Gintarė Adomaitytė. Fotografavo Laura Vancevičienė
Man atrodo, tuoj pagarsėsiu. Tikrai ne todėl, kad ką nors gera parašiau ar bent jau pakenčiamai atlikau. Pagarsėsiu, nes keliems žmonėms (kol kas tik keliems) atvirai pasakiau: nenoriu jūsų garsinti. Esu įžeidusi kolegas, prisipažindama: nesu balsuotoja ir niekada nebūsiu. Ignoruoju tokius ar anokius rinkimus, kuriuose galime balsuoti iš kelių įrenginių po kelis kartus. Man nepatinka nesaikingas klaviatūros maigymas. Nors…
Labai mėgstu socialinius tinklus – kaip jie atskleidžia žmones, jų vienatvę, isterijas, tuštybę. Arba prasmės ieškojimus. Galbūt – norą tiesiog paplepėti, sužibėti humoru. Dar labiau mėgstu klaidžiojimus google platybėse: ten tiek atradimų.
Branginu mesendžerį, tinkamą svarbiems, skubiems reikalams, dar labiau vertinu išsipasakojimus uždaroje grupėje. Tą uždarą turiu tik vieną. Ji vadinasi „Ignalinos pasakos“, atliepia aštuonių žmonių gyvenimus, norus, įvykius. Žmonių, kurių labai pasiilgstu. Kurie niekada nieko menko iš manęs neprašė. Nesižemino.
Bet ta kasdienybė – kai užplūsta prašymai balsuoti už piešinį, knygą, dainą, šokį, mezginį, karpinį…
Kodėl ir kaip?
Mielos močiutės, jūsų anūko piešinys šiltas – kaip daugybė jo bendraamžių piešinių. Iš kur man žinoti, kuo jis tobulesnis, nei kitų vaikų nupiešti šunys, katės, medžiai, saulė?
Kolegoms rašytojams ar rašytojoms privalau pasakyti: tavo knygos dar nespėjau perskaityti. Nepalyginau jos su kitomis knygomis, dalyvaujančiomis, tarkime, Metų knygos rinkimuose. Mane slegia talentingų žmonių noras žūtbūt patekti į viršūnes. Balsuokite, balsuokite, balsuokite – ir aš būsiu pirma (-s).
Taip jau nutiko, kad kartą kitą ir aš su savo knygomis patekau į Metų knygos rinkimų penketuką. Įsiminiau laimėtojų kalbas. Giliausia pagarba laureatei Danguolei Kundrotienei, dėkojusiai savo vyrui ir gatvės kaimynams, organizavusiems balsavimą. Tokio atvirumo linkėčiau visiems. Linkėk nelinkėjusi. Kaip bežvelgsi, kur kas dažniau laureatai dėkoja leidyklai, skaitytojams ar savo paties talentui.
Bakstelėjimų, širdelių, gausių komentarų prisirinkti nesudėtinga. Bet sunku. Reikia skirti laiko, reikia trumpam ar ilgam pamiršti orumą. Ką jau bekalbėti apie kuklumą – absoliučiai paneigtą ir pamirštą vertybę. Nuolankumą ir nusižeminimą laikau ydomis. Kuklumas man vis dar regisi privalumu, bent jau reiklumu sau.
Kartą Jaunųjų filologų konkurse viena abiturientė teigė, kad jos aprašyto poeto gyvenimas įdomus, o kūryba – nieko verta. Kodėl? ,,Nes jis pats apie save taip rašė“, – sakė man abiturientė. Kaip nerašys. Juk senos kartos žmogus, o dar vienuolis. Abiturientė dirbo stropiai, atrado poeto prisipažinimą: ,,Kas aš prieš Dievo didybę? Tik dulkė.“ Ilgokai kalbėjomės apie kartos ir vienuolijos ypatumus, savikritiką, daugybę svarbių dalykų.
Šiemet ir vėl ėmiau žiūrėti ,,Dainų dainelę“. Ilgokai buvau jos išsižadėjusi. Dėl pernelyg puošnių drabužių, dėl ,,režisūros“ ir ,,dramaturgijos“, kai mažas vaikas verčiamas parodyti grybą (toks rankų trikampis virš galvos), pagrūmoti piršteliu arba dar baisiau – kraipyti klubus, nelyg senstelėjusi baro šokėja.
,,Dainų dainelės“ reikalai lyg ir pašvarėjo, bet organizatorių atakos, siūlančios maigyti kompiuterio klavišus, nesibaigia. Ignaliniečiai skatinami balsuoti už Ignalinos dainininką, visaginiečiai – už Visagino. Tose vietovėse gyventojų skaičius oi kaip skiriasi. Tai ką – kuo didesniame mieste gyveni, tuo esi geresnis, dainingesnis?
Svarbu pasiaiškinti, ar aš balsuoju kur kas rimtesniuose rinkimuose. Esu nedora pilietė. Per visą nepriklausomos Lietuvos gyvenimą bent kelis kartus nėjau prie urnos. Kaip eisi, jei man siūlo, vaizdžiai kalbant, kelias kraiteles: turiu pasirinkti tarp supuvusių obuolių, suvytusių kriaušių, guminių pomidorų? Nėjau, todėl nesijaučiu kalta, kad Europos Parlamente esama ir keistokų (švelniai tariant) Lietuvos atstovai. Kad jų kai kurie patarėjai, likę Lietuvoje, tų parlamentarų biuruose, tiesiog maloniai leidžia savo asmeninius gyvenimus.
Nelaikykite manęs piktu žmogumi, nors šis tekstas emocingas. Man patinka Metų knygos rinkimai. Jie jaudina ir judina, smagiu paverčia literatūros gyvenimą – esu viena iš nedaugelio, mėgstančių Lietuvos literatūrą nuo seniausių laikų iki dabarties.
Bet galimybė balsuoti už patikusią knygą iš kelių įrenginių? Daugybę kartų?
Kaip ten bebūtų, jūs tik balsuokite, būtinai balsuokite už šį mano tekstą, net jei tik perbėgote jį akimis ir nesupratote, ko čia putoju. Juk pirmą kartą menobangos.lt istorijoje prie savo teksto dedu ir savo nuotrauką, o atvaizdai – kas to nežino – visada renka patiktukus.
Dėkite raudonas širdeles ar bent jau mėlynas. Ir kils „Meno bangų“ skaitomumas, prieinamumas, matomumas bei visi kiti -umai, ir dalyvaus „Meno bangos“ kuo sėkmingiausiai Medijų rėmimo fondo konkurse.
Juokauju. Juokelis toks šiaip sau. Nedalyvausime, nors ir nesiruošėme. Jausdami, kad menobangos.lt kaip buvo, taip ir liko – kam paraštės, o kam saugi pakrantė pelkėtuose žiniasklaidos vandenyse. Esame VšĮ, neturinti nė vieno etatinio darbuotojo. Tokius naujai įkurtas fondas atstumia.
Bet tai jau kita, visai kita ir labai rimta tema. Tai būsimi svarstymai apie lygias teises, atskirtį, konjuktūrą, apie dvidešimt pirmo amžiaus gyvenimo būdą, jo (ne)laisvę.
Kuo laisviausios „Meno bangos“ džiugiai banguoja – laisvų skaitytojų labui.