Skelbiamas prozos ir poezijos kūrinių konkursas „IR VĖL GRĮŽTU AŠ Į PALŪŠĘ“

Palūšė I
Palūšė I

PROZOS IR POEZIJOS KŪRINIŲ KONKURSO „IR VĖL GRĮŽTU AŠ Į PALŪŠĘ“ NUOSTATAI

BENDROSIOS NUOSTATOS

Prozos ir poezijos kūrinių konkursą „Ir vėl grįžtu aš į Palūšę“ (toliau – konkursas) organizuoja Palūšės kaimo bendruomenė ir Palūšės kaimo biblioteka.

KONKURSO ORGANIZAVIMAS

1. Konkursui pateikiami prozos ir poezijos kūriniai apie Palūšę ir jos apylinkes.

2.Vienas autorius konkursui gali pateikti 1 arba 2 kūrinius.

3.Pageidaujama prozos kūrinių apimtis: iki 12 000 spaudos ženklų su tarpais.

4.Kūrinius  siųsti šiuo elektroninio pašto adresu: paluseskonkursas@gmail.com iki 2017 m. rugsėjo 25 d.

5.Kiekvienas autorius, atsiuntęs kūrinį konkursui, gaus konkurso dalyvio anketą, kurią privalės pateikti organizatoriams.

6.Konkurse kviečiami dalyvauti asmenys, ne jaunesni kaip 14 m., gyvenantys Lietuvoje bei užsienyje.

7.Konkurso metu pasirinktus kūrinius publikuos Ignalinos rajono laikraštis „Nauja vaga“.

8.Konkurso nugalėtojai bus pakviesti skaityti savo kūrinius baigiamojoje  šventėje, kuri vyks 2017 m. spalio 21 d. Palūšės kaimo bibliotekoje.

Palūšė II.
Palūšė II.

KŪRINIŲ VERTINIMAS IR NUGALĖTOJŲ APDOVANOJIMAS

 1.Vertinant kūrinius bus atsižvelgiama į šiuos kriterijus: konkurso temos plėtojimą, vaizdingą ir turtingą kalbą, savitą požiūrį ir stilių.

2.Suaugusiųjų ir jaunimo (14-29 m.) kūryba vertinama atskirai.

3.Konkursui pateiktus kūrinius vertins komisija:

Komisijos pirmininkė: rašytoja Gintarė Adomaitytė.

Nariai: Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Virginija Maskoliūnienė; Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko Informacijos ir kultūros paveldo skyriaus vedėjas Linas Stanaitis.

4.Konkurso nugalėtojai abiejose dalyvių grupėse apdovanojami piniginiais prizais:

I vieta – 80 Eur; II vieta –50 Eur; III vieta – 30 Eur.

Palūšė III
Palūšė III

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

1.Su konkursu susijusiais klausimais konsultuoja konkurso koordinatorė Rita Ramanauskienė: elektroninis paštas paluseskonkursas@gmail.com, kontaktinis telefonas 8 686 54854.

2.Renginio rėmėjai ir partneriai: Ignalinos rajono savivaldybė, Ignalinos seniūnija, salonas „Gėlės galerija“.

3.Informaciniai rėmėjai: Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcija, Ignalinos viešoji biblioteka, VšĮ „Meno bangos“, laikraštis „Nauja vaga“.

Palūšė IV
Palūšė IV

Gedimino Šatkausko nuotraukos

Darija Žuravliova. Esė

Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Darija Žuravliova. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Gimiau paskutiniaisiais praeito amžiaus metais, vėjuotą kovo penktą dieną. Šis vėjas lig šiolei gyvena manyje – įpučia minčių, kurias belieka užrašyti, įkvepia norą braidyti žodžiais po giliausių jūrų dugnus. Išplaukti galiu tik kurdama. Kadaise rašymas buvo kova su baime kalbėti, dabar – svajonė, kuriai lieku ištikima aštuntus metus. Retas skaitytojas žino, jog keliauja po mano sielą, o ne skaito užrašytus žodžius. Prisipažinau… ir kviečiu Jus į kelionę!

MENO BANGOS sveikina Ignalinos gimnazijos trečiaklasę Dariją Žuravliovą, šiemet Palangoje, Jaunųjų filologų konkurse, eseistikos ir publicistikos sekcijoje laimėjusią prizinę vietą.

 

Žaviuosi tikrumu

Labiausiai nuo mažų dienų žavintis reiškinys ‒ tikrumas. Tikrumas, kai mama pina plaukus rytais.

Kai iki dilgčiojimų skauda pirštus, bet „zulini“ fortepijonu sonatą egzaminui.

Kai po dušo įsisupu į šiltą antklodę.

Kai vasarą renku ramunes močiutės arbatai, kruopščiai rūšiuoju, o vėliau netyčia išbarstau virtuvėje. Tas tikrumas, baimės tikrumas, kurio dėka dar iki dabar nemoku močiutei pasakyti, kad išbarsčiau.

Praeito amžiaus laikraščių kvapas. Ta galybė senovinių žinių, surašytų juose.

Viniliniai įrašai senose, tik patefone galinčiose groti plokštelėse. Užrašai ant jų kreivoku raštu.

Ledukas, susidaręs po kelių laipsnių minusinės temperatūros ant balų. Jį smagiai trakštelėti neatsispiria net penkiasdešimtmečiai.

Dangus, žiemą nusėtas žvaigždžių. Tikrumas tarp manęs ir laikančiojo rankas toks saugus, jog neleidžia sušalti.

Tirštas rūkas rugpjūčio rytais.

Lietaus lašai, riedantys karštą vasaros dieną veidu, sukuria vėsos jausmą. Tikros vėsos.

Tu/ aš/ jis/ jie.

Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Šilti prisiminimai. Neringos Dangvydės nuotrauka

Dar kartą apie meilę

Jos fizikinėms savybėms paklūsta visi: trečiokas, nemokantis užsirišti sportinių batelių, bet įkyriai per futbolo treniruotę spoksantis į vyresnę merginą stadione, ir net visų geidžiamas džentelmenas, segintis auksinį laikrodį. Deja, jo meilės išsiilgusios širdies svorio, neapibūdina net aukso praba.

Meilė užklumpa netikėtai, ir visai nesvarbu, ką veiktum – ar naktį važiuotum metro Paryžiuje, ar ryte apsipylęs kava baltus marškinius bėgtum persirengti, ar prakaituotas grįžtum namo po kroso.

Jai priklauso daug ‒ viltingiausi mūsų sapnai, šimtus kartų perrašomi laiškai, valandos, praleistos renkant gėles mylimai merginai, alkoholio litrai, išgerti meilei nesugrįžus mūsų adresu, žvaigždėtos rugpjūčio naktys su meteoritų lietumi, degantys kūnai, drebančios lūpos, nekoordinuoti judesiai.

Esame marionetės, pavaldiniai, jos vergai, pasiryžę atiduoti visas gyvenimo sekundes tik tam, kad suvoktume, jog šalia yra mūsų cheminių savybių gerbėjas, pasiruošęs skandinti mus savo akyse.

Ne visi angelai turi sparnus.

Ne kiekviena meilė juos išaugina.

O kiek jos priklauso man?

Lašelis vaikystės

Prisimenu, vaikystėje jausdavausi nemaloniai, kai suaugusieji pavadindavo „kodėlčiuke“. Ši pravardė atitiko bendraamžių šlovinamus „ačkarikus“ ir „moksliukes“. Šiandien retai begirdžiu šias, palyginti gražias pravardes. Antrojo dešimtmečio pradinukų etiketės kur kas žiauresnės.

Mano vaikystėje socialiniai tinklai nebuvo populiarūs. Kiekvienas vaikas turėjo atšvaitą arba žibintą. Jais apsikarstę lakstydavome kieme. Tėvai pro langą galėdavo mus „ganyti“, pašaukti pietų. Žinojome, kad namo grįžti vakare privalome ligi dvidešimt pirmos valandos, tačiau tėvai pro atidarytus langus šūkaudavo nuo pusės devynių. Žinojo, kad užtruksime. Žinojo, jog būtinai vienas vaikas pasiklys žaisdamas slėpynes. Žinojo daugiau nei mums, vaikams, išburdavo skaičiuotės: „Skrido oro lėktuvėlis, jam sugedo motorėlis…“ ir „Barė ponas katinėlį, kam sudaužė ąsotėlį“. Žinojo, kad nespėsime perskaityti ištraukos „Šaltinėlyje“. Žinojo, kad alkūnės bus nubrozdintos. Bet mokėjo nepykti. Tik bartis.

Kompiuteris – daiktas iš užsienio. Jį turėjo vienintelis namo laiptinės vaikas. Kiek saldainių jam atidavėme, prašydami pažaisti pirmuosius žaidimus… O jis išsirinkdavo. Džiaugiuosi – kiekvieną kartą skirtingai. Visi galėjome išgerti saldžios jo mamos virtos arbatos ir žaisti pasirinktą žaidimą. Nežinojome, kad sumažintas kompiuterių versijas po dešimties metų nešiosime kišenėse. Kad telefono vibracija taps papildoma kūno jusle.

Tikėjau, kad Kalėdų Senelis įstrigs besileisdamas kaminu. Kaskart jo laukdavau su šilto pieno puodeliu rankoje… tik užmigdavau. Įsivaizduodavau skaitomų knygų personažus, net balsai, skaitant jų dialogus mintyse, keisdavosi. Darželyje prie manęs dažnai prieidavo ir sakydavo: „Aš tave myliu“. Ir mylėdavom. Sakydavo, kad šiandien mano suknelė negraži. Ir aš bėgdavau persirengti į rūbinę. Atimdavo pieštukus, nes manieji spalvindavo ryškiau. Į sriubą įberdavo druskos, nes nepatikau. Su broliu nebijojome prisivalgyti šokoladinio kremo ir vaikščioti purvinais veidais. Tingėdavome nusiprausti. Žinojome, kad nupraus močiutė. Tik pyks, kad baltą rankšluostį išterliojome.

Galėjau garsiai juoktis nepaisydama etiketo taisyklių. Galėdavau apsiverkti minioje, ir pasaulis pagailėdavo manęs.

Kodėl dabar, vos spėję įlipti į autobusą, troleibusą ar traukinį, nesidairom, kas prisės šalia, ką būtų galima pakalbinti, o iškart užsidarome savo dramblio kaulo bokšte? Lyg blokuodami aplinką, blokuodami tikrovę, save.

Dabar, kai žengiu per pilnametystės slenkstį, pasiilgstu tikrumo. Pasiilgstu laiko, kai tikėjau stebuklais. Iš vaikystės.

Prisimink save mažą. Kuris tikrumas būtų malonesnis?

Iš vaikystės?

Ar dabar?

Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Lengvo skrydžio. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Kur link sukasi sielos rodyklė?

Naktimis, kai laikrodžio ciferblatas gerokai pasisukęs į nakties gilumą, nepasiduodame kūno spaudimui užmigti. Mus kankina nepatogios lovos…

Ar nepatogios mintys?

Žvaigždės byra naktyse, bet jei mūsų gyvenimas ‒ amžinos naktys, kada spėti gėrėtis saulės spinduliais… ir kodėl taip nevertinam žvaigždžių?

Siela ‒ įnoringas instrumentas. Harmoningi garsai leidžia kurti simfonijas, melodingi, skambėdami atskirai, leidžia įsilieti orkestrui.

Mes grojame Gyvenimą.

Pagrindinis instrumentas, asmeninė partitūra – siela.

Grojame mažoriškai arba minoriškai. Pasitelkę diezus, leidžiame paaukštinti siekius, bemolį – prislopiname norą tobulėti, o bekaras išlygina tuštumą, panaikina sunkumus.

Ciferblatas turi ritmą, savotiškas jo skambesys dažniausiai girdimas naktimis. Sieloms skambėti padeda asmeninis ciferblatas.

Kokiu ritmu, padedant ciferblatui, sukasi Tavo mintys – gilyn į naktį ar aušrą pasitinka?

O toliau - Ignalina. Neringos Dangvydės nuotrauka.
O kas toliau? Neringos Dangvydės nuotrauka.

Pasikalbėkime apie grožį

Paskutinė išpardavimo diena kosmetikos parduotuvėje. Gerokai sutemus, įsikibusi į mylimojo ranką žingsniuoju smėliu pabarstyta gatve. Sutinkame kelias moteris, stumiančias pilnus vežimėlius. „Grožio“ vežimėlius. Tušas, antakių šešėliai, pudra, ryškūs lūpų dažai… Juokais paklausiu mylimojo, ar po trisdešimties metų jis man padės stumti panašaus turinio pripildytus vėžimėlius. Sutinka.

Aš nežinau, ką šiandien galėčiau vadinti grožiu. Žodyno ir mano versijos skiriasi. Žinau tik tiek, kad kartais sutrinku. Sutrinku, nes visi, esantys šalia ar net nutolę per parą kelio nuo manęs, elgiasi kvailai. Veiksmų pagrindinė mintis viena, tik išpildoma kitais būdais. Nesvarbu, kiek dainų sudaro mano grojaraštis, gal seku dvidešimt pirmojo amžiaus madą: klausau muzikos Spotify – muzikos dažniai į ausų būgnelius atsimuša iš belaidžių ausinukų. Nesvarbu, kiek kavos puodelių išgeriu sutemus, o vėliau skundžiuosi nemiga. Nesvarbu, kiek gramų ibuprofeno nuryju kasryt, godžiai užsigerdama stikline vandens. O gal sutrupinu ir ištirpdau vandeny. Nesvarbu, kiek kartų per pusmetį varstau baltų chalatų pilnus kabinetus,  prašau, kad išgydytų ligas, kuriomis sergu, nes siekiau grožio – grožio namuose, gražios sumos piniginėje, gražaus mylimojo šalia, gražios mašinos, gražaus veido ar gražių rūbų. Nežinau, iš kur mano gyvenime atsirado beprasmis noras siekti grožio. Galiu lažintis, jog ir tu trokšti susikurti gražų pasaulį. Skaitai populiariosios psichologijos knygas, žiūri romantinius filmus, mokaisi ar dirbi naktimis, rytais atsikėlęs primeni gyvą mumiją, užrašinėse pasižymi svarbius susitikimus, egzaminus, šypsaisi svetimiems, išsiunti tik oficialius laiškus, kvieti į gimtadienius nekenčiamus žmones. Vien tam(!), kad laimėtumei grožio. Bet ne laimės, ne harmonijos.

Tądien norėjau atimti kosmetikos priemones iš moterų. Išmesti ant geležinkelio bėgių, kad riedėdamas traukinys sutraiškytų. Kad „ištaškytų“ jų mintyse susiformavusias stigmas, sudaužytų baimę pasakyti tiesą, primintų, kad miegoti privalu eiti ne vėliau kaip dvidešimt trečią valandą. Kad prisimintų, jog vienintelis grožis slypi akyse. Prasmingiausias. Neuždirbamas. Neišmokstamas. Nenuperkamas. Tikras.

Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.
Stabtelėjimas. Neringos Dangvydės nuotrauka.

Gintarės vėjai, debesys ir pilnatis

Gintarė Adomaitytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Gintarė Adomaitytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Gintarės vėjai, debesys ir pilnatis

,,Debesėlis ieško vardo ir kitos pasakos“ – taip pavadinta Gintarės Adomaitytės knyga jau keliauja per Lietuvą. Keliauja ir autorė. Ignalinos viešoji biblioteka, Lietuvos aklųjų biblioteka surengė rašytojos kūrybos vakarus, pavadintus ,,Pilnatis“, skirtus suaugusiems skaitytojams. Bendrauta ir su vaikais Lietuvos pakraščiuose – Mielagėnuose (Ignalinos r.), Pagėgiuose, Tauragėje.    

Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į svetainės www.menobangos.lt redaktoriaus  Mariaus Kraptavičiaus klausimus.

Kokie pirmieji Tavo įspūdžiai – garsai, spalvos? Kuri pirmoji skaityta knyga?

Pirmasis, svarbiausias įspūdis – juodas žvėris. Draugiškas, mielas, viliojantis. Jo vardas fortepijonas. Augau šalia jo, o kartais ir po juo, klausydama, kaip skambina mano tėvas, kaip uoliai jis dirba su mūsų namus lankančiais choristais. Ta meilė – žvėries ir mano – truko neilgai. Iki manųjų šešerių, kai rimtai pradėjau mokytis muzikos. Dar tik vaikystė, o patirtys skaudokos. Suvokiau, kad neturiu nei klausos, nei ritmo jausmo. Netapau nei muzikos atlikėja, nei kūrėja, bet ilgainiui suvokiau: jei man likimas neskyrė klausos, tai apdovanojo kitaip: turiu girdą. Atskiriu Mozartą nuo Beethoveno, Brahmsą nuo Mahlerio.

Spalvos, ko gera, čiurlioniškos. Nežinau, kuri ranka pasirūpino, kad virš mano lovos kabotų ,,Karalių pasaka“ – dailiai įrėminta reprodukcija. Regėjau ją užmigdama, atsibusdama. Tėvas, chorvedys Antanas Adomaitis, tuo rūpintis negalėjo – apako būdamas šešerių. Spėju, kad reprodukciją mamai, lituanistei Živilei Medekšaitei, galėjo padovanoti jos mokiniai.

Pamenu, kaip vaikštinėju po Žaliakalnio butą pasičiupusi knygą ir prašau tėvo – tik pamanyk, savo aklo tėvo – kad man paskaitytų. Ir niekaip nesuvokiu, kodėl jis to negali. Beliko viena – išmokti skaityti. Tai buvo lengva, gera, visai nesunku. Namuose turėjome kaladėlių, o ant jų – raidės. Močiutė sakydavo: paduok man A, atnešk M…

„Dabar jau pati sau pasakas skaitysiu“, – oriai pasakiau vieną dieną, būdama gal penkerių. Ir skaičiau – Anderseną, Hauffą, lietuvių pasakas….

Dar apie kvapus teiraujiesi… Vaikystė visada kvapni. Lietus, sniegas, vėjas,  gal net debesys, saulė – įsimintini. Kai penkeri, kvepia viskas. Labiausiai vasarojimas Kačerginėje. Kvepėjo sunkvežimis, kuriuo vykome, dar labiau ‒ laivas, kuriuo plaukėme. Labiausiai pušys…

Ar iš ten, iš vaikystės atkeliavo Tavo debesėlis, ieškantis sau vardo?

Jis tikrai iš vaikystės. Kartais mane, kaip ir visus vaikus, drausmindavo. Tiesą sakant, bausdavo. Sąvoka „drausminti“ radosi ne taip jau seniai… Namuose pasigirsdavo rūstūs žodžiai: šiandieną tu neskaitysi. Tyliai guosdavausi: na ir kas, galiu ir pati pasakų prisigalvoti. Dairydavausi po namus, po kiemą: kur jos gyvena? Ogi debesyse. Laimei, Lietuvos dangus beveik visada debesuotas, vėjuotas, pasakų jame visada galima rasti.

Svarbu minėti, kad knygos „Debesėlis ieško vardo“ pirmasis leidimas pasirodė senokai, praėjusio amžiaus pabaigoje. Graudžiai atrodė tas leidinys. Be iliustracijų, prastai maketuotas. Pirmoji mano knyga, o toks nusivylimas. Labai norėjau naujo leidimo. Kai kurias pasakas be gailesčio išmečiau, kitas šlifavau, dar papildžiau rinkinį pasaka „Avis artistė“ bei „Jeronimo ir Pelargonijos“ istorija. Kreipiausi į labdaros ir paramos fondą „Švieskime vaikus“. Sklandžiai tas debesėlis ten nuplaukė, dar sklandžiau išplaukė, iliustruotas Dalios Dūdaitės, redaguotas mano auksinės redaktorės Auksės Žūkienės. Paskutinė, dvyliktoji pasaka, pavadinta ,,Pilnatis“. Ir aš šiemet žengiau į savo pilnatį…

Vir6elis

Noriu Tave iš pilnaties išvilioti į jaunatį, į tą metą, kai debesis ganei. Atėjai į mokyklą Žaliakalnyje, Algirdo gatvėje, mokėdama skaityti. Turbūt buvai pirmūnė. Kokie prisiminimai mokykloje, kokia buvo mokykla: ką mylėjai, o ko nemėgai, kas skaudino?

Mokėjau ir skaityti, ir raides rašyti, ir skaičiuodavau gal net smagiau, nei dabar.  Netapau pirmūne. Laimei – ja netapau. Nesu žmogus, kurį vaikystėje išpaikino lengva sėkmė. Per darbelių pamokas jausdavausi… beveik tragiškai. Visi vaikai laiko rankose iš popieriaus išlankstytą laivelį, lėktuvėlį ar dar kokį nors ten -ėlį. O mano rankose tik popieriaus gniužulas, tik šiukšlė. Tas pats ir su piešimu. Ne tomis spalvomis, ne taip, kaip reikia… Taigi amžini du ketvertai – darbeliai ir piešimas (dabarties kalba – technologijos ir dailė).

Nuoskaudų nejaučiu. Nieko baisaus,  jei tu jau vaikystėje suvoki: šis ar kitas menų pasaulis – ne mano. Būsiu jo pakraštyje, bet būsiu.

Vaikystė. Šokis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Vaikystė. Šokis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Esi žaliakalnietė. Kaip dabar ten jautiesi?

Algirdo gatvę – ir visą erdvų Žaliakalnį – žinoma, kad myliu. Jo ilgiuosi. Ten mano žaidimų žemė, ten tėviškė. Žaliaklanyje, Aklųjų institue, mokėsi, o vėliau  mokytojavo mano neregys tėvas. Ten ir susipažino su Živile – skaute, atėjusia akliesiems skaityti knygų. Retsykiais pėdinu per Žaliakalnį savuoju keliu – pėsčia einu nuo stoties, kylu viršun Vytauto ar kitais laiptais, apeinu Ąžuolyną, kuriame išmokau vaikščioti, pėdinu į kitas gaves bei gatveles, man mielas ir suvokiamas, kol nusileidžiu žemyn keltu.

,,Mes be Vilniaus nenurimsim“ – skambėjo mūsų senelių ir tėvų lūpose, o pati kaip jauteisi, kai Tavo tėvai ir sesuo Dainora išvyko į kitą miestą – į Vilnių? 

Kai jie išvyko, jaučiausi taip, lyg kybočiau  tarp Kauno ir Vilniaus. Į pirmą klasę  mane lydėjo močiutė. Nuostabiausia pasaulio močiutė, aprodžiusi man visą Kauną: muziejus, teatrus, gatves. Mudvi vis kur nors eidavome, dažnokai pėsčios…

Tai gal kelis žodžius apie močiutę?

Kai gimiau, močiutei  Onai buvo šešiasdešimt. Taigi, dabar esame lyg ir…  bendraamžės? Bandau įsivaizduoti ją – sulaukusią manęs, dar vienos anūkės.

Įdomiau močiutę įsivaizduoti jauną. Gimė ir augo Liepojoje, knygnešių Emilijos ir Augustino Baranauskų šeimoje. Mokėsi gimnazijoje, svajojo apie aukštąjį mokslą. Norėjo tapti advokate. „Pirmasis pasaulinis karas sumaišė kortas“, – taip apie jaunystės laiką prisiminimuose rašė močiutės vyresnė sesuo Zuzana. Dėl močiutės Onos lemties man skauda vis labiau. Inteligentiška mergina gal pernelyg anksti ištekėjo – per Pirmą pasaulinį karą. Ištekėjo už šviesuolio, laisvamanio Igno Medekšos. Jų vaikų vardai – Rimvydas, Gražina, Živilė. Bene pirmieji tokie vardai Lietuvoje… Abu romantikai – Ona ir Ignas Medekšos – iš Liepojos vyko į Tavo jau paminėtą Vilnių – į jųdviejų svajonių, vilčių miestą. Šiauliuose sužinojo, kad Vilnius okupuotas Lenkijos. Nežinau, kodėl neliko Šiauliuose, nežinau, kodėl atvyko į Kauną. Taip, jie tikrai gyveno ta nata: nenurimsime be Vilniaus. Taip, tikrai buvome ta šeima, kuriai Vilnius – svajonių miestas.

Senelio – to šauniojo Kauno vyrų kirpėjo, miesto tarybos nario – beveik ir nepažinau. Tik iš pasakojimų. Jiedu, senelis Ignas ir močiutė Ona išsiskyrė, kai jų vaikai suaugo. Pamenu senelį, retsykiais užklystantį pas mus Žaliakalnyje, prašantį mano tėvo, kad paskambintų jam Beethoveną.

Onos ir Igno Medekšų šeima. Apie 1928 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Onos ir Igno Medekšų šeima. Apie 1928 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Taigi atkartoju skaudų klausimą: Tau tik septyneri, bet Tu kybai. Jau ne kaunietė, dar ne vilnietė… Su inteligentiška močiute, retsykiais sutinkamu seneliu…

Liūdesys. Jausmas, kad esu tėvams nereikalinga, neįdomi. Noras stengtis, kad tik jiems įtikčiau. Suvokimas, kad jiems neįtinku, nors neriuosi iš kailio. Štai ką patiria vaikai, kai jų tėvai ir vyresnė sesuo išvyksta.

Kaip sekėsi Tavo tėvams be Tavęs? O Tau?  

Tėvai glaudėsi pas giminaičius, vėliau gyveno Skroblų gatvės bendrabutyje, kol pagaliau gavome išsvajotą butą Antakalnyje. Vienaip ar kitaip, suprantu šių laikų vaikus, besiilginčius išvykusių tėvų. Retsykiais, bibliotekoje ar mokykloje, susitikimuose su skaitytojais, matau liūdną vaiką. Dažniausiai jis ar ji sėdi pirmoje eilėje, pernelyg ramus, perdėm lėtas. Drįstu spėti: jo ar jos tėvai ką tik išvažiavo…

O tėvams… Jie abu paliko mokyklas, kuriose dirbo, ilgainiui tapo Aklųjų draugijos leidyklos redaktoriais. Tėvui be jo ugdyto aklųjų choro buvo bloga – negera be choro jam buvo visą jo gyvenimą… Laimei, turėjo mylinčią žmoną. Gal ir mudvi – Dainora ir aš – nesumenkinome nei močiutės, nei tėvų gyvenimo.

Aklųjų instituto orkestras. Antanas Adomaitis pirmas pirmoje eilėje.
Aklųjų instituto orkestras. Antanas Adomaitis pirmas pirmoje eilėje dešinėje.

Apsupta muzikos garsų, knygų lentynų, lankiusi  muzikos, šokio, dramos pamokas, ištrūkai į kitą erdvę – į vandenį, pradėjai irkluoti. Kas tai? Protestas, paauglystė, noras būti kitokia, pabėgti? Kodėl paauglystėje nelikai menuose?

Nelikau, nes niekas ten manęs nemylėjo – nei šokių, nei muzikos, nei dramos pamokose. Vaje, kaip dramatiškai suskambo, bet juk tikrai taip buvo. Jautiesi viena iš daugelio, beveik nematoma, nesvarbi. Liaudies šokius gal ir neprastai šokau pas Bronę Dragūnaitę. Privačias fortepijono pamokas ėmiau iš žymios pedagogės Janinos Šeštokienės. Šokti patiko, skambinti ‒ ne… Kol vieną kartą… Atėjo į mūsų mokyklą Sofija Grucova – inteligentiška, grakšti, draugiška akademinio irklavimo Europos čempionė. Daug tų trenerių ateidavo, bet tik Sofiją Grucovą mes, mergaitės, įsimylėjome: ji tuoj pat įsiminė mūsų vardus, ją domino mūsų gyvenimas, ji pėsčiuodavo kartu su mumis nuo irklavimo bazės iki Antakalnio. Mes taip mylėjome trenerę, kad negalėjome nesistengti, nelaimėti. Žūtbūt – tuose šaltuose Lietuvos vandenyse, ežeruose ir upėse tobulinome techniką.

Antakalnio dvidešimt antra mokykla, jos L klasė, t.y. papildomas lietuvių kalbos ir literatūros mokymas, lotynų kalba… Tokių mokyklų Lietuvoje buvo tik kelios. Kaip ten patekai?

Stengtis nereikėjo. Buvo ta L klasė mūsų mokykloje, tad kodėl nebandyti? Tiesą sakant, nieko aš toje mokykloje nesimokiau, tik meistriškai mokslus imitavau. Nepatiko man mokykla. Nemėgau jos. Mėgau skaityti – kol apsvaigdavau. Per naktis, iki aušros. Pėdindavau į mokyklą kaip po smarkaus vakarėlio, retsykiais apsiverkusi dėl dviejų priežasčių: išgyvenau perskaitytą knygą, apgailėjau jos personažų – tai pirmoji priežastis. Antroji? Toje neva tobuloje mokykloje mus mokėjo ir sumenkinti, ir pažeminti. Ilgainiui suvokiau: esu viena iš tų žmonių, kurie netinka mokyklai, o mokykla netinka jiems, ir nieko čia nepakeisi.

Bet nepamirškime ankstesnio klausimo: mokaisi  intelektualioje L klasėje ir… irkluoji…? Tu – inteligentų vaikas?

Tai jau taip. Nuėjau ten, kur niekada nebuvo niekas iš mano giminės – patraukiau į sportą. Į akademininį irklavimą. Kaip tai žeidė mano tėvus, kaip baugino močiutę. Patekau į plačius vandenis, o juk niekas niekada mūsų giminėje net nebandė plaukti. Kaip visa tai nepanašu į šokio, į muzikos pamokas… Kita vertus, ir šokį, ir muziką, ir irklavimą valdo ritmo jausmas. Ir ne tik jis. Prakaitas – kad ir kaip neromantiškai taip skamba. Būtina technika, būtinas ir jausmas – jausti grindis po kojomis, jausti klavišus, jausti vandenį. Tėvai, susipažinę su trenere Sofija Grucova, lyg ir nurimo, pasikliovė jos inteligencija. Jie niekada nebuvo nė vienose mano varžybose, bet tėvas ėmė klausyti sporto žinių, retsykiais išgirsdavo ir mano pavardę… Gal ir ne toks buvau vaikas, apie kurį svajota, bet mylimas vaikas. Keisčiausia, kad likusi namuose viena, prisėlindavau prie pianino (fortepijonas netilpo į Vilniaus namus), vis ką nors pati sau paskambindavau. Gerokai vėliau paaiškėjo, kad tėvai stovėdavo ties slenksčiu, neskubėdavo durų rakinti: tėvas klausydavo prastos mano muzikos, visiškai laisvos, asmeniškos, bet… muzikos.

Studijos universitete. Žurnalistika. Kas pasikeitė Tavo gyvenime? Nauji draugai, mylimi dėstytojai… Kas jie?

Mano gyvenime pasikeitė viskas. Mokyklos, kaip jau minėjau,  nemėgau.  Universitetą pamilau. Ne pirmane kurse, ne antrame. Trečiame – taip. Kai baigėsi tie kai kurie bukieji anų laikų mokslai, kai prasidėjo laisvesni. Mokyklą baigiau prastais pažymiais, bet pirmąją sesiją išlaikiau puikiausiais. Būta ir universitete visko – nuopolių, skrydžių, vėl nuopolių. Na ir kas. Ten buvo gera, ten noriu grįžti. Skirmanto Valiulio, Laimono Tapino paskaitose mums leido samprotauti, turėti savo nuomonę. Bronius Raguotis ir Bronius Makauskas pateikdavo kiek daugiau žinių, nei mes buvome nusipelnę gauti.

Papasakok apie pirmąsias žurnalistines patirtis. Išvykai į provinciją, o šiandien vėl grįžti lyg ir ten, iš kur pabėgai?

Ne kartą esu rašiusi, pasakojusi  apie du savo pasaulio miestus – Kauną ir Vilnių. Kuo gražiausiai jie manyje dera. Nežinau kaip, nesuvokiu kodėl ir kada manyje radosi ir kita meilė: miesteliams. Svarbią sau praktiką studijų laikais atlikau Telšiuose. Lig šiol ja džiaugiuosi. Ir miestu (Telšiai ne miestelis, tai jau ne), ir redakcijoje sutiktais kolegomis. O po studijų nėriau į Prienus. Tyčia. Dėl įdomybės. Gerais pažymiais baigusi universitetą, kuo puikiausiai apsigynusi baigiamąjį kūrybinį darbą – nėriau. Man to labai reikėjo. Kitokio, nepažinto gyvenimo. Keblus mano gyvenimo laikas Prienuose, o toks dosnus. Grįžau į Vilnių pervargusi, išsunkta. Na ir kas? Juk parsivežiau kelias pasakas. Jos ilgai laukė, kol pateks į knygą. Ir sulaukė.

Gintarė Adomaitytė. Vlado Braziūno nuotrauka.
Gintarė Adomaitytė. Vlado Braziūno nuotrauka.

O Tavo dabartis? Ignalina? Ar žinai, kad esi nustebinusi ne vieną žmogų, keisdama sostinę į provinciją? Tu, bajoriškų šaknų turinti ketvirtos kartos miestelėnė?

Labai gerai prisimenu tą dieną, Mariau,  kai mudu – abu miestelėnai – sėdome prie kompiuterio ieškoti tos vietos, kurioje būtų daug žalios ir mėlynos spalvos. Abiem rūpėjo vandenys ir miškai. Ne kaimas, ne sodyba, ne vienkiemis. Gamta. Ir šiek tiek miestelėniško pasaulio. Tą kartą tai jau tikrai meldžiausi visiems dievams ir deivėms, kad rastume būstą Ignalinoje. Tu pardavei Šeškinės butą, nes tą Šeškinę nelabai mėgai, aš dėl visa ko, laikinai, pasilikau Žirmūnų butą, nes… nes… ne taip jau lengva man nuo jų atsitraukti.

Nežinau, kuris iš tų dievų ir deivių padėjo rasti Ignaliną – jos tylą, jos gaivų orą, jos ežerus ir miškus, jos geležinkelius, traukinių gausmą. Nustebinau gal tik tuos žmones, kurie manęs nepažįsta. Kurie pažįsta, žino: man visada rūpėjo ežerai ir miškai, aš visada norėjau nuošalės.

Gintarė ir Marius su Ignalinos bendraminčiais.
Gintarė ir Marius su Ignalinos bendraminčiais.

Tave pažinau Sąjūdžio laikais. Tu buvai žurnalistikos žvaigždė.  Keista, bet beveik nepasakoji apie neramias Sausio įvykių naktis, leistas Seimo rūmuose…  Sovietų laikų žurnalistė, bet nepriekaištingos reputacijos.

Niekada niekada niekada nebuvau jokia žvaigžde, ją būti nenorėjau. Visada norėjau būti rašytoja, kuriančia ir vaikams, ir ne vaikams. Gal niekada to garsiai neištariau nei vaikystėje, nei jaunystėje. Sakau, kad noriu būti žurnaliste, o juk iš tikrųjų ne, rašytoja. Ja ir tapau. Visada norėjau rašyti pasakas – tą ir darau. Gal keistokai  skamba, bet manoji žurnalistika buvo tik būdas to siekti.

Tą neramų Lietuvos vadavimosi metą prisiminti ir slogu, ir gera. Mitingus, bado streikus, bičiulystę su disidentu Algimantu Andreika, sionistu Grigorijumi Alpernu  ar su KGB užguita vienuole Leonora, kiek vėliau, po Sausio įvykių – ir slaptą TV bokštelį Šalčininkų rajone bei laidas, kurias vesdavau sėdėdama ant kelmo. Vienas kitas mano rašinys to meto spaudoje gal ir tikrai paliko žmonėms stipresnį įspūdį. Bet ne, ne ir ne – niekada nesibroviau į jokias žvaigždes, nei žurnalistikos, nei – juo labiau – politikos.

Buvai viena iš ,,Šiaurės Atėnų“ kūrėjų.

Ačiū Tau, kad ištarei ,,Šiaurės Atėnai“. Saulius Šaltenis, Saulius Stoma, Arvydas Juozaitis – jie buvo pirmieji savaitraščio kūrėjai. Nustėrau, kai pakvietė ir mane. Ten tai jau tikrai atsigavau, pasireiškiau, pasirodžiau, susivokiau, kad leista rašyti savaip. Apie kiekvieną iš minėtos trijulės galėčiau pasakyti daugybę šiltų ir… keistų žodžių. Man regis, labiausiai skatinama ir drąsinama buvau Sauliaus Šaltenio. „Tu laisva kaip  vėjas“, – kartą pasakė jis, gal net nesuvokdamas, kaip laiku, kad reikiamą valandą tuos žodžius taria.

„Šiaurės Atėnus“ būtinai – visada – nusiperku Ignalinos „Iki“ parduotuvėje. Bet neskubu skaityti. Jie keliauja į mano ištikimąją kuprinę, į svarbią, gal net intymią jos kišenę. Šatėnus skaitau tik traukinyje Ignalina–Vilnius. Jie tinka traukiniui,  o traukinys jiems.

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė ir Gintarė Adomaitytė. 2015 m. Romos Kišūnaitės nuotrauka.
Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė ir Gintarė Adomaitytė. 2015 m. Romos Kišūnaitės nuotrauka.

Gintare, Tau šešiasdešimt. Matau ir jaučiu, kaip bandai perkopti  gyvenimo slenkstį. Savo datai nesukūrei beveik nieko – jokio trenksmingo vakaro kad ir Vilniaus Rotušėje, jokios  puotos. Tai kaip gi Tau, mieloji, padėti peržengti tą slenkstį?   

Tiesa, kad šešiasdešimt. Tiesa, kad bandau jaustis lyg būtų trisdešimt. Susitikimuose vaikai beveik visada teiraujasi: kiek jums metų? Atsakau: šiemet mano jaunystė baigėsi, keliauju į pilnatį. Tebegyvenu įprastu jausmu: gyvenimas tik prasideda. Vakarai, pavadinti ,,Pilnatis“, vyko man svarbiose, jaukiose, įprastose vietose – Ignalinos viešojoje bibliotekoje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje Vilniuje. Muzikavo kompozitorė, improvizatorė Jūratė Baltramiejūnaitė, pažįstama nuo vaikystės, nuo Žaliakalnio laikų. Ignalinoje mano tekstus skaitė Irena Plaušinaitytė, Vilniuje – Rimantas Bagdzevičius. Ko galima norėti dar? Tik apsiauti patogius aulinukus, apsivilkti lietaus nebijančią striukę ir patraukti Ignalinos miškais…

Dviese valtyje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. nuotrauka.
Dviese valtyje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. nuotrauka.

 

 

 

.

Iveta Danieliūtė. Pirmasis laiškas Marijai Tiškevičiūtei

Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Iveta Danieliūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Esu Iveta Danieliūtė, vienuoliktokė iš Palangos senosios gimnazijos. Neseniai pradėjau suvokti, kad mūsų gyvenime nieko nėra svarbiau už žmonių ryšius. Ne tik gyvųjų, bet ir išėjusiųjų. Todėl pamėgau rašyti laiškus. Draugams ir įsivaizduojamiems adresatams. Taip dalinuosi savo pasauliu ir pati darausi turtingesnė. Šiaip esu aktyvus žmogus: muzikuoju, fotografuoju, ir, žinoma, visada randu laiko literatūrai ir rašymui. Troškimas išbandyti įvairias veiklos sritis mane veda pirmyn, motyvuoja, uždega.

MENO BANGOS džiaugiasi Jaunųjų filologų konkurse Palangoje įteikusios Ivetai Danieliūtei apdovanojimą už sėkmingą išmonės ir dokumentikos jungtį. Iveta publicistikos ir eseistikos sekcijoje pelnė prizinę vietą. Publikuojame jos pirmąjį laišką Marijai Tiškevičiūtei iš konkursui pateikto epistolikos ciklo.

Palanga, 2016 m. lapkričio 15 d.

Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka
Eidamas ir kvėpuodamas. Ričardo Šileikos nuotrauka

Atsitiktinumo juk nėra. Tai, kas kartais atrodo vien aklas atsitiktinumas, išplaukia iš gilios versmės.  Frydrichas Šileris

Gerbiama Marija Tiškevičiūte,

deja, nebegaliu Jūsų paklausti, kaip laikotės, ką veikiate, apie ką galvojate… Pasiteirauti, aišku, galiu, bet atsakymo, gaila, nesulauksiu. Tai žinodama, vis tiek noriu rašyti laiškus, nors jie ir nebus išsiųsti. Jie skirti Jums, tad galbūt, jei dabar stebite mane iš viršaus, malonėkite juos perskaityti. Tikiuosi, kad nepasigailėsite, o ir dieną praskaidrinsite žodžiais, taikytais į širdį…

Nerašysiu, kad vieną nuostabiai saulėtą bei neįprastai šiltą rudens dieną ėjau gatve, stebėjau, kaip nuo medžių krinta pageltę, auksine spalva nusidažę  lapai, bežengdama užmyniau ant dygliuoto kaštono ir tada toptelėjo mintis parašyti Jums šį laišką. Tai būtų netiesa, o meluoti tikrai nesiruošiu, nes Jūs ir taip žinotumėte, kad tai tik prasimanymas ir mano kuriama banali pasaka! Aš, atleiskite, apie Jus beveik nieko nežinojau iki tos dienos, kol per televizijos žinias pamačiau reportažą, kad Palanga atkasė savo Troją. Tuojau pat nubėgau į Tiškevičių alėją ir pati savo akimis išvydau atidengtus XVI–XVIII amžiais stovėjusių prabangių namų pamatus. Suvokiau, kad ši archeologinė atodanga iš esmės keičia mano miesto istoriją: pasirodo, kad praeityje Palanga nebuvo tik kuklus žvejų kaimelis, kaip iki šiol rašoma įvairiuose istorijos šaltiniuose. Atkasti prabangių namų pamatai įrodo, kad Palanga buvusi turtingų, aukštos kultūros žmonių miestas. Tada supratau, kad ir aš turiu ieškoti savosios Trojos, nes pajutau, kad labai mažai težinau apie savo miestą, jame gyvenusius žmones. Skaitant istorijos dokumentus, į akis krinta tai, kad daugiausia kraštui nusipelnė vyrai. Moterų, kurios būtų išlikusios istorinėje atmintyje, mažai. Pagalvojau: esu jau beveik pilnametė mergina, visai netrukus baigsiu gimnaziją, o neturiu žmogaus, autoriteto, kuris leistų, anot Regimanto Tamošaičio, „perkrauti sistemą“, pasitikrinti vertybes  pagal aiškios vertės matricą. Lemtingas atsitiktinumas: kaip tik lietuvių kalbos pamokoje mokytoja užsiminė, kad XIX ir XX amžių sandūroje  gyveno tokia grafaitė Marija Tiškevičiūtė, asmenybė, subtiliai jungusi romantinę ir moderniąją kultūrą, o archeologų atkasti istoriškai vertingi radiniai bus atiduoti saugoti Palangos kurorto muziejui, įsikūrusiam buvusioje „Anapilio“ viloje, kažkada priklausiusioje būtent Marijai Tiškevičiūtei. Šioje vietoje norisi donelaitiškai atsidusti: „Ak šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!“ Taigi, išgirdusi Jūsų vardą ryžausi pasidomėti, kas Jūs tokia, moteris iš praeities, grafaitė, regėjusi mano Palangą, kai joje dar daug kas alsavo romantiška praeitimi, bet jau artinosi ir naujieji laikai.

Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka
Įdaguota akimirksniais. Ričardo Šileikos nuotrauka

Iš tiesų, žodžiai grafai, grafienės, grafaitės man asocijuojasi su karaliais, karalienėmis bei princesėmis iš vaikystėje skaitytų pasakų… Tad buvo įdomu sužinoti, kokia ta Jūsų pasaka.  Smalsumo vedama,  ilgai naršiau internete, teko ir Palangos miesto viešojoje bibliotekoje dirbančią kraštotyrininkę pakalbinti, atsargiai vartyti senų, jau pageltusių laikraščių iškarpas ir su įvairiais žmonėmis pabendrauti, kad suprasčiau, pajusčiau Jūsų asmenybės paslaptingumą ir grožį, kad galėčiau perskaityti Jūsų gyvenimo pasaką, kuri leistų man tvirčiau jaustis šiame vertybių sumaišties pasaulyje. Ir dabar galiu teigti, kad, gerbiama Marija, Jūs mane sužavėjote nepaprasta drąsa, gyvenimo spalvomis, veiklos kryptingumu: plėtojote tautinę kultūrą, projektavote mūsų ateitį! Jūs ne tik žavėjotės žirgų sportu (tai, prisipažinsiu, man pasirodė gana keista, neįprasta, bet be galo patrauklu, įsivaizduoju Jus vienu iš ristūnų lekiančią visu greičiu pirmyn, kur tik akys mato, leidžiančią vėjui plaikstyti plaukus ir kutenti veidą švelniais pirštais), įsteigėte pirmąjį Lietuvos vaikų darželį Kretingoje, Laumės Lelivaitės slapyvardžiu parašėte istorinę apysaką ,,Viskontas‘‘ (ji buvo išversta į lietuvių kalbą, kūrinį išspausdino ,,Tėvynės sargas“), bet buvote ir knygnešystės rėmėja lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais! Štai kas mane itin sujaudino. Skaičiau, kad  knygnešiams prašant perveždavote lietuvišką spaudą iš Klaipėdos į Kretingą arba Palangą, nes Jūsų, kaip žinomos, tituluotos aukštuomenės damos, karietos carinės Rusijos muitininkai ir žandarai netikrindavo. Iš kur tokia narsa? Ar niekada nesuabejodavote ir Jūsų neapimdavo baimė, kad galbūt vieną kartą Jus ims ir sustabdys, patikrins, ką gabenate prašmatnioje karietoje? Ar niekada nesijaudinote, jog kažkas gali išplepėti, išduoti, ką darote… Jūs tikra drąsuolė… Rizikavote savo gyvybe! Su mirtimi žaidėte! Nežinau, ar taip galėčiau, ar drįsčiau… Stebina Jūsų pilietinis sąmoningumas: suvokėte, kaip svarbu tautai skaityti gimtąja kalba, kaip svarbu per knygą auginti žmonių sielas, kad, anot Justino Marcinkevičiaus, „meile ir džiaugsmu jos sulapotų“. Galbūt, jei nebūtumėte pervežusi tų knygų, tai mano kraštas, Palanga, Kretinga, dabar lietuviškai nekalbėtų… Jei ne tokie kaip Jūs, gal net visa Lietuva nebemokėtų gimtosios senolių saugotos ir brangintos kalbos. O Lietuvos gal visai nebebūtų ir visi kalbėtų apie mus kaip apie praeityje išnykusius prūsus… Jūs esate viena iš tų tyliųjų tautos herojų, apie kuriuos, deja, mažai šiandien kas žino. Patikėkite manimi, apie didvyrišką Jūsų veiklą nežinojau nė aš, o dabar esu laiminga, suvokdama, kad ne tik Prancūzija gali didžiuotis savąja Žana…

Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka
Pavasario apoteozė. Ričardo Šileikos nuotrauka

Dar kai kas mane labai nustebino. Gerbiama Marija, skaičiau, kad Jūs buvote labai tikinti moteris, tad dar jaunystėje prisižadėjote netekėti! Visus savo gyvenimo metus sau duoto įžado laikėtės. Man, šiuolaikinei merginai, neslėpsiu, svajojančiai apie gražią meilę,  tiesiog smalsu,  ar niekas per visą gyvenimą nesuvirpino Jūsų širdies. Neblaškė minčių? Yra šaltinių, kurie teigia, jog Jūs buvote pažįstama su didžiuoju mūsų dainiumi Maironiu, susirašinėjote, poetas buvo dažnas svečias Jūsų šeimoje. Maironis net Jums poemą dedikavo! Manau, kad atidžiai skaitėte ,,Znad Biruty“ ‒ poemą, įamžinusią ne tik garbingą kultūros istoriją liudijantį kalną. Kūrinyje pasakojama apie du jaunuolius ‒ lenkų aristokratę ir lietuvių poetą. Jau iš pirmųjų eilučių galima suprasti, kad ta kilmingoji ‒ tai Jūs, o rašytojas ‒ pats Maironis. Poemoje kalbama apie dvasinius dalykus, apie DU žmones, kuriuos sieja stiprus sielų ryšys… Neabejoju, kad buvote ypatinga moteris, jei tapote paties Maironio mūza. Gal, žvelgdamas į Jus, stebėdamas pažangią Jūsų visuomeninę veiklą, poetas matė ateities Lietuvą? Juk nesunku atpažinti Jūsų filantropiją, kurią taip vertino poetas:

Našlaičiams Kėdainiuos išstatė ji trobas;

Taip nieks nepaguos, jei vaikai kur pravirkę, ‒

Per pūgą, greitom sermėga apsigobus,

Su mediku skuba sodietiškon pirkion.

Dvasia tvirta, grožis, jos lobiai, jos kraitis –

Iš tėvo vis veldėti,‒ šneka žemaitis.

Maironį ypač žavi Jūsų aristokratiškas paprastumas, ne veltui jis akcentuoja Jūsų dėmesį kaimo žmogui, juk ir pats poetas iš jų, iš valstiečių…

Maironis ‒ jausmingos prigimties žmogus, sunku jam buvo gyventi pagal griežtus bažnyčios kanonus, todėl visai manęs nestebina, kad, bendraujant su Jumis, po juoda kunigo sutana suvirpo ir smarkiau ėmė plakti neabejinga vyro širdis. Išskirtinį Celinos grožį, įamžintą poemoje, nesunkiai galima susieti su Jumis, Marija:

Lengva ir liauna, ogi kasos auksinės

Kaskadom grakščiausiais pečiais žemėn raitės.

Dvi akys ‒ safyrai ar žvaigždės žydrynės.

O lūpos ‒ rubinai!.. Lazduonos!.. Dievaitės!..

Modernumo Celinos paveikslui teikia ir jos amazoniškas temperamentas, atsiskleidžaintis žirgų lenktynėse:

Tai ji ‒ Celina čia!.. Jai žirgas, medžioklė

Mieliau nei šneka salone arba šokiai!

Juk ir mane taip maloniai nustebino Jūsų, rodos, tokios nuolankiai pamaldžios moters, azartiškas pomėgis jodinėti žirgais…

Beje, dalis poemos veiksmo vyksta ir Tiškevičių rūmuose (O rūmuos ‒ teatras. Ten orios matronos / Susėdo su dukrom, skaisčiom tarsi rožės). Gyvenu Palangoje, tad ši vieta man labai gerai pažįstama. Neslėpsiu, kiekvieną kartą, įžengusi į Jūsų šeimos rūmus, apstulbstu, tarsi pirmą kartą juos būčiau pamačiusi: stebina klasicizmo ir romantizmo architektūros stilių dermė, saiko jausmas, erdvių proporcijos. Džiaugiuosi, kad Jums teko gyventi tokioje subtilioje  prabangoje. Juk aplinka veikia ir žmogaus sielą, jausmus, grožis apima visą jo asmenybę. Dabar čia muziejus… Gintaro muziejus! Žmonės iš visų Lietuvos kampelių ir net iš užsienio atvyksta pamatyti Jūsų šeimos surinktos unikalios gintarinių papuošalų kolekcijos. Lankytojai oriai žingsniuoja po rūmus, apžiūri eksponatus: gintaro luitus, papuošalus, baldus, paveikslus… Sustoja ties portretais, ko gero, bandydami įsivaizduoti, kaip gyveno, kokias mintis mintijo nutapyti asmenys.

Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.
Iš atgarsio ir atspalvio. Ričardo Šileikos nuotrauka.

Būsiu nekukli, pasigirsiu: ir man ne kartą teko didžiulė garbė šiuose rūmuose muzikuoti. Skambinti fortepijonu praeitimi alsuojančioje menėje yra visai kas kita nei koncertų salėse. Šioje erdvėje visai kitokia atmosfera ‒ prabangesnė, verčianti ūgtelėti. Niekada neapleidžia jausmas, kad tave stebi ne tik žiūrovai, įsitaisę ant minkštų kėdžių, bet ir portretų akys, didelės, mažos, jaunos, senos, linksmos, liūdnos, gilios, klausiančios. Junti, kad klausytojų yra daug daugiau, nei numanai ir gali suvokti. Galbūt tuo šie koncertai ir yra tokie įsiminti, nes skiriasi nuo visų kitų pasirodymų ne atlikimo technika, o pojūčiu, siejančiu dabartį su praeitimi. Keista, ar ne?.. Todėl, jei tik yra galimybė ten koncertuoti, niekada jos nepraleidžiu. Be abejo, labai smalsu, kokia muzika Jūsų laikais rūmuose skambėjo. Ar Jūs buvote meno gerbėja? Kurioje iš kėdžių sėdėjote? Kurį rūmų kampelį labiausiai mėgote, kai ateidavo sutemų valanda, užgesdavo paskutinis saulės spindulys, o visi daiktai nurimę glausdavosi vienas prie kito. Tada, įsivaizduoju, išnykdavo laiko ir erdvės ribos, kaip eilėraštyje „Quasi una fantasia“  rašė Vincas Mykolaitis-Putinas: Širdies pilnybėje tu visas atgyji / Ir visa, ką buvai patyręs vakar, / Šią valandą iš naujo gyveni. Tokiais vakarais, ko gero, iš naujo išgyvendavote sielvartą ir džiaugsmą, suskambėdavo sielos paliestos stygos, visi rūmų daiktai nurimę glausdavosi prie Jūsų, ir pasaulis susiliedavo į „dyviną“ Viešpaties sukurtą harmoniją. Neabejoju, kad širdyje buvote poetė.

Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka
Posūkis už posūkio. Ričardo Šileikos nuotrauka

Tebus paženklintas vardu tavuoju / Ir šitas mano dvasios nušvitimas, ‒ taip Vincas Mykolaitis-Putinas sakė Šekspyrui, tuos jo žodžius aš tariu Jums. Dėkoju Jums už aplankančias džiaugsmo valandėles, už galimybę pabūti Jūsų gyvenimo pasakoje. Bet man iš tiesų fiziškai gelia širdį, kai pagalvoju apie nežmoniškai neteisingą Jūsų likimą. Žiauru, kad Jūsų gyvenimas baigėsi ne gražiuosiuose rūmuose, viloje ar žaliuojančiame, gėlių aromato, paukščių čiulbėjimo ir šilto vėjo pripildytame parke, o lageryje. Kokia ironija: vežama į tremtį dar buvote apvogta. Tai galiu apibūdinti vienu žodžiu ‒ išniekinimas! Tik niekas negalėjo pavogti darbų, kuriuos nuveikėte, minčių, kurias išsakėte, įsitikinimų, kurių laikėtės, ir išminties, kurią įgijote per visą savo gyvenimą, dalijotės su kitais. Gaila, kad pabaiga ne tokia graži kaip pasakose, bet mano pagarba Jums tik dar labiau stiprėja. Gerbiu Jus už Jūsų prasmingą veiklą. Tikrai tikrai…

Na, o dabar norėčiau išduoti nedidelę paslaptį… Tiksliau pasakius, apie ką norėčiau papasakoti… Žinau, jog Jums, kad ir trumpai, priklausė Palangos ,,Anapilio“ vila. Tad gal būtų įdomu sužinoti, kas ten vyko vėliau, kaip gyvenama dabar? Apie tai papasakosiu kitame laiške.

Iveta, ieškanti savo Trojos

 

Adomas Vasiliauskas. Iš ciklo “Jauno džiazo sinkopė”

Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Adomas Vasiliauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Sveiki! Man septyniolika metų, aš Adomas ir aš paauglys. Nemažai laiko praleidžiu viešąjame transporte. Ir nėra čia nieko gėdinga, ankščiau žinau, kad buvo. Autobusai, troleibusai ‒ mano kasdienybė. Jie mano kasdieninio playlist’o dalis. Kaip džiaze nėra taisyklių, taip autobusai bei troleibusai groja savo preliudus. Jie niekada nebūna tokie patys, kiekvieną kartą skamba kitaip ir keičiasi kasdien, lieka tik grojimo grafikas. Jie skambina man ‒ o aš klausau. Tad kol kas aš ‒ tik jauna maištaujanti ausis. Ausis savo miesto, ausis savo autobusų, ausis kasdieninio jauno žmogaus gyvenimo.

Adomas Vasiliauskas

MENO BANGOS primena, kad Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasės gimnazisto Adomo Vasiliausko kūryba Jaunųjų filologų konkurse, publicistikos ir eseistikos sekcijoje 2016 metais Pasvalyje  ir 2017 metais Palangoje pelnė prizines vietas.

 

Iš ciklo Jauno džiazo sinkopė

Largo

Aš rūkau.

Rūkau ne kokį cigarą, taikos pypkę ar tiesiog mėlyną Winston cigaretę… Juokauju. Aš stoviu lauke ir pučiu orą, kurį ką tik iškvėpiau, ir jis virsta garu. Lauke temperatūra žemiau nulio. Štai dėl ko taip atsitinka. Ir aš įsitikinęs, kad rūkau. Viskas labai tikroviška.

Aš ne kartą mačiau, kaip kiti rūko. Vieni moka į ploną lapelį susukti daug tabako ir rūkyti savo susuktą ,,cigariuką“. Kiti tiesiog išsitraukia kapitalistinę mėlyną Winston cigaretę (nebūtinai) ir elegantiškai įstatę ją tarp dviejų pirštų pirma prisidega, paskui jau traukia jiems mielą dūmą. O treti, kaip aš, stovi šaltyje ir žaidžia su garu. Įkvepia, iškvepia ir plaučiai džiaugias, ir nėra taip jau prastai. Bet nepagalvokit, kad aš netolerantiškai žvelgiu į tuos kitus du, kurie jau tikrai rūko. Visai ne. Sakyčiau, jie tokie pat kaip ir aš.

Cigaretė, cigaras ar pypkė – dūmas lemia viena. Galvojimą. Didžias mintis. Atrodo, vakarą prisėdęs rūkai, plūduriuoji tyloje ir lėtai įkvėpęs, iškvėpęs dūmoji, bet ne tik, kad rūkai, tačiau dar ir galvoji.

Ar pasiekia tave mintis, kad kiekvienu plaučių krustelėjimu pripildai save, padidini, prapleti savo ribas. Tai, ką iškvėpė medžiai, žolės ir gėlės, įkvėpei tu. Tai tampa tavimi.

Adagio piano

Jis grįžo namo vakare. Įžengęs pro duris, įnešęs nakties vėsos į vidų, nusivilko paltą. Šaliką, kuris kabarojo bet kaip apvyniotas aplink kaklą, nusitempė, paėmęs už vieno jo galo ilgu rankos ištiesimu. Kelis kartus perlenkė pusiau ir šveitė ant suolo.

‒ Nusibodo.

Tada vienu batu prilaikė kitą, kad būtų lengviau nusiauti bent vieną. Dėl kito teko pasilenkti. Juos abu jis gražiai padėjo ant radiatoriaus. Jam rūpėjo batai. Jie visada turėjo būti sausi. Ypač jis mėgo, kai iš ryto jie būdavo sušilę ir kojas į juos įkišęs jausdavo, kaip šiluma plisdavo per pėdą. Kartais jį net nukrėsdavo malonus drebulys per visą nugarą.

‒ Žinai, nuskusti morką – ne juokų darbas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu skustuku dirbsi. Ar tai peilis, ar specialiai tam pritaikytas virtuvės morkų skustukas, ar tai bus metalinė kempinėlė pavasarinėms morkoms skusti. Viskas, visų pirma, priklauso nuo tavo darbo įrankio. Jei naudosi peilį, skusdamas morkas gali nupjauti per daug luobelės. Taip dalis maisto bus išmesta į šiukšlių dėžę. Tiesiai. Juk skuti morką virš šiukšlių dėžės, ar ne? Jei tau pasitaikė patogus ir rankai malonus morkų skustukas – pasisekė. Iš dalies. Atliksi savo darbą ‒ nuskusi tau nuskusti paskirtas morkas, bet malonumo tokio didelio nepajusi. Tų specialių skustukų būna įvairių. Vieni palieka ant morkos tiesią žymę, kiti – griovelius. Man su grioveliais maloniausi. Kai laikai rankoje jau visiškai nuskustą morką ir lieti tuos mažus ruoželius savo pirštais, net nenori jos paleisti kristi į tą – nuskustų morkų dubenį, kur taip viskas oranžiniai. O jei tau pasitaikė pavasarinių partija – ir vargas, ir neapsakomas džiaugsmas tuo pačiu metu. Jos tokios sultingos. Aš nesusilaikęs visada kelias įsimetu į burną ir sutraiškau, nors ir velnioniškai nemėgstu morkų, bet jaunos morkytės tiesiog tokios… Kadangi jos mažytės – su jomis prireikia daugiausia laiko ir atsidavimo. Jos kaip jaunos, baugščios, bet švytinčios merginos. Jų formos grakščios. Vienos būna lieknesnės ir su įvairiausiais įlinkiais, posūkiais ir lengvomis linijomis. Jų spalva – sukeliantį alkį. Jei jos tokios atrodo su luobele, įsivaizduokite jas nuogas. Kaip tada jos švyti… Ir štai šioms pavasario morkytėms reikia nuimti luobelę ne su bet kuo, o su minkšta, tačiau šiek tiek čaižią faktūrą turinčia metaline kempinėle. Pirmiausia pasileidi drumzliną vandenį iš čiaupo. Nestipria srovele. Tada paimi morką. Nuplauni ją. Švelniai nuglostai. Permeti žvilgsniu – ar ji skani, kokios jos linijos, ar ji daug žadanti, ar iš jos bus geros, sultingos salotos. Įvertini. Tada pamažu pradedi šveisti ją kempinėle ir matai, kaip ji po truputį nusirengia. Tampa pusnuogė. Paskui jos nebedengia niekas. Luobelė mažom dalelėm atšokusi nuo morkos ant kempinėlės. Nuplauni morkytę ir paskutinį kartą ją nužvelgęs, jau bejėgę, paleidi į nuskustų pavasarinių morkų dubenį.

‒ Pamiršai išmesti šiukšles, ‒ prie kojų padėjau juodą šiukšlių maišą ir kibirėlį su maisto atliekomis. Mes rūšiavom.

Jis įsispyrė į guminius batus. Pakėlė nušveistą šaliką ir apsivyniojo aplink gležną kaklą.

‒ Gerai. Išnešiu, bet…

‒ Eik. Ir parnešk morkų iš sandėliuko. Gausi skust.

Žvaigždė. Neringos Dangvydės nuotrauka
Ratas kvadrate. Neringos Dangvydės nuotrauka

Andante

Iš tiesų viskas taip ir buvo. Auksinę naktį ėjau būti. Kritę lapai aimanavo po kojom, o žibintai švietė kelią. Aš ėjau.

Einu ir švilpauju. Eisiu ir būsiu. Lapai kraujuos, o aš nunarinęs galvą, sukišęs rankas į kišenes šniurkščiosiu nosim. Juk šalta. Skersvėjis. Ir tos fluorescensinės parduotuvių, reklamų lempos ‒ jos stingdo. Mintis ir jėgas stingdo. Ir mane pati nori sustabdyti nuo manęs…

Nepatinka man visa tai ir visi tie. Ir aš pats sau toks nepatinku. Tiesiog eisiu, kad niekas nieko niekada manęs nepaklaustų. Kad bobutė stotelėje nepaklaustų: „Berniuk, ar 98 troleibusas jau pravažiavo, ar man dar teks stoviniuoti? Būkit malonus, pasakykit.“ Eisiu, kad pamatęs reklamą, kurioje skaidrioje stiklinėje įpiltas vanduo žvilga – savęs neklausčiau, ar noriu atsigerti. Eisiu, kad nueičiau.

Tačiau vis dar nežinau, kur.

Vivace

Krateris. Štai, ką aš pamačiau savo sąsiuvinio lapo kampe. Raudonas, mažesnis už mažojo piršto nagą krateris. Jo viduje – tuščia. Jis turi tokį gražų sidabro blizgesio atspindį. O stalinės lempos šviesoje žvilga – kaip bala su nešvariausiu vandeniu niekad nežvilga. Kraterio viduje matau žmogeliuką, kuris šaukia: „Man skauda dantį. Padėk.“

Nusispjaunu. Čia juk tik vaizduotės triukas. Ir sutraiškau ,,vaizduotėje“ iškilusį kraterį su žmogeliuku viduje. Ištrykšta skystis. Pasirodo, skruzdė ropojo sąsiuviniu. Gaila vabalo. Ne laiku ir ne vietoj užlipo ant scenos. O gal laiku – juk pavasaris.

Presto

Reikia bėgti. Bėgti, bėgti, bėgti. Jisai supranta, kad bėgti neužtenka, kad pabėgtum, reikia ne tik eiti, bet ir bėgti, ir eiti vienu metu. Jums tai gali atrodyti per daug sunku ir per daug sudėtinga suprasti, kaip įmanoma tai padaryti vienu metu. Bet jisai žino, nes ne kartą yra bėgęs ir ėjęs. Jo tikslas nubėgti iki pabaigos. Tačiau jis nežinojo, kur ta pabaiga. Mat niekad nebuvo jos pasiekęs. Čia ne šimto metrų bėgimo takelis, kuriame viskas taip paprasta: startas, bėgimas, finišas. Ir pabaiga. Nubėgai tuos šimtą metrų ‒ bravo. Čia buvo bėgimas be paliovos. Be sustojimo. Be to sistemingo kvėpavimo ‒ kas tris žingsnius. Bėgimas be atsisukimo ir sužinojimo, kas liko užnugaryje. Tai buvo jo paties savanaudiškas bėgimas.

‒ Kaip tu nesupranti! ‒ šaukė jisai kiekvienam, kuris stovėjo pakely.

‒ Kaip jūs nesuprantate, ‒ šaukė visiems, kurie nebėgo.

‒ Bėkite! Nestovėkite! Surambėję medžiai. Net jūsų lapai nebėga nuo jūsų. Jums taip patogu? ‒ tai pasakęs jisai neatsisukdavo ir net nesustodavo išgirsti atsakymo.

Visi, kurie sakėsi matę jį bėgantį, – taip tik sakė. Nieko daugiau. Tai buvo jų iliuzija. Mat jis bėgo už stiklinės sienos. Viskas turėtų  persišviesti. Bet ji buvo kaip veidrodis.  Iš tiesų tai jie ‒ stori pingvinai ir kupranugariai. Bėgo ant bėgimo takelio sporto klube. Pumpavosi raumenis gyvenimui. Jie matė save risnojančius, keistai krypuojančius bei šokinėjančius tuo takeliu į savo paties gyvenimo iliuzijos pabaigą, kurią jie vadino tikslu. Uždaviniu, kurį trokšta išspręsti. Kaip kad mokiniai matematikos pamokoje ieško mėnulio spindulio ilgio, žinodami, kiek plunksnų turi višta. Absurdas. Tačiau jų iliuzijos pabaigos juk niekada ir nebuvo.

Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka
Skraidymai. Neringos Dangvydės nuotrauka

 

 

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Tobula_1

Knyga, kuri norėtų būti perrašyta

Rasa Milerytė

Atsiranda vis daugiau knygų paaugliams, kalbančių apie sudėtingas psichologines problemas, psichikos ligas, nagrinėjančių vaikystės patirčių įtaką asmenybės formavimuisi, ir vis daugiau tokių knygų pasižymi aukšta literatūrine verte. Tokia galėjo būti ir J. Niven knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ (iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus).

Teodoras ir Violeta iš pirmo žvilgsnio ‒ paprasti paaugliai, turintys sąlygas būti laimingi. Tačiau kažkodėl jie abu susitinka ant mokyklos varpinės stogo, pasiryžę šokti nuo jo ir šitaip išsivaduoti nuo vidinių demonų. Ir kai jie vienas kitą išgelbsti, kai Teodoras paduoda ranką išsigandusiai Violetai, jiedu nebesiskiria, nors ir nenori pripažinti, kad yra reikalingi vienas kitam.

Knygos autorė pasakoja šią knygą parašiusi tuomet, kai susidūrė su artimo žmogaus savižudybe ir suprato, ką reiškia būti palikta tokiu radikaliu, tokiu skaudžiu ir neatšaukiamu veiksmu. Niven šią knygą skiria artimojo savižudybę išgyvenusiems žmonėms. Tai pirmoji 48-erių rašytojos, kilusios iš Šiaurės Karolinos JAV, knyga paaugliams, kitos iki tol parašytos 14 knygų buvo skirtos suaugusiesiems.

Idant knyga „Papasakok man apie tobulą dieną“ neatstumtų būsimų skaitytojų, išsyk pasiteisinsiu: skirstymas į suaugusiuosius ir nesuaugusiuosius čia simboliškas, pagrįstas lengviausiai išmatuojamu matu – amžiaus kategorijomis. Taigi šioji knyga skirta jaunam, bet subrendusiam žmogui, žmogui, kuris galbūt klaidžioja ir dar nežino, kad geriausia išeitis visuomet yra gyvenimas.

Vis dėlto kiekviena amžiaus kategorija, auditorija, kuriai kalbi, turi savo specifiką. Niven labai stengiasi kalbėti taip, kad pasakojimas būtų aktualus ir suprantamas paaugliui, tačiau ji arba neįvertina skaitytojo sugebėjimų, arba nesuvaldo teksto.

Nuo pirmųjų puslapių neriama į seklų pasakojimą. Drama, kurią išgyvena Teodoras ir Violeta, apraizgyta banaliais dialogais, jai atsiskleisti neleidžia autorės tuščiažodžiavimas. Neretai pasitaiko, kad panašaus turinio knygos pasižymi didele emocijų koncentracija, veikėjų gausa ir jų vienodumu. Šiuo aspektu Niven tarsi randa vadinamąjį aukso viduriuką: Teodoro ir Violetos patirtys skirtingos, aprašymai santūrūs, emocijos nehiperbolizuotos, tačiau neišvengta kito kraštutinumo. Autorė tarytum pamiršta svarbias siužetines linijas, o bandydama konstruoti lėtą pasakojimą, kuriame veikėjai atsiskleistų po truputį ir iš kurio užuominų skaitytojas turėtų pats surinkti Teodoro ir Violetos gyvenimo šukes, per daug užsižaidžia bereikšmiais vaizdiniais. Pvz., Teodoras ir Violeta dažnai važinėja dviračiais arba automobiliu, skaitytojas drauge su jais regi pro šalį lekiančius vaizdus arba stebi besikeičiantį važiavimo tempą, ir galbūt tokie vaizdai buvo skirti parodyti besikeičiantį veikėjų santykių statusą, tačiau tapo balastu. Tuo tarpu apie paslaptingą Teodoro ligą (greičiausiai Kleino-Levino sindromas, liga, kai sutrinka miegas: žmogus gali išmiegoti kelias paras ar net savaites) tik miglotai užsimenama. Knygoje gausu prastų romanų ir Holivudo filmų įtvirtintų scenų bei vaizdinių: Violeta, kuri, besiilgėdama sesers, nešioja jos akinius ir pasidaro sesers mėgtą šukuoseną, Teodoras, kuris maištauja, nors nėra prieš ką maištauti, meilė, kuri išgelbsti nors vieną iš jų, tačiau kurios parodomas tik paviršius. Džiugina pastanga svarstyti, kas yra depresija: „Aš nesu simptomų rinkinys. Nesu eilinis niekam tikusių tėvų ir dar prastesnės cheminės sudėties rezultatas. Nesu problema. Nesu diagnozė. Ar liga. Nesu kažkas, ką reikia gelbėti. Aš žmogus“ (p. 278). Deja, šiandien, kai apie depresiją turime daug ir mokslinės, ir grožinės literatūros, tokie svarstymai nebepasako nieko nauja, nieko, kas priverstų suklusti.

Teodoras ir Violeta išties išgyvena tragediją. Teodoras, kaip sužinome iš negausių užuominų, gyvena suirusioje šeimoje, vaikystėje patyrė tėvo smurtą, dabar jaučia bandomą paslėpti pavydą tėvo sūnui iš antros santuokos, beveik nebendrauja su mama, gerai mokosi, tačiau konfliktuoja su mokytojais, yra keletą kartų pašalintas iš mokyklų. Violeta išgyvena sesers netektį, dėl kurios kaltina save. Ji linkusi prisiimti kaltę dėl įvairių dalykų ir tarsi ieško tokio santykio su kitu žmogumi, kuriame tą žmogų galėtų išgelbėti. Nieko keista, kad ją sudomina Teodoras – vaikinas, kuris savo iššaukiančiu elgesiu prašyte prašosi pagalbos. Vienatvė, kaltė, smurtas šeimoje, tėvų ir vaikų santykiai, meilės, artumo ilgesys, depresija, polinkis į savižudybę, o ir toji paslaptinga liga – argi ne puiki medžiaga gerai knygai?

Apmaudu, kad graži, kilni idėja lieka neišpildyta. Kiek vertingesnė antroji knygos dalis, kurioje Violeta atsitiesia ir įgauna jėgų gydyti savo skaudulius. Šioje dalyje profesionaliai svarstoma apie Teodoro situaciją, sudėliojami svarbūs taškai: atkreipiamas dėmesys į Teodoro šeimos reakciją šiam dingus, santūriai, be didaktikos, be patetikos aptariama, kiek prie ligos ir sveikimo gali prisidėti šeima, kada šeimos ir draugų pagalbos nebepakanka ir reikia kreiptis į specialistus.

Negalėčiau pasakyti, kad Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“ yra prasta knyga. Ji išsiskiria iš pastaraisiais metais į lietuvių kalbą išverstų knygų panašiomis temomis. Šios knygos skelbiama žinia apie viltį nenuskamba banaliai. Negalėčiau ir drąsiai sakyti, kad šią knygą labai verta perskaityti. Manau, Niven pritrūko kritiškesnio žvilgsnio ir gero redaktoriaus, nusimanančio, kaip ir ką reikia kalbėti jaunajam skaitytojui. Knygą atidžiai suredagavus turėtume puikų kūrinį apie paauglių dvasines krizes. Kol kas dėmesį verta atkreipti į kai kurias knygos dalis, o ją skaitant galima drąsiai praversti vieną kitą dešimtį puslapių.

 

Rasa Milerytė

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Aukštaitijos viltys: muzikos garsai paežerėje

 Aistė Gintautaitė

„Muzikos kelias – prasmės ir vilties kelias, kuriuo eidami suteikiame džiaugsmą kitiems ir patys praturtėjame“. Ši kompozitoriaus Balio Dvariono frazė tapo Rytų Aukštaitijos muzikos ir meno mokyklų jaunųjų atlikėjų edukacinio festivalio credo.

„Aukštaitijos viltys“ ‒ taip vadinamas muzikantų sambūris, vykstantis nuo 1996 metų. Jo pradžia Utenoje, vėliau kasmet ar kas antri metai muzikuota vis kituose Aukštaitijos miestuose. Šį kartą, jau septynioliktą, bendrauta, mokytasi, koncertuota  Ignalinoje.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Festivalį rengusi Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokykla nutarė išplėsti jo ribas – paversti edukaciniu. Mokymai prasidėjo vasarį, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Raimondo Butvilos atviromis smuiko pamokomis. Kiek vėliau į atviras pamokas pūtikus kvietė Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojas ekspertas Zenonas Juozapavičius. Būta metodinių pranešimų, kolegiškų Rytų Aukštaitijos mokytojų konsultacijų. Koncertuota Naujojo Daugėliškio vaikų globos namuose.

Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Pučiamųjų atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.
Solinio dainavimo atvira meistriškumo pamoka.

Festivalis jungia aštuonias muzikos ir meno mokyklų bendruomenes: Anykščių muzikos mokyklą, Molėtų meno mokyklą, Utenos muzikos mokyklą, Visagino Česlovo Sasnausko menų mokyklą, Visagino kūrybos namų meno mokyklą, Zarasų meno mokyklą, Zarasų rajono Dusetų meno mokyklą ir Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklą. Šių metų festivalio jungtiniame koncerte Ignalinos kultūros ir sporto centre  dalyvavo per šimtą jaunųjų atlikėjų.

Šių eilučių autorė kartu su pilna sale išklausė Balio Dvariono, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Michailo Glinkos ir kitų aukšto lygmens kompozitorių kūrinių. Jaunieji pianistai, smuikininkai, akordeonistai, kanklininkės, pūtikai koncertavo įkvėptai, įrodydami, kad jie iš tikrųjų verti vadintis Aukštaitijos ir visos Lietuvos viltimis.

Koncerto finalo kūrinį  – Birutės Paukštienės ,,Penklinę“ (Ramutės Skučaitės žodžiai) – atliko jungtinis Rytų Aukštaitijos jaunųjų atlikėjų orkestras ir choras.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Po koncerto visi mokiniai dalyvavo edukacinėje programoje Lietuvos pakraštyje esančiame Paliesiaus dvare, susipažino su dailininko Vincento Smakausko tapyba Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.

Ištarti šių metų festivaliui sudie dar per anksti. Jo tąsa vyks rudenį Zarasų meno mokykloje ir Molėtų menų mokykloje. Po dviejų metų viliamasi susitikti Utenoje – ten, kur festivalio ištakos.

Šių metų  „Aukštaitijos viltis“ parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos respublikos kultūros ministerija, Ignalinos rajono savivaldybė, globojo LR Seimo narys Gintautas Kindurys.

Renginio akimirka.
Renginio akimirka.

Raimondo Jasiulionio nuotraukos.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje

 

Jaunųjų filologų konkursas: viltingi žingsniai pajūryje 

Aistė Gintautaitė

Filologų konkurso logotipasDaugiau kaip šimtas mokinių iš visos Lietuvos balandžio 12‒14 dienomis renkasi Palangoje, Vlado Jurgučio pagrindinėje mokykloje: vyksta tradicinis Jaunųjų filologų konkursas, jau keturiasdešimt devintasis. Šį konkursą sovietmečiu sumanė poetas Justinas Marcinkevičius, idėjai pritarė tuometinė Švietimo ministerija ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Pirmą kartą jaunieji literatai susitiko 1965 metais Vilniuje.

Ar anais, ar šiais laikais būti pakviestam į konkursą – nemenkas laimėjimas. Finalo dalyviai yra patyrę atranką savo rajonuose ar miestuose. To negana: reikli žinovų komisija iš daugybės į Vilnių atsiųstų darbų vėl atrenka įtaigiausius. Šiemet sulaukta dviejų šimtų septynių siuntų.

Komisijos nariai – žinomi rašytojai, literatūros ir lietuvių kalbos mokslo darbuotojai, vertėjai. Literatūrinių premijų laureatės Laura Sintija Černiauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė kadaise ir pačios sėkmingai dalyvavo Jaunųjų filologų konkursuose. Dabar jos – vertinimo komisijos narės, teikiančios patarimus augančiai kartai. Komisijai šiemet pirmininkauja literatūrologas, eseistas Regimantas Tamošaitis.

Poezijos, prozos, tautosakos, kalbos, literatūros kritikos, eseistikos ir publicistikos, vertimų sekcijose jaunieji filologai susitinka ne tik lenktyniauti. Ne menkiau svarbus bendravimas su komisijos nariais, savo srities žinovais. Kiekvienas darbas yra aptariamas, analizuojamas; moksleivių kūryba domisi juos lydintys mokytojai lituanistai.

Daugiausia kūrinių Jaunųjų filologų konkursuose sulaukia poezijos bei prozos sekcijos. Vyresnių klasių gimnazistams rūpi rašyti romanus, apsakymus. Kai kuriems jaunatviškiems kūriniams lemta visiems laikams likti asmeniniuose archyvuose, kitų laukia sėkmė.

Rašytoja Unė Kaunaitė kūrėjos kelią pradėjo mokydamasi Vilniaus licėjuje. Iš Jaunųjų filologų konkursų ji ne kartą grįžo apdovanota. Ilgainiui Unė Kaunaitė tapo populiarių knygų paaugliams ir jaunimui autore. Ji laukiama Lietuvos gimnazijose, jaunuomenės sambūriuose – visur, kur tik rūpinamasi Lietuvos ateitimi.

Žvelgiant į šių metų konkurso finalo dalyvių sąrašą, akivaizdu, kad pasisekė Vilniaus licėjaus mokiniams. Net šeši jų vyksta į literatūros kritikos rašinių sekciją, kiti kuria įdomią prozą, poeziją, eseistiką, domisi tautosaka. Palangos senoji gimnazija taip pat gali didžiuotis: konkurso finale dalyvauja aštuoni jos ugdytiniai.

Jauniausia konkurso dalyvė – šeštokė Mūza Olimpija Svetickaitė iš Panevėžio ,,Vyturio“ progimnazijos – kuria poeziją. Laiške svetainei www.menobangos.lt ji prisistato taip: ,,Nesu iš to būrio paauglių, kurie rašo dėl to, kad paskatino mokytoja, arba iš tų, kuriems šiek tiek sekasi rašyti ir konkursuose ar projektuose dalyvauja naudodamiesi savo mokykliniu archyvu. Poezija man yra ir dabartis, ir ateitis. Tai yra mano gyvenimas.“

Jau beveik penkias dešimtis gyvuojantis Jaunųjų filologų konkursas yra klajojantis ‒ moksleiviai susitinka vis kitame mieste. Praėjusiais metais Pasvalyje daugelis kūrėjų neslėpė noro, kad konkursai vyktų ir pajūryje. Dabar ta svajonė išsipildė: globos imasi Palangos Vlado Jurgučio vidurinė mokykla.

Konkurso rengėjams – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro darbuotojams ‒ svarbi šviečiamoji misija. Šį kartą jaunieji filologai dovanų gauna nemokamą ekskursiją į renovuotą Gintaro muziejų. Jiems koncertuos Vlado Jurgučio mokyklos choras „Rasos lašeliai“, konkurso „Dainų dainelė“ laureatė Justė Dumčiūtė.

„Rašytojais, vertėjais, literatūros tyrėjais ar kalbininkais tampama ne varžytuvėse. Tačiau Jaunųjų filologų konkurso dalyviai visą gyvenimą išlieka tartum pažymėti savitu ženklu – jie susipažįsta, bendrauja, o kartais susidraugauja net ir visam gyvenimui“, ‒ teigia ilgametė vertinimo komisijos narė rašytoja Gintarė Adomaitytė. Ji pasakoja: „Su kolega, žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktoriumi Andriumi Konickiu stengiamės, kad mūsų globojamoje publicistikos ir eseistikos sekcijoje mokiniai ir jų mokytojai spėtų paskaityti visus konkursui atrinktus darbus. Aptarime svarbi ne tik mudviejų – komisijos narių – nuomonė, bet ir dalyvių, ir svečių, savo noru pas mus užsukančių. Durys atviros visiems. Galiu pasidžiaugti: šiemet sulaukėme brandžių, įdomių tekstų. Ir… paliūdėti, kad pagal konkurso sąlygas galėjome kviesti tik dalį pretendentų. Man regis, jaunoji karta žengia į gyvenimą stipriais, viltingais žingsniais, tačiau neįmanoma prognozuoti, ar tie žingsniai pasuks literatūros link.

Įgyti pasitikėjimo, o kartu išmokti kritiškai vertinti savo kūrybą, patirti kolegiškumo jauseną ‒ to G. Adomaitytė linki konkurso dalyviams.

Jaunųjų literatų tekstus nuolat publikuoja interneto svetainė www.menobangos.lt, žurnalas „Pašvaistė“. Neapleisti kūrybos skatina Rašytojų sąjungos rengiamos Vasaros ir Rudens akademijos, moksleivių skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu“ (festivalio ,,Poezijos pavasaris“ renginys).

Tradicija leisti almanachus, kuriuose publikuojama Jaunųjų filologų konkurso laureatų kūryba, nutrūko. Paskutinysis ‒ ,,Upokšnis“ – pasirodė šio amžiaus pradžioje. Jį parengė rašytojas Algimantas Zurba, net trisdešimt du kartus dalyvavęs vertinimo komisijoje, jai pirmininkavęs septyniolika kartų.

Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“

Ilona Ežerinytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Ilona Ežerinytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ilona Ežerinytė: „Privalomų knygų sąrašai – mirties bučinys literatūrai“

2016 m. laimėdama fondo „Švieskime vaikus“ organizuojamą Nacionalinį vaikų literatūros konkursą ir leidyklos ,,Alma litera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą su dviem puikiomis knygomis pas skaitytojus atėjo Ilona Ežerinytė. Tai ‒ ,,Šunojaus diena“ bei ,,Sutikti eidą“.

Laimėjimų sąrašą galime tęsti: ,,Šunojaus diena“  pripažinta reikšmingiausiu praėjusių metų vaikų literatūros debiutu (Aldonos Liobytės premija), o ,,Sutikti eidą“ pelnė Prano Mašioto premiją. Abu šiuos apdovanojimus skyrė IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociaicija) Lietuvos skyriaus sudaryta autoritetinga komisija.  

 „Sutikti eidą“ man, pastarosiomis dienomis beklaidžiojančiai tarp gražių viršelių ir „tuštokų“ puslapių, buvo džiugus atradimas. Knyga paliko tokį įspūdį, kad nedrįstu jos sprausti į recenzijos rėmus. Turbūt bijau viską išsakiusi neberasti kelio į knygos pasaulį, kuriame dar norisi pabūti.

O štai pasikalbėti su rašytoja apie knygos man iškeltus klausimus buvo įdomu ir nepavojinga.

Kalbino Rasa Milerytė

„Sutikti eidą“ – antroji Jūsų knyga, bet ir pirmoji, „Šunojaus diena“, pasirodė visai neseniai, taigi skaitytojai dar nespėjo su Jumis susipažinti. Papasakokite apie save.

Kad nėra ką pasakot… Viskas surašyta knygos vidiniame viršelyje: gimiau ir vidurinius bei aukštuosius mokslus baigiau Šiauliuose, po to išvažiavau gyvent į Vilnių, po to į kaimą, po to vėl į Vilnių… Dirbau mokykloje, paskui nebedirbau, paskui vėl dirbau… Nieko ypatinga.

Kas tie paslaptingi žmonės, kuriems skiriate knygą? Ir kodėl ne vardai, o raidžių kombinacijos? Ar tai koks nors žaidimas?

Taip jau atsitiko, kad turėjau išsiskirti su savo mokiniais. Knyga ne apie juos, na, tai NE TA mokykla ir NE TIE mokytojai, net NE TIE vaikai, bet gatvės – tos pačios, kuriomis kartu mynėme. Taigi knyga skirta jiems – kiekvienam iš jų. Tai mano atsisveikinimas. Kodėl tik inicialai? Na, kad knygoje galėtum rasti save – tiesiogine prasme.

Įstrigo epizodas iš knygos: „Algė atsisėdo į antrą suolą, kad nebūtų per arti, ir išsitraukė sąsiuvinį. (…) Istorikė prisėdo, bet irgi palikdama tarp jų nemažą atstumą.“ Kam tie atstumai?

Kiekvienas žmogus turi savo saugią zoną. Nuo priėjusio per arti norisi atsitraukti, o štai prie kito norisi tik artėti. Atstumas yra pagarba – aš tau palieku laisvę artėti arba nutolti.

O štai ant knygos galinio viršelio rašote: „Rašau jauniems žmonėms, kurie jaučiasi nepastebėti, yra jautrūs, drovūs, pažeidžiami, neturintys drąsos gyventi. Jei prie tokio prieini arčiau, jis kartais leidžia pažvelgti į savo vidų…“ Kaip žinoti, kada jau galima prieiti, kada artumas nei vienam, nei antram nebebus pavojingas?

Nežinau… Kažkaip jauti. Esi suaugęs, žinai daugiau būdų užkalbinti, skaitai daugiau ženklų, kad tam žmogui kažką reikš tavo žodis. Kartais išties užtenka duoti suprasti, kad kitas yra pastebėtas, kad aš jį matau, identifikuoju, jis nėra tik pilkas veidas klasėje. Ištarti jo vardą… Pagirti batus. Daug ką gali pasakyti, kad žmogus pasijustų matomas. Pasijustų geriau. Tai nepavojinga.

Galbūt literatūra, ir apskritai menas, galėtų būti vienas iš būdų prieiti?

O, taip. Ilgai mano kultinė lektūra buvo R. M. Rilkės „Laiškai jaunajam poetui“. Jie sako, kad dvasinis ryšys tarp žmonių, atsiradęs per meną, per bendrą estetinį išgyvenimą, yra tvirtesnis net už kraujo ryšį. Na, aš čia taip laisvai interpretuoju… Bet tikrai kalbant apie literatūrą, per literatūrą ir literatūra galima pasakyti svarbiausius dalykus. Yra kūrinių, po kurių geriausias pokalbis – tyla. Ir didžiausias vienas kito supratimas.

Esate mokytoja, taigi, ko gero, sutikote daug ir įvairių jaunų žmonių. Ar daug tarp jų neturinčių drąsos gyventi?

Taip, daug. Gal jie būtų drąsesni, jei šalia nebūtų pernelyg drąsių.

Pakalbėkime apie jaunus žmones daugiau. Koks yra šių dienų paauglys?

Aš nežinau, ar šių dienų paauglys yra kuo nors kitoks nei buvo prieš dešimt ar dvidešimt, ar penkiasdešimt metų… Jei žiūrėtume ne į gyvenimo paviršių, daiktus ar apdarą, o į žmogaus vidų, tai juk jame per amžius yra tas pats troškimas patikti, būti mylimam, mylėti, pažinti save, nuveikti ką nors svarbaus, turėti draugų, namus, kuriuose tave priimtų visokį… Paauglį nervina spuogai ir žavi muzika. Koks skirtumas, ar jis kadaise klausėsi Johno Lennono, ar šiandien ji klausosi Adele᾽s.

Jūsų knygoje nėra blogų vaikų. Kur visi tie, kurie tyčiojasi, skriaudžia aplinkinius, prastai mokosi, rodo nepagarbą mokytojams?

Žinote, kaip sakoma: šiame pasaulyje ne blogio yra per daug, o gėris pernelyg kuklus, per mažai matomas. Gerų yra daugiau. Tikrai. Ir aš nenoriu užmušti jų tikėjimo gražiais dalykais, skatindama skaityti kriminalines kronikas. Aš noriu sustiprinti juos. Įbauginti ir be manęs yra kam.

Nepasitenkinimas realybe – varomoji Algės jėga. Spėju, ir Jūs realybėje matote spragų?

Pasaulis yra nuostabus, kaip banaliai tai beskambėtų, tik žmonės daug ką jame apgadinę. Kai ką ‒ negrįžtamai. Žiūrint į griuvėsius galima verkti ir keikti barbarus, o galima atkurti vaizduotėje rūmų didybę. Aš, kaip ir Algė, renkuosi atkurti. Atkūręs galvoje ir pamatęs visą grožį gali užsinorėti atstatyti pastatą – kad pasidžiaugtų ir kiti. Gali atstatinėti ir pykdamas ant tų, kas sugriovė. Rezultatas tikrai nebus vienodas. Banaloką tokią metaforą nutvėriau, bet esmė turbūt aiški.

O eidai – tobulesnės už žmones būtybės – jie juk egzistuoja? Man regis, kiekviename žmoguje gyvena eidas…

Šito aš nežinau. Visi žmonės iš prigimties geri? Ne.

Ar „Sutikti eidą“ pavadintumėte fantasy literatūra?

Man labiau patiktų magiškojo realizmo terminas, bet per prabangiai skamba tokiai mažai knygelei.

Dabar mane apniko abejonės: Visvaldas buvo atsiųstas Algei kaip pagalba, o gal atvirkščiai?

Du susitikę visada yra vienas kitam.

Turiu įtarimą, kad istorija apie tarpinius pasaulius nėra tik rašytojo vaizduotės vaisius.

Laikausi požiūrio, kad egzistuoja ne tik šita tikrovė arba, tiksliau sakant, kad ne viską, kas egzistuoja šioje tikrovėje, mes suvokiame. Žmonės labai inertiški, jie linkę mąstyti taip, kaip mąstė jų tėvai, linkę pasikliauti žiniomis, gautomis dar vidurinėje mokykloje, ir daugiau pasauliu nebesidomi. Gaila. O man visada įdomu, kai mokslas džiūgaudamas atranda tai, ką protėviai kažkokiu būdu ir taip žinojo.

Minėjote Rilkę. Kokie dar rašytojai Jus veda per gyvenimą?

Kiekvienu gyvenimo etapu skirtingi. Bijau ir vardint – dar kurį svarbų pamiršiu. Žinoma, pasakos: H. K. Anderseno, O. Vaildo, V. Haufo, A. Lindgren… Žinoma, H. Hesė ir T. Manas… S. Lagerlef… S. T. Kondrotas… S. Šaltenis… B. Vilimaitė… Lietuvių poezija ir kažkada – O. Milašius… Ne, neįmanoma į šį klausimą atsakyt išsamiai.

Kada Jūsų pasaulyje atsirado knyga?

Ji buvo visada. Mano tėvai ir brolis mėgo skaityti, mes „vogdavome“ vieni kitų knygas: jei mama papasakoja, ką įdomaus skaito, žiūrėk, jau tą knygą nutvėrė tėtis, jau jo skirtukas kitoj vietoj įkištas, tada ir aš imu, jau atsiranda ir mano skirtukas… Tokie prisiminimuose mano mokykliniai sekmadieniai: kiekvienas savo lovoje įsitaisęs su savo knyga.

Dirbdama, paskui nebedirbdama, paskui vėl dirbdama mokykloje turbūt atkreipėte dėmesį į jaunų žmonių skaitymo įpročius. Ar pritartumėte žiniasklaidos tiražuojamoms antraštėms, esą auga neskaitančių vaikų karta?

Nemėgstu apibendrinimų. Neskaitančiųjų buvo visais laikais. Man pasisekė – aš dirbu mokykloje, kur vaikai net labai skaito. Ateidami į Rugsėjo 1-osios šventę jie neša ne gėlę, o knygą – nebūtinai naują, skaitytą. O paskui ta didžiulė knygų krūva kokią savaitę pūpso mokyklos kertėje, ir vaikai nardo po ją, išdidžiai man rodydami: tą skaičiau ir tą skaičiau, va tą irgi. Ir laukia, kol neskaitytos knygos bus sudėliotos į bibliotekos lentynas, kad galėtų pasiimti… Ir buvusioje mokykloje su merginomis keisdavomės knygomis, jokiomis ne programinėmis, tiesiog…

Ar sunku mokinius sudominti literatūra?

Literatūra literatūrai nelygu… Gerą literatūrą vaikai puikiai pajunta. Perskaito penktokas B. Vilimaitės novelę ir atsidūsta: „Gražus tekstas…“

O kaip manot, ar tai, kad tam tikra literatūra yra PRIVALOMA, įtraukta į mokyklines programas, neišgąsdina moksleivių?

Literatūra yra menas. Apie kokį PRIVALOMĄ meną galime kalbėti… Kažkas literatūros sąrašus yra pavadinęs mirties bučiniu literatūrai. Taikliai…

Sulauksime daugiau Jūsų knygų?

Pirmąsias parašiau negalvodama, paskubomis – reikėjo tilpti į konkursų terminus. O dabar ėmiau rašyti atsakingiau ir… procesas nebe toks smagus. Ar bus koks rezultatas? Nežinau… Gal…

 

 

 

Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“

Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.
Povilas Šklėrius. P. Jaro nuotrauka.

Povilas Šklėrius: „Antroji mano knyga bus atsiskaitymas su savimi“

 Neseniai pirmąją knygą „Ko negalima sakyti merginai bare“ išleidęs Povilas Šklėrius sako, kad nemoka kalbėti, jam geriau sekasi rašyti. Džiaugiuosi, kad nepaklausiau to ir užuot rengusi interviu raštu, pasiūliau susitikti. Povilo kalbėjimo maniera išties labai įdomi: žodžiai, mintys tarytum liejasi srautu, kaip ir romane. Todėl Povilo kalbos beveik netaisiau. Prieš atsakydamas į klausimą jis keletą akimirkų pamąsto ir sakinį dažnai pradeda žodžiu „nežinau“. Neretai pavartoja žodį „išgalvotas“. Atsilaikau pagundai iš tokių nuorodų spėlioti, kiek pagrindinis knygos veikėjas yra panašus į autorių.

„Ko negalima sakyti merginai bare“ – knyga apie savęs ir artimo žmogaus paieškas, apie jauno žmogaus vienatvę, apie bandymą atlaikyti slegiančią nykumą ir susidūrimą su pasauliu, kuris, regis, tau yra labai nepalankus. Viskas sumaniai pridangstyta ironija, bet šitaip atstumas tarp to, kas yra, ir to, ko norėtųsi, tampa tik dar labiau neaprėpiamas.

Povilas stebisi, kad daug kam ši knyga atrodo linksma ir juokinga. Man atrodo, kad tai sunki, beveik nepakeliama knyga.

Kalbėjomės, tiksliau – Povilas kalbėjo, apie pirmąją knygą, apie dar dvi būsimas, apie rašymo procesą, apie tai, ką reiškia būti rašytoju, ir šiek tiek apie tai, kad mūsų pasaulis nėra pats linksmiausias dalykas.

Kalbino Rasa Milerytė.

 Įvairiems šaltiniams turbūt esi jau viską apie save išpasakojęs, bet jei mano skaitytojai dar ko nors nežino, galbūt galėtum dar sykį prisistatyti?

Aš esu Povilas, man 29 metai, dabar dirbu Vilniaus universitete, prižiūriu universiteto radijo stotį, ir taip išėjo, kad parašiau knygą.

O kaip taip išėjo – buvo spontaniška mintis, ar ilgai tą knygą savyje nešiojaisi?

Nežinau. Aš dvejus metus bandžiau laimėti Pirmosios knygos konkursą, bet su poezija. Ir nelaimėjau. Tada kažkaip labai supykau, ir tada pagalvojau, kad negali viskas būt taip jau blogai. Kaip tik turėjau parašęs romaną ir išsiunčiau „Tyto albai“. Tikėdamasis tiesiog gauti kažkokių komentarų, kaip galėčiau jį pakoreguot, nes nelabai tikėjau, kad jis tinkamas publikuoti. Ir tada jie sutiko publikuoti, ir viskas buvo baigta. Tai tiek. Aš daug neplanavau, nors, kita vertus, turbūt turėčiau pasakyti, kad mintis apie knygą jau seniai mano galvoje.

Ir koks jausmas buvo, kai knyga buvo išleista ir galėjai paimti ją į rankas?

Ji mane labai slėgė. Niekaip prie jos nepripratau. Žmonės į tai reagavo kaip į kažkokią linksmą knygą. O ji man nebuvo linksma. Dėl to man ir buvo sunku priprast prie jos. Ir prie tos minties, kad dabar esu už knygą atsakingas. Dabar jau lengviau. Bet užtruko tas procesas, kol pripratau.

Knygą rašiau mėnesį, bet aš ją labiau konstravau iš savo senų tekstų ir dar turėjau prirašyt naujų tekstų, dar mėnesį užtruko redaktorės darbas.

Prieš susitinkant šiam pokalbiui sakei, kad tu ne toks kaip knygoj. Iš kur tas toks tikslus būsenų įvardijimas?

Knygoje viskas labai hiperbolizuota. Tai nereiškia, kad dabar reikia eit į barą prisigert. Tai nėra tai, ką aš noriu veikti. O skaitytojai visai kitaip viską suprato. Man pradėjo nepatikt ir kliudyti ta nuomonė, kurią apie mane susidarė knygą perskaitę žmonės. Knygos veikėjas – toks plevėsa, bet aš nesu toks.

O kiek toje knygoje yra tikro tavęs? Ir veikėjai – jie tikri ar išgalvoti?

Ten yra beveik viskas tikra. 90 procentų veikėjų vardai tikri. Kiekvieno žmogaus atsiklausdavau, ar galiu apie jį taip ir taip rašyti, buvo žmogus, kuris neleido naudot jo vardo, nes jam buvo nemalonus prisiminimas, kurį aprašiau. Bet vardų labai mažai pakeista. O vardų išgalvoti nenorėjau dėl to, kad paskui pačiam būtų sunku prisimint, apie ką čia.

Nebuvo baisu tą knygą išleisti, duoti skaitytojams, savo šeimai, draugams, jei ji tokia asmeniška?

Buvo baisu, bet tuo pačiu ir norėjau. Kita vertus, nesusimąsčiau apie tai, kokią įtaką man padarys knygos išleidimas ir kaip žmonės pradės reaguoti. Kreivai. Ir kažkaip aš norėjau tų penkių minučių šlovės. Bet paskui su tuo niekaip nesusitvarkiau. Nueidavau kažkur duoti interviu ir man būdavo labai sunku kalbėti. Vieni žmonės mane laikė labai linksmu. Aš nesu toks, mano gyvenimas tuo metu ėjo vis niūryn. Ta knyga turi pozityvią pabaigą, ji tokia viltinga, o man buvo viskas atvirkščiai gyvenime, todėl buvo labai sunku. Ši knyga buvo tai, ko niekada neatsitiko man. Toks… nemoku paaiškinti. O dėl šeimos – labiausiai jaudinausi dėl mamos. Dėl jos reakcijos išėmiau vieną skyrių apie šeimą. Kovoju su tuo, ką noriu parašyt, ir ko tarsi negaliu rašyti, nes tai yra negražu. Bet antroj knygoj labai daug bus negražu.

Kiek darbo turėjo redaktorius?

Redaktorė buvo Vitalija Malinauskienė. Labai gražiai su ja bendradarbiavom. Nesikišau į tai, ką ji ten taiso, nes aš tikrai darau klaidų. Nors kai kuriuos dalykus apsigyniau. Ji norėjo, kad stilistiškai būtų kitaip, bet aš sakydavau, kad ne, prašau, palikit taip, nes čia man labai svarbu.

O pabaiga yra tavo mintis ar kažkas tokią pasiūlė? Nes pabaiga man atrodo kiek nenatūrali.

Mano mintis buvo. O kuo ji nenatūrali? Nežinau, per daug gera.

Mane pažįstantys žmonės sakė, kad skaitai skaitai tą knygą ir žinai, jog turi baigtis blogai. Ir labai nustebo, kad baigėsi gerai. Sąlyginai gerai. Nes nežinai, kas bus toliau.

Rašai ranka ar kompiuteriu?

Dabar labai daug rašau ranka. Rašyt ranka man labai lengva, nes labai geras tempas išeina. Ir kol parašau dalį, sumąstau, kas bus toliau. Kai rašau kompiuteriu, viskas per greit pasirašo, po to sėdžiu ir žiūriu, ir „užsiparinu“.

Nėra taip, kad rašant ranka mintys visai kitaip dėliotųsi, gimtų kitoks siužetas?

Ne. Svarbiausia yra nusiteikimas ir nuotaika, kai pradedu rašyt. Kai rašau ranka, aš negalvoju apie redagavimą. Kai rašau kompiuteriu, iškart noriu redaguoti, o rašant ranka tam nėra laiko. Tad rašau toliau ir taip, man atrodo, visai gerai išeina.

Pradėjęs rašyti, jau žinojai pabaigą?

Ne, pabaigos aš nežinojau. Vienu metu šitas kūrinys išvis galėjo būti numestas ir nebaigtas niekada, nes gyvenime viskas kitaip pradėjo eiti. Bet po to… Aš žinau, ką aš noriu parašyt: apie dviejų žmonių sutarimą, bendravimą ir to bendravimo džiaugsmą. Ir vienu metu man atėjo mintis, kad aš niekada nebaigsiu šito kūrinio, nes jis neturi pabaigos. Pasiekiau labai kritinę ribą, galvojau, kad viską mesiu ir išvis nenoriu jo baigti. Bet kažkaip perlipau savo nusivylimą gyvenimu ir sukūriau tą pabaigą.

O kaip su eilėraščiais?

Nežinau, aš norėčiau pats išsileist juos savo lėšom. Norėčiau, kad tokia knyga būtų, nes man patinka tie eilėraščiai, man smagu, nes jie kvaili. Man geri eilėraščiai kitų žmonių turi labai stiprų užtaisą, kuris prozoj kartais toks išsivėdėjęs būna.

O kodėl savo lėšomis? Nes niekam nereikia tos poezijos dabar. Ypač tokios.

Kodėl taip manai?

Nežinau, aš gal nuvertinu save. Aš 2016 metais buvau Kaune, Kauno menininkų namuose, ir su kolega Paulium Norvila skaitėm savo kūrybą. Tai buvo poezija. Man tai buvo didelis iššūkis, nes ten buvo man visiškai nepažįstami žmonės, išskyrus pora draugų. Nežinojau, kaip mane priims ta publika. Ir kai man skaitant netikėtai 50-metis apšvietėjas pradėjo juoktis, aš supratau, kad jeigu jisai suprato, ką aš čia ką tik perskaičiau, tai viskas yra gerai, kad aš nesu priklausomas nuo kažkokio amžiaus, kad žmonės tuose eilėraščiuose gali atpažinti save ir būseną.

Apie ką bus kitos dvi knygos?

Antrame romane (jis vadinsis „Mano tėvas, mano sūnus“) bus pasakojama istorija, apie kurią užsimenama pirmame romane: apie tai, kaip aš po 14 metų susitinku su savo tėvu. Šio susitikimo pagrindu paremta visa antra knyga. Ji bus apie tai, kaip žmogus sutinka savo tėvą po daug metų ir prisimena visą savo šeimos tragediją. Kaip tėvai skyrėsi, kaip konfliktavo, ir taip toliau. Istorija apie žmogų, kuris yra davęs sau pažadą nebūti kaip tėvas, nekartoti jo klaidų. Pirmoje romano daly viską pasakoja veikėjas, o antroje dalyje atsiranda pasakotojas, kuris visiškai dekonstruoja veikėją ir parodo, kad jis padarė tokių pat klaidų kaip jo tėvas. Istorija apima disfunkcinės šeimos temą, religijos, kai tu esi mokomas būti religingas, bet visa aplinka nėra religinga, tikėjimas aplink tave – apsimestinis, visi moko tave gailestingumo, bet patys negali atleist vieni kitiems. Tai labai niūrus romanas. O trečia knyga, jeigu ją baigsiu rašyti, bus detektyvas.

Kaip apibrėžtum savo pirmosios knygos žanrą?

Neturiu kompetencijos kalbėt apie literatūrą ir žanrus. Aš nelaikau šios knygos labai egodokumentiniu kūriniu. Man jis pačiam atrodo tiesiog… išgalvotas romanas ir tiek. Nors aš žinau, kaip ten mažai visko išgalvota. Man regis, leidykla galvojo, kad kūrinys bus skirtas paaugliams, nors man visai nepanašu į knygą paaugliams. Nežinau, man keista, kai suaugę, daug vyresni už mane žmonės romaną perskaito ir supranta.

O jei kas nors pavadintų meilės romanu, ar tai neatrodytų kaip nuvertinimas?

Bet tai nėra apie meilę. Pvz., ar tau „Tūla“ atrodo apie meilę? Nes man „Tūla“ nėra meilės romanas, man tai knyga apie laiką ir apie žmones. Man atrodo, kad ir mano romanas pirmiausia yra apie tam tikrą gyvenimo laikotarpį, kur tiesiog pasakoji, kas įvyko, ir viskas. Fiksuoji tam tikrus įvykius ir išgyvenimus. Aš pradėjau rašyt tik dėl to, kad suradau skaitytoją. Tai yra veikėja Liucija. Ir tai yra dialogas. Ir noras papasakot. Ir gal susipažint netgi. Kažkaip taip keistai. Pradžia buvo tai, kad aš rašiau dienoraštį, kurį parašęs atidaviau jai. Bet man liko stimulas toliau jai pasakot, kalbėt jai. Nes man rašymas yra kalbėjimas, kuris gali išlikti ir būti toliau perduotas. Taigi man tas romanas yra dialogo forma su kitu žmogumi. Man vis dar reikia kažko, kam aš tai darau. Kam aš galiu pasakot.

Ar bendrauji su savo skaitytojais?

Visa tai vyksta feisbuke. Iš pradžių man tai labai patiko. Po to pradėjo slėgt, nes žmonės ėmė man pasakot savo istorijas. Tuo metu man pačiam buvo sunku su savo gyvenimu, ir dar jų istorijas turėjau išklausyt. Dabar į tai žiūriu atsargiai. Nes tai nėra vien linksma. Malonu, kad parašo, bet tuo pačiu ir noras saugoti save atsirado.

Kaip manai, literatūra turi apskritai kokią nors prasmę?

Nežinau. Aš mėgstu skaityti nebūtinai tai, kas laikoma gera literatūra, bet tai, kur randu kažkiek savęs. Ir užfiksuotas kažkokias emocijas, problemas, su kuriomis susiduria žmonės. Pats rašau tik todėl, kad susiduriu su konfliktinėmis situacijomis, kai mano įsivaizdavimas apie pasaulį ir žmones neatitinka realybės. Jeigu būčiau kažkokiu stebuklingu būdu laimingas, turbūt neturėčiau apie ką rašyt.

Tavo knygoje labai daug muzikos.

Man labai patinka ką nors skaitant rasti kažkokių nuorodų į muziką arba į kitas knygas. Tad tiesiog palikau tas nuorodas į tai, kas buvo veikėjo aplinkoje. Man tai kaip dokumentavimas, kas tuo metu vyko muzikinėj pogrindinėj scenoj. Visada norėjau perskaityti tokią knygą, kurioje būtų parašyta apie andergraundinę sceną: kas tuo metu vyko, kas grojo, kaip tai atrodė.

Vis mini žodį „išgalvotas“. Ar literatūroje kas nors apskritai būna išgalvota?

Nežinau. Aš dabar labai daug mąstau apie jauno žmogaus bandymą užfiksuot tikrovę. Sakykim, jei bandau aprašyti pasaulį, susiduriu su problema – savo ego. Su tuo, kad negaliu nešališkai aprašyti, kaip matau pasaulį, nes tuo pačiu metu turiu parodyti savo santykį su tuo pasauliu ir jį noriu pateikt gražiau nei iš tiesų viskas yra. Ir čia kyla tokia problema, kad tu pats save cenzūruoji, kad galų gale išeitų bent kiek teigiamas tekstas. Ir kad ir ką rašyčiau, kad ir dabar tą detektyvą, kur yra visiškai išgalvota istorija, dabar jau matau, kur įdėjau dabartinius savo išgyvenimus. Dėl to, kai rašiau antrą romaną, mano tikslas buvo dekonstruoti veikėją ir parodyti, kad jisai nėra geras, kad jis irgi turi tamsiąją pusę. Pirmas romanas, mano manymu, buvo teigiamo įvaizdžio konstravimas, o antras yra atsiskaitymas su savimi.

ko-negalima-sakyti-merginai-bare-1

Kultūros svetainė


2016 m. SRTRF skyrė paramą projektui MENININKŲ PORTRETAI - 3 000 EU.


2016 Kultūros taryba skyrė paramą projektui SKAITAU-ŽVELGIU-RAŠAU