Visai nesudėtinga dabartiniais laikais sužinoti žodžio reikšmę. Įsijungei internetą, atsivertei žodyną ir turi išminties aruodą. Tik ne visada gyvojoje kalboje sakomas žodis sutampa su ten nurodyta reikšme.
Prieš keliolika metų septintokų vyriškosios giminės ketvertukas, rašydamas pratimą, nei iš šio, nei iš to tiesiog lūžo iš juoko. Na, pamokoje būna tokių atvejų, bet po kurio laiko viskas nurimsta. O tąsyk nesisekė nei gražiuoju, nei pagrasinus sutramdyti klasės galiorkoje sėdinčių skystuolių. Vis dėlto po pamokos šiaip taip pasisekė suprasti, kas sukėlė tokį juoko priepuolį. „Pažiūrėkite, koks sakinys“, – šiaip taip pratarė susivaldęs vienas iš ketverto. Sakinys kaip sakinys: „Jonukas pasistojo ant akmens ir pažvelgė pro langą…“„Na, ir ką?“ – „Taigi, žodis… pasistojo…“ Pasirodo, paaugliškoje galvelėje bent dešimt minučių sukosi visai kitos mintys nei lietuvių gramatikos užduotis.Taip nekaltas žodis tapo nedrausmingumo priežastimi. Ir ne vieną kartą. Mokytojai jau įprato pasitikti reakciją, ištarus žodį žydras, gaidys ar ožys.
Nelabai dažnas kalboje žodis pavienis, bet jį pasakius turbūt ateis į galvą vienoks ar kitoks pavyzdys.Tik vargu ar kas prisimins, kad apie 60-uosius praėjusio amžiaus metus šis žodis reiškė panieką ir netgi neapykantą tiems, kas nestojo arba, kaip dažniau sakydavo, nesirašė į kolūkį. Nežinia, kas buvo nurodyta anų metų klasės dienyne, skiltyje – tėvų užsiėmimas, jeigu šie pagal socialinę padėtį nepriklausė kolūkiečiams. Ir nesvarbu, kad tebesi tokių metų, kai turėtų rūpėti tik vaikiški žaidimai. Nuolatinės tėvų kalbos ir neapsisprendimas, ar atkakliai laikytis savo šešių margų, ar vis dėlto pasirašyti, kėlė nepaaiškinamą nerimą. Beje, tą žemę kaimiečiai retai matavo hektarais – dažniau buvo margai, pusvalakis ar valakas. Kaip ir gorčius ar pūras javams seikėti. Arų ir hektarų matai atsirado vėliau (skaičiai –mokykloje). Na, o centneriai ir tonos vienokie buvo mokykloje, kitokie – kaime. Jei žmogus nusipirko 50 kilogramų grūdų, vadinasi, nusipirko centnerį. Per aritmetikos pamoką centneris turėjo sverti 100 kilogramų.
Mokykloje nuskambėjo ir paniekinantis žodis: pavienė. Jis sugrąžina į vieną birželio ar liepos pradžios pavakarę, kuri žadėjo labai gražią ateinančią dieną.
Jau žydėjo bulvės, kai su broliu pamatėme kelis vyrus, ateinančius keliuku, ir atvažiuojantį traktorių.Vikšrinį, baisų, stalinecu vadinamą. Mama ir mūsų sesuo išskubėjojų pasitikti. Su broliu labai išsigandome, tad sėdėjome kaip prikalti ant suolo ir žiūrėjome. Baisiausia, kad traktorius pasuko stačiai į tas žydinčias bulves.Važiavo pirmyn, lauko gale apsigręžė, vėl per tuos žalius, storus stiebus. Kai išmalė visą lauką, atriaumojo prie pat lango, atrodė – važiuoja tiesiai į mudu, net drebėjo visa stuba, paskui pasuko už svirno, užkliudė ir nugriovė būdelę, paskui arė prie kluono. Neatsimenu, kas ten buvo pasėta. Bet labai greitai per kiemą atėjo mama, pasičiupo mudu už rankų ir nusitempė. Abu pradėjome nesavu balsu spiegti, o mama nusitempė per tą arimą ir pastūmė po traktorium. Pasileidome bėgti,o traktorius riaumojo iš paskos, tiesiai, kur bėgome mudu. Aš pabėgau greičiau, buvau visais metais vyresnė mergiščia, beveik penkerių, o brolio vos nekliudė. Nežinau, ką galvojo tas, kuris jį vairavo, o gal ir sustabdyti nemokėjo. Tik vėliau sesuo papasakojo, kad ji net klaupėsi, maldavo, kad neartų. Atvykėliai pareikalavo iš mamos: atnešk pažymėjimą, kad vyras dirba. Mama prašė palaukti iki rytojaus, nes vyras darbe, tačiau… veltui. Brolis po to laiko labai bijodavo traktoriaus. Kai dėdė (jis buvo traktoristas) kurdavo rytais traktorių, brolis spiegdamas bėgdavo į lovą ir pagalvę ant galvos užsimesdavo.
Apie tą dieną beveik niekada nekalbėjome. Mama kreipėsi į LTSR Aukščiausiąjį teismą ir gal po metų, pusantrų, buvo nurodyta, kad mums, kaip darbininkų šeimai, priklauso 15 arų. Va, tada namuose jau dažnai skambėjo ir žodis arai, jų skaičius – 15 ar 25. Kai išarė mūsų žemę, iki pat stubos žaliavo kolūkio javai. Atidarei kambario langą ir pasieki varpą, tokiu atstumu nuo sienos jie augdavo. Beje, tada žmonėms buvo kolchozai, kaimynai – kolchoznykai, tik mokykloje kitaip – kolūkiai, kolūkiečiai. Dabar ir vėl anie žodžiai sugrįžo, nors tokie bjaurūs – sovkozas, zagaskotas – tik tarp žmonių skambėjo, turėjo jie lietuviškus atitikmenis: tarybinis ūkis, mėsos kombinato pagalbinis ūkis.
Daug ką žmonės vadino kitaip. Tuo metu vadinta klasių kova jau buvo pasibaigusi arba bent nelabai juntama.Tik prisiminimuose ar pokalbiuose tėvai minėdavo miškinius ar žaliukus, stribus. Anoks čia liaudies gynėjas! Stribas, ir tiek.
Niekas nesakė partizanai. Žaliukai arba miškiniai – jų prieglobstis ir sauga – miško tankumynas. Kam čia žmogui veltis su kažkokiu svetimžodžiu – partizanai, kai viskas taip paprasta ir aišku. Sakai žodį ir matai spalvą ar vaizdą. Kaip ramunės, šieno ar ajerų. Betgi ne ajerų, o totorkų (tatorkų). Tai jų mama liepdavo priskinti, kai kepdavo duoną, jų pasidžiovindavo ir žiemai. Net sausos jos kvepėdavo kur kas skaniau nei kopūstlapiai. Ir augo jos kūdroje (tokių purvo kūdrų kaime netrūko), čia pat, už keliasdešimt metrų. Švelniai žalios spalvos, traškios, salstelėjusios. Kai kurie vaikai lupdavo šaknis ir valgydavo baltą stiebą prie šaknies. Sakė – saldus. Pailgos burbuolytės labai tiko žaisti aveles.
Gal jau šeštoje klasėje būdama perskaičiau, kad ajerus į Lietuvą atnešę totoriai. Ir vėl paaiškėja žodžio reikšmė ir istorija. Bet išnyko kūdros, išnyko ajerai.Galima ir dabar nusipirkti duonos, keptos ant jų, bet ten tik trumpi gabalėliai, o mama visą ližę nuklodavo. Turbūt kad tešlai minkščiau būtų. Kai jau duoną ištraukdavo iš pečiaus, kvepėdavo ir stuba, ir kiemas. Kiek atvėsus kepalams, mama pasiimdavo patį aštriausią peilį, prieš tai dar pagaląstą į akmenį, ir vieną guldydavo ant šono. Atriekusi pakvėpindavo, atidžiai pasižiūrėdavo: „Gera duonelė išėjo, ne kokia mekė.“ Mekė –tai susiplojusi, neiškilusi, kitaip tariant, nepasisekęs kepinys… Ta kepama duona – puikiausia edukacinė programa, vykstanti čia pat, savoje virtuvėje. Visas duonos kepimo procesas. Nei tau į muziejų važiuoti, nei už reginį pinigą mokėti.
Miltų, tiek pikliavotų, razavų ar kitokių, dažniausiai važiuodavome į Kauną, nors vien iki Puskelnių, pro kur kursavo keleivinės iš Marijampolės (tada – Kapsuko), reikėjo nueiti apie septynis kilometrus. O parduodavo tik po du ar keturis kilus, tai dažniausiai dar pasiimdavo ir mane. Ir užsiimdavo eilę bent prie dviejų, trijų parduotuvių dar gerokai prieš jas atidarant. Nežinia, kaip pasklisdavo gandas, kad toje pardavinės, o ten ne… Belaukiant eilėje visko būdavo. Ir draugiškų pokalbių, ir ginčų: tu čia nestovėjai, tai ko išėjai, kiek tu čia vaikų susistatei. O vaikus tiesiog gaudyte gaudydavo, kad tik sutiktų pastovėti, nupirkti tą papildomą paką. Žinoma, ne už dyką. Miesčioniukai irgi gudrūs: pulkais žaidžia čia pat ir atidžiai stebi, kieno eilė priartėja. Tikrai pasišauks kurį nors. Ilgai stovėti nereikės, keletas kapeikų –teisėtas uždarbis.
Važiuoti į Kauną reikėjo per Garliavą, o ten įdomiausias reginys už lango –baltos, gipsinės skulptūros: briedis – didelis, išsišakojusiais ragais, ir Stalinas, rodos, su Gorkiu, nelabai atskyriau. Vieną kartą, kaip paprastai, gan anksti, vos įvažiavus į Garliavą, kažkoks keistas, prislopintas šurmulys nusirito per visą keleivinę ir visi sužiuro į tą pusę, kur turėjo būti skulptūros. „Nėra, tikrai nėra“, – tai šen, tai ten pasigirdo balsai, sėdėjusieji prie lango net prisiplojo prie stiklo. Stovi briedis, o Stalino su tuo kitu –nėra. Pasakojo, kas matė, kad tokias statulas griovė traktoriai, o vaikėzai, gal ir ne tik jie, šaukdavo drąsindami: „Laikykis, Josifai, prieš savo vaikaičius.“ Ir darbavosi tie patys stalinecai. Nežinau, ar Garliavoje šaukė – paminklas, sako, pradingo naktį. Taip nejučia keitėsi epochos. Ir buvo geras įrodymas, kad nieko amžino nėra.
… Vaikystėje mano kaimo žmonėms Kaliningrado sritis buvo Vokietija, o karo metais mamos vos nenušovė prūsas, bet ne vokietis, tikras, atėjęs iš šalies, kurios sostinė – Berlynas. Mama ir tarnavo už Marijampolės pas prūsę, ne pas vokietę. O kažkodėl Kaliningrado sritis – Vokietija. Beje, į tą žmonių vadinamą Vokietiją dar prieš 7-ąjį dešimtmetį nemažai vyrų, ypač iš darbininkų ar pavienių šeimų, važiuodavo šienauti. Tad gana anksti vaikišką ausį pasiekė Gusevo pavadinimas. Dar Chruščiovo laikais, kai Lietuvoje visos pievos priklausė kolūkiams (tikriau – kolchozams), o žmonėms tebūdavo paskiriami prasti, nežolingi pakraštėliai, krūmynai ar šlapios dirvos ploteliai, rėžiai, kur technika neprieidavo. Sakydavo, kad apsukresnieji gaudavo ir gerų pievų. Pavieniai išvis negaudavo nieko. O ten, svetimame krašte, buvo daug negyvenamų, sodriai prižėlusių sodybų bei niekieno nešienaujamų pievų.Vyrai išvažiuodavo savaitei ar dviem, ten pjaudavo, ten išdžiovindavo šieną, o vėliau su arkliu (laimingieji, kuriems pasisekdavo susirasti mašiną –kuzovą) parsigabendavo pašarą. Įveikti apie pusantro šimto kilometrų įmanoma ir arkliuku, tegul ir traukiančiu pilną vežimą. Ir dabar prieš akis iškyla žmogutis, keliaujantis iš anos pusės, jau pasiekęs Puskelnius, apie 6 kilometrus už Marijampolės, Kauno plentu. Sėdėdamas ant prikrauto vežimo ramiai užkandžiauja: ant keturkampės duonos (vadinamos formine, dar buvo padinė) pjauna ir deda gabalėlius margarino. Arkliukas neskuba, jau įveikė didžiąją kelio dalį. Per valandą plentu pravažiuoja gal viena mašina, o kartais – nė vienos. Tad ir kaukši namo asfalto viduriu neskubėdami…
Beje, Suvalkijoje iš tiesų gausiai derėdavo vyšnios. Augo jos ant aukštų, kartais net penkis metrus siekiančių medžių. Kaime vargu ar jas kas sodindavo: peraugusius medžius nupjaudavo, o kiek sustiprėjusias atžalas palikdavo.
Vyšnios buvo vienos iš brangesnių uogų. Prasidėjus vasarai buvo šeimininkių, kurios prisidurdavo pinigo už vaisius ar uogas: serbentus, agrastus, miške prisirinktas avietes, mėlynes, girtuokles (girtes), vėliau bruknes, spanguoles. Bet vyšnios… Taip ir suraudonuodavo rugpjūčio turguje aksomo tamsumu, šviesesniais atspalviais pintos ragažės, viedrai ir viedrukai. Ir laukdavai parvažiuojančios mamos, kad papasakotų, kaip giliavo uogos: ar brangiai pardavė, ar greitai išpirko. Juk iš vakaro teko karstytis po liaunas vyšnių šakas, siekti pačių gražiausