Šį pavasarį man gera prisiminti praėjusių metų rudenį – ne tik todėl, kad esu neapsakoma rudens gerbėja, kad ir koks jis bebūtų. Tą rudenį nutiko daugybė įdomių dalykų, o vienas jų – kvietimas tapti konkurso ,,Jauna jūra“ komisijos nare. Jūros visada ilgiuosi, tad to krašto kvietimas man, apsistojusiai Lietuvos rytuose, buvo svarbus ir prasmingas.
Vienu metu kiek išsigandau: tai kur tie konkurso tekstai, kur? Didžiąją jų dalį, suprantama, gavome paskutiniąją dieną, terminui beveik besibaigiant. Taip jau nutinka: vieni autoriai ar autorės dalyvauja konkursuose, nes jau senokai yra šį tą jiems brangaus parašę, bet juk didžioji dalis gludina sakinius iki paskutinės minutės.
Niekada ir niekas nepasakys, kaip dera elgtis – pasikliauti impulsu ar priešingai, kuo ilgiau mąstyti (profesinis slengas turi ir kitą žodį: marinuoti).
Vienaip ar kitaip, debiutuojantis konkursas sulaukė šešių būsimų knygų. Tikriausiai būsimų, nes konkurso rengėjai įsipareigojo, kad rūpinsis tik laureato ar laureatės rankraščio išleidimu.
Linkėdama, kad JAUNOS JŪROS iniciatyva tęstųsi, linkiu ir didesnio, gausesnio autorių būrio. Ne tik apsigyvenusių pajūryje. Ir kitų, gebančių pajausti jūrinius vėjus tada, kai vaikštinėja ežerų ar upių pakrantėmis. Konkurso pavadinimas anaiptol nereiškia, kad jame dalyvauja vien jauni autoriai ir autorės. Tai kad ne. Amžiaus diskriminacijos čia nėra. Bet yra kur kas rimtesnė sąlyga: kūrinys turi būti skirtas jauniems ar mažesniems. Vaikams ir paaugliams, jau skaitantiems savarankiškai.
Manau, kad žinią apie konkursą būtina skleisti kuo garsiau, stipriau, uoliau, plačiau – ir dalyvių rasis daugiau, nei šį kartą.
O šį kartą apžvelgsiu konkurso tekstus, jie visi savaip įdomūs.
Dainiaus Sobeckio ,,Gauručių legendos. Uragano nublokšti Klaipėdon“ mano supratimu skirtas ketvirtokams, gal kiek jaunesniems ar vyresniems. Stipriąja šio kūrinio dalimi laikau vietos jausmą – kūrinyje svarbi pati Klaipėda ir jos apylinkės. Miestas tartum tampa atskiru (bet darniai įsiliejančiu) teksto veikėju.
Nuostabu, kad autorius sukūrė savitus, originalius personažus, pasakiškumą suliejo su realybe, net sukūrė specialią gauručių kalbą. Silpnoji dalis – kartais susmulkėjantis pasakojimas, aprašinėjimai ir… ta naujoji, autoriaus sumanyta kalba. Smagu, kai jos nedaug. Kai daug – ima varginti. Kai kuriuos dialogus tikrai galima trumpinti, o istoriją pasakoti ne taip detaliai, kai kurių detalių (kad ir picos gaminimo smulkmenų) tiesiog išsižadėti.
Socialinis jautrumas – tai stiprioji rašytojos Ritos Latvėnaitės kūrybos dalis, itin akcentuota konkursui pateiktame tekste LĖLĖ BRATZ. Imponuoja intrigos sukūrimas, pribloškianti kompozicija – dvi prieštaringos vienos istorijos versijos.
Tvirtinu, kad Rita Latvėnaitė gerai pažįsta paauglių pasaulį, lieka kartu su jais, mokėdama simpatizuoti net ir nelabai teigiamiems veikėjams. Konkursui pasiūlyta ,,Lėlė Bratz“ pasižymi autorės sąžiningumu: rašytoja
nebando idealizuoti pasaulio, elgiasi priešingai – tartum parengia savo skaitytojus pasaulio žiaurumui. Rita Latvėnaitė turi savo stilių – tai vertybė, tik kad tuo stiliumi kiek užsižaidžiama.
Galbūt pristingama nuoseklumo, rišlumo. Pasakojimo mintį sekti sudėtinga, pasijunti painiame labirinte. Štai ko linkiu: atidžiai peržvelgti tekstą su reikliai nusiteikusiu turinio redaktore ar redaktoriumi – žmogumi, galinčiu tą labirintą paversti skaitančiai bendruomenei lengviau įveikiamais takais ar keliais.
Gražvydo Bugo SENELIS IR JO JŪRA, jei neklystu, yra debiutinis, tartum ir bandomasis kūrinys, kai stengiamasi apsižvalgyti vaikų literatūros erdvėse. Tad nieko keista, kad tekstas man pasirodė dirbtinokas, pertęstas, perkrautas deminutyvais. Na niekaip negalėjau pajausti simpatijų seneliui, svarbiausiam istorijos pasakotojui, neleidžiančiam anūkams smagiai žaisti, nes jis, matote, tuoj paseks pasaką… bet juk neseka, juk tempia laiką, taip nusibosdamas net ir man, labai suaugusiai skaitytojai.
Nemanau, kad literatūros kūrinyje derėtų nuolat vaikams prikaišioti dėl sėdėjimo prie kompiuterių: jie tų priekaištų jau ir taip prisiklausę. Poetiniai intarpai šiame tekste tėra paeiliavimai, bet… vis dėlto sveikinu man lig šio nežinomą autorių, narsiai žengiantį į ne tokius jau paprastus vaikų literatūros plotus.
Dominykas Matulionis, sukūręs pasakojimą DURININKAS RIMVYDAS, maloniai stebina: sakiniai sklandūs, rišlūs, muzikalūs, siužetas sudėtingas, bet ne painus, skaityti lengva, istorija įtraukia. Dabarties aktualijos tartum apgobtos sakmės šydu: veiksmas klostosi ir šiame, ir kitame pasaulyje. Abu pasauliai priklauso autoriaus vaizduotei, bet ne tik jai – rašytojas remiasi į savas literatūrines patirtis.
Autorius nurodo, kad jo jauniausi skaitytojai galėtų būti devynerių metų, bet aš su tuo nesutinku. Paradoksas: juk esu rašytoja, pati ne kartą trynusi savo knygų adresato ribas, diskutavusi su literatūros kritikais apie jaunimo galias įveikti sudėtingą tekstą.
Vis dėlto tvirtinu: šis Dominyko Matulionio tekstas nėra nei vaikiškas, nei paaugliškas, nors gal vietomis specialiai kiek ir ,,pavaikintas“, artintas prie vaikų auditorijos, o kartu – visai nutolintas. Štai pavyzdys: neįsivaizduoju nei savęs, nei savo aplinkos žmonių, devynmečiams aiškinančių, kas tas eunuchas tikrąja prasme. Štai su suaugusiais dėl to vargti nereikės. Juk visa tai, ką rašo Dominykas – suaugusių žmonių literatūra.
Man atrodo, kad šis Dominyko Matulionio tekstas galėtų dalyvauti Pirmosios knygos konkurse. Arba kituose konkursuose, kurių komisijos yra palankios lakiai vaizduotei.
Net žinau, kur mano lentynoje patektų ,,Durininkas Rimvydas“, jei tik knyga pagaliau pasirodys. O patektų ji šalia Kazimieros Kazijevaitės ,,Septynių kartų“ – prie magijos galia pasižyminčios lietuvių literatūros.
Dariaus Rekio ROŽINIO LAIVO PIRATAS pasižymi ir sklandumu, ir rišlumu, ir nuolat besikaitaliojančiu, greitu veiksmu, ir suvokimu kas tas adresatas. Šis kūrinys yra aktualus, svarbiausioji jo gija – ekologija, plastiko nuodai mūsų jūrose ir vandenynuose.
Tekste darniai sutaria žmonės ir gyvūnai. Pastarieji autoriaus įgalinti ne tik jausti, bet ir kalbėti, lygiaverčiai įsitraukti į žmonių pasaulį ar taikos, ar mūšių metu. Karo požymių ar tiesiog fizinės kovos pasakojime esama daug, laimė, kad autoriui pavyksta nepersistengti, išvengti atviro smurto, agresyvumo. Blogio ir gėrio kova niuansuota, neigiami veikėjai išklausomi, jiems ieškoma pateisinimo, jie turi teisę ir galimybę keistis.
Šis kūrinys, be abejo, labiau priklauso berniukų nei mergaičių pasauliui, bet balanso esama ir čia: kalbama apie mirusios mamos ilgesį, apie naujai atrastos draugės pranašumus.
Teksto pabaigoje juntamas autoriaus nuovargis, pasireiškiantis nebegalėjimu sustoti, noru pasakyti tai, kas lig šiol ,,netilpo“. Tad į finalą – į teisingumo pergalę – derėtų keliauti kiek greičiau. Juk svarbu atsižvelgti į tai, kad jaunųjų skaitytojų dėmesys gana greitai išsenka.
Darių Rekį pripažinau įtaigiausiu, stipriausiu, esančiu arčiausiai tikslinės auditorijos autoriumi, siūliau jam skirti konkurso laureato vardą. Taip ir nutiko. Mūsų trijų žmonių komisija (Agnė Ivanavičiūtė, Juozas Šikšnelis) jam skyrė du balsus, vienas buvo prieš.
Dabar knyga ,,Rožinio laivo piratas“ jau išleista, jau vyksta pirmieji jos pristatymai.
Tegu tik banguoja tas literatūros pasaulis, tegu randa jame vietą jūrinės knygos.
Bet ar konkursas taps tradiciniu? Ar ras jam lėšų jo rengėja Nijolė Kepenienė? Kol kas nežinau, ir niekas nežino. Projektinė veikla pasižymi ir prabanga, ir skurdu, perfrazuojant žinomą devyniolikto amžiaus autorių Balzaką (Honoré de Balzac).