriais, norėčiau rašyti apie šviesą ir pakantumą, verkčiau stebėdamas išnykstančią Sonios nugarą, o Ismenės klyksmas perskrostų mane kiaurai.“ Šito bent pusę parašiau ir aš ‒ ten, kur iki Sonios. „Baltijos stotelė“, ‒ tiesiai į ausį, net garsiau už mano paties monologus, trimituoja Jūrų muziejaus direktorė.

Aš įskaityčiau stoteles geriau. Kodėl manęs niekas nežino, kodėl niekas nežino mano iškalbos, balso, mano socialinio jautrumo, mano balso, mano veido, mano balso, kodėl niekas nesižvalgo, sėdėdamas su manimi tame pačiame autobuse?

Jau kone pamiršau išlipti. Kuprinę privėrė autobuso durys: „Atsiprašau, ponas vairuotojau, čia mano kuprinė prispausta, išleiskite mane!“ – nepasakau, nes neišdrįstu. Bet ponas vairuotojas supratingas – pastebėjęs nesusipratimą, pats atidaro duris. Žalienės „aštuntas!“ palydėtas, „tik paklausykite, kaip gražiai nuaidi jos balsas, atsimušdamas į žalią prekybos centro sieną“, einu atmintinai žinomu keliu – galėčiau eiti užsimerkęs, kone taip ir einu – jis visai neapšviestas. „Kokį gerą klausimą uždaviau, taip taikliai ir profesionaliai!“ – mintimis grįžtu į vietą aš. Tame klausime buvo kažkas apie darboholizmo kultūrą ir nežmonišką konkurenciją – galiu tik empatiškai perprasti šias temas: ryt iš ryto nuo šešių turiu kitą susitikimą, kuriam dar reikės krūvos pasiruošimo, o iki tol – pora darbinių tekstų apie statkevičius pajacuose. „Sergam modernių miestų ligomis“, – vėl džiaugiuosi aš išgirdęs savo balsą, sakantį protingai sukonstruotą sakinį. „Žinai, man jau bloga nuo savo balso“, ‒ kažkada esu sakęs vienai kolegei radijuje. „Nesąmonė, nebūna bloga nuo savo balso, juk jį visą laiką neišvengiamai girdi“, – turbūt atsakė ji. O ką daryti, kai jį girdi net ir tada, kai tyli? Ką daryti, kai jis ir realybėje ima kalbėti tokiais suktais ir poetiškai protingais sakiniais kaip darbe? „Tu nebemoki pasakyti normalaus sakinio, ‒ man sakė, ‒ vis koks nors tarptautinis žodis arba ta baisi darbinė intonacija“. Kad ir kiek tada bandžiau, vis išėjo netikroviškai.

Aš esu garso banga, manyje nebeliko manęs, manyje nebeliko žmogaus. Teliko radijo laidų vedėjas, montuotojas, dar kas nors. Ir nė vienas iš šitų iš tikrųjų nesu.

Ir būtent akimirką (akimirka prieš tai buvau išgirdęs triukšmą, sklindantį iš namo, pro kurio šalį einu, ir nusprendęs, kad tai – greičiausiai smurto artimoje aplinkoje atvejis, apie kuriuos visai neseniai kalbėjau eteryje, kaupiausi pirmą kartą gyvenime kviesti policiją) išgirdau griežtus žingsnius. Žinote, yra toks žaidimas, kur iš nugaros atbėga ir apsikabina, uždengia akis ir sako: „Spėk, kas čia“? Žinote, jau norėjau atsakyti. Žinote, manęs niekas neklausė. Žinote, tik po dviejų mirksnių supratau, kad guliu baloje, kad iš manęs liko tik paltas. Lietus kartais melancholiškas, o kartais – nuplauna.

Po to dvi savaites sėdėjau namuose – kaip tie hikikomoriai, apie kuriuos sau pasakojau tą vakarą – bijojau išeiti. Bijojau dar kartą susidurti su realybe, kurios maniausi nesant. Man buvo daug saugiau slėptis už mikrofono, šaltinių, BBC dokumentikų nei durtis akis akin su ja. Atrodo, paskutinis sakinys, kurį girdėjau tada, buvo „mums kartais sunku suvokti, bet jie neturi fizinių jėgų išeiti iš kambario“. Vėliau tas sakinys bus pakeistas kabuki ritmu – juk taip daug mažiau banalu, tai daugiabriaunė metafora.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

[1]„[Spektaklyje] yra tokia scena, kurioje lyg lyja ‒ šviesa krinta žemyn, panašiai kaip lietus ar sniegas. Kartais jaučiu šaltą lietų, tada jaučiuosi melancholiška ar liūdna, o kartais – visai ne, kartais jis man padeda, kažkaip jis mane viduje nuplauna“ (angl.)

Erotinė fotografija kaip laisvės forma: šiandieninio Tuniso prieštaravimai

Provokuojanti Mehdi Ben Attia drama "Vyrų meilė" (2017).
Provokuojanti Mehdi Ben Attia drama “Vyrų meilė” (2017).

Erotinė fotografija kaip laisvės forma: šiandieninio Tuniso prieštaravimai

Karolis Baublys

Vyrų meilė (L’Amour des hommes; 2017) – tai jau trečias ilgo metro Tuniso režisieriaus Mehdi Ben Attia filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina prancūzų aktorė Hafsia Herzi, išgarsėjusi ir Lietuvoje rodytoje Abdellatifo Kechiche᾽o dramoje Grūdo paslaptis (La Graine et le Mulet; 2007). Drama Vyrų meilė – tai pasakojimas apie šių dienų Tunise gyvenančią jauną moterį Amel (Hafsia Herzi), kuri po vyro mirties mėgina iš naujo atrasti gyvenimo skonį, atsiduodama vienintelei savo aistrai – fotografijai. Apdovanota įgimtu provokatorės talentu, Amel fotografuoja apnuogintus vyrų kūnus, mesdama įššūkį konservatyvioms musulmonų tradicijoms.

Filmas, apversdamas tradicinius galios santykius, iškelia moters menininkės šių dienų Tuniso visuomenėje klausimą: moteris čia – aktyvi, dominuojanti, o vyrai tėra pasyvūs geismo objektai. Amel nesidrovi stebėti vyrų taip, kaip vyrai stebi moteris. Ji renkasi vyrus, duoda jiems nurodymus, o vyrai tik vykdo jos dažnai provokuojančius įgeidžius (užsirūko, nusivelka marškinėlius, nusimauna kelnes, liečia savo kūną…). Fotografė puikiai suvokia savo idėjos novatoriškumą ir riziką: moteris, kurianti erotines vyrų nuotraukas, ‒ šito Tunise dar nėra buvę! Jos pasirinkti modeliai, ‒ marginalai, gyvenantys gatvėje, ‒ dažnai turi įveikti vidinį barjerą, paklusdami emancipuotiems Amel nurodymams.

Viena iš meniškiausių filmo scenų demonstruoja pirmąją erotinę Amel fotosesiją, kuomet jauna moteris vieno iš savo mirusio vyro draugų paprašo būti jos modeliu. Jaunuolis, atėjęs į Amel patėvio namus, lėtai, kone droviai apsinuogina, suteikdamas epizodui subtilaus erotizmo. Žiūrovui nejučia kyla klausimas, ar ši scena išties skirta fotografijai. Galbūt fotografavimas tėra pretekstas fiziniam suartėjimui? Kaip pastebi prancūzų kino apžvalgininkė Murielle Joudet, kiekvienas fotosesijos epizodas, nejučia nutrindamas ribas tarp apsinuoginimo kaip modelio prisiimtos pareigos (meno lygmens) ir įžangos į kūnišką suartėjimą (realybės lygmens), baigiasi tam tikru sutrukdymu (sugrįžta patėvis; modelis, nesuvaldęs instinktų, peržengia jam leistinas ribas…). Amel geismas filme – tai darbo įrankis, suteikiantis galimybę kurti ir būti laisva.

Fotografė Amel (Hafsia Herzi) pridega cigaretę savo pirmajam modeliui.
Fotografė Amel (Hafsia Herzi) pridega cigaretę savo pirmajam modeliui.

Išraiškos laisvė – vienintelė didžioji filmo vertybė, įgyjanti niuansuotų prasmių: ji leidžia pagrindinei filmo veikėjai išsilaisvinti iš praeityje patirto skausmo ir atrasti save kaip menininkę, sykiu stumdama Amel į vienatvę (filmo pabaigoje pagrindinė veikėja nutaria nutraukti santykius su nauju mylimuoju, norėdama išsaugoti savo nepriklausomybę). Būti laisvai svarbiau nei atsiduoti vyrui, šitaip rizikuojant tapti tradicine vaikais ir šeimos gerove tesirūpinančia musulmonų moterimi.

