Postapokaliptinė žiema: šiandieninė Rusija pagal Andrejų Zviagincevą

"Nemeilė". Filmo afiša Prancūzijoje.
“Nemeilė”. Filmo afiša Prancūzijoje.

Postapokaliptinė žiema: šiandieninė Rusija pagal Andrejų Zviagincevą

Karolis Baublys

Rusų kino režisierius Andrejus Zviagincevas, prancūzų kino kritikų lyginamas su Kafka, Čechovu ar Dostojevskiu, sėkmės sulaukė anksti: jau pirmasis ilgo metro filmas Sugrįžimas (Возвращение; 2003) tapo absoliučiu tarptautiniu triumfu. Šiuo metu kino kūrėjas gali didžiuotis jau penkiais filmais, iš kurių nėra nė vieno, negavusio prestižinio apdovanojimo. Ne išimtis ir penktasis Zviagincevo filmas Nemeilė (Нелюбовь; 2017; prancūziškas filmo pavadinimas ‒ Faute d᾽amour), laimėjęs Kanų kino festivalio žiuri prizą.

Formaliai naująją rusų kino režisieriaus juostą galima apibūdinti kaip šeimos dramą: ant skyrybų slenksčio stovintys besivaidijantys tėvai, nenorėdami užsikrauti ant pečių vienintelio sūnaus Aliošos globos, planuoja berniuką atiduoti į internatą; vaikas, nugirdęs besiriejančių tėvų pokalbį, pabėga iš namų. Tačiau Zviagincevo kinematografijai būdingų įspūdingų apibendrinimų, universalių idėjų gvildenimo ir savito neosimbolizmo įvardyti vien tik šeimos drama būtų per siaura. Kaip ir ankstesniuose filmuose, Zviagincevas iškyla kaip nenuginčijamas antikinių tragedijų tęsėjas, savitai perimantis ir literatūrinį, ir kinematografinį palikimą (juntama Ingmaro Bergmano, Mikelangelo Antonioni᾽o ir ypač Andrejaus Tarkovskio įtaka). Apleistas blokinis pastatas, kuriame ieškoma berniuko, nejučia primena Stalkerį (1979),  o breigeliškas žiemos peizažas – Soliarį (1972). Nemeilė perima ir vieną iš pamatinių Tarkovskio vaizdinių – medžio metaforą: filmo pradžioje ir pabaigoje filmuojamas vienišas medis žiemą. Ištikimi Tarkovskio gerbėjai iš karto atpažįsta atgarsį iš dviejų Tarkovskio filmų – Ivano vaikystės (1962) ir Aukojimo (1986): jei pirmajame filme medžio vaizdinys ir pradeda, ir užbaigia kūrinį, ryškindamas idėją apie tikros (laimingos) vaikystės neįmanomybę, tai paskutiniajame – Aukojime – finalinė scena, kurioje mažas berniukas laisto tėvo sodintą medį, palieka vilties, harmoningo gyvenimo perspektyvą. Jei Tarkovskis pasižymėjo optimistinėmis idėjomis, tikėjimu ir pasitikėjimu aukštesne nei žmogus jėga, nieko panašaus nerasime Zviagincevo kūryboje. Nemeilės kaip ir visų ankstesnių režisieriaus filmų erdvėlaikis, – tai sutemų, prieblandos, tirštėjančios tamsos pasaulis. Tad ir medžio vaizdinys asocijuojasi ne su gyvenimu, bet su „negyvenimu“, nebūtimi, nemeile (medis stingdomas žiemos šalčio, skalaujamas ledinio vandens).

Tyli Aliošos, apsisprendusio palikti namus, vienatvė.
Tyli Aliošos, apsisprendusio palikti namus, vienatvė.

Kalbos lygmuo (obsceniška personažų leksika priešpriešinama bejausmiam radijo komentatoriaus tonui) tik sustiprina sutemusio, apokalipsės link artėjančio pasaulio įspūdį. Tai – pasaulis, kuriame meilės nėra (Aliošos motina Ženia prisipažįsta jaučianti sūnui tik atgrasius jausmus, lygiai toks pat abejingas sūnui  ir tėvas Borisas). Motinystės idėja filme atsieta nuo pareigos ir rūpesčio, ji veikia kaip savotiška paveldima liga: tokie pat atstumiantys, bejausmiai Ženios santykiai su jos pačios motina, atsisakančia padėti dukrai. Deformuotos motinystės idėja režisierius kvestionuoja mechanišką socialinę reprodukciją, vedančią prie dehumanizacijos. Ženia, nepatyrusi meilės iš savo motinos, nėra pajėgi jos duoti savo sūnui. Ženiai apskritai rūpi ne tiek ją supantys žmonės, kiek jos mobilusis telefonas, lankymasis grožio salonuose ir paviršutiniškas grožio kultas. Ne ką pozityvesnį įspūdį palieka ir Aliošos tėvas Borisas, savų kūno geidulių auka, nesiliaujantis suvedžiotojas, priverstas vaidinti idealų vyrą ir tėvą darbe, kurio vadovybė, deklaratyviai išpažįstanti konservatorišką stačiatikybę, netoleruoja skyrybų. Ydingos visuomenės modeliu formuojama apokalipsės idėja sustiprinama ir tiesioginėmis radijo komentatoriaus replikomis apie majų kalendoriaus numatytą pasaulio pabaigos datą.

Aliošos motina Ženia (Mariana Spivak), egocentriškai besimėgaujanti asmenine trumpalaike laime.
Aliošos motina Ženia (Mariana Spivak), egocentriškai besimėgaujanti asmenine trumpalaike laime.

Tad kur rasti atspirtį tokiame pasaulyje, kaip išgyventi, netampant bepročiu? Zviagincevo pasaulio modelyje artimieji nusisuka vienas nuo kito, juos jungia ne meilė, o neapykanta („nemeilė“). Vienintelis atramos šaltinis – nepažįstamieji (filmas ryškina idėją, kad artimiausiems žmonėms nusisukus, padeda ir išgelbsti svetimieji): dingus berniukui, savanorių būriai, negaunantys jokio atlyginimo, aktyviai ieško Aliošos lediniame žiemos šaltyje. Tokiu būdu Zviagincevas kvestionuoja artumo ir svetimumo kategorijas, jas sukeisdamas vietomis. Tačiau viltis vis dėlto lieka.

Savanorių būriai ieško dingusio berniuko sutemų apgaubtame miške.
Savanorių būriai ieško dingusio berniuko sutemų apgaubtame miške.

Filmo pabaigoje Aliošos dingimas taip ir lieka neįminta mįsle, tačiau ši mįslė visam laikui paženklina abejingų tėvų gyvenimus: žiūrovui leidžiama suprasti, kad nei berniuko motina Ženia, nei jo tėvas Borisas nebegalės netrikdomai mėgautis naujai susikurtu patogiu gyvenimu su naujomis (mylimomis?) antrosiomis pusėmis, nes jų sąžinę nuolat slėgs dingusio sūnaus likimas. Viename iš paskutiniųjų fragmentų matome ant motinos drabužių (ant krūtinės) raudoną užrašą: „Russia“, veikiantį kaip stiprus papasakotos istorijos apibendrinimas, susiejantis įvykius ir atmosferą su konkrečiu erdvėlaikiu – šiandienine Rusija. Nemeilė dar sykį įrodo Zviagincevo talentą ir jį įrašo į stipriausių šiandieninio kino kūrėjų gretas ne tik europiniu, bet, ko gero, net pasauliniu mastu.

Iš pelenų sutverti pasaulį: kinematografinės Aronofsky’io mįslės

Filmo "Mother!" afiša.
Filmo “Mother!” afiša.

Iš pelenų sutverti pasaulį: kinematografinės Aronofsky’io mįslės

Karolis Baublys

Sukūręs biblinį „blockbusterį“ Nojus (Noah; 2014), amerikiečių kino režisierius Darrenas Aronofsky᾽is nusprendė grįžti prie jam artimų dvasinio uždarumo, apsėdimo, beprotybės temų, nagrinėtų filmuose Requiem svajonei (Requiem for a Dream; 2000) ar Juodoji gulbė (Black Swan; 2010). Naujausias režisieriaus kūrinys – psichologinė siaubo drama-trileris Motina! (Mother!) – tai košmaras-haliucinacija apie demoniškąją kūrėjo pusę ir mylinčios moters gebėjimą (ar, veikiau, prievolę?) pasiaukoti.

Motina (Jennifer Lawrence) akistatoje su siaubu ir pasibjaurėjimu.
Motina (Jennifer Lawrence) akistatoje su siaubu ir pasibjaurėjimu.

Pasakojimo centre – poros išbandymas: jauna moteris (Jennifer Lawrence) ir jos vyras (Javier Bardem), gyvenantys ramų gyvenimą atokiai įrengtuose senuose namuose, sulaukia netikėtų svečių – nepažįstamo senyvo vyro (Ed Harris) ir jo ekcentriškos žmonos (netikėtai į ekranus sugrįžusi kino legenda Michelle Pfeiffer). Tačiau, skirtingai nei tradiciniuose amerikietiškuose trileriuose, nuo pat pirmųjų kadrų tampa aišku, kad istorija neįtilps į tradicinius žanrinio kino rėmus, ir įdėmus žiūrovas visuomet pastebės kažką daugiau nei galima matyti plika akimi, kažką tarp ar virš regimų ir apčiuopiamų paviršių.

Fantasmagoriška kūdikio gimimo scena.
Fantasmagoriška kūdikio gimimo scena.

Vizualiniame lygmenyje filmo pasakojimas įrėminamas širdies-deimanto metafora: filmo pradžioje ir pabaigoje regime liepsnose degančią moterį, kartu su ja liepsnoja namai; Javier Bardemo personažui atsargiai įstačius bespalvį deimantą į jam skirtą stovą, namai patys pakyla iš pelenų, grįžta į pradinę – ramybės, naujo ryto – būseną. Ugnis filme – vienas iš esminių vaizdinių, savotiškas leitmotyvas (degantis židinys, prisvilusi keptuvė, pelenai…). Ugnis ir apvalo, ir sunaikina, suteikdama galimybę iš naujo pradėti gyvenimą.

Itin įdomus sprendimas – bevardžiai personažai: Jennifer Lawrence įkūnija Motiną, Javier Bardemo antiherojus yra tiesiog Jis, Ed Harris vaidina Vyrą, Michelle Pfeiffer – Moterį. Anonimiškumas sustiprina vos juntamą susvetimėjimą, detaliai ryškinamą tarp Motinos ir Jo. Iš pažiūros jųdviejų pora niekuo neišsiskiria: jis – rašytojas, ji – namų šeimininkė, tačiau dialogai, pasižymintys elipsių gausa, išryškina nuolatinę įtampą tarp realios padėties ir lūkesčių, kurie nėra ir nebus pateisinti. Tiek jis, tiek ji linkę į neurozę ir paranoją (Javier Bardemo personažas klimpsta į depresiją dėl nesugebėjimo rašyti, ji – dėl pedantiško rūpesčio namais, reprezentuojančiais jos jausmus vyrui). Istorijai krypstant į pabaigą, ryškinama mintis, esą Jam, kaip rašytojui, reikalinga ne tiek jį mylinti moteris, kiek jos meilė, glostanti kūrėjo ego. Javier Bardemo įkūnijamas personažas paaukoja mylimąją ir savo namus vardan kūrybos ir į beprotybę linkusių gerbėjų.

Demoniškas geidulingos Moters (Michelle Pfeiffer) žvilgsnis.
Demoniškas geidulingos Moters (Michelle Pfeiffer) žvilgsnis.

Nuo pat filmo pradžios ryškinamas namų, kaip gyvo kūno, vaizdinys: namai kvėpuoja, juda, turi plakančią širdį, kraujuoja… Itin niuansuotas garsinis lygmuo: susidaro įspūdis, lyg žiūrovas girdėtų senų namų alsavimą ir neaiškų šnabždesį. Itin stambūs planai tik dar labiau paryškina objektų, medžiagiškų pavidalų faktūrą. Tokiu pat medžiagišku pavidalu virsta ir žmogaus kūnas (kamera iš labai arti fiksuoja menkiausią pagrindinės veikėjos veido krustelėjimą).

Namai kaip gyvas kūnas filme "Mother!"
Namai kaip gyvas kūnas filme “Mother!”

Istorija nuo pat pradžių pasakojama iš Motinos perspektyvos, ji kaip namų sergėtoja privalo susigrumti su šeimos ramybę sudrumstusiais įsibrovėliais. Nuo pat pirmųjų akimirkų žiūrovas seka sunkiai paaiškinamas, niuansuotas pagrindinės veikėjos jausenas, kurios svyruoja nuo mistinių,  iracionalių grėsmės, baimės pojūčių iki nesugebėjimo atskirti realybės nuo paranojiškų haliucinacijų. Finaliniai istorijos momentai, artimi absurdui, ryškina idėją apie patologišką vaizduotės išsigimimą. Kaip taikliai pastebi prancūzų kino kritikas Louis᾽as Guichard᾽as, Darrenas Aronofsky᾽is akivaizdžiai rėmėsi Romano Polansky᾽io kinematografija: pirmoji filmo pusė savo klaustrofobiška įtampa primena lenkų kino genijaus Pasibjaurėjimą (Repulsion; 1965), antroji filmo pusė, kurioje susikoncentruojama ties motinyste, nurodo į žymųjį Rozmari kūdikį (Rosemary’s baby; 1968).

Apibendrinus galima būtų pasakyti, kad Motina! – tai filmas-metafora apie ribų tarp tikrovės ir fikcijos nusitrynimą, apie kūrėjo egoizmą ir kūrybos ambivalentiškumą. Įvairiose pasaulio valstybėse (Italijoje, Prancūzijoje, JAV) filmas sutiktas šaltai. Lieka tik spėlioti, ar toks pat skeptiškas žvilgsnis į naująjį, neabejotinai kūrybišką, Aronofsky᾽io filmą bus būdingas ir Lietuvos žiūrovui.

Britų humoras kine: kvestionuoti tragikomišką šiandieninį pasaulį

1_The_Party_afisa

Britų humoras kine: kvestionuoti tragikomišką šiandieninį pasaulį

Karolis Baublys

Šių dienų britų kino scenaristė ir režisierė Sally Potter pirmiausia puikiai žinoma feministėms ir Virginijos Woolf gerbėjoms (ar gerbėjams?): kūrybiška žymiojo anglų modernistės romano Orlando to paties pavadinimo adaptacija, pasirodžiusi 1992 metais, režisierę išgarsino visame pasaulyje. Tačiau kokią staigmeną Sally Potter pateikė 2017-aisiais, praėjus ketveriems metams nuo paskutiniojo savo filmo – Džindžer ir Rosa (Ginger and Rosa; 2013) – pasirodymo?
Naujausias britų kino menininkės režisūrinis darbas – Vakarėlis (The Party) – tai ciniška satyra apie politiką ir jaunystės idealus. Ypatingą perskaitymo kodą suteikia faktas, jog filmas kurtas per patį Brexit įkarštį. Kino juosta imponuoja rafinuota žymiųjų anglų kino aktorių vaidyba: Janet, tapusi sveikatos ministre (ją talentingai įkūnija Kristin Scott Thomas), kartu su depresyviu vyru Billu (Timothy Spall kalba mažai, bet daug dirba su gestais, mimika, laikysena) sukviečia visą būrį artimų draugų. Tarp svečių matome geriausią Janet draugę, intelektualią cinikę April (amerikiečių aktorė Patricia Clarkson), ir ją lydintį „gyvenimo trenerį“ Gottfriedą (Bruno Ganz), dvi lesbietes (Cherry Jones ir Emily Mortimer), iš kurių viena laukiasi trynukų, ir jauną vyruką Tomą (Cillian Murphy), už skverno slepiantį revolverį… Greitai tampa akivaizdu, kad šventiška nuotaika truks neilgai. Personažams vis labiau atviraujant, šventę užlieja ištisa lavina įvairiausių emocijų.

Šešiasdešimtmečio sulaukęs Timothy Spall nesiliauja stebinęs psichologiškai motyvuota vaidyba. Filme "The Party" jis įkūnija Janet vyrą Billą.
Šešiasdešimtmečio sulaukęs Timothy Spall nesiliauja stebinęs psichologiškai motyvuota vaidyba. Filme “The Party” jis įkūnija Janet vyrą Billą.

Sally Potter Vakarėlį galima apibūdinti kaip ekscentrišką, tipiškai britišką tragikomediją, kurioje nutrinamos ribos tarp komizmo ir tragizmo. Neatsitiktinai sakoma, kad anglai juokiasi per laidotuves ir verkia per vestuves. Vakarėlis tampa erdvėlaikiu, kuriame atsiskleidžia paslaptys ir melagystės, priversdamos septynis personažus permąstyti, iš naujo įvertinti tarpusavio santykius, peštis ir taikytis, priimti lemtingus sprendimus. Vieni personažai matomi, kiti (nesiliaujantis skambinti slaptas Janet meilužis, Billo mylimoji Marianne) lieka anapus kadro. Šiuo požiūriu ypač įdomus Marianne atvejis: ji taip ir lieka nematoma, tačiau visi intrigos dalyviai apie ją kalba. Marianne tampa savotišku nematomu lėmėju, lemties (ar netikėtų gyvenimo posūkių) personifikacija, į kurią filmo pradžioje ir pabaigoje revolveriu taikosi įskaudinta Janet, tokiu būdu paversdama istoriją beprasmišku užburtu ratu.

Ką slepia pakeltos taurės?
Ką slepia pakeltos taurės?

Filmo personažai – nepriklausomi intelektualai, besiklausantys rafinuotos muzikos, cituojantys garsius autorius, diskutuojantys įvairiomis socialinėmis, politinėmis, kultūros temomis. Atsvara jiems – bankininkas Tomas, pasaulį regintis arba baltai, arba juodai. Juodai baltos stilistikos pasirinkimas vizualiniame lygmenyje, rafinuota ironija ir intelektualumo reikalaujančios citatos šiek tiek primena Jimo Jarmuscho kinematografiją (Dead Man, Coffee and Cigarettes…), kuri vienu metu žiūrovui pateikia ir pramogą, ir intelektualų rebusą.
Vakarėlis – tai stilinga miniatiūra (filmas tetrunka 71 minutę), išsauganti vietos ir laiko vienovę. Jei mėginčiau kuo tiksliau išsakyti filmo siunčiamą „žinutę“, ji skambėtų maždaug taip: gyvenimas – tai farsas, tad nereikėtų į jį žiūrėti perdėtai rimtai. Filmo teatrališkumas tik paryškina šią idėją. Skausmas ir džiaugsmas, laimė ir nusivylimas, pergalė ir pralaimėjimas – reliatyvios sąvokos: kiekvienas džiaugsmo proveržis savyje brandina nusivylimo sėklą, o laimė tetrunka akimirką. Kūrinį, ko gero, įdomiausia interpretuoti kaip savotišką politinę metaforą apie galią ir jos ribas. Šiuo požiūriu įsimintina sarkastiška vienos iš personažių frazė: „Democracy is finished!“ („Demokratija mirė!“). Belieka tik tuo įsitikinti (o gal tai kvestionuoti?) peržiūrėjus šią žavingą tragikomediją.

Biržų festivalyje – rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Nuotrauka iš organizatorių archyvo.
Kauno valstybinis choras. Nuotrauka iš organizatorių archyvo.

Biržų festivalyje – rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Rasa Aukštuolytė

Rugsėjo 26–spalio 24 d. Biržus užplūs žinomi atlikėjai. Beveik mėnesį truksiančiame Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje bus surengti devyni nemokami koncertai, kuriuos klausytojams dovanos atlikėjai ne tik iš šio krašto, bet iš visos Lietuvos. 1998 m. pirmą kartą surengtą festivalį pastaraisiais metais organizuoja altininkas Mantas Makrickas ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Dažnas festivalio svečias – Kauno valstybinis choras, diriguojamas Petro Bingelio, spalio 3 d. Biržų kultūros centre surengs spalvingą koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Apie šios paletės spalvas bei festivalio organizavimo ypatumus kalbamės su viena iš rengėjų – Ramute Petronyte bei Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu Klevečka.

Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis „Biržai“ yra tapęs neatsiejama Aukštaitijos regiono tradicija. Kokios buvo pirmosios patirtys rengiant festivalį ir kaip jis atrodo šiandien?

Ramutė Petronytė: Biržai – miestas, turintis senas istorines bei kultūrines tradicijas. Nuo pat Biržų muzikos mokyklos įkūrimo 1956 m. čia nuolat vykdavo klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su žymiais atlikėjais. 1998 m. drauge su muzikologu Viktoru Gerulaičiu inicijavome pirmąjį Šiaurės Lietuvos muzikos festivalį „Biržai“. Biržų pilies menės ir jos aplinka, miesto bažnyčių bei kultūros centro erdvės sudarė galimybes pasikviesti koncertuoti įvairius atlikėjus, orkestrus ir chorus. Gražia festivalio tradicija tapo jaunų ir talentingų iš šio krašto kilusių atlikėjų bei muzikų pristatymas. 2004–2010 m. festivalis nevyko, tačiau 2011 m. jį atgaivinti nutarė biržietis altininkas Mantas Makrickas. Nuo tada festivalis rengiamas kasmet ir sulaukia tiek atlikėjų, tiek klausytojų palankių atsiliepimų .

Rimantas Klevečka: Nuo pat pirmųjų gyvavimo metų renginys buvo ir išlieka pakankamai ambicingas, siekia į unikalias Biržų erdves pasikviesti koncertuoti geriausius, aukščiausiu meistriškumu pasižyminčius atlikėjus ir tuo tikrai nenusileidžia muzikos festivaliams, vykstantiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Manau, kad laikui bėgant festivalio rengėjai festivalio programą praturtino įvairių epochų, žanrų ir stilių muzika, pakvietė unikalių atlikėjų, todėl renginys tapo išties įvairiapusis ir įdomus.

Kauno valstybinis choras – dažnas festivalio dalyvis. Kas traukia kolektyvą grįžti į Biržus?

  1. Klevečka:Biržai – unikalus Lietuvos kampelis, alsuojantis iki šiol gyva iškiliųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Radvilų, Tiškevičių istorija, jų kurtu ir puoselėtu architektūriniu, kultūriniu, taip pat ir muzikos paveldu. Prasminga, kad festivalio rengėjai tartum priartina garbingą ir išskirtinę šio krašto praeitį kasmet pakviesdami koncertams į ypatingą aurą turinčias erdves – kunigaikščius Radvilas menančią Biržų pilies menę, grafų Tiškevičių pastangomis statytą, florentiečio architekto Cezario Anikinio projektuotą katalikų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje darniai susipina baroko ir klasicizmo bruožai, ar įstabia neogotika žavinčią evangelikų reformatų šventovę. Užsiminus apie šį Radvilų platintą tikėjimą, dera pasakyti, kad viešnagė Biržuose šiemet įgyja ypatingos prasmės ir dėl to, kad visas pasaulis, o kartu ir Lietuva iškilmingai mini 500 metų Reformacijos judėjimo jubiliejų. Šis judėjimas paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje, davė pradžią spausdintam lietuviškam žodžiui, o Biržai ir šiandien yra vienas didžiausių ir svarbiausių reformatų centrų Lietuvoje. Mėginant apibrėžti, kas skatina chorą vėl grįžti į Biržų kraštą, negalima nepaminėti ir turtingų muzikinių Biržų tradicijų. Šis kraštas Lietuvai davė nemažai iškilių kompozitorių ir chorvedžių, o jų palikimas ir šiandien stropiai puoselėjamas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos bendruomenėje. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad biržiečiai išties nuoširdžiai myli chorinę muziką. Tai akivaizdžiai patvirtina Biržuose susibūrusių chorų gausa. Todėl Biržuose choras jaučiasi laukiamas ir visuomet yra svetingai sutinkamas. Dar viena svari priežastis atvykti į Biržus – šiemet minimos bene svarbiausios kultūrinės miesto erdvės, su kuria chorą sieja ilgametis bendradarbiavimas – Biržų kultūros centro 25-osios veiklos metinės.

Choras dalyvauja gausybėje įvairių renginių bei festivalių. Kuo šis yra savitas ir skiriasi nuo kitų muzikos festivalių?

  1. Klevečka: Biržuose rengiamas festivalis išsiskiria ypatingu dėmesiu ir jautrumu lietuviškai muzikai bei žodžiui ir, visų pirma, savojo krašto kūrėjams. Prieš kelerius metus festivalyje iškilmingai paminėtas Biržuose gimusio, o vėliau išeivijoje gyvenusio kompozitoriaus Vlado Jakubėno 110-ies metų jubiliejus. Tuomet kompozitoriaus kūrybą Kauno valstybinis choras atliko Biržų pilies menėje. Manau, kad festivalio šeimininkų gebėjimas šiais laikais, kai vis intensyvėja emigracijos ir globalizacijos procesai, atsigręžti į savo krašto kultūrą, muzikines tradicijas, atverti savojo kultūrinio paveldo klodus ir įtaigiai pristatyti juos klausytojui, Biržuose vykstantį festivalį daro unikalų ir išties patrauklų.

Ar šių metų festivalis turi išskirtinę idėją ar koncepciją?

  1. Petronytė:Šių metų festivalis skirtas kamerinei muzikai.

Spalio 3 d. Biržų kultūros centre Kauno valstybinis choras klausytojams dovanos koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Lietuviškos muzikos repertuaras itin platus ir įvairiapusis. Kuo remiantis buvo sudaryta konkreti šio koncerto programa? Ką bus siekiama atskleisti klausytojams?

  1. Klevečka:Renkant „Lietuviškos muzikos paletės“ spalvas, visų pirma, stengtasi pristatyti žymiausius iš Biržų krašto kilusius muzikus, todėl koncerte skambės Pabiržėje gimusių muzikų – Broniaus ir Antano Budriūnų, biržiečio Vlado Jakubėno kūryba. Prisiminta ir tai, jog šį rudenį minimos 115-osios A. Budriūno, kurio vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje mokėsi ir choro vadovas Petras Bingelis, gimimo metinės. Tiek Lietuvoje gyvenusio A. Budriūno, tiek nemažą gyvenimo dalį išeivijoje praleidusių B. Budriūno ir V. Jakubėno kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas gimtajam kraštui, apdainuojamas jo gamtos grožis, istorijos didybė, stipriai juntamas gimtinės ilgesys. Taigi į „Lietuviškos muzikos paletę“ stengėmės įlieti kuo daugiau spalvų ir tonų, būdingų pačiam Biržų kraštui.

Įsivaizduokite situaciją, kad smalsiam užsieniečiui žodžiais turėtumėte apibūdinti tą „Lietuviškos muzikos paletę“. Koks būtų jos koloritas?

  1. Klevečka:Lietuviškos muzikos paletė veikiausiai daug kuo primena mūsų krašto gamtą. Galbūt retai kada susimąstome apie tai, kad, tarkime, savo didinga praeitimi ir architektūra, menu taip traukiantys pietų Europos kraštai, deja, negali pasigirti tokia metų laikų, spalvų ir nuotaikų kaita, kokia būdinga mūsų kraštui. Mūsų muzikinėje paletėje taip pat nestinga spalvų ir įvairovės. Stengėmės įtraukti įvairių epochų lietuvių muziką, todėl programoje skambės ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir tarpukariu bei XX a. viduryje rašę kompozitoriai, ir moderniąją lietuvių muziką atstovaujantys Vladas Švedas, Vaclovas Augustinas. Manau, kad kontrastų neturėtų stigti ir šios muzikos perteikiamose nuotaikose: skambės ir lyriniai kūriniai, tarytum primenantys melancholišką Lietuvos peizažą, tačiau netruks ir optimizmu pasižyminčių kompozicijų.

Kuo Kauno valstybinis choras patrauklus Biržų festivalio publikai?

  1. Petronytė: Su Kauno valstybiniu choru ir jo vadovu Petru Bingeliu festivalio klausytojus bei rengėjus sieja nemažas pluoštas prasmingų bendrai įgyvendintų koncertinių projektų. Pirmajame festivalyje 1998 m. kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru choras atliko Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Minint 100-ąsias ir 110-ąias kompozitoriaus Vlado Jakubėno gimimo metines skambėjo choro atliekami šio kompozitoriaus choriniai opusai. Šiemet dėmesys choro programoje, kuri bus atlikta festivalio metu, sutelktas į iš Biržų krašto kilusių brolių Budriūnų chorinę muziką. Manau, jog ilgametis bendradarbiavimas, dėmesys Biržų krašto kompozitorių kūrybiniam palikimui ir jo puoselėjimas lemia tai, kad choras festivalio klausytojų visada šiltai sutinkamas.

Ko palinkėtumėte festivaliui ateityje?

  1. Klevečka: Linkėtume ir toliau likti ištikimiems savo užsibrėžtam tikslui – Šiaurės Lietuvos regiono klausytojams kasmet pristatyti ambicingą, įvairią, intriguojančią festivalio programą, užtikrinti, kad festivalio renginiuose apsilankęs klausytojas, gerus įspūdžius ir emocijas išsaugotų iki kitų metų festivalio ir vėl noriai į jį sugrįžtų.
  2. Petronytė: Puikių menininkų atliekamos muzikos, nes muzika – garsuose prabėgantis laikas, bendravimas dalinantis tuo, ką turime geriausio. Sau ir atlikėjams norisi palinkėti paties brangiausio – klausytojo ir atlikėjo dialogo, pasiekiančio slapčiausias sielos kerteles, nepamirštamų išgyvenimų ir pažinimo džiaugsmo.

Ačiū už pokalbį.

kaunas_birzai

 

Monika Levickaitė. Laipteliu žemiau, laipteliu aukščiau

Monika Levickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Monika Levickaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Augau aš Mažeikių namo kieme, kuriame tilpo visas mano kūrybos pasaulis: tėčio medžio dirbtuvės, mamos sukarpytos paklodės ir vaikiškos mano rašytos knygos iš 12 puslapių, susegtos „krokodilu“. Tada užsiniaukė gimnazijos debesis ir pritildė vidinius troškimus iki MUTE režimo. Pabudau tik sulaukusi dvidešimt ketverių, išgirdusi rebefingo sesijos metu skambantį raginimą: „Dabar pabandykit pajausti, kuo jūs iš pačių širdies gelmių norite užsiimti.“ Rašymas ‒ mušė galvoj, toks tylus, bet lyg ėduonis landus sąžinės priekaištas. Kreivais žingsniais, su ryžto pritekliais ir nepritekliais, prasibrovusi pro baimes, aš atgaivinau paauglystėje užčiauptą norą kurti tekstus. Jau dvidešimt septynis kartus užpūčiau gimtadienio žvakutę, pakeičiau penkis vienas už kitą keistesnius darbus, šimtus kartų patyriau, ko patirt ne visada norėjau, bet laikas man padėjo prisijaukinti save, subrandinti savo kūrybos raiškos būdus ir jų nesigėdyti, o tik jais dalytis bei leisti gyventi patiems.

Monika Levickaitė

 Laipteliu žemiau, laipteliu aukščiau

(Tekste sukirčiuota tarminė mažeikietiška/dalinai žemaičių kalba, kad būtų lengviau skaityti ir suprasti.)

 

‒ Kas muok su tri̇̀merio pjáut? ‒ pasigirsta ūsuoto provincialaus balso savininkas, ir tai būna pirmi jo žodžiai, įėjus po spengiančių margos svitelės klegesių.

‒ Aš muõku, ‒ trypčiodamas atsistoja pusamžis pliktelėjęs vyriškis.

‒ Tà ir ẽk, ‒ sukomanduoja viršininkas.

O kas vyks dabar? Suklūstu. Negirdžiu nei „sveiki susirinkę“, nei dabar bus tas ir anas, o man ‒  pirmas kartas. Sėdžiu atsilupusioje visomis prasmėmis salėje ant atverčiamos kėdės ir kramtydama apatinę lūpą laukiu, kas bus ir ką turėsiu daryti. Drebuliuoju, rankos šlapios. Stebiu, kaip atsakius netinkamai, visi „prasikaltusieji“ (tie, kurie drįsta netinkamai pajuokauti, garsiai padejuoti ar nepritarti viršūnėlėms) yra siunčiami į baisiausią vietą ‒ Mažeikių komunalinį ūkį. Būūū komunalinis ‒ smirda ir panašiai. Jūs irgi ten nenorėtumėt. Kita vertus, visai šalia mano gatvelės, bent jau nebūtų toli grįžti namo. Yra pliusų. O ir iššūkis. Toks va dėl juoko būtų.

‒ O jūs éisiat į vóndenis, ‒ beda pirštu viršininkas į priekinėje eilėje sėdinčių vyrų grupelę.

Tie vyrai eis į vandenis? Kokius dar vandenis? Kas čia vyksta? Gal bėgti man iš čia ir pamiršti apie pinigus? Jaunų žmonių šitoj „šventėj“, o gal tiksliau ‒ darbo stovykloj, nėra daug, ir jaučiu, kaip visi mes telepatiškai vienas kitą palaikome savo kukliais žvilgsniais. Svarstau, iki kur gi mes nusiritome. O ir nesąžininga ‒ gimei „ne toje“ savivaldybėje ir susitaikyk, žmogau, vergas būsi ir tiek. Štai taip paskatinami jaunieji specialistai. Ačiū, Lietuvėle, gera pradžia ‒ pusė darbo.

‒ Genováit Žáužuolien, – lepteli ūsius.

‒ Aš bū̃siu, ‒ nedrąsiai atsistoja moteris.

‒ Nò, ‒ vyras nuskenuoja moters išvaizdą, ‒ tàvei paskė́rsio Mýndauga gãtvi. Gàli ẽt.

Subumbuliuoja burgzlys viršininkas, ir moteris klusniai palieka salę. Vis daugiau žmonių išeina, ir patalpa po truputėlį nejaukiai tuštėja. Pastebiu, kad sąrašas eina pagal abėcėlę, tad laukiu L raidės. Vajė, laikas šliaužia, o mano fantazija smarkaujasi. Laukia komunalinis? Siaubeli, nenorėčiau, ten tikrai smirda, ir gal bus koks konvejeris kaip Anglijos žuvies fabrikuose, kur kas nors alsuos už nugaros ir lieps skubintis. Laisvės gatvė? Lauke taip karšta ir ten tarp plytelių baisiai prižėlę žolės ‒ reiktų kapstyti. Pavasario gatvė? O kur ją iš viso rast, reiktų tada navigacija išmokt naudotis arba skambint mamai.

‒ Petráuskis… Stuõkis, aš neláuksio čia põs vàlonduos, kol pasikė̃lsi nuo kèdies.

Vyriškis atsistoja, nieko nesako, o jo akys nudelbtos į žemę.

‒ A èsi bõves kàpinies? A žėnã kap trìnkels rẽk sudiẽt?

‒ Žėnáu, žėnáu, èsu diẽjės.

‒ Gèrā, tàdu ẽk.

Štai Petrauskas lėtai pakyla ir išeina kloti plytelių į kapines. Dar geras sąrašas mikliai surūšiuojami ir išlydimi.

‒ Levickáit, ‒ pasiekia mane sušvelnėjęs viršininko balsas.

Atsistoju ir pasirenku pozityviąją nuolankumu švytinčią taktiką ‒ šypsausi ir kukliai laukiu nurodymų. Jaučiu, kaip ūsiaus žvilgsnis skrieja nuo mano kojų pirštų galiukų iki pat galvos, kaip nuskenuojamas mano kalbinis įrankis, veido paburkimo lygis, apranga. Lyg ir padoriai apsirengiau ‒ raminu save.

‒ Kõr gìveni?

‒ Gyvenu senamiestyje, ‒ atsakau nekonkretizuodama, kad išvengčiau komunalinio.

‒ Ẽk su Žáužuolien į Mýndaugo gãtvi. A rãsi?

Linkteliu ir išeinu. Aha. Einu koridorium. O kur eiti toliau? Žvelgiu į žmones. Sunkių gyvenimų mačiusios akys draugiškos ‒ siunčia mane laiptais žemyn pas Rimį. „Óns vė̃skų pasakỹs“, ‒ girdžiu. Po kelių akimirkų atsiduriu priešais jį. Paprašau maišelių ir grėblio. Lieknas, neaukšto ūgio, nutrintu megztiniu vikrus vyrutis šypsosi, gausiai dalina vakarykštį išgerto smagintuvo kvapelį ir bičiuliškai mirkteli:

‒ Nèbturio, ‒ dar su šypsena paskėsčioja rankomis ir pakartoja, kad nebeturi anei maišelių, anei grėblio.

‒ O tai kur man viską sudėt reikės?

‒ Į kišén, ‒ kvatojasi pro retai įsmaigstytus ūselius.

Šiaip Rimis nors prie širdies dėk, toks gerasis giminės dėdė, kur visad kupinas tų paprastų, nuoširdžių juokelių, bet aš baisiuosi. Aš iš tų žmonių, kurie mano, kad pasaulis turėtų būti surėdytas remiantis teisingumo, sąmoningumo dėsniais, kur alkoholis visai neegzistuotų, o tvarka, skaidrus ir šviesus mąstymas būtų paėmę viršų. Bet bet. Žinau, kad noriu labai daug.

‒ Nùeik, pàrynk biškiliẽl ir vė̃sks, nèvark, tẽp tik pavaidínk ir gèrā būs, ‒ pataria Rimis pasitelkti komišką darbo imitaciją.

Išskubu ieškoti Žaužuolienės ir, greitai ją radus, užkalbinu. Jos rankose puikuojasi grėblys ir juodų maišų puokštė. Šalia jos tipena jaunas vaikinas. Paaiškėja, kad jis irgi mūsų bendražygis. Po to išsikalbame, kad jis mokosi profesinėje mokykloje staliaus amato, kad svajoja apie geresnį gyvenimą, bet mano, kad Lietuvoj labai sunku ką nors pasiekti, o jis ir pats tik labai eilinis žmogelis. Labai stengiuosi jį įkvėpti. Šioje pažeminimu alsuojančioje atmosferoje aš irgi beveik tikiu, kad esu šūdas ir nesu verta net juodo šiukšlių maišo. Atsiduriame lauke, einame iki Mindaugo gatvės, o kalbos su likimo draugais liejasi lengvai ‒ jie malonūs, moko mane „visiems žinomų tiesų“: svarbiausia stovėti apie pusę dviejų po pietų ir stebėti, ar neatvažiuoja pilkas savivaldybės automobilis su emblemomis: tuo metu itin mikliai reikia judinti šluotą. Kai pravažiuoja, jau galima eiti ramiai namo, tik geriau jau išlikti nepastebėtam. Dar sužinau, kad man buvo duota viena geriausių gatvė, vadinasi, mano „veislė“ yra nustatyta kaip neprasta, kultūringo žmogaus. Klausausi ir skaičiuoju ‒ tai tik devynios dienos, tik devynios…

Antrą dieną aš jau atsinešu savo puikiausią grėblį, šiukšlių maišų, atsisėdu arčiau viršūnėlių, ironiškai šypsaus ir laukiu, kur gausiu paskyrimą. Azartiškai baisiuosi. Šįsyk girdžiu, kaip ūsius tyčiojasi iš vyro, kurio vakar nebuvo ‒ jis klausiamas, ar gerai pasismagino su žmona. Ar aš gerai išgirdau, čia rimtai jis to klausia? „Kélns susitumpyk“, ‒ dar nukvaksi prie savo iškrypėliško komentaro. Salė kvatoja. Ot šaunus juokelis ūsiaus, o tai pramogėlė. Labai užsinoriu būti žurnaliste ir įsijungti diktofoną, kad įamžinčiau šitą ūsuočio šėlionę. Pabijau, lyg jis viską sugebėtų stebėti vienu metu ‒ ir savo auką, ir visus salėje kelnių nesusitampiusius, ir rūškanus prasikaltusiųjų veidus, ir mane diktofoną slapčia įsijungusią (o už tai, žinoma, atkeršytų komunaliniu). Sužinau, kad šiandien kompaniono neturėsiu ir kulniuosiu į šalia parko esančią gatvę. Jei sutiksiu, pavyzdžiui, klasioką, svarbiausia daug juokauti apie valstybės pokštus ir savo pomėgį išmėginti kuo daugiau įdomių dalykų bei įgauti patirčių…

Šluoju, dulkės gražiai sugula į kelkraštį. Bėda tik, kad pravažiavus mašinai, tos visos dulkės grįžta atgal. Labai stengiuosi ir šluoju vėl, juk aš stropi ir pareiginga. Netrukus pamatau, kaip tolyje dviračiu atvažiuoja mama ir moja, kad prieičiau. „Va, atvežiau sumuštinių“, ‒ draugiškai tarsteli ir paduoda mažą maišiuką su užkandžiais. „Tu tik nesistenk, niekas nesistengia, tu čia viena tokia kvailiukė, nebūk durnelė“, ‒ priduria. Stengiuosi šiek tiek mažiau, bet, mamai nuvažiavus, toliau gilinuosi į šlavimo subtilybes. Šiaip šlavėjų amatas mano galva yra rimtas, čia irgi reikia žinoti tam tikrus niuansus, kad gatvė tvarkingai atrodytų ir praeiviai būtų patenkinti.

Netrukus prie manęs prisigretina jaunuolis Petras, kuris mane labai meiliai mergina, siūlosi kada susitikti puodeliui arbatos, ir nė lašo nejaučiu, kad mano užsiėmimas jį trikdytų ‒ gal net atvirkščiai ‒ esu traktuojama kaip potenciali draugė, o gal net daugiau. Nesu tikra, ar jo burnoje nešvietė auksinis dantis, bet, jei ne dantis, tai „cipūra“ ant kaklo tikrai. Intelektualiajame žmonių rate gatvėje nesulauksi jokio nepažįstamo jaunikio kvietimo išgerti arbatos. Na, bent jau aš nesu iš tų kvietimus gaunančiųjų, bet nieko ‒ ne tragedija. Petras išnyksta taip pat netikėtai, kaip ir atsiradęs, o ir pilkas automobilis su savivaldybės emblema pravažiuoja. Žingsniuoju namo, o ten žarstau komiškas istorijas apie savo patirtis namiškiams, tik, žinoma, jie mano, kad karikatūrizuoju, bet pažadu viską įrašyti į diktofoną, kad jie patikėtų (sudaužau intrigą ‒ iš baimės būti užklupta neįrašiau nė žodžio).

Trečiąją dieną jaučiuosi sava, tikra asė ‒ salė, pasibaisėjimas, klusnumas, geras paskyrimas, Rimio juokeliai, gatvė, šlavimas, pilkas automobilis. Tiesa, trečiąją dieną pasisukau nugarą ‒ kažkaip nepratusi aš su ta šluota taip daug mosikuoti. Persistengiau. „Vaikulėli, bet tu juk taip mokeis mokykloje“, ‒ vis išsprūsdavo mamai. Na taip, bet tai nieko nereiškia, kartodavai jai ugningai. Toks tiesiog buvo mano būdas ‒ jei daryti, daryti iki galo. Aš visada norėjau kažkokių ekstremumų, tad šita viešųjų pajuokos darbų stovykla man buvo vienas jų. Patirtys. Grūdinimasis. Visų socialinių sluoksnių pažinimas ir supratimas (sutikau vien nuoširdžius ir draugiškus žmones). 9 dienos ir 100 eurų į kišenę. Tai buvo viešieji darbai. Darbai, kuriuos atidirbti reikia tam tikrose Lietuvos savivaldybėse visiems ką tik studijas pabaigusiems ir norintiems gauti valstybės paramą žmonėms. Kaip baigėsi visa ši istorija? Ogi paprastai, prie savivaldybės langelio tik pasibaigus 9 dienų terminui:

‒ Išdeklaruokit mane, prašau, iš Mažeikių, prie Vilniaus registruosiuos.

Istorija iš 2013 vasaros, parašyta šviežiai 2017/09/06

Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas

Nuo pat pradžių režisierius Philippe'as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme "Sirų šeima" vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.
Nuo pat pradžių režisierius Philippe’as Van Leeuwas norėjo, kad pagrindinį vaidmenį filme “Sirų šeima” vaidintų neprilygstamoji Hiam Abbass.

Politinė elegija apie drąsą išgyventi: belgų kino bandymas

Karolis Baublys

Sirų šeima (originalus filmo pavadinimas – Insyriated; prancūziškas pavadinimo variantas – Une famille syrienne) – antras belgų kino operatoriaus Philippe᾽o Van Leeuwo režisūros bandymas, įdėmiai žvelgiantis į karo siaubiamą Siriją. Iš esmės filmas skirtas dviem skirtingoms sirų tautos atstovų grupėms ‒ karo pabėgėliams ir tiems, kurie atsisakė palikti savo šalį net karo metu. Filme ryškus pedagoginis (šviečiamasis) momentas – atverti akis tiems europiečiams, kurie itin skeptiški sirų karo pabėgėlių priglaudimui jų šalyje. Šiuo požiūriu filmą tiesiog būtina pažiūrėti eiliniam lietuviui, kuriam Artimųjų Rytų problemos atrodo pernelyg tolimos ir miglotos.

Pasakojimo lygmenyje filmas susitelkia į sienomis įrėminamą buto erdvę. Tai – vienintelis vis dar gyvenamas butas karo siaubiamame kvartale. Jame – motina, dukterys, sūnus, senelis, jauna moteris su kūdikiu, priversti gyventi už storomis lentomis užremtų durų be pakankamo kiekio vandens. Laiko požiūriu pasakojimas telpa į parą (nuo ryto iki ryto), atskleisdamas visą galimų išgyvenimų spektrą: nuo baimės iki išdidumo, nuo fizinio skausmo iki šypsenos, nuo siaubo iki palengvėjimo.

Iš personažų ryškiai išskiriamos trys moterys: šeimos motina Oum Yazan, įkūnijama tarptautiniu mastu žinomos aktorės ir režisierės iš Izraelio Hiam Abbass; jauna žmona Halima, vaidinama aktorės iš Libano Diamand Bou Abboud; ir tarnaitė, kilusi iš Pietų Azijos, Delhani, kuri, vienintelė neišpažįstanti islamo, meldžiasi Budai. Šios trys moterys formuoja pasakojimo karkasą: Delhani (Juliette Navis) pro langą išvysta, kaip snaiperis pašauna Halimos vyrą Samirą; Oum Yazan (Hiam Abbass) nusprendžia, kad jokiu būdu nereikia šios tiesos sakyti Halimai, tad tarnaitė priversta tylėti. Pamažu išryškėja dviejų stiprių moterų paveikslai: Oum Yazan – drąsi kovotoja, tampanti savotišku nesančio vyro pakaitalu, pasiryžusi nė už ką neapleisti savo namų, ir Halima – jautri, moteriška, ketinanti bėgti, kai tik tam pasitaikys proga, išdidžiai pakelianti likimo skirtus išbandymus (ją išniekina netikėtai į butą išsiveržę nepažįstami vyrai).

Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).
Trys filmo moterys: Oum Yazan (Hiam Abbass), Halima (Diamand Bou Abboud) ir Delhani (Juliette Navis).

Interjero detalės (didžiulės knygų lentynos) kuria išsiauklėjusių, inteligentiškų, aukštojo mokslo ragavusių asmenų šeimos portretą. Dar daugiau, dekoro detalės dažnai pakyla iki simbolinio lygmens (deganti žvakė; užtrenktos durys; dulkės; griuvėsiai…). Ypač niuansuotas garso lygmuo: karą žiūrovas ne mato, bet girdi (sprogstančių bombų, tratančių automatų garsai lydi menkai ką su karu teturinčius vaizdus). Režisierius sumaniai dozuoja realizmą ir fikciją, žiaurumą ir jautrumą, istorinius faktus ir metaforas, nepaversdamas meno kūrinio betikslių skerdynių vaizdavimu ir sykiu nenukrypdamas į perdėtą sentimentalumą.

Pasiaukojanti Halima.
Pasiaukojanti Halima.

Belgų drama Sirų šeima, atskleidžianti arabų aktorių profesionalumą, būtina skeptiškiems europiečiams, menkai tesukantiems galvas dėl Artimųjų Rytų karinių konfliktų. Drąsa išgyventi, perteikta stiprių moterų paveikslais, iškelia aukas kaip heroiškas asmenybes, moteris-kovotojas, tikinčias gyvenimu ir ateitimi.

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Renginio akimirkos
Renginio akimirkos

„Giesmėse be namų“ – benamių jausmų muzikiniai aidai

Ridas Viskauskas

Rugsėjo 10‒13 d. trečią kartą surengta kūrybinė platforma „Muzika erdvėje“. Šiemet ji buvo skirta bendruomenių temai. Kompozitoriai Agnė Matulevičiūtė, Aistė Noreikaitė, britų garso menininkas Filtercutter, Juta Pranulytė ir Snieguolė Dikčiūtė pasirinko šias bendruomenes: 620 metų sukaktį mininčius Lietuvos totorius musulmonus šiitus, moterų futbolo akademiją „Žalgiris“, miesto benamius, prieglobstį randančius Vilniaus miesto nakvynės namuose, bei Lietuvos žmonių su negalia sąjungą. Kompozitoriai nagrinėjo jų aplinką, bendravo su bendruomenių nariais ir sukūrė kompozicijas, instaliacijas, performansus, kurie klausytojams-žiūrovams leido kitu žvilgsniu išvysti bendruomenę. Renginį organizavo VšĮ „Meno genas“, projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Kai kurie kultūros ir meno renginiai yra itin „puošnūs ir kvepiantys“, t. y. leidžia iš arti „pačiupinėti“ įžymybes, pavaikščioti raudonu kilimu ir, pasidarius asmenukes, pasipuikuoti savimi socialiniuose tinkluose. Kiti – ne tokie patogūs: reikalauja socialinio jautrumo, atvirumo nepagražintai tikrovei, gal net drąsos įkvėpti mūsų permainų gyvenimo sukeltą tvaiką… Prisipažinsiu, Vilniaus miesto nakvynės namuose (A. Kojelavičiaus g. 50) anksčiau būti neteko. Neaktualu (kol kas). Tačiau sudomino galimybė išgirsti jaunos kompozitorės Jutos Pranulytės muzikinius etiudus – improvizacijas, kurias įkvėpė benamių pasakojimai, dainos, eilėraščiai.

Tiems, kas dar ligi šiol nesinaudojo Vilniaus miesto nakvynės namų paslaugomis, biurokratine kalba pasakysiu: jų tikslas – „suteikti laikiną prieglobstį ir integruoti socialiai pažeidžiamus asmenis į visuomenę“. Žmonių kalba tariant, čia įvairių bėdžių ir nelaimėlių „paskutinė stotelė“, laikina, beje. Ypatingais atvejais socialinės priežiūros paslaugų skyrimo Vilniaus miesto nakvynės namuose komisijai sprendimu benamis gali glaustis iki 1 metų, kiekvieną mėnesį mokėdamas 20,40 euro. Šiaip siekiama, kad benamiai „įkvėptų motyvacijos“, įsidarbintų, atkurtų ryšius su artimaisiais, integruotųsi į visuomenę.

Sėkmės istorijų, anot čia dirbančiųjų, – pasitaiko. Bet jos – retos. „Raktiniai žodžiai“: „neteko darbo“, „alkoholis“, „skolos“, „antstoliai“, „prarado būstą“. Dar: „vaikų namai“ ir „įkalinimo įstaigos“. Ir, žinoma, „vienatvė“…

Diskusijos „Suprasti benamį: socialinės integracijos keliai“, kurią vedė kompozitorius, „Muzika erdvėje“ organizatorius ir šiuolaikinio meno propaguotojas  Matas Drukteinis, metu Vilniaus miesto nakvynės namų darbuotojai „optimistinių vizijų“ nekūrė: apie 50 proc. benamių – pensinio amžiaus, dažnas turi kompleksinę negalią. Kur ateityje jie sutiks gyvenimo saulėlydį? Antavilių pensionato, kurio misija „teikti ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą pagyvenusiems ir suaugusiems neįgaliems asmenims, kurie dėl senatvės ar negalios negali gyventi savarankiškai savo namuose“, internetinis puslapis nuteikia „poetiškai“: „Žiūrėkime į kiekvieną aušrą su meile ir viltimi. Išaušo dar viena diena!“. Bet nauja diena senyvo amžiaus ir be sunkios negalios benamiui, jei jis negauna 680 eurų pajamų per mėnesį, „neišauš“. Pensionato įkainiai ir žmogaus finansinės galimybės nesutampa…

Štai esant tokiai socialinių – finansinių santykių kebeknei, Juta Pranulytė ryžosi labai subtiliai prisiliesti prie benamių istorijų. Kaip ji bendravo su bedaliais? Juta voxart.lt skelbtame dienoraštyje atviravo: „Norėjau dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais žmonėmis, skatinti jų kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi, palaikyti optimizmą. Jaučiau, kad čia slypi kažkas autentiško ir tikro, paprasto ir turiningo. Kreipiausi į Vilniaus miesto nakvynės namų administraciją, buvau šiltai sutikta pavaduotojos Audronės Lunecmienės, kuri palaikė projekto iniciatyvą ir supažindino su nakvynės namų veiklomis.

DSC_5025

Suorganizavome du susitikimus, kūrybines pratybas su nakvynės namų gyventojais Vilkpėdės ir Kojelavičiaus gatvėse esančiuose filialuose. Per užsiėmimus grupėje atlikome paprastus kūno perkusijos bei balso pratimus, išmokome keliabalsę dainą. Taip susipažinau su žmonėmis ir jų galimybėmis. Prašiau kiekvieno pasisakyti: žmonės skaitė savo kūrybos poeziją bei prozą, dainavo mėgstamas dainas, kiti pasakojo apie mėgstamą muziką ar kitas veiklas, dalinosi mintimis apie meilę, grožį, gerumą, tikėjimą…

Atsirinkau paveikiausias dainas, tekstus ir mintis. Norėjau įtraukti kiek galima daugiau žmonių, nes kiekvieno jų patirtis – skirtinga. Padainuotos dainos ar perskaityti eilėraščiai atskleidė man gražių, kūrybiškų žmonių asmenybes. Dainų įrašai, persmelkti humoro, ironijos ar skausmo, labai intymūs ir kupini turinio. Atrinkusi medžiagą, paruošiau garso įrašus, kuriuos atnešiau į repeticiją – kūrybinę dirbtuvę su džiazo muzikantais Kazimieru Jušinsku (saksofonas) ir Dominyku Snarskiu (būgnai). Mūsų darbo principas buvo grįstas improvizuotomis tinkamo garso ir muzikinės išraiškos paieškomis bei gyvu kompoziciniu procesu (jį vadinu „kompozicine choreografija“). Muzikinė instrumentų medžiaga yra „išvedama“ iš balso įrašų, atsispiriant nuo tonalinio plano, tekstinio turinio ar nuotaikos, taip pat kalbos ar rečitavimo ritmikos, šiuos šaltinius papildant, atliepiant ar priešinant instrumentiniam atlikimui. Kompozicijos forma ir priemonės yra sudėliotos bendro kūrybinio proceso metu, tačiau atlikėjams yra paliekama erdvė laisvai improvizacijai atlikimo metu.“

Po diskusijos ir koncerto, kurio klausėsi ir Vilniaus miesto nakvynės namų žmonės, apniko įvairios mintys ir jausmai. „Sėkmės istorijų“ fone tapimas benamiu apibrėžiamas kaip asmens „neišspręstų psichologinių problemų“ rezultatas. Kita vertus, ar kiekvienas „sėkmingasis“ taip šauniai padainuotų linksmąją „Pypkelę“ ar jausmingąją „Dainą mylimajai“, kaip tai padarė toks „amžinai linksmas“ Vytautas G.?..

DSC_4968

 Nuotraukos iš organizatorių archyvo

 

 

 

Tarptautinis mėgėjų teatrų forumas „Aidas“ Jonavoje ‒ jau XIII-asis

Jonavos teatro jaunimas
Jonavos teatro jaunimas

Tarptautinis mėgėjų teatrų forumas „Aidas“ Jonavoje ‒ jau XIII-asis

„Jonava, turėdama tokį festivalį kaip „Aidas“, tapo Lietuvos mėgėjų teatrų centru“ (Klaipėdos Universiteto docentas Gediminas Šimkus)

„Aidas“ – vienintelis festivalis Lietuvoje, skirtas kraštiečio dramaturgo Raimundo Samulevičiaus atminimui, jo kūrybos populiarinimui, tuo pačiu – lietuviškosios dramaturgijos propagavimui.  1993 m. režisieriaus Jono Andriulevičiaus inicijuotas ir kas dveji metai Jonavos savivaldybės teatro jėgomis organizuojamas „Aidas“ sparčiai peraugo vietinio renginio ribas: dėl plačios edukacinės veiklos forumu vadinamas renginys pritraukia ne tik geriausius Lietuvos mėgėjų teatrus, bet ir bendraminčius iš kitų kraštų, užsienio šalių. Tai svarbus suvažiavimas Lietuvos ir užsienio mėgėjų teatro dalyviams, kuriame vyksta keitimasis patirtimi, aktyvus mokymasis, socialinis bendravimas. Jis įtrauktas į pasaulinės mėgėjų teatro sąjungos AITA/IATA renginių planą kaip atitinkantis tarptautiniams renginiams keliamus reikalavimus, pripažintas ir respublikiniu mastu: LR Kultūros ministro 2014 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. ĮV-687 forumas „Aidas“ patvirtintas prioritetiniu mėgėjų meno 2015‒2017 m. renginiu.

Iki šiemetinio, XIII-ojo „Aido“, Jonavos krašto gyventojams ir svečiams parodyti 74 Lietuvos teatrų spektakliai bei 26 užsienio kolektyvų darbai iš Ispanijos, Danijos, Latvijos, Rusijos, Islandijos, Vokietijos, Vengrijos, Lenkijos, Baltarusijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, JAV, Slovakijos, Azerbaidžano ir kt. (išsamias visų „Aido“ forumų programas galima rasti www.jonavosteatras.lt/projektai/Aidas).

Jonavos rajono savivaldybės teatro organizuojamas „Aidas“ garsėja ne vien stipriais ir savitais pasaulinio garso spektakliais, bet ir plačia edukacine programa, skatinančia intelektinės ir kūrybinės raiškos potencialą, ugdančia novatoriškumą ir plečiančia akiratį. Kolektyvai į „Aidą“ mielai vyksta ne tik vaidinti: forumo metu profesionaliai aptariami spektakliai, dalyvaujant ekspertams KU dėstytojui doc. G. Šimkui, KU režisūros katedros vedėjai dr. doc. D. Vaigauskaitei, LLKC teatro poskyrio vadovei I. Maciulevičienei, VDU dėstytojai teatrologei V. Truskauskaitei, Allai Zorinai (Rusija) ir kt.; kūrybines laboratorijas vedė garsūs teatro meno autoritetai J. Vaitkus, G. Padegimas, V. Bagdonas, V. Masalskis, Rusijos teatro akademijos docentai O. Snopkovas, O. Volyncevas, režisierius Lazlo Lukascius iš Vengrijos. Per „Aido“ dienas Jonavoje Lietuvos mėgėjų teatro bendruomenei sudaroma galimybė dalyvauti seminaruose-praktikumuose: virš 350 dalyvių jau gavo Jonavos suaugusiųjų švietimo centro kvalifikacijos kėlimo pažymėjimus, klausytasi įžymių lektorių, kritikų, vyko susitikimai su dramaturgais ir jų kūrybos nagrinėtojais K. Urba, N. Indriūnaite, E. Ignatavičium ir kt. Nuo 2001 m. organizuojant forumo edukacines programas bendradarbiaujama su Klaipėdos  ir Vytauto Didžiojo universitetais.

Už visos šios statistikos slepiasi ilgas, nuoseklus ir įtemptas viso Jonavos teatro kolektyvo darbas. „Aidui“ ir „Aide“ atsidavę dirba visi teatro aktoriai, siekdami  sukurti šiltą, šeimynišką, svetingą, draugišką ir jaukią atmosferą. „Jūs kuriate teatrinio bendravimo erdvę, kuri jungia, o ne skiria žmones. Taip suprantu teatro paskirtį“ – padėkos laiške „Aido‘‘ forumo organizatoriams rašė teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

Akimirka iš Jonavos teatro spektaklio.
Akimirka iš Jonavos teatro spektaklio.

XIII TARPTAUTINIS TEATRŲ FORUMAS „AIDAS 2017“ RUGSĖJO 20-23 DIENOMIS (PROGRAMA)

Rugsėjo 20 d. 18.00 Jonavos sporto arenoje (trečiadienis) Tarptautinio teatrų forumo „Aidas 2017“ atidarymas.

Rugsėjo 21 d. 16.00 Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokykloje (ketvirtadienis) Jonavos rajono savivaldybės teatro jaunimo grupė ir Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos ugdytiniai. V. V. Landsbergis „Uodų pasakos“, rež. Živilė Martinaitienė.

Įėjimas nemokamas.

18.00 Ukmergės kultūros centre Charkovo teatras „Publicistas“ (Ukraina). A. Jablonskaja „Gal ir apie“ (rusų kalba), rež. Ana Oniščenko ir Konstantinas Vasiukovas.

Bilieto kaina 4,35 Eur. Bilietai parduodami Ukmergės kultūros centro kasoje, tel. (8 646) 90230, darbo laikas II-V 15.00-19.00.

Rugsėjo 22 d. 11.00 Jonavos kultūros centro mažojoje salėje (penktadienis) ir 13.00 Utenos kultūros centro lėlių teatras „Zuikis Puikis“. R. Katinaitė-Lumpickienė „Pasakų vežėčios“, rež. Janina Baldauskienė.

Bilieto kaina 2,90 Eur. Bilietų užsakymas ir informacija tel. (8 349) 62085 arba el. paštu.

16.00 Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios požemyje Jonavos rajono savivaldybės teatras. J. Andriulevičius „Eik!“, rež. JonasAndriulevičius.

Įėjimas su kvietimais, kreiptis tel. (8 670) 85505.

18.00 Jonavos r. Juškonių kultūros centre Kelmės mažasis teatras. Keturakis ,,Amerika pirtyje“, rež. Algimantas Armonas.

Įėjimas nemokamas.

20.00 Punsko teatras „Aurora“ (Lenkija). V. V. Landsbergis „Vilis“, rež. Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.

Įėjimas nemokamas.

Rugsėjo 23 d. 13.00 Jonavos r. Juškonių kultūros centre (šeštadienis) Rezeknės teatras (Latvija). D. Čepauskaitė „Pupos“, rež. Mara Zalaiskalns.

Įėjimas nemokamas.

16.00 Jonavos sporto arenoje Birštono Vienkiemio teatras. S. Kymantaitė-Čiurlionienė „Kuprotas oželis“, rež. Beata Klimavičienė.

Įėjimas nemokamas.

19.00 Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje Mažeikių Juozo Vaičkaus Skrajojamasis teatras. K. Voityla „Jobas“ (Senojo Testamento drama), rež. Airida Lementauskienė.

Įėjimas nemokamas.

Amerikiečių kino atsinaujinimas: Tayloras Sheridanas

 "Wind River". Filmo afiša.
“Wind River”. Filmo afiša.

Amerikiečių kino atsinaujinimas: Tayloras Sheridanas

Karolis Baublys

1975 metais pasirodę Steveno Spielbergo režisuoti Nasrai (Jaws) pradėjo vadinamųjų „blockbusterių“, arba tiesiog „popkornų kino“ (popcorn movies) erą, kuriai būdingas kvapą gniaužiantis siužetas, prie ekrano prikaustantys grandioziniai vaizdai, specialieji efektai. Visas šias vizualines naujoves įgalina spartus naujų kino technologijų plėtojimasis, pavertęs „blockbusterius“ atskiru Hollywoodo kino žanru. Tačiau kiekvienas meno istorijos etapas turi pradžią ir pabaigą. 2013 metais didieji „blockbusterių“ tėvai – Georgas Lucas ir Stevenas Spielbergas – atvirai prakalbo apie galimą šio amerikiečių kino žanro išsisėmimą, kuris savo ruožtu privers kardinaliai atsinaujinti Hollywoodo studijų sistemą. Tarp priežasčių paminėtinas pernelyg akivaizdus šio tipo kino produkcijos orientavimasis į paauglių auditoriją. 2017-aisiais  Jamesas Cameronas, kalbėdamas apie vieno iš savo žymiųjų filmų – Terminatorius 2: Paskutiniojo teismo diena (Terminator 2: Judgment Day; 1991) ‒ pasirodymą trijų dimensijų (3D) pavidalu, pastebėjo, kad šiandienos laikais kino technologijos yra išsivysčiusios iki tokio lygio, kad jau nebeįmanoma eiti toliau, tad laikas grįžti prie bazinių kino elementų: stipraus scenarijaus, talentingos režisūros, įsimenančios ir sukrečiančios aktorių vaidybos. Panašu, kad naujoji amerikiečių kino era jau prasidėjo kartu su scenaristu ir režisieriumi Tayloru Sheridanu.

Jau nuo "Sicario" (2015) kino kritikai atkreipė dėmesį į talentingą amerikiečių scenaristą - TaylorąSheridaną.
Jau nuo “Sicario” (2015) kino kritikai atkreipė dėmesį į talentingą amerikiečių scenaristą – TaylorąSheridaną.

Karjerą pradėjęs kaip televizijos serialų aktorius, Tayloras Sheridanas visa talento jėga atsiskleidė tik jam vienam būdingais kino scenarijais. Ir 2015 metais pasirodęs Sicario: Narkotikų karas (Sicario), ir 2016-aisiais ekranus užkariaves Hell or High Water (nežinia kodėl 2017-ųjų „Kino pavasaryje“ platintas keistoku pavadinimu – Bet kokia kaina) sužavėjo kino kritikus, kurie iškart pastebėjo su niekuo nesupainiojamą scenarijų stilių. Šiais metais Tayloras Sheridanas nusprendė žengti dar toliau ‒ ne tik parašyti scenarijų, bet ir pirmą kartą režisuoti filmą. Drąsa ir kūrybinė galia neliko nepastebėtos – dramatiškas trileris Wind River apdovanotas už režisūrą šiųmetinio Kanų kino festivalio Ypatingo žvilgsnio programoje.

Wind River – tai Šiaurės Amerikos indėnų rezervatas, įsikūręs Vajomingo valstijoje. Sniegas čia asocijuojasi ne su poezija, bet su nenusakomu šalčiu, laukinės gamtos atšiaurumu, nejaukumu ir baime. Šis peizažas tampa ne tik personažų dvasinės būsenos – netikrumo, kaltės, vidinio įšalo, stagnacijos – metafora, bet ir savotiškas vedlys atšiauriais teisingumo, savigraužos, bausmės keliais ir klystkeliais. Vieni iš pirmųjų kadrų fiksuoja indėnų kilmės merginą, bėgančią basomis lediniu sniegu ir springstančią krauju. Vėlesniuose epizoduose pagrindinis veikėjas, medžiotojas Cory᾽is Lambertas (aktorius Jeremy᾽is Renneris) ją randa mirusią ledinėje miško plynėje. Kas jai nutiko? Nors oficialiai filmas laikomas trileriu, žanrinis apibrėžtumas čia nesvarbus, jis tik sumenkina kūrinio išskirtinumą. Jame esama ir dramos, ir komedijos, ir siaubo elementų (veriantis moters klyksmas miško tyloje; maitvanagių išėstas žmogaus kūnas…). Ko gero, tiksliausia Tayloro Sheridano kūrybą vadinti savita modernaus vesterno išraiška, šių dienų kūrėjo akimis įprasminančia aktualius Šiaurės Amerikos žemyno istorijos aspektus.

Elizabeth Olsen and Jeremy Renner appear in Wind River by Taylor Sheridan, an official selection of the Premieres program at the 2017 Sundance Film Festival. © 2016 Sundance Institute.
Elizabeth Olsen and Jeremy Renner appear in Wind River by Taylor Sheridan, an official selection of the Premieres program at the 2017 Sundance Film Festival. © 2016 Sundance Institute.

Ypatinga vizualine metafora virsta dažnas laukinių žvėrių filmavimas. Žvėrys šaudomi medžiokliniu šautuvu lygiai taip pat kaip žmonės. Žmogaus sulyginimas su laukiniu žvėrim veda prie niūrių filosofinių apibendrinimų apie nusikaltimo ir bausmės ryšį ir prasmę. Ar kiekvienas žmogus turi teisę į atleidimą ir laisvę gyventi? Tiesa atšiauri. Teisingumas (turi būti?) žiaurus. Bet bausmė, adekvati nusikaltimui, išlaisvina nuo kaltės ir padeda susitaikyti su praeitimi pagrindiniam veikėjui Cory᾽ui Lambertui, o jaunai FTB agentei Jane Banner (Elizabeth Olsen) padeda įvykdyti pareigą.

Cory (Jeremy Renner) is still mourning the loss of his own teenage daughter when he discovers the dead girl.
Šaltis ir sniegas veda Jeremy’io Rennerio personažą Cory slegiančios ir sykiu neišvengiamos akistatos su praeitimi link.

Wind River išlaiko svarbiausią Tayloro Sheridano scenarijų bruožą – itin stiprius, dažnai niuansuotus dialogus. Scenarijaus autorius yra prisipažinęs, kad aktorystės patirtis jam leido suprasti, jog žodis ar frazė, atrodantys efektingai popieriuje, aktoriaus lūpose dažnai tampa beskoniai. Šis vidinis saugiklis jam leido išplėtoti dialogus iki didelio adekvatumo realiai situacijai ir konkrečiam kontekstui. Režisūros aspektu, itin ryškus dėmesys detalei, kadro ekonomijai, matematiškam vaizdo tikslumui.

Paradoksalu, o sykiu ir dėsninga, kad Jeremy᾽is Renneris ir Elisabeth Olsen – tipiški, gerai pažįstami „blockbusterių“ aktoriai – šiame filme vaidina kur kas sudėtingesnius, diaugiaplanius personažus, šitaip tik patvirtindami amerikiečių kino atsinaujinimą.

Arčiau nei arti

arabu

„TEATRIUKO“ aktoriai ir studijos „JUOKDARYS“ moksleiviai kviečia pažinti tai, kas yra arčiau nei arti

Teatras vaikams „Teatriukas“ jau dvidešimt metų nuotaikingai vaidina, muzikuoja ir skaito įdomias istorijas. 1997 m. baigę studijas Vilniaus Universitete ir drauge su kolegomis įkūrę „Teatriuką“, aktoriai Dalia Mikoliūnaitė ir Žilvinas Ramanauskas puoselėja pagrindines trupės vertybes: paprastai ir išradingai perteikti žiūrovui svarbiausius dalykus – meilę artimui, kasdienybės grožio ir pasaulio spalvų magiją, siekiant paskatinti kurti bei tuo dalintis. Aktoriai kuo puikiausiai žino, kad gražiausi žiedai išauga iš pačių mažiausių sėklyčių, tad naujas menininkų iššūkis – susipažinti su arabų kultūra ir ją pristatyti Lietuvoje.

Idėja surengti edukacinę programą vaikams kilo apsilankius Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kuriame gyvena skirtingomis kalbomis kalbantys gyventojai. Susitikimo metu vieni iš karto dalyvavo siūlomose veiklose, o kiti buvo nedrąsūs, nes nesuprato kalbos. Tuomet menininkai suvokė, kad tai puiki proga pažinti arabų kultūrą, susidraugauti su žmonėmis iš kitų šalių ir prisidėti prie to, kad vaikai, išgyvenę pabėgėlio dalią, pasijustų Lietuvoje ramiau ir saugiau.

Prisijungus prie Anna Lindh fondo Lietuvos tinklo iniciatyvos buvo parengta speciali veikla programai „Arabų kultūros dienos 2017“. Su vaikais geriausiai susikalba vaikai, tad į šį projektą „Teatriukas“ pakvietė Antakalnio gimnazijos moksleivių teatro studiją „Juokdarys“. Studijos vadovė Aušra Grendaitė ir moksleiviai, sėkmingai dalyvavę įvairiuose projektuose bei festivaliuose, sukūrė spektaklį pagal A.Liobytės pasaką „Kuršiukas“, kuriame jautriai vaizduojama Baltijos pakrantės žvejo ir sultono dukters jausmų istorija. Po moksleivių spektaklio „Teatriuko“ aktoriai kviečia žiūrovus pažinti arabų kultūros ženklus mūsų gyvenime, išgirsti tų kraštų muziką ir užuosti paslaptingus rytiečių aromatus. Edukacinė veikla skatina pamąstyti, apie tai, kad nors ir esame toli vieni nuo kitų – svajonės ir pasakos yra beveik apie tą patį.

Nemokamas spektaklis „Kuršiukas“ ir teatrinės edukacinės veiklos rugsėjo mėnesį vyks Vilniuje, Kirtimų kultūros centre, Kauno įvairių tautų kultūrų centre, Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje, bus vaidinama Romų bendruomenės vaikams ir kitose erdvėse.

„Teatriuko“ inicijuojamus pasirodymus, kurie yra programos „Arabų kultūros dienos 2017“ dalis, remia Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba. Erdves suteikia partneriai Lietuvos Teatro, Muzikos ir kino muziejus, Kirtimų Kultūros centras, Kauno įvairių tautų kultūrų centras ir Ruklos pabėgėlių priėmimo centras.

„Arabų kultūros dienos“ rugsėjo 12‒16 dienomis vyks Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Šis renginių ciklas suburs menininkus, muzikantus, dėstytojus, žurnalistus, rašytojus bei valstybių atstovus iš Omano, Saudo Arabijos, Irako, Sirijos ir Palestinos. Anos Lindh fondo tinklo nariai organizuos edukacinę ir kultūrinę veiklą: paskaitas, literatūros vakarus, parodas, seminarus, sportinius renginius bei daugelį kitų renginių, kuriais bus siekiama supažindinti su arabų kultūriniu arealu.

 

Programa ir daugiau informacijos: arabiccultureforum.wixsite.com/arabudienos

 

Organizatoriai Anna Lindh fondas-Lietuvos tinklas, Užsienio reikalų ministerija ir kt.

VšĮ „Teatriukas“ informacija

tel.: +37068604303, www.teatriukas.lt

 

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU