Lietuvių kalba skaitysime profesoriaus Juozapo Jaroševičiaus (Józef Jaroszewicz, 1793–1860) tritomio veikalo „Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos“ pirmąją dalį „Pagoniškoji Lietuva“.
Rubeno Rafałowicziaus, Vilniaus knygininko, M. Rommo spaustuvėje 1844 metais lenkų kalba išleisto veikalo kelionė iki lietuvių skaitytojų užtruko…180 metų. Tad įžvalgūs šiandien atrodo autoriaus parinkti knygos epigrafui Romos mokslininko ir rašytojo MarkoTerentijaus Varro (116–27 m. pr. Kr.) žodžiai: „Nėra gero javų derliaus be blogos varpos, kaip blogo – be geros“.
Knygos leidėjas – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Vieno pirmųjų Lietuvos kultūros ir civilizacijos šaltinių, pirmą kartą lietuvių skaitytojui pateikiamo lietuvių kalba, redaktorė – Irena Stankevičienė, iš lenkų kalbos vertė Vytautas Berenis, Biruta Mikalonienė, Eglė Pacevičienė, dalykinius komentarus parengė dr. Laima Bucevičiūtė. Knygos dailininkas – Saulius Bajorinas. Knygos anotacijoje rašoma, kad šis J. Jaroševičiaus veikalas turėjo didžiulę įtaką lietuvių tautiniam atgimimui, jis padeda atskleisti tautos kultūros atgimimo istoriją, XIX a. nacionalinio savitumo suvokimą (antra ir trečia knygos dalys bendru pavadinimu „Lietuva per tris pirmuosius amžius po krikščionių tikėjimo priėmimo“ dar rengiamos).
Juozapo Jaroševičiaus rankraščio antraštinis puslapis (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyrius).
Aštuoniolika knygos skyrių „Pagoniškoje Lietuvoje“ apima laikotarpį nuo ankstyvųjų baltų laikų iki Lietuvos krikšto XIV amžiaus pabaigoje. Iš kur kilusios lietuvių gentys? Kurios tautos joms giminingos? Didžiųjų kunigaikščių žygiai, kovos su kryžiuočiais, feodalizmo ir teisės formavimasis, tautos charakteris, namai, kaimai, miestai, pilys, krašto apgyvendinimas, kalba, raštas, dainos, papročiai, žemdirbystė, amatai, prekyba, religija – autorius plačiai nagrinėja senosios Lietuvos, baltų istoriją, materialiąją ir dvasinę kultūrą, pasitelkdamas įvairiausius istorinius šaltinius ir apibendrindamas: „Nėra tikriausiai Europoje tautos, dėl kurios kilmės būtų tiek įvairių nuomonių, kaip dėl lietuvių ir kai kurių jiems giminingų genčių“.
Knygos pradžioje skaitytojams pateikiamas įžanginis profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus straipsnis „Senosios Lietuvos atvaizdas nūdienos šviesoje: apie Juozapą Jaroševičių ir jo istoriją“, pristatantis prof. J.Jaroševičiaus veikalą. Išskirtinę šio veikalo išleidimo lietuvių kalba istoriją liudija knygos pabaigoje publikuojamas profesoriaus Arvydo Pacevičiaus straipsnis „Juozapo Jaroševičiaus Lietuvos vaizdas Vytauto Berenio kūrybiniame palikime“. Profesoriaus universiteto studijų laikų draugas, kultūrologas, istorikas dr. Vytautas Berenis (1963–2013) visą savo akademinį gyvenimą tyrinėjo J. Jaroševičiaus veiklą ir kultūrinį palikimą, į lietuvių kalbą vertė „Lietuvos vaizdą“, tačiau jam nebuvo lemta sulaukti išleistos knygos. Po mokslininko mirties jo žmona Rasuolė Berenienė, surinko likusį vyro archyvą ir perdavė jo kurso draugui prof. Arvydui Pacevičiui. Jis ir parašė knygai straipsnį apie dr. V. Berenio mokslinius, kultūrinius darbus, prasidėjusius dar studijuojant universitete, apgynus diplominį darbą „Juozas Jaroševičius apie švietimą“. „Kas paskatino Berenį imtis plunksnos Jaroševičiaus „Lietuvos vaizdo“ vertimui, nėra iki galo aišku. Galima kalbėti apie norą šį veikalą turėti lietuviškai ir tikėtiną motyvaciją“, – straipsnyje rašo prof. A. Pacevičius. Neišlikusius ar verčiant praleistus veikalo fragmentus išvertė Biruta Mikalonienė, V. Berenio vertimą tikslino Eglė Pacevičienė.
Istorikas dr. Vytautas Berenis, 1963–2013
„Lietuvos vaizdas“ skirtas ne vien istorikams. Knyga sudomins skaitytojus, kuriems Lietuvos istorija tapusi neišsenkančia tema, o įžvalgos, hipotezės, moksliniai tyrimai ir atradimai sužadina vis didesnį norą pažinti savo kilmę, sužinoti, kuo tikėjo, ką vertino, ko saugojosi iš tolo – kaip gyveno mūsų protėviai. Esame apdovanotoji tauta jau vien todėl, kad išlikome ir šiandien galime ieškoti lietuviškosios, baltiškosios tapatybės atpažinimo ženklų mūsų pačių leidžiamose istorinėse knygose.
Kviečiame skaityti ištrauką iš Juozapo Jaroševičiaus knygos „Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos. I dalis. Pagoniškoji Lietuva“.
Juozapas Jaroševičius
„Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų
iki XVIII amžiaus pabaigos“. I dalis. Pagoniškoji Lietuva“
Ištrauka iš knygos XVIII skyriaus „Religija“ (178–187 p.)
XVIII skyrius. Religija
§ 97. Nors lietuvių kalba jau pagonybės laikais buvo apleista ir tik paprastų žmonių vartojama, ji nenustojo būti visų lietuvių religijos kalba iki pat krikščionybės įvedimo. Lietuviškai su žmonėmis kalbėjo pagonių žynys dėdamas ant altorių padėkos aukas dievams, lietuviškai meldėsi tiems dievams liaudis ir savo kalba garbindavo religijos požiūriu šventus dalykus. Labai dėkingi esame Narbutui, kuris savo tyrinėjimuose nušvietė ne vieną pagoniško lietuvių tikėjimo neaiškumą, pataisė nemažai Strijkovskio ir Lasickio netikslumų ir iš arčiau mus supažindino su lietuviškų dievybių tikraisiais vardais ir jų ypatybėmis. Su dėkingumu prisimename gerbiamo Autoriaus nuopelnus, tačiau negalime pasakyti, kad lietuvių mitologijoje nebeliko mums dar nemažai neaiškumų. Tiesa, vėlyvas krikščionybės įvedimas Lietuvoje ir dar vėlyvesnis Žemaitijoje (XV amžiaus pradžioje) lėmė, kad pagoniško lietuvių tikėjimo smulkmenų žinome kur kas daugiau nei jų mums paliko senovės slavų mitologija. Bet tas tikėjimas, kurį krašto gyventojas iki XV amžiaus atvirai, o vėliau dar ilgai slapta išpažino ir išlaikė, nors tikriausiai turėjo vieną šaltinį, ilgainiui įgijo įvairių elementų, net skyrėsi Žemaitijoje ir Lietuvoje, tarp paprastų žmonių ir ponų. Iš tokios maišalynės pagaliau susiformavo pagoniško lietuvių religingumo visuma, todėl visos lietuvių mitologijos sisteminis tyrinėjimas yra sunkus uždavinys. Bet nors bendrais bruožais pabandykime nupiešti vaizdą šio daugialypio statinio, kuriam medžiaga sunešta skirtingais amžiais ir iš įvairių vietų.
§ 98. Seniausioje lietuvių religijoje, regis, prasikala indiškasis arba persiškasis elementas; išsamesnis jų mitologijos tyrimas perša mintį, kad lietuviai tolimoje senovėje garbino dangaus kūnus ir gamtos stichijas. Tačiau tą rytietišką sampratą laikui bėgant pagražino graikų ir romėnų mitologijos išmone – daugeliu atvejų pagoniška lietuvių religija tai patvirtina nepaneigiamais įrodymais. Tikriausiai dėl to senųjų lietuvių religiniame tikėjime neaptinkame laukinių ir barbariškų vaizdinių, kokių gausu kai kurių šiaurės tautų mituose. Greta galima pastebėti kai kuriuos religinius papročius, panašius į keltų, arba galų, ypač dvasininkijos hierarchijos struktūroje. Jei lietuviai buvo jų sekėjai, galėjo šitai perimti laikais, kai galai pasiekdavo tolimą Rytų Europos dalį ir net įsibraudavo į Aziją. Nuo pirmųjų krikščionybės šimtmečių lietuviai ilgą laiką palaikė pastovius santykius su gotais ir net jų prievartą patyrė. Iš jų priėmė kai kuriuos skandinaviškus papročius ir padavimus, o iš kitos pusės, dėl kaimynystės ne vienas pagoniškas slavų vaizdinys galėjo svetingai prigyti Lietuvoje, jei tik nebuvo kilęs iš abiem tautoms bendro mitologijos šaltinio; tai rodo Perkūno garbinimas. Į tokius skirtingus elementus įsimaišė ir vietos pramanai, ypač smulkesniuose mituose ir apeigose, kurias sukūrė žyniai arba patys žmonės. Dabar pereikime prie svarbiausių dalykų.
Istorikas Teodoras Narbutas, 1784-1864
§ 99. Planetų dalis seniausia, ji Lietuvoje paliko mažiausiai pėdsakų. Bet kai kurie faktai rodo egzistavus jų kultą. Lietuvių išminties deivė Budtė primena indų išminties, kartu ir šviesos bei saulės dievą Budą, arba Korą. Plinijus mini (VI, 26) prie Baltijos jūros (lietuvių genčių gyvenama vieta) garbinamą Apoloną – tai yra saulė, kurią vadino Koru. Lietuviai ir dabar per pjūtį dainuodami apie gyvą saulės spindulį mini Goro ar Koro vardą, labai primenantį kitą Budos vardą (Hanusz o słowiańskiéj i prusko-litewskiéjMytologii. Narbutt, I, p. 18, 19, 41). Kronikininkai rašo, kad dar apie 1345 metus Algirdas nešdavo aukas saulei, o Narbutas priduria, kad šis tikėjimas, netgi geriau pažinus krikščionybę, išliko tarp aukštesniųjų, geriau išsilavinusių gyventojų sluoksnių (Dzieje, V, p. 234; dod. X). Saulės įkūnytojas buvo Sutvaras, kitaip vadinamas Švaistiksu arba Jaučiabaubiu (65), laikomas šviesybės dievu, gaivintoju ir pasaulio dvasia (Petri Episcopi Camaracensis de Manicheis Agapianisin Russia et Lithvania, An. 1418, rankraštis, pagal: Narbutt I, p. 19). Lietuvių įsivaizdavimu, mėnulis buvo saulės vyras, o kitos planetos ir kai kurios žvaigždės – jų vaikai (Narbutt, I, p, 127, 134). Kai saulė iš dalies virto dievu Sutvaru, mėnulio vietą užėmė deivė Laima, kurią garbino ir Lelos bei Mėnulės vardais (vyskupo Petro rankraštis, pagal: Narbutt I, p. 129). Kadangi saulę laikė ugnies šaltiniu, tas pats Sutvaras, kaip šio gaivalo dievybė, buvo vadinamas Gabija, kurią lietuvių mitologijoje atitiko Praurimė (dar vadinama Palengabija ir Matergabija), kiekvienos degančios, ypač šventosios, ugnies deivė (Narbutt, I, p. 17, 19, 47, 48). Senovės lietuviai pagonys ugnį apskritai labai gerbė. Namuose ją prižiūrėti patikėdavo šeimininko dukteriai, kai ji tekėdavo, triskart aplink degantį židinį apvesdavo. Šventovėse amžinąją ugnį saugojo žyniai ir skaistybės įžadą davusios vaidilutės. Atsitiktinai užgesusią ugnį uždegdavo titnagu, kuris būdavo Perkūno rankose, o nerūpestingus saugotojus sudegindavo gyvus. Ugnimi žmonės nusikratydavo savo nuodėmių, o gyvulius gydė nuo ligų. Ugnį naudojo burdami ateitį, galbūt ir teismuose ieškodami teisybės. Trumpomis maldelėmis melstasi kuriant ugnį jaujose, trobose ir kepant duoną, netgi aukojimui skirti paplotėliai buvo kepami metant tešlą per ugnį ir panašiai (Stryjkowski, f. 148; Narbutt, T. I, įvairiose vietose.). Ar Žemininkas, arba Kurkas, kuris globojo žemę, buvo kartu
Istorikas, rašytojas Juzefas Ignotas Kraševskis, 1812-1887
Tamsos dievybė ir Sutvaro priešybė, ar jie buvo priešiški vienas kitam kaip slavų Baltasisir Juodasis dievai, persų Ormuzdas ir Arimanas, egiptiečių Ozyris ir Tifonas, šiam teiginiui neturime pakankamo įrodymo, todėl nelabai tikime buvus vieną svarbiausių senosios lietuvių religijos dogmų – du gėrio ir blogio pradus, kaip kai kurie tvirtina ir nori iš to daryti svarias išvadas (Maciejowski, Witolo raudae Kraszewskiego pod względem historycznym, Bibl. warszaw. 1841, Kwiecień). Jeigu kažkas panašaus į manicheizmą (283) dar prieš atsiverčiant į krikščionių tikėjimą būtų galėjęs įsigauti į Lietuvą ir ta erezija būtų apkrėtusi kai kuriuos jos gyventojus, tas tikėjimas negalėjo būtų gimęs iš lietuviško pagoniško tikėjimo, bet atėjęs į šį kraštą iš Rusios, kaip teigia minėtas Kamarano vyskupas Pjeras (284); nors lieka abejonė, ar ta Lietuvoje plitusi erezija buvo tikrasis manicheizmas (Narbutt, I, p. 386 ir t.). Nors, be Sutvaro, lietuviai garbino kitus gaivalus – žemę, vandenį, vėją Kurko, Atrimpo, Gardelio ir kitų abiejų lyčių dievybių pavidalais, vis dėlto ugnies garbinimas Lietuvoje labai paplito. Ne tik ant altorių nuolat degindavo ugnį Perkūnui, Kurkui ir Praurimei – tai galėjo būti susiję su jau aptartu garbinimu, bet dar buvo ypatingos ugnies garbinimo vietos, žinyčios, kaip dievų dvasios ir viso pasaulio esmės simbolis. Šiuo požiūriu lietuvių mitologija turi akivaizdų ryšį su senovės persų ir dabartinių gvebrų (285) mitologija (iš: Narbutt, I, p. 174).
§ 100. Lietuvis tačiau neapsiribojo garbindamas vien gamtos reiškinius, ypač ugnį. Jis savitai, nors miglotai, įsivaizdavo aukščiausiąją Esybę, kurios suasmenintos savybės buvo įvairiais pavadinimais garbinamos. Taip Okopirmą (286) garbino kaip dievą, egzistuojantį prieš laiką ir prieš visų dievų atsiradimą, Viršaitis, žemaičių vadinamas Aukštėju Visagisčiu, buvo dievų tėvas, galų gale Perkūnas (Lasickio vadinamas Pargu, latvių – Senu Tėvu) buvo laikomas dievų, dangaus ir žemės karaliumi, gamtos ir griaustinių valdovu. Tuose visuose vaizdiniuose akivaizdžiai prasikala mintis apie pirmą ir aukščiausią dievybę, nuo kurios viskas prasidėjo. Bet Perkūnas kartu su Patrimpu ir Pikuoliu (287) sudarė atskirą pagoniško lietuvių tikėjimo trejybę. Šie trys dievai, garbinami tose pačiose vietose ir aukojant tokias pat aukas (jų atvaizdų yra net prūsų tautinėje vėliavoje), vaizdavo kažkokią visumą, kažkokią pagonišką trejybę, kuri buvo dangaus, žemės, pragaro, gyvenimo, mirties ir amžinybės simbolis (Narbutt I, p. 35, 222, 223, 402). Ta trejybė gali turėti panašumo su indiškąja Brahmano, Višnaus ir Šivos trejybe arba su slavų Trigalviu, kuris taip pat valdė dangų, žemę ir pragarą. Ant minėtų lietuviškų dievų aukuro degė amžinoji ugnis, tačiau Lietuvoje dažniausiai ir labiausiai garbindavo Perkūną. Tikriausiai tai rodo lietuvių vaizdinių panašumą su slavų pagonybe, apie kurią VI amžiaus rašytojas Prokopijus sako: „Unum Deumfulguriseffectore magnoscunt.“(288)(de Bellogoth. III, 14), arba šio garbinimo šaltinis gali būti indų mitologija, kurioje vienas Višnaus įsikūnijimas vadinamas „Adiwarage Perunal“ (Mäjer, allgem. Mythol. Lexicon).
§ 101. Su aukščiau minėtais vaizdiniais siejasi dar viena dogma, rodanti senovės lietuvių ir slavų tikėjimų esminį skirtumą. Iš Prokopijaus žinome, kad slavai netikėjo fatalizmu: „Fatum minime norunt, nedumilli inmortales aliquamvimad tribuunt“ (289) (l. c.). Kitaip buvo Lietuvoje: Praamžius, arba Prakorimas, Latvijoje – Litkenas, buvo sudievinta lemtis, valdanti žmonių likimus, visą pasaulį ir net dievus. Žemesnėje pakopoje ta pati savybė priskiriama deivei Laimai (vadinama dar Mėnule, Lela, Kunimirszis ir Medziojna), kuri valdė moterų likimus. Tikėjimas likimu turėjo būti labai paplitęs, nes jo pėdsakų jokių galių (vertė Vidas Garliauskas) iki šiol galima pastebėti tarp paprastų žmonių, ypač latvių (Stender, Lettische Gramm. Art. Mythologie). Su likimu siejo baisiausias gamtos nelaimes – žemės drebėjimus ir potvynius, kai kuriuos padavimuose išlikusius įvykius mums primena Deukaliono (290) ir Nojaus potvynių aprašymai (Narbutt, I, p. 1 ir t.).
Galbūt čia gyvena Ežerinis. Fotografavo Loreta Jastramskienė
§ 102. Kelias, kurį turėjo nueiti senovės lietuvių religija, nė kiek nesiskyrė nuo kitų tautų pagoniškos mitologijos. Kai tik suasmeninant mitinių būtybių bruožus pirmykštę visumą ar bent jau kažkokį bendrą įsivaizdavimą pradėta skaidyti dalimis, dievų būtinai pamažu turėjo daugėti, ir kuo labiau jų reikšmė menko, tuo labiau didėjo tikėjimas antraeilėmis įvairių galių dvasiomis ir sudievintais jutiminiais dalykais. Nevienodi poreikiai ir gyvenamųjų vietų ypatybės sudarė sąlygas žmonėms įvairiose vietose garbinti įvairias dievybes. Lietuvių gentys, gyvenančios prie Baltijos jūros, dažniausiai aukojo laivybos ir žvejybos dievybėms Patrimpui ir Gardeliui, kuriais tikriausiai mažiau rūpinosi žmonės, gyvenantys labiau į krašto gilumą; čia Patrimpą keitė ežerų dievas Ežerinis arba upių deivė Upinė. Matome, kad visas kaimo ūkis – troba, tvartas, kluonas, įvairūs žemės ūkio darbai, naminiai gyvuliai ir bitės, javų pasėliai, augalai, ypač dažantieji ir linai, vaismedžiai, ypač vyšnios, reikalingiausi amatai, kiekvienas svarbesnis žmogaus gyvenimo įvykis nuo gimimo iki mirties, karas, žmonių aistros ir dorybės – visa tai turėjo atskirus dievus ir dvasias. Net kiekvienas žmogus turėjo jį globojantį genijų. Tos antgamtiškos būtybės, kurių vardus, savybes ir garbinimo pobūdį mums išsaugojo ir aprašė lietuvių mitologijos tyrinėtojai (Hartknochas, Strijkovskis, Lasickis, Štenderis, Narbutas ir kt.), užpildė lietuvių namus, laukus, lankas, miškus, gojus, ežerus, upes ir upelius, kalnus, žemės gelmes ir orą. Taigi visas jutiminis pasaulis buvo jų toks kupinas, kad beveik kiekviename žingsnyje lietuvis matydavo jį globojančias dievybes arba gerus ir blogus nykštukus, nimfas, satyrus, hamadriades (291), oro dvasias, kažkokias kenksmingas baidykles, raganas, gąsdinančius genijus ir mitinius slibinus (66). Ponus globojo požeminė dievybė Markopolis, varguolis melsdavosi savo Puškaičiui, nykštukų valdovui, kviesdavo laisvės deivę Letą nusileisti iš dangaus bei išvaduoti iš vargų (Narbutt, I, p. 53). Kadangi lietuviai, ir ypač latviai, kiekvienam daiktui, turinčiam savo dievą, dar turėjo ir atitinkamą deivę, lengva įsivaizduoti, kokia ilga turėjo būti sudievintų esybių eilė (Narbutt, I, p. 36 nota). Šalia jų buvo dar kažkokios paslaptingos dievybės, kurių nežinome nei paskirties, nei savybių (Atlaibas, Biržulis, Dvargontas, Salausas, Šilinyčius, Šluotražis, Tiklis (292)). Galbūt šias dievybes garbino tik tam tikros brolijos ypatingomis apeigomis. Šventovės, kuriose vykdavo tos paslaptingos apeigos, turėjo būti Vilniuje ir Trakuose. Kai jau lietuvių mitologijoje atsirado hierarchija iš aukštesnio bei žemesnio rango dievų ir deivių, įvairiausių dvasių ir netgi pusdievių (užsimenama ir apie tokius), žmonių tamsumas, apraizgytas apgaulingu dievobaimingumu ir vis labiau iškreipdamas pirminius religinius vaizdinius, susikūrė dar asmenines dievybes, vadinamuosius fetišus. Rupūžės, driežai, gyvatės, ypač nenuodingi žalčiai, kurie kai kada būdavo dievaičio Aušlavio (293) – lietuviškojo Eskulapo (294) – simbolis, net akmenys ir veikiausiai dar daugybė kitų gyvų ir negyvų esybių garbinti kaip fetišai šventyklose, žymių giminių šeimose (Mikuckių, Michalovskių, Šemetų, Kęsgailų ir kitų) ir kai kuriose gyvenvietėse (Rietave, Pojarach, Sorokowie, Plateliuose ir kt.), kai kuriose sodybose ir netgi pavienių asmenų (v. Gwagnin, Księga V, część 3; Łasicki de diis Samogitarum ir: Narbutt, I, p. 143 ir t.). Dar priduriame, kad visa, kas turėjo sąlytį su religija – žyniai, altoriai, aukurai, amžinoji ugnis, kai kurie kalnai, ežerai, gojai, pavieniai medžiai, dažniau ąžuolai, žiemą apaugę žaliuojančiomis samanomis, – turėjo šventumo bruožų. Galiausiai galime prisiminti ir lietuviams žinomas mitologines metamorfozes. Jų atminimas išlikęs liaudies dainose ir posakiuose (67).
§ 103. Nors pagoniškoje lietuvių religijoje buvo įvairios prigimties dievybių ir netgi nusileista iki fetišų garbinimo, tačiau joje glūdėjo dorovingumo užuomazgos, ne menkesnės, nei aptinkamos kitų stabmeldžių tikėjimuose. Pagrindinis principas buvo tikėjimas sielos nemirtingumu, būsimuoju gyvenimu, pomirtiniu atpildu ir bausme. Seniausi lietuvių sielos nemirtingumo vaizdiniai turėjo remtis metempsichoze, arba mokymu apie mirusiųjų žmonių sielos perėjimą į naujagimius ir netgi žvėris. Bent jau tokią žinią mums pateikia XIII amžiaus kronikininkas Vincentas Kadlubekas (Kronika, IV, 19), vėliau galbūt šio indiško mokymo pėdsakus išsaugojo paprasti žmonės, kurie tikėjo, kad vaiko ir išprotėjusio žmogaus siela nepakankamai tobula amžinajam gyvenimui ir todėl neverta nei bausmės, nei atlygio, kol neatgyja kitame kūne, klajoja aukštoje vėjų erdvėje. (Narbutt, I, p. 386). Bet Kadlubeko amžininkas kryžiuočių kronikininkas Petras Dusburgietis (P. III, c. 5), vėliau mūsų Strijkovskis (cf. f. 142, 143) apie tą metempsichozę jau nieko nežino. Gal bendravimas su europiečiais ištrynė pirminius azijietiškus vaizdinius, kurie ilgainiui turėjo įgyti europietišką formą, nors kai kuriose vietose, ypač tarp karingų jotvingių (apie juos, gyvenusius arčiau lenkų, ir Kadlubekas buvo daugiau girdėjęs), tikėjimas sielos persikūnijimu galėjo gyvuoti iki XIII amžiaus. Kaip ten bebūtų, lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, bet savotiškai: jų žemiški vaizdiniai
Istorikas, poetas Motiejus Strijkovskis, 1547-1593
perkeliami amžiniesiems – ir pomirtiniame gyvenime turėjo išlikti luomų skirtumas. Todėl su kunigaikščių, ponų, bajorų kūnais kartu degino jų tarnus, arklius, šunis, sakalus, drabužius, riterių aprangą tikėdami, kad viso to prireiks prisikėlus iš numirusiųjų. Turtingasis turėjo viltį išlikti turtingas ir po mirties, vargšas guodėsi, kad lengviau nei turtingasis įkopęs į statų Anafielo kalną (295), vedantį į amžinybę, kur įvyks paskutinis teismas, ir laisvas nuo vokiečio, lenko, rusėno, o gal ir savo gentainio engimo, patirs amžiną džiaugsmą (Duisburg ir Stryjkowskill. cc.; Narbutt, I, p. 384, 385). Dorų, drąsių karių ir tikrų bičiulių po mirties laukė aistringos linksmybės dievų draugėje: gražios žmonos, geri drabužiai, nuolatinės puotos, baltas gėrimas (alus, o gal kumysas), be viso šito dar ir vergai vokiečiai. Prasikaltę žmonės keliavo į lietuviškai vadinamą pragarą, kuriame jų laukė negailestingojo Pokliaus (296) kankinimai (Łukasz Dawid, B. I, p. 20; Narbutt, I, p. 277). Ta dievybė kėlė siaubą ir gyviesiems, o žyniai mokėjo pasinaudoti liaudies prietaringumu ir neretai savo įtaka, grįsta apgavyste, piktnaudžiaudavo (Narbutt, I, p. 27, 287, 288). Mirusiųjų vėlės paklusdavo ir amžinybės deivei Veliuonai (Narbutt, I, p. 314). Su tikėjimu pomirtiniu gyvenimu siejosi mirusiųjų garbinimas, ypač būdingas dievobaimingiems lietuviams. Laidojama būdavo su religinėmis apeigomis, kurį laiką trukdavo gedulas ir ypatingos iškilmingos dienos, buvo siekiama pagerbti mirusiojo atminimą maldomis, šermenimis, išmaldos dalijimu, samdytomis raudotojomis ir pagiriamosiomis giesmėmis – raudomis. Nuodėme buvo laikoma nepalaidoti mūšyje žuvusių karių, kurių vėlės klajojo dangaus gojuose, dėl šios religinės prievolės žuvusiesiems nesilaikymo kraštui grėsė sulaukti nederliaus ir bado (Narbutt, I, p. 169, 314, 346, 376).
§ 104. Daugybė dievybių reikalavo įvairialypio garbinimo, švenčių, apeigų, maldų ir aukojimo. Daug ką dievams aukodavo, bet tik galvą, žarnas ir kai kurias kitas dalis sudegindavo, kitką suvalgydavo puotaudami po aukojimo, nors prastuomenei kai kada atitekdavo tik pelenuose kepti raguoliai. Tik požemio dievams ir kai kurioms žemesnio rango dvasioms nedegindami aukodavo maistą ir gėrimus. Kiekvienąkart aukojant svarbiausia būdavo duona ir lietuviškas alus, kurio prisigerdavo; į aukojamus smilkalus pridėdavo druskos ir miltų. Paprastesnes aukas aukodavo viršaičiai, didesnes – vaidilučiai, o svarbiausių švenčių metu apeigose dalyvaudavo vietos krivis arba pats Krivių Krivaitis. Paprastai aukotojas užsidėdavo ant galvos vainiką ir apsijuosdavo balta juosta. Susirinkusius žmones pašventindavo aukos krauju arba vandeniu. Metų šventės, atitinkamos iškilmės, karinės pergalės ir pralaimėjimai suteikdavo dingstį rengti dėkojimo, maldavimo ar pranašavimo aukas. Tarp jų verta prisiminti metų pabaigoje rengiamą ožio aukojimą, kurio metu vaidilutis išsakydavo dorovinius pamokymus moterims, o vyrų, mėgdžiodamas katalikų paprotį, klausydavo išpažinties. Kronikininkas Simonas Grunau 1520 metais buvo tiesioginis šių apeigų liudininkas, o Hartknocho tvirtinimu, šis paprotys prūsų Pabėtų parapijoje išliko iki 1557 metų. Net žmonių aukojimas lietuviams nebuvo svetimas. Mažus vaikus esą aukodavo Patrimpui, Pokliaus kerštą galėjo permaldauti tik žmogaus kraujas. Pergalės proga degindavo gyvus belaisvius, kai kuriais kitais atvejais žmonių aukomis, kartais net laisva valia pasiaukojant, dievų nemalonę nukreipti bandydavo. Bet šios barbariškos apeigos, anot mūsų kronikininkų, paimtos iš gotų, išnyko dar pagonybės laikais. Nors paskutinis karo belaisvio paaukojimas sudeginant minimas 1365 metais, bet Poklius jau anksčiau leisdavosi permaldaujamas vaidilučio kraujo iš paties pasidarytos žaizdos, veikiausiai ne be atlygio. Patrimpui dar anksčiau nustota aukoti. Žymiai ilgiau, iki pat krikščionybės priėmimo, išliko nuolatinės aukos garbinant amžinąją ugnį ant dievybių Praurimės, Kurko, Perkūno ir Šventosios Ugnies aukuro (cf. Narbutt, I, p. 279 ir t.).
Paaiškinimai
283 Manicheizmas – sinkretinė dualistinė religinė srovė, kuriai būdingi Rytų religijų, gnosticizmo ir krikščionybės elementai. Pagal manicheizmą, pasaulio raida – tai gėrio ir blogio pradų (dvasios ir materijos) nuolatinė kova.
284 Juozapas Ignotas Kraševskis nurodo, kad Kamarano vyskupas – tai Pjeras d’Al ji (1351–1420), prancūzų teologas, astrologas ir Romos katalikų bažnyčios kardinolas.
285 Gvebrai – persai, ugnies garbintojų palikuonys. Gabr, gabrak („neištikimas“) – niekinantis apibūdinimas, kuriuo Irano musulmonai vadina zoroastriečius.
286 Okopirmas – prūsų dievas, minimas 1530 metų Prūsijos Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarimuose.
287 Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis – baltų dievų trejybė. Perkūnas buvo Aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir jo valios vykdytojas, simbolizavo antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį ir žaibą, Patrimpas – žemę, derlių, javus, Pikuolis – požemį ir mirtį.
288 Jie pripažįsta vieną Dievą, žaibo sukėlėją (vertė Vidas Garliauskas).
289 Šie likimui neteikia didesnės reikšmės, juo labiau anie mirusiesiems nepriskiria
290 Deukalionas graikų mitologijoje – Prometėjo sūnus, Tesalijos miesto Ftijos valdovas. Dzeusui nutarus sunaikinti žmoniją ir sukėlus tvaną pasistatė laivą ir išsigelbėjo su žmona Pira.
291 Hamadriadės graikų mitologijoje – nimfos, medžių deivės.
292 Šias dievybes mini Jonas Lasickis savo veikale, tačiau nėra aiškios nei jų funkci jos, nei etimologija.
293 Kitaip Aušautas – senovės prūsų gydymo dievas, minimas 1530 metų Prūsijos Pamedės ir Sembos vyskupų sinodo nutarimuose. Vėlesnėje istoriografijoje vadinamas Aušlaviu.
294 Eskulapas – senovės graikų gydymo dievas.
295 Anafielo kalną mini Teodoras Narbutas teigdamas, kad tikėjimą apie kopimą į kalną jis užrašė remdamasis žmonių pasakojimais. Šis kalnas minimas lietuvių sakmėse, tačiau jis niekur nevadinamas Anafielu. Tai Anapilio, pomirtinio pasaulio, atitikmuo.
Istorikas, rašytojas Gintaras Beresnevičius, 1961-2006
296 Poklius prūsų mitologijoje – skraidžiusių ore piktųjų dvasių valdovas. Anot Gintaro Beresnevičiaus, XIX amžiaus ir XX amžiaus pirmosios pusės tyrinėjimuose Poklius nepagrįstai paverstas lietuvių dievu.
***
66 Nevardysime tų įvairių dievybių. Besidomintis jas suras Narbuto istorijos I tomo tekste ir pateiktame sąraše. Žemesnės dvasios, kalbant graikų ir romėnų mitologijos kalba, nykštukai, nimfos ir t. t., lietuviškai vadinami: Barstukas, Markopolis, Koboliai, Pušaitis, Raganos, Undinės, Dugnė, Gudelkos, Lazdona, Medziojna, Ginstukai, Gailės, Juodas, Staubūnas, Vizūnas ir t. t. (Narbutt, l. c.)
Knygos leidimą finansavo LR Kultūros ministerija.
Prie šio teksto naudotos iliustracijos ir nuotraukos – iš wikipedijos, VLE, portalo alkas.lt