Kamera, filmuodama skurdžius ir ištaigingus kvartalus, vargšų ir turtuolių namus, mėgina parodyti šiandieninį Tunisą draskančius prieštaravimus, įtampą tarp dešiniųjų ir kairiųjų politinių jėgų, nesutaikomą priešpriešą tarp tradicijų ir modernių šiuolaikinių pažiūrų. Personažų aprangos lygmenyje akivaizdžiai norėta išryškinti pagrindinės veikėjos žavesį ir eleganciją (Hafsia Herzi dėvimos margaspalvės suknelės kaskart suteikia vis kitą nuotaiką, išryškina vis kitus prasminius akcentus, dinamizuoja gana monotonišką veiksmą). Pasak prancūzų kino apžvalgininkės Anne Diatkine, vestimentarinis (aprangos) kodas virsta vizualia metafora, ryškinančia herojės emancipaciją. Amel – laisva moteris, niekad netapsianti tipiška Tuniso musulmone, priklausoma nuo vyro.

Filmas "Vyrų meilė", demonstruodamas scenas iš kasdienio gatvės gyvenimo, stengiasi išryškinti šiandieninio Tuniso prieštaravimus.
Filmas “Vyrų meilė”, demonstruodamas scenas iš kasdienio gatvės gyvenimo, stengiasi išryškinti šiandieninio Tuniso prieštaravimus.

Atskiro dėmesio verta ambivalentiška Amel patėvio Taïebo (Raouf Ben Amor) figūra: viena vertus, jis tampa Amel mecenatu, leidžia jai gyventi gražiausiame jo buto kambaryje, būdamas progresyvių kairiųjų pažiūrų, skatina ją kurti ir provokuoti, kita vertus, jame grumiasi globėjo ir geidžiančio vyro pradai (nesuvaldęs maskulinistinių instinktų, jis mėgina fiziškai suartėti su Amel). Tačiau Mehdi Ben Attia filme nė vienas iš personažų nėra teisiamas, kiekvienam paliekama teisė pasirinkti ir gyventi pagal savo paties valią.

Drama Vyrų meilė kiekviename lygmenyje kuria ambivalentiškas reikšmes, pabrėždama individo teisę gyventi taip, kaip jis mano esant teisinga. Paradoksaliai ryškinama mintis, jog konservatyviame šių dienų Tunise kurianti moteris gali atrasti savo vietą, išsaugodama išraiškos laisvę ir dvasinę nepriklausomybę. Amel – ryškiausias tokios moters pavyzdys, įtikinamai perteiktas gaivališka ir natūralia Hafsia Herzi vaidyba.

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Jaunųjų filologų konkurso logotipas
Jaunųjų filologų konkurso logotipas

Jubiliejinis Jaunųjų filologų konkursas: Vilnius laukia

Aistė Gintautaitė

Šimtas du mokiniai iš visos Lietuvos balandžio 5 dieną susitiks Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje: čia vyks Jaunųjų filologų konkurso atidarymo iškilmės. Vėliau tris dienas jaunieji filologai kartu su žymiais kūrėjais pasiners į savo darbų nagrinėjimą Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje.

Jau penkiasdešimtą kartą jaunieji filologai sulekia į vieną būrį. Prieš dešimt metų jubiliejinį konkursą glaudė Vilniaus universitetas, vėliau grįžta prie senųjų tradicijų – kasmet susitikti vis kitame mieste. Kai kurie jaunieji filologai tebesaugo pernykščius prisiminimus apie sambūrį Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje, kiti vertinimo komisijos dėmesio dėmesio sulaukė tik šiemet.

Į konkurso atidarymo iškilmes pakviestas jo pirmasis organizatorius – Vytautas Jakelaitis. Laukiami svečiai rašytojai Vytautas Bubnys, Algimantas Zurba, poetas Jonas Liniauskas, ne kartą buvę Jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos pirmininkais. Svarbu minėti, kad šį konkursą sumanė ir laimino poetas Justinas Marcinkevičius.

Tapti konkurso dalyviu nėra paprasta. Finalo dalyviai atrenkami iš pradžių savo mokyklose, vėliau ‒ rajonuose ar miestuose. Svarbiausias paskutinis etapas: reikli komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šį kartą sulaukta 191 darbo.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos rašinių, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik siekti apdovanojimo. Svarbus bendravimas su vertinimo komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas nuosekliai analizuojamas, moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai.

Mokinių laukia įdomi programa: Martyno Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje jaunieji filologai bus pakviesti stebėti švedų filmą ,,Ledo drakonas“, vyks ekskursija į Valdovų rūmus. Vilniaus gyventojai bei svečiai turės retą progą susipažinti su visos Lietuvos jaunosios kartos kūryba: balandžio 6 dieną 19 valandą Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai) vyks literatūros vakaras. Tikėtina, kad nemenką publikos dalį sudarys ne tik jaunuomenė, bet ir brandžios kūrėjos bei kūrėjai, kadaise patys patyrę augimo nerimą Jaunųjų filologų konkurse, dabar jau tapę Lietuvos rašytojų sąjungos narėmis ir nariais.

Tautosakos sekcija konkurse jauniausia. Į ją ne kartą rinkosi ne tik vyresniųjų klasių gimnazistai, bet ir septintokai, aštuntokai iš pagrindinių mokyklų, kartais net labai nuošalių. Jų veikla prasminga ‒ konkursui pateiktus darbus glaudžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Konkurse prieš keletą metų atgimė vertimų sekcija. Šiais metais savo bandymus atsiuntė gimnazistai, verčiantys ne tik iš populiariosios anglų, bet ir iš prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų kalbų. Į konkursą atvyksta dvidešimt keturi jaunieji vertėjai.

Įprasta, kad gausaus antplūdžio sulaukia poezijos sekcija, tačiau į respublikinį etapą kviečiama menka panorusių dalis: šiemet dalyvaus dvidešimt penki jaunieji poetai

Savaime aišku, kad rašytojais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai tampa paženklinti savita žyme: jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui.

„Mane visada traukė jaunuomenės eseistika ir publicistika. Konkurso dalyviai yra atviri, juntamas jų nuoširdus noras stebėti pasaulį ir jį keisti, ‒ sako rašytoja Gintarė Adomaitytė, dirbusi vertinimo komisijoje du dešimtmečius. – Jie moka bendrauti, nori gilintis į bendraamžių rašinius, juos aptarti. Stiprių rašinių būta visais laikais, tačiau konkurso dalyvių elgesys labai pasikeitė. Džiugu, kad jaunoji karta sugeba diskutuoti kur kas kultūringiau nei vyresni man pažįstami žmonės.“

Net trys publicistikos bei eseistikos sekcijos dalyviai dalyvaus ir kitų sekcijų veiklose. Aušrinė Kurgonaitė (Garliavos Jonučių gimnazija) ir Linas Daugėla (Kretingos Pranciškonų gimnazija) skubės į savo poezijos aptarimą. Vertimą iš anglų kalbos pateikė Adomas Zubė (Klaipėdos Vydūno gimnazija).

Po penkis moksleivius į konkursą atvyksta iš Skuodo, Jurbarko, Kauno rajonų. Gausiausia Vilniaus miesto delegacija – penkiolika gimnazistų.

Jauniausia konkurso dalyvė – poetė Mūza Olimpija Svetickaitė (Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokykla, VII klasė). Ji noriai publikuoja savo eiles svetainėje www.menobangos.lt. Ši svetainė, žurnalas ,,Pašvaistė“, moksleivių skaitymai ,,Augame kartu su eilėraščiu“ Poezijos pavasaryje, Jaunųjų filologų konkursai – tai laukas, kuriame bręsta būsimi poetai, rašytojai, kalbininkai, tautosakos rinkėjai, literatūros kritikai, vertėjai. Auga žmonės, mėgstantys skaityti, gebantys įvertinti tai, kas parašyta kitų.

Plačiau apie konkursą nuo balandžio 10 dienos galėsite skaityti svetainėse www.skaitymometai.lt, www.menobangos.lt .

Vertinimo komisijos nariai viešai paskelbiami tik konkurso atidarymo dieną, bet svetainės www.menobangos.lt archyve – pernykštė vertintojų nuotrauka Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos salėje. Sprendžiant iš smagios nuotaikos, tie žmonės nei pikti, nei baisūs. Tikėkime, kad komisija šypsosis ir šiemet.

Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo
Jaunųjų filologų konkurso komisija, 2017. Nuotrauka iš asmeninio G. Adomaitytės archyvo

 

Apie drąsą žinoti: įkvepianti Marijos Kiuri istorija

Vokiškas filmo "Marie Curie" afišos variantas.
Vokiškas filmo “Marie Curie” afišos variantas.

Apie drąsą žinoti: įkvepianti Marijos Kiuri istorija

Karolis Baublys

Pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelė moteris, apdovanota šiuo prizu du kartus (pirmąjį sykį – už nuopelnus fizikos srityje, antrąjį sykį ‒ už laimėjimus chemijos sferoje), Marija Kiuri (Marie Curie; 1867‒1934) – tai XX amžiaus moteris-legenda, kurstanti vaizduotę, įkvepianti moksliniam pašaukimui, skatinanti siekti užsibrėžtų tikslų ir nenumaldomai bei aistringai dirbti. Jos moksliniai tyrimai apie radiaciją, naujų cheminių elementų – polonio ir radžio ‒ atradimas sukrėtė to meto visuomenę ir tikrąja to žodžio prasme pakeitė pasaulį. Biografinė lenkų, prancūzų ir vokiečių drama Marija Kiuri (Marie Curie; 2016), režisuota Marie-Noëlle Sehr, atskleidžia šią turtingą asmenybę ne tik kaip talentingą mokslininkę, bet ir kaip jautrią, subtilią moterį, priverstą kovoti už savo vietą konservatyviame vyrų pasaulyje.

Marie Curie (lenkų aktorė Karolina Gruszka) ir ją globojantis supratingas vyras Pierre Curie (prancūzų aktorius Charlesas Berlingas).
Marie Curie (lenkų aktorė Karolina Gruszka) ir ją globojantis supratingas vyras Pierre Curie (prancūzų aktorius Charlesas Berlingas).

Pirmieji filmo epizodai atskleidžia darnius, draugyste, tarpusavio supratimu ir abipuse pagalba grįstus poros santykius: Marijos Kiuri ir jos vyro Pjero Kiuri (Pierre Curie) bendravimas galėtų būti puikus pavyzdys tiems vyrams ir moterims, kurių ego yra aukščiau bet ko ir kurie nepajėgia gerbti Kito, sukurti harmonija grįsto ryšio. Daug teigiamų emocijų sukelia epizodas Stokholme 1903 m., kuomet, sakydamas padėkos kalbą Nobelio premijos komisijai, Pjeras Kiuri (prancūzų aktorius Charlesas Berlingas) didžiausius nuopelnus priskiria ne sau, o žmonai.

Pjerui Kiuri mirus nelaimingo atsitikimo metu (vykęs epizodas, kuriam melancholijos teikia pliaupiantis lietus), Marija Kiuri, įkūnyta lenkų aktorės Karolinos Gruszkos, priversta viena tęsti jųdviejų pradėtus darbus. Giliai paslėpusi liūdesį ir vienatvę, užsimiršimo ieškanti alinančiame moksliniame darbe, Marija Kiuri nelengvai, bet užtikrintai skinasi kelią konservatyvioje to meto prancūzų akademinėje bendruomenėje (filmas ypač įtaigiai atskleidžia visuomenę kaip giliai patriarchalinę, antifeministinę ir ksenofobišką). Neilgai trukus talentingai mokslininkei pavyksta tapti pirmąja moterimi, dėstančia Paryžiaus Sorbonos universitete.

Legendinė pirmoji Marie Curie paskaita Paryžiaus Sorbonos universitete 1906-ųjų lapkričio 5 dieną.
Legendinė pirmoji Marie Curie paskaita Paryžiaus Sorbonos universitete 1906-ųjų lapkričio 5 dieną.
Marie Curie kartu su savo studentais.
Marie Curie kartu su savo studentais.

Filmas itin gražus vizualiai: vokiečių režisierei Marie-Noëlle Sehr subtiliomis vizualinėmis metaforomis (žaidimu spalva, apšvietimu, tempu) pavyksta perteikti niuansuotas pagrindinės veikėjos būsenas (liūdesį, ilgesį, vienatvę, skausmą). Besikartojantys gėlių ir veidrodinių atspindžių motyvai atskleidžia daugialypę, skaudžiai skilusią pagrindinės veikėjos asmenybę – žiūrovai regi gilią prarają tarp to, kaip ją įsivaizduoja konservatyvūs kolegos mokslininkai, ir to, kokia ji yra iš tiesų. Praraja tarp visuomeninio ir asmeninio gyvenimo padidėja Marijai Kiuri vėl iš naujo pamilus ‒ po ilgus metus trukusio gedulo ji prisiriša prie kolegos fiziko Paulio Langevino (belgų aktorius Ariehas Worthalteris). Deja, istorijai nelemta baigtis laimingai, ir tai aišku jau nuo pat pradžių: Paulis Langevinas – vedęs vyras, turintis vaikų, tad jųdviejų su Marija ryšys tampa vienu didžiausių to laikmečio Europos skandalų.

Ramybės akimirka šalia mylimojo Paul Langevin (belgų aktorius Ariehas Worthalteris).
Ramybės akimirka šalia mylimojo Paul Langevin (belgų aktorius Ariehas Worthalteris).

Paulio Langevino personažas motyvuotai ambivalentiškas: viena vertus, Marija Kiuri jam patinka savo kitoniškumu, nepralenkiama erudicija, giliai paslėptu jautrumu, kita vertus, jis atskleidžiamas kaip gana atviras donžuanas, neslepiantis simpatijų patrauklioms moterims. Skaudžia tiesa dvelkia kartūs Paulio žmonos žodžiai Marijai: „Nemanyk, kad esi išrinktoji. Nesi pirmoji, nebūsi ir paskutinė“.

Biografinė drama Marija Kiuri stipri daugiaplaniškumu: kiekvienas žiūrovas joje ras tą aspektą, kuris jam artimiausias (jei sinefilas filmą regės kaip puikų vizualinės estetikos laimėjimą, tai namų šeimininkė sielosis dėl dramatiško, prieštaravimais ir nenuilstančia kova grįsto jautrios moters gyvenimo). Daugiaplanis ir pačios pagrindinės veikėjos paveikslas: ištikima žmona, talentinga mokslininkė, aistringa meilužė, kovotoja už savo kaip moters vietą (vis dar) giliai patriarchaliniame pasaulyje. Neabejotina, kad daugeliui moterų ir merginų filme įkūnyta Marija Kiuri sužadins pašaukimą tapti mokslininke ir įrodyti moters, kaip intelektualės, pranašumą šių dienų visuomenėje.

Tarptautinis fizikų kongresas 1911-ųjų lapkritį, kuomet Marie Curie turėjo garbės susipažinti su Albertu Einsteinu (nuotraukoje - pirmas iš dešinės, įkūnytas lenkų aktoriaus Piotro Głowackio).
Tarptautinis fizikų kongresas 1911-ųjų lapkritį, kuomet Marie Curie turėjo garbės susipažinti su Albertu Einsteinu (nuotraukoje – pirmas iš dešinės, įkūnytas lenkų aktoriaus Piotro Głowackio).

Pašėlęs pramoginis prancūzų kinas: Yann Gozlan

Filmo "Burn Out" afiša.
Filmo “Burn Out” afiša.

Pašėlęs pramoginis prancūzų kinas: Yann Gozlan

Karolis Baublys

Sukūręs du trilerius, pačioje šių metų pradžioje, sausio 3 d., prancūzų režisierius Yannas Gozlanas kino teatrų žiūrovams pristatė trečią kūrinį – veiksmo filmą Burn Out. Yannas Gozlanas nusipelno pagarbos vien dėl drąsos ir kūrybinių ambicijų: kurti žanrinį kiną Prancūzijoje – nelengva užduotis (jį sunku prodiusuoti dėl finansų stygiaus). Kaip galima spręsti iš anglakalbio naujojo filmo pavadinimo (angliškas pavadinimas – retas reiškinys etnocentriškumu pasižyminčioje prancūzų kultūroje), daug žadantis režisierius orientuojasi į užsienio žiūrovą ir tarptautinę kino rinką. Vietinė (prancūzų) kino kritika, vertindama antrąjį Yanno Gozlano filmą Idealus vyras (Un homme idéal; 2015), nebuvo nuolaidi ‒ kino žurnalistas Aurélienas Ferenczi scenarijuje aptiko nekoherentiškų įvykių. Kaip galėtume vertinti naująjį režisieriaus kūrinį Burn Out?

Pagrindinis filmo veikėjas Tony (François Civil), pasiruošęs motociklų lenktynėms.
Pagrindinis filmo veikėjas Tony (François Civil), pasiruošęs motociklų lenktynėms.

Šį sykį prancūzų režisierius visa galva pasineria į veiksmo filmui būdingos atmosferos kūrimą: jau nuo pirmųjų kadrų Burn Out įtampa žiūrovus prikausto prie kėdžių. Paprastai pašėlęs ritmas ir žiūrovo nepaleidžianti įtampa nėra stipriausi šiandieninio prancūzų kino bruožai, tad tokia pabrėžtinai įnirtinga pasakojimo eiga nustebina. Filme pasakojama apie 26-erių metų Tony (François Civil), pusę dienos dirbantį nelengvą krovėjo darbą, o likusį laiką skiriantį savo didžiajai aistrai – motociklų lenktynėms. Jo buvusiai mylimajai, sūnaus motinai Leylai (Manon Azem), įsivėlus į narkotikų prekeivių konfliktą ir įsiskolinus 50 000 eurų, Tony nusprendžia padėti – nuo šiol kiekvieną naktį jis privalo pristatyti nelegalų krovinį iš Olandijos į Prancūziją vietiniams mafijozams. Kelias ilgas, o Tony turi dvi valandas užduočiai įvykdyti. Čia ir prasideda velniškos lenktynės su policininkais ar gatvės bandziūgomis, suteikiančios žiūrovui gerą adrenalino dozę. Istorija galėtų baigtis itin niūriai, tačiau iš aklavietės Tony išgelbsti jo vaikystės draugas Moussa (Narcisse Mame) ‒ juodaodžių banditų grupės vadeiva.

 Tony (François Civil) pro stiklą stebi savo buvusią mylimąją Leylą.
Tony (François Civil) pro stiklą stebi savo buvusią mylimąją Leylą.

Žvelgdami į šį filmą atidžiai ir kritiškai, galėtume režisieriui prikišti stipriai suveržtos kino dramaturgijos ir psichologiškai motyvuotų charakterių stygių. Pavyzdžiui, taip ir lieka neaišku, kodėl Tony išsiskyrė su savo mylimąja Leyla. Vieno jųdviejų dialogo metu Leylos sviedžiama frazė, esą Tony visuomet rūpinosi tik savimi, o jo galvoje – vieni motociklai, mažai ką paaiškina ir lieka miglota. Tačiau akivaizdu, kad režisieriui ne tai rūpėjo. Didžiausias jo dėmesys buvo sutelktas į grynąjį veiksmą, atsisakant „mirusio laiko“ ir Tony paverčiant idealiu action hero.

Filmo techninė komanda nusipelno didelio įvertinimo už visapusišką, milimetrais niuansuotą filmo garsą. Garsiniai sprendimai išties stebina įvairove, išradingumu, rafinuotais niuansais. Filmo garsinis audinys niuansuojamas kiekvieno epizodo metu, preciziškai keičiant garso amplitudę: žiūrovas turi galimybę išgirsti, kaip keičiasi pagrindinio personažo garso percepcija, užsidėjus motociklininko šalmą, prisirijus narkotikų ar žiauriai sumuštam. Garsas atskleidžia supantį pasaulį kaip girdimą Tony, tokiu būdu techniškai jį pristatant kaip pagrindinį veikėją (ar istorijos lėmėją), nuo kurio pojūčių priklauso kino naratyvas.

 Tony po pavojingos ir nutrūktgalviškos nakties.
Tony po pavojingos ir nutrūktgalviškos nakties.

Yannas Gozlanas nenori kurti kino, izoliuoto nuo publikos, nuo visuomenės, kuri kuria ir atspindi šiuolaikinį pasaulį, kad ir koks niūrus, ciniškas ar neteisingas jis būtų. Pramoga nėra vien nerūpestingas laisvalaikio leidimo būdas, tai – tam tikra meno percepcijos forma, kuomet, užuot vertinus kritiškai, negatyviai, atstūmus kūrinį, menu mėgaujamasi, gardžiuojamasi visomis juslėmis. Tad užuot snobiškai atmetus Burn Out, siūlau pasiduoti pagundai, atsiduoti giliai užslėptiems vujaristiniams polinkiams ir pasinerti į nutrūktgalviškus vizualinius ir audityvinius malonumus, kuriuos žiūrovui dovanoja pramoginis prancūzų kinas.

Prarastojo Rojaus mitas pagal Lucą Guadagnino

Filmo "Vadink mane savo vardu" afiša Prancūzijos kino teatruose.
Filmo “Vadink mane savo vardu” afiša Prancūzijos kino teatruose.

Prarastojo Rojaus mitas pagal Lucą Guadagnino

Karolis Baublys

Yra kūrinių (knygų, filmų), kurie mus sukrečia nesugrąžinamai, perveria iki sunkiai apibūdinamų gelmių, iki mūsų buvimo pasaulyje tragizmo. Vienas iš tokių kūrinių – italų režisieriaus Luca Guadagnino drama Vadink mane savo vardu (Call Me by Your Name; 2017). Kaip reta teigiamo prancūzų kino kritikų įvertinimo sulaukęs filmas pasakoja apie palengva gimstančius jausmus tarp 17-ečio paauglio Elio, išsilavinusio, inteligentiško vaikino, kilusio iš intelektualų šeimos, turinčio rimtų gabumų muzikai (jį įkūnija natūralumu išsiskiriantis Timothée Chalamet), ir jauno mokslininko Oliverio (Armie Hammer), patrauklaus, vyriško, sportiško doktoranto, atvykusio iš Amerikos į Italiją pas savo archeologijos ir meno istorijos profesorių poną Perlmaną, Elio tėvą. Ir intelektualus, ir fiziškai akį traukiantis Oliveris, atitinkantis senovės graikų idealą – kalokagatiją,  nejučia ima žadinti vis dar tyro Elio geismus. Šešios savaitės gaivališkos gamtos apsuptyje virsta atskiru gyvenimu, sujungusiu du likimus ne tik vienai vasarai, bet ir visiems laikams.

Mylimieji - Elio (Timothée Chalamet) ir Oliveris (Armie Hammer) - skaidraus vasaros dangaus fone.
Mylimieji – Elio (Timothée Chalamet) ir Oliveris (Armie Hammer) – skaidraus vasaros dangaus fone.

Vertas dėmesio kritiškas ir kūrybiškas filmo scenaristo Jameso Ivory᾽io darbas su literatūriniu šaltiniu – to paties pavadinimo André Acimano romanu, išleistu 2007 metais. Jei romane istorija pasakojama pirmuoju asmeniu iš jau suaugusio Elio perspektyvos, kuris po daugelio metų prisimena ilgam jį sukrėtusią lemtingiausią savo gyvenimo vasarą, tai filme atsisakoma pasakotojo figūrą įkūnijančio balso už kadro, kaip ir pačios reminiscencijos idėjos, veiksmą tiesiogiai perkeliant į 1983-ųjų Šiaurės Italiją. Tokiu būdu André Acimano knygą struktūruojantis prisiminimas filme virsta dabartimi, išgyvenama čia ir dabar. Režisieriui, italų neorealizmui būdinga maniera pasitelkusiam tų metų muziką, aprangą, dekoro detales, pavyko įtikinamai perteikti laikmečio dvasią, išreikšti autentiškas personažų jausenas.

Įdėmus, švelniai melancholiškas Elio (Timothée Chalamet) žvilgsnis.
Įdėmus, švelniai melancholiškas Elio (Timothée Chalamet) žvilgsnis.

Pasakojimas plėtojamas lėtai, skiriant išskirtinį dėmesį įdėmiems, švelniai melancholiškiems Elio žvilgsniams, nukreiptiems į naują svečią, laikinai užėmusį jo kambarį. Bendri pasivaikščiojimai, buvimas šalia, dalijimasis kasdieniais valgiais ir samprotavimais palengva prisodrina XVII amžiaus vilos erdvę sunkiai apčiuopiamu intymumu. Luca Guadagnino pavyko erotizuoti pagrindinius veikėjus supančią Italijos gamtą, skendinčią akinančioje vasaros šviesoje. Tai – jaunystės laikas, skirtas mylėti, savitu būdu atkuriantis Prarastojo Rojaus mitą. Kartu tai – laikas prieš ŽIV epidemiją, kuomet LGBT asmenys tikėjo galėsiantys be papildomų komplikacijų įtikinti visuomenę gebėjimu mylėti.

Pirmas Elio ir Oliverio pasivaikščiojimas po apylinkes, šviečiant kaitriai itališkos vasaros saulei.
Pirmas Elio ir Oliverio pasivaikščiojimas po apylinkes, šviečiant kaitriai itališkos vasaros saulei.

Vadink mane savo vardu – tai išjaustas, išgyventas filmas, kuriantis itin intymų santykį su žiūrovu, kuris nejučia panardinamas į savo paties praeitį, ‒ tą akimirką, kai lydimi įdėmių žvilgsnių ir iškalbingai skaudžios tylos nejučia gimsta jausmai. Dialogų filme nedaug, žodis talpus, tarpstantis erdvėje, kur tyla išreiskia tai, ko žodžiais išreikšti neįmanoma. Kaip teigia prancūzų kino apžvalgininkė Constance Jamet, Vadink mane savo vardu toli pralenkia tipišką karingą queer kiną: tai ‒ universali istorija apie meilės misteriją, apie būtinybę gyventi ir jausti. Filmas pakeri itin subtilia pasakojimo maniera (kartkartėmis primenančia  Luchino Visconti estetiką), kurioje nėra nei perdėto sentimentalumo, nei pompastiško dramatizmo. Žiūrovas stebi natūralią jausmų raidą, sužavinčią išmintingu paprastumu, trapiu grožiu, jautrumu.

Filmo pavadinimas – nuoroda į vieną iš poetiškiausių – Elio ir Oliverio fizinio suartėjimo – scenų, kuomet Oliveris tyliai sušnabžda mylimajam: „Vadink mane savo vardu, ir aš tave vadinsiu savuoju“. Tokiu būdu Oliveris tapo Elio, o Elio – Oliveriu. Kuomet paskutinėje scenoje, žiemai pakeitus vasarą, po ilgos tylos Elio sulaukia Oliverio skambučio ir neištvėręs pavadina mylimajį savo vardu, Oliveris po gilaus atodūsio kaip patvirtinimą vis dar egzistuojantiems jausmams, pabrėždamas kiekvieną žodį, prisipažįsta: „Oliveri… Aš viską prisimenu…“ Gyvenimo vaga tvarko įvykius kaip nori, tačiau ji nepajėgi nugramzdinti į užmarštį to, kas buvo gražiausia, ‒ du žmones netikėtai susiejusių jausmų vieną saulėtą vasarą.

Oliveris ir Elio prieš atsargų prisipažinimą meilėje, apgaubti ryškios vasaros šviesos.
Oliveris ir Elio prieš atsargų prisipažinimą meilėje, apgaubti ryškios vasaros šviesos.

Išminties, savotiškos stoiškos dvasios istorijai suteikia išsilavinusių Elio tėvų – poliglotės motinos (Amira Casar) ir kiekvieną žodį pasveriančio, įžvalgaus, apsiskaičiusio tėvo (Michael Stuhlbarg) paveikslai. Tad ir pats Elio, užaugęs meną mylinčių intelektualų šeimoje, ryškinamas kaip jautrus eruditas, laisvai kalbantis trimis kalbomis (anglų, prancūzų ir italų), išmanantis istoriją, acheologiją, muzikologiją.

Bene meniškiausia ir labiausiai sukrečianti ‒ paskutinioji filmo scena, kuomet kamera ilgai fiksuoja palengva drėkstantį instrospektyvų Elio žvilgsnį stambiu planu, apgaubtą švelnios liepsnojančio  židinio šviesos. Elio yra čia ir dabar sykiu būdamas ten, kadaise. Sukuriamas įspūdis lyg filmas baigtųsi ties ta vieta, kur prasideda knyga – André Acimano romanas, kuriame pagrindinis veikėjas, praėjus daugeliui metų, prisimena jį sukrėtusios vasaros išgyvenimus.

Vadink mane savo vardu – tai svajinga ir karti pirmosios meilės istorija, iškelianti universalias žmogiškąjį tragizmą apibūdinančias kategorijas: atrasti, mylėti, prarasti. Ne viskas gyvenime klostosi taip, kaip mes norėtume, tačiau, kaip teigia Elio tėvas, reikia išmokti branginti tai, kas mums nutinka gražiausio, ir neleisti skausmui užvaldyti širdies. Ir labai subtilus, ir inteligentiškas, ir išmintingas filmas. Gražus kaip pirmoji meilė.

Paskutinysis filmo kadras, fiksuojantis drėkstantį introspektyvų Elio žvilgsnį. Židinio liepsnos atšvaitai virš veido metaforiškai įkūnija praėjusios vasaros prisiminimus.
Paskutinysis filmo kadras, fiksuojantis drėkstantį introspektyvų Elio žvilgsnį. Židinio liepsnos atšvaitai virš veido metaforiškai įkūnija praėjusios vasaros prisiminimus.

 

Aušrinė Kurgonaitė. Miesto gidas

Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušrinė Kurgonaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aušrinė Kurgonaitė, IV a klasė

Kauno rajono savivaldybės Garliavos Jonučių gimnazija

Borutaičių draugija

Miesto gidas

 

Įvadas

Aš nesakysiu, ar tai Vilnius, Kaunas, Pakruojis, Stokholmas ar Berlynas.

Aš nesakysiu, kas tai, bet neuždengsiu akių ir nuspręsi pats, kol vedžiosiu tave po savo miestą.

Tu būsi mano miesto žmogus. Būsi turistas. Aš būsiu tavo vedlys – tampysiu po urbanistinius išgyvenimus. O tu pakentėsi. Ir išeisi nebe toks, koks atėjai.

Nes miestas – atskiras organizmas. Grįši kitoks, lyg po panardymo gličiomis kosmoso monstro venomis.

 Istorija

Prieš atvykstant į savo atostogų tikslą, turistui rekomenduojama pasidomėti vietovės istorija. Seni padavimai, legendos, vietinių pasakojimai gali atskleisti daug įdomių, dar niekur negirdėtų faktų apie apylinkes.

 Du tūkstančiai penktieji

Atsilupusios odos atplaišėlės prie mano čipsų trupiniais aplipusių nagų. Nagai apkramtyti žiūrint televizorių ant sofos. Mano pirštai čiupinėja ir žnaibo pilką trikotažinę kelnių medžiagą, ant kurios kelios nemažos dėmelės – riebalų, purvo, žolės. Bet nei apie pirštus, nei apie dėmes nemąstau (apie dėmes mąstyti mane dar privers mama, kai vakare rūšiuos drabužius prie skalbimo mašinos) ‒ kalbuosi su draugais. Bandom šnekėtis tyliau, kai pastebim per galinio vaizdo veidrodėlį dėbčiojantį autobuso vairuotoją, bet galiausiai jis ima mėtyti žvilgsnius taip dažnai, kad apsimetam nepastebį. Randam kažkokių lankstinukų, mėtomės jais ir juokiamės tol, kol vairuotojas mūsų neaprėkia. Nutylam. Pusę minutės.

Penkiese mes išsidrėbę per bene septynias sėdimas vietas. Tik patys to nepastebim, kol penkiasdešimtmetis statybininko uniforma nesuurzgia, kad leistume atsisėsti. Ant žemės voliojasi futbolo kamuolys aptrintomis siūlėmis. Šiandien gerai žaidėm – butų komandą lenkėm penkiolika taškų ir būtume išdidžiai laimėję, bet žaidimas nutrūko, kai Dariukas, įsižeidęs, kad liepėm stovėti vartuose, apsikabino kamuolį ir niekam jo nebeatidavė. Per ilgai nesinervinom – susimetėm eurą ir nusipirkom sveriamų guminukų.

Tuoj lipsim lauk. Ir bėgsim ‒ kuris greičiau pasieks ūkinių prekių parduotuvės kampą. Gyvenime daug veiksmo ir kartais sunku spėti paskui jį, kai tau vienuolika. Plaukai riebaluoti, motinoms sunku tokius vaikus įkišti į vonią. Sunku ir priversti valytis dantis kiekvieną vakarą. Bet akys gyvai blizga, geltonos šypsenos šviečia, o kojos, važiuojant autobusu, dreba, nervingai trypčioja. Ta galva, aplipusi riebaluotais plaukais, sukiojasi tai į dešinę, tai į kairę. Tuoj lipsim lauk.

Nes mes gyvi. Dar gyvi. Ir tuoj lipsim lauk.

 Demografija

Verta praplėsti savo akiratį ir pasidomėti, kokio amžiaus, profesijų ir išsilavinimo žmonės daugiausia gyvena mieste, kuriame apsistosite.

 Kolekcija

Gaudžiau paskutines rudens išdavas. Šioje vietoje daug nuostabių tarpukario pastatų.

Viename iš nedidelių apsmurgusių kiemų prie manęs priėjo močiutė:

‒ Ką čia fotografuojat?

‒ Balkonus. Raudonas gėles balkonuose.

‒ Mm. Mano tai tas pats viršutinis. Daugiausia saulės gauna.

Vyras klausėsi, kaip autobuse kalbėjomės apie alkoholį. Nenorim nuvemtų kampų per gimtadienį. Žema, šlykštu. Jam ši tema, pasirodo, buvo aktuali:

‒ Nieko blogo vemt, taip smagiau. Pavemi ir toliau geri.

Jo veido fizinė būklė paliudijo, kad toks ciklas jam gerai pažįstamas.

Didelis ūgis ir proporcingas kūnas. Ant plačių pečių gražiai krentanti plona tiesaus kirpimo juoda striukė, idealiai sušukuoti plaukai (pavydžiu), žydros akys su ilgomis blakstienomis, švariai nuskustas smakras ir labai simetriškas veidas.

Labai neįdomu.

Vidury kaktos – raudonas spuogas, bet net jis neužgožė tobulumo.

Labai neįdomu.

Tada jis prašneko – truputį šveplai, nerišliai tardamas r raidę ir sakydamas s ir š truputį per daug iškišdamas liežuvį.

Pasidarė įdomiau.

Mokyklos valgykla. Šiandien joje sutikau tikrą lietuvį berniuką. „Lietuvis“ ‒ tokia buvo pirma mintis, kai jį pamačiau, nors visi pusantro tūkstančio mokinių mūsų mokykloje lietuviai. Gal ta nedidelė, kaulėta, ryškaus žandikaulio, į šonus ištęsta galva su truputį atlėpusiomis ausimis. Gal tie pilkai rudi plaukai.

Iš prisiminimų pakilo Šaltenis, Račickas ir visi jų Zuikos, Liukos ir cukrūs.

Linkolnas. Šeštame autobuse sėdėjo Linkolnas šiek tiek išsprogusiomis žydromis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu.

Tik be žandenų.

Ir skaitė „Lietuvos rytą“.

Data: 2017 spalis

Subjektas: 8‒75 metų amžiaus visuomenės atstovai

Žemėlapis

Miestas pasižymi ypatingu išdėstymu. Čia gyvenamieji plotai suskirstyti į rajonus pagal gyventojų jausmus.

 Šilainiai

Žmonės, užaugę arba gyvenantys Šilainiuose, sako, kad, nors ši vieta atrodo nykiai, ji turi savo žavesio. Aš niekada negyvenau blokiniame bute ir nežinau, ar tai tiesa. Manęs nežavi ši vieta, bet tos specifinės nuotaikos vis tiek ieškau.

Aidas. Ne toks, kai garso bangos atsimuša nuo natūraliai grublėtų uolų ar antro ežero šlaito. Tai nemalonus, niežtintis aidas, kuris, rodos, niekada nesibaigia, – amžinai trankosi tarp idealiai lygių, aukštų, šaltų, pilkų daugiabučių sienų devynkampio. Garsas suka ratus ir beviltiškai bando surasti išėjimą.

Centre to devynkampio, kaip kreida nubrėžto apeiginio rato nuo piktų dvasių, – vaikų žaidimų aikštelė. Vaikai su ryškiais trikotažiniais treningais, sovietinių laikų apsitrynusių dažų metalinės konstrukcijos, tariamai tinkamos vaikų žaidimams. Tėvai ir seneliai, susikišę rankas į kišenes, žvarbdami rudens vėjyje – devynkampis ne tik kad neapsaugo nuo skersvėjų, jis juos pasigauna ir uždaro savyje kartu su aidu – suka ratus aplink jauniklius. Blizgantys mergaičių rankinukai, „Kubo“ parduotuvė ir ryškiomis spalvomis blyksintys riedžiai. Ko tikrai neįsivaizduočiau Šilainių vaikų žaidimų aikštelėje, tai riedžių. Bet jie čia – ir vaikai, ir seneliai, ir riedžiai. Ir jų visų aidas.

O savo aido čia negirdžiu. Ir pasijuntu besanti už apeiginio devynkampio ribų. Svetima, pikta dvasia, bandanti išanalizuoti ir suteršti savarankišką mikrosistemą.

 Infrastruktūra

Ypatinga, moderni infrastruktūra: tai ne tik autobusai, modernūs taksi, tramvajai, bet ir elektra varomi metro. Šiuo metu valdžia imasi visų priemonių, kad išvalytų stotis nuo nepageidaujamų visuomenės sluoksnių, ir tiek vietiniams, tiek turistams keliauti būtų patogu.

 Ji apsivilkusi raudonus treningus

Ūžimas, niekada nesibaigiantis ūžimas ir žviegiantys, visada laiku sustojantys ratai, apglėbę nudėvėtus bėgius. Ūžimas ir žviegimas, tada vėl ūžimas. Ir žviegimas. Pralekiančių metro vagonų sukeliamas vėjas būna malonus. Toks švelnus ir sterilus. Čia, po žeme, niekada nebūna vėtrų, dulksnos ar sniego, tik švelnus ir švarus vėjelis.

Minučių, sekundžių tikslumas. Visada viskas apskaičiuota. Vėluoti – žmogiškas bruožas, todėl metro niekada nevėluoja.

Aš šį kartą nežmogiškai punktuali. Nuskanavusi kortelę, praėjusi vartus, prasibrovusi pro kelis lėtus ir pasimetusius žmones nusileidžiu laiptais žemyn į stotį. Palaukiu trisdešimt sekundžių ir bėgiai ima virpėti. Po penkių sekundžių veidą ima glostyti vėjelis, o dar po penkių – traukinys sustoja ir įlipu.

Keletą kartų per savaitę traukiniuose matau išmaldos prašančius žmones. Daugiausia tai tamsaus gymio, čigoniškos išvaizdos žmonės ir, keista, dažniausiai jie jauni. Eina per vagonus ir stabteli prie kiekvieno žmogaus ištiesę nešvarų delną ar aptrintą McDonald‘s puodelį, tikėdamiesi monetos. Dažnai kažką gailiai vapa. Taip ir šį kartą – jaunas tamsiaodis vyras ryškiai raudonais treningais eina prašyti išmaldos. Matau jį, vaikštantį po tolimesnį vagoną, ir žinau, kad greitai pasieks maniškį. Ten niekas jam nieko nedavė. Ateina į mūsų vagoną. Eina nuo žmogaus prie žmogaus, tomis pačiomis bukomis, jau pripratusiomis akimis bando pagauti kiekvieno sėdinčiojo žvilgsnį – ieško gailestingumo, o gal sąžinės graužaties. Nė vienas nieko neįmeta į murziną žvanginamą maišelį su keliomis monetomis, nė vienas neišsiduoda, kad iš viso mato žmogų. Kai jis priartėja prie manęs, žiūriu tiesiai priešais save, apsimetu, kad ir aš nematau. Prie to jis pripratęs, nusisuka ir eina toliau. Nevalingai atsisuku pažiūrėti, ar tikrai nuėjo. Taip, tikrai, eina toliau ir maišelį krato jau kitų žmonių panosėse.

‒ Šlykštu žiūrėti, ‒ angliškai sako kažkoks pagyvenęs vyras savo jaunesniam pašnekovui. – Visi apsimeta, kad jo nemato. Gali stebėti, kaip kiekvieno akys staiga pasidaro stiklinės ir valkata lyg neegzistuoja iš viso. O kai nueina, griežtą žvilgsnį atsargiai nusuka, kad nužiūrėtų, kaip apsirengusi jų sąžinė.

Senis suprunkščia ir nusisuka į langą, o jo pašnekovas supratingai linksi galva.

Nemačiau, kad jis būtų davęs pinigų elgetai.

Kokie žmonės bjaurūs, pagalvoju.

 Kultūra

Kultūrinis gyvenimas – neatsiejama modernaus miestiečio gyvenimo dalis. Su įvairiomis meninėmis išraiškomis jis susiduria kasdien.

 Įgyvendinta pjesė

Teatras. Didysis Antikos palikimas. Visas nežmoniškas žmogaus savybes išlaisvinanti jėga. Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą. Šekspyro hamletai ir lyrai stovi krūtines išpūtę scenų viduriuose. Škėmos ir Čechovo su gyvenimu nesusitvarkantys savižudžiai draskosi užkulisų grandinėmis pakeltuose narvuose. Modernios provokacijos keiksmažodžiais, vyriškomis moterimis ir moteriškais vyrais, rekvizitais išmėtomos po visą salę. Hipsteriai, aimanuojantys negavę lieso pieno į savo pumpkin spice latte Laisvės alėjos kavinukėje, kuri atsidarė prieš du mėnesius, bet savo Facebook‘o puslapį turėjo jau prieš pusę metų. Šešiolikmetės plačiomis laisvomis kelnėmis, megztiniais aukštais kaklais ir verstos odos švarkais rūko šalia trijų aukštų galerijos. Merginos susikaupusios, kad išlaikytų negyvą, gyvenimo mačiusį žvilgsnį. Per metų metus trukusias karinių kompiuterinių žaidimų pratybas ir pornografijos žiūrėjimą ištreniruoti rimti veidai jaunuolių su beveik identiškomis tamsiai mėlynomis striukėmis, panašiomis į šiukšlių maišus. Vaikinai plaukia nepajudinami, penki šeši vienoje grupėje, kad neleistų nė vienam žmoniškai praeiti. Supermama, cenzūruota kalba ujanti tirtantį spuoguotą studentą padavėją, nes Coca-Cola, kurią jis atnešė dabar įžūliai besišypsančiam vaikui išbučiuotu užpakaliuku, yra per šalta.

Jei nori kokybiško teatro, važiuok į miestą.

Laukiu eilėje ir jaučiu kylantį nerimą. Tą malonų, bet kartu gąsdinantį, pavojingą virpuliuką, kurį jauti, kai bijai lipti ant scenos, bet tuo pat metu ir labai nori. Aš laukiu prie Maximos informacijos kasos, nes man reikia grąžinti nekokybišką čia pirktą sąsiuvinį. Indų kilmės studentui prieš mane reikia Ačiū kortelės. Plikti pradėjusiam trisdešimtmečiui, stovinčiam prieš studentą, reikia stipriausių LD cigarečių. Nors jos pačios to nesupranta, trims blakstienomis šlamančioms mergelėms anoje prekystalio pusėje reikia pasididinti intelekto lygį.

Cigaretės parduodamos, ateina pusantro metro ūgio indo eilė. Kaip su juo bendrauti, mergelės nelabai žino. Viena imasi reikalo ir demonstruoja anglų kalbos žinias:

‒ Nau kortel! – pasako triskart garsiau negu bendraudama su kitais klientais.

Antroji susigriebia – bet taigi yra tų kortelių, duosim. Padeda popierinę formą ant stalo ir pradeda ieškoti kažkokių kodų. Liepia indui palaukti. Paima mano sąsiuvinį ir, man pasakius, kad noriu jį pakeisti, pradeda telefoninių skambučių maratoną. Ir mane nustumia palaukti. Tęsia cigarečių prekybą.

Su indu kalbamės. Čia niekas nekalba angliškai, pasiguodžia jis. Kad jos nelabai ir lietuviškai moka kalbėti, atsakau. Mokaisi? Mokausi. Studijuoji? Studijuoju. Visa tai juokinga. Taip, tikrai. Lauke šalta? Apie nulį. Oo, nutęsia ir pasipurto.

Indas karšto kraujo, trypčioja ir galiausiai paklausia vienos iš mergelių lietuviškai, su smagiu indišku akcentu:

‒ Viskas gerai?

Mergelė, stovinti per keturiasdešimt centimetrų nuo jo, nereaguoja.

Studentas atsisuka į mane ir sako:

‒ Viskas negerai.

Po dvidešimties minučių tyrimo mano sąsiuvinio byla išaiškinama:

‒ Nu ne… Nepriimam. Nu, ką žinau, būtumėt iš karto atėjus, tai gal… O dabar…

Aš irgi nešalto kraujo, todėl atsakau:

‒ Gerai, žodžiu, duokit, ‒ garsiai tęsiu, ‒ ir šitiek laiko reikėjo, kad pasakytumėt, kad nepriimsit.

Mergelė, reakcijos kaip žirafa, ištiesia ranką su pirkimo kvitu, kurį, jai nespėjus susigaudyti, aš teatrališkai išplėšiu ir skiemenuodama per dantis ištariu:

‒ A-čiū.

Dabar ji jau susigaudė. Mėgdžiodama mano manierą, atsako:

‒ Pra-šom.

Aš plačiai apsisuku spoksant cigarečių pirkėjams ir komunalinių mokesčių sumokėti atėjusiems ir galiausiai dar metu savo likimo broliui indui:

‒ Tau reikės laukti dar dvidešimt minučių, ir vis tiek tikriausiai negausi savo kortelės. Eik namo. Bus tik dar šalčiau. Viso gero.

Indui palydint mane scenai tinkama nusivylimo aimana, su sulamdytu sąsiuviniu po pažasčia aš išeinu.

Ak, tas nuslūgstantis virpulys, kurį ką tik maskavai po paryškinta drąsa, kurį dabar gali išleisti kartu su atodūsiu, nes niekas nebežiūri.

Gerai, kad nepirkau cigarečių. Nebūtų taip smagiai išėję.

 Šventės

Mieste, kaip ir visoje šalyje, švenčiamos pagrindinės valstybinės šventės, taip pat tęsiama daugelio senovinių švenčių tradicija. Tačiau būdai, kuriais vietiniai švenčia šias šventes, – unikalūs ir niekur kitur nesutinkami.

 Pagiringos spalvos

Poliesterinės Vladiko treninginės kelnės blizgėjo jau kaip reikiant įsišvietusioje pirmo gegužės sekmadienio saulėje. Paprastai laukiant autobuso stotelėje jis stovėdavo plačiai praskėtęs kojas ir nervingai trypčiodavo viena pėda. Šiandien trypčiojimui trūko energijos. Nemirksėdamas spoksojau į ilgų tamsiai mėlynų kelnių klostes, ir akyse pradėjo mirgėti vandens bangos. Laukiu vasaros, kai bus galima normaliai pasėdėt prie ežero.

‒ Ė, į ką spoksai? Lipam, ‒ pasakė Vladikas.

Raudonas autobusas jau stovėjo stotelėje. Įlipę per galines duris sėdom pačiame gale.

Praėjusią naktį miegojom dvi valandas. Naktį prieš tai – keturias. Kaip ir dar ankstesnę naktį. Vis dėlto bet koks miego trūkumas išgaravo, kai atsirado proga švęsti Motinos dieną. Simboliškai, žinoma, su draugais. Buteliukui visada yra ir laiko, ir jėgų.

Nebuvo labai gera linguoti lėtai slenkančiame autobuse. Galvą ir akis dengė nejudrūs balti debesys.

Įlipo senis su puokšte gvazdikų rankose. Neatkreipiau dėmesio, ar jis buvo vienas, nes filmavau akimis ir žvilgsniui pakreipti reikėjo ypatingų pastangų. Senis šypsojosi. Jis buvo vienas iš tų dar neprasigėrusių, „gerų“ senių. Kai buvau vaikas, tokie man būdavo labai įdomūs, bet kartu, žiūrint į juos, kažką pradėdavo skaudėti. Toks keistas skausmas, kai apsiašaroji, nes vaizdinys labai gražus. Pamačius senį, debesys, dengiantys mano galvą ir akis, truputį prasisklaidė. Sėdėjau sudribęs, bet viduj jau nebepykino, akys tapo skaidrios ir mačiau jau pro švelnią melsvą šviesą. Buvo taip liūdna, gražu ir mėlyna. Gvazdikai senio rankose buvo balti.

Vladikas sušnirpštė, nusispjovė tiesiai ant autobuso grindų ir sužvengė:

‒ Ant kapo.

Atsisukau į langą ir vėl pradėjo pykinti nuo judančių vaizdų. Susivokiau, kad stovim priešais raudoną šviesoforo šviesą. Galva nepasiklioviau, bet širdis buvo blaivi ir kažkas į ją įdūrė. Akyse mirgėjo bjauriai ryškios spalvos. Užsimerkiau ir po vokais radau juoda.

Jei likčiau vienas, jei niekas nenukreiptų mano dėmesio, jei likčiau vienas su savimi, suėsčiau save.

Kartais taip noriu nejausti. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau juodos. Noriu, kad užsimerkęs nematyčiau nieko.

Atsisukau į Vladiką, išsišiepiau ir arkliškai suprunkščiau:

‒ Jo! Cha, kapo…

Giliai atsikrenkščiau ir palikau didelį skreplį šalia Vladiko seilių ant raudono autobuso grindų, prie pat vienos tamsiai mėlynų poliesterinių kelnių klešnės.

 Religija

Mieste kiekvienas turi savo dievą ir niekieno dievai netrukdo kitų dievams. 

 Miesto sienų tikyba

Miesto sienos tiki astrologine energetika. Miesto sienos tiki, kad žmogus spinduliuoja vienokią ar kitokią energiją. Tiki, kad ta energija paveikia aplinką. Energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, vienos rūšies energija gali virsti kitos rūšies energija. Miesto sienos pagauna žmogaus energiją. Ir perduoda ją kitam. Tik gal truputį kitaip.

Miesto sienos tiki buitine moteriškės storu užpakaliu energetika. Jos energetika irgi stora – ne didelė, ne didi, o stora: ta energetika verčia stumdyti žmones eilėse prie kasų, ant prekių takelio išrikiavus „Cento“ batoną, grietinės indelius ir daktarišką dešrą. Ji verčia atkakliai derėtis dėl pėdkelnių kainos turguje ir nesisveikinti su autobusų vairuotojais. Miesto sienomis ši moteriškė savo mintyse bjaurisi – tokios jos apsilaupiusios, benamių apšlapintos ir paauglių apspjaudytos. O sienos jaučia moters bjaurastį. Ir tyli.

Miesto sienos prijaučia žaismingai vaikų energetikai. Jos apsimeta esančios išdidžios, bet iš tikrųjų visai nesipriešina, kai vaikigaliai nupurškia flakoniniais dažais jų fasadus su kvailais užrašais. Netvarkinga, negražu, bet joms pačioms taip arti širdies. Sienos mėgsta tatuiruotes.

Miesto sienos tiki chaotiška nusususio menininko energetika, ir ši energetika joms patinka. Jos mėgsta, kaip menininkas blizgina akimis, tyrinėja kiekvieną jų kampą lyg moters kūną. Jusdamos artėjantį besibastantį gatvėmis menininką, sienos pasitempia – dar truputį patrupa tinkamą akimirką, kad tinko gabalėliai nubirtų žmogui po kojomis, dar prisišaukia kelis papildomus balandžius ant atbrailos, kad paburkuotų. O menininkas eina, murmėdamas į apšepusią barzdą, ir negali atsigrožėti apšlapintų sienų grožiu.

Diena iš dienos stebėdamos kiekvieną, praeinantį pro jas, miesto sienos patiki žmogumi, gebančiu dėti plytą prie plytos ir statyti sienas.

 Tradicijos

Senovėje, kai žmonės dar meldėsi pagonių dievams, susiformavo specifiniai apeiginiai ritualai, vis dar gyvuojantys ir tarp šiuolaikinio miesto sienų.

 Laidojimo apeigos

Man liūdna, kai pervilkinėju patalynę: gedžiu savo odos atplaišų, kurių jau niekada nebesutiksiu, nes jos paskęs skalbimo mašinos centrifugoje. Man liūdna, kai prisipylinėju kuro į savo dvylikametę mašiną, nes po mėnesio vėl reikės pilti iš naujo. Širdį spaudžia, kai visą dieną mirštu per pertraukas, noriu dingti iš mokyklos. Staiga mane paleidžia po trijų pamokų. Ir kažkas ne taip. Per lengva. Man liūdna, kai randu pašto dėžutėje naują žurnalo numerį, nes žinau, kad vis tiek jo neperskaitysiu. Kai pagaliau prisėsiu, bus praėjęs pusmetis, ir skaitydama straipsnius apie jau praėjusias ir užmirštas parodas neišvengiamai užmigsiu.

Mėgstu susikurti gedulą.

Tikėdamasi, kad galbūt taip apsisaugosiu nuo netikėto jo puolimo.

 Gyvūnų rūšys

Tarp daugiaaukščių ir prekybos centrų geba įsiskverbti ir lopinėliai gamtos. Turistas, besidžiaugdamas saulės spinduliais ir liepų lajų pavėsiais, turėtų nepamiršti, kad čia laksto įvairių gyvūnų. Kai kurių rūšių rekomenduojama pasisaugoti.

 Vengtini gyviai

Ir ryte jie apsirengs savo viešas drapanas – moterys plačias kelnes, vyrai – itin aptemptas, diržais suvarstytas palaidines, šešiais dydžiais per didelius marškinius, nusiburbuliavusius, iš skuduryno ištrauktus, dvidešimtą amžių menančius sportinius marškinėlius. Apsiaus kerzus arba rožines pūkuotas šlepetes, ant kaklo pasikabins nuo vartų pavogtą grandinę, senos stalinės lempos laidą su kištuku, į marškinių kišenę įsimes raudoną dantų šepetėlį, į ausis įsisegs po didelį siuvėjos žiogelį. Žmonės gatvėje spoksos, o jie šypsosis (ne po nosimi, taip nelabai temoka), nes nė vienas iš praeivių nežino, kad mato tik cenzūruotą, N-7 ženklu žymėtą šitų padarų versiją ir nė įsivaizduoti nedrįsta, kaip jie atrodo iš tikrųjų – kaip jie atrodo naktį. Padarai šypsosis, nes supras, kokią malonę suteikia ir kaip apsaugo jautrią normalaus žmogaus galvą.

Ir žinos, kad tas normalus žmogus, patekęs į nakties ringą, būtų visiškai beginklis ir pralaimėtų kovą pirmame raunde. Pralaimėtų ir amžiams būtų įtrauktas į tą pralaimėtojų liūną – jau niekada neištrintų genetiniuose koduose užslėpto potraukio paprastai akiai nematomiems užkaboriams, skersgatviams, rūsiams, klubams, plotams, butams; jau niekada neišplautų smegenų nuo žiaugčiojančio reivo ritmo; jau niekada nebeišmoktų vėl gėdytis viso didelio nuogo savo kūno. Jis taptų dalimi nakties, tos, kuriai pralaimėjo.

O dieną šypsotųsi. Tik ne po nosimi, nes taip nelabai temokėtų.

 Naktinis gyvenimas

Aplankius muziejus ir miesto parkus ateina vakaras, kai norisi atsipalaiduoti ir linksmai praleisti laiką. Šis miestas pasižymi dideliu barų ir klubų pasirinkimu.

 Ant juodo kalno

Žodžių nereikia. Yra stiprios baltos LED lempos, žaibuojančios nuo scenos. Pakanka jų siunčiamų Morzės abėcėlės ženklų. Tu tik nekalbėk. Siųsk ilgus darinius, o man net nereikės jų koduoti. Kūnas pats supranta, tai tebūtų nereikalingas ir netikslus vertimas.

Blyksėjimas įšaldo judesius. Sustingdo juos erdvėj ir staiga viskas užtemsta. Nieko nebelieka. Kai balta šviesa vėl įsitvieskia, molekulės jau kitoj padėty, kitokios kombinacijos. Niekas jų nepernešė, viskas spėjo išnykti ir vėl atsirasti, kol šviesa mirktelėjo vieną kartą. Keturi epizodai per sekundę: šviesu, tamsu, šviesu, tamsu. Mes ir esam, ir nesam, ir esam, ir nesam. Nesibaigiantis ciklas, išnykstantys judesiai ir visa ryjanti tamsa.

Karšta. Liečiu ne tik tave, liečiu kiekvieną šitoje sausakimšoje tamsoje. Čia kartu su lempų Morze sklinda ir garso bangos. Jos vibruoja, sluoksniuojasi tokiais deriniais, kuriais dar niekad nebuvo sklidusios, ir tokie deriniai jau niekada nebus atkartoti. Nevienodos pauzės, vis iš naujo ir iš naujo dūžtančio stiklo būgnai, dantis purtantys sintezatoriai ir juodą rašalą į šalis taškančios gitaros stygos. Tai susipina į ilgas juostas, kurios vartosi ore, šitoj visa ryjančioj tamsoj, ir vyniojasi man aplink kaklą, tada paliečia kito žmogaus delnus ir trečio plaukus. Per sekundės dalį jos apskrieja visą salę lyg murzini pavasario vėjyje sklandantys plastikiniai maišeliai ir unikalių kombinacijų juostos virsta nučiupinėta muzika. Paliesta kiekvieno ji tampa mūsų, bet nespėję to suvokti jau gaudom naujas atskriejančias juostas ir glaudžiamės, liečiamės vienas prie kito per atstumą, dalinamės savo bakterijomis per vibruojančias deguonies molekules.

Viso labo tik iš dalelės į dalelę perduodama energija. Bangų interferencija, sukelta didelių kolonėlių ir protingų pirštų, valdomų ekstazės. Bet tik kolonėlės tinklelį palikusi energija kondensuojasi prie lubų, visos juostos plaukia ten ir pinasi, pinasi tarpusavyje. Ima lyti juodais velveto lašais ir jie varva ant mūsų, teka ant užmerktų akių vokų, suprakaitavusių alkūnės vidinės pusės linkių, suteka į duobę tarp raktikaulių ir į įdubusius tarpus tarp šonkaulių. Varva, teka ir laša. Mes taškom rašalą aplinkui su tokiu pat intymumu kaip dalijamės seilėmis besibučiuodami. Mes vienas didžiulis padaras, kurio kūno cheminėms reakcijoms būtinas oniksas. Mes – besidalijančios ir viena kitą naikinančios ląstelės. Deguonį išnešioja muzika.

Lauke kyla dūmas, bet naktis toli gražu neatrodo juoda. Ji blankiai pilka, o gal mėlyna. Mūsų akys jau žino, kaip iš tikrųjų atrodo juoda. Pirštų pagalvėlės kažkaip išjungė mechanizmus, užgesino mirksinčius klavišus, užblokavo spaustus mygtukus. Rankos nejučia paleido būgnų lazdeles. Tik niekas nematė, niekas nežino. Kažkam pasibaigė cigaretės, kažkam gimė dukra, kažkas pametė lūpdažį ir kažkas išvažiavo į kitą klubą.

Tik visi išėjo po vieną. Net jei susikibę rankomis ar liežuviais.

 Pabaigos žodis

 Dabar tu – nebe turistas.

Tu – mano miesto žmogus.

Tu – mano žmogaus miestas.

Tu – mano miestas-žmogus.

Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka
Vakaras. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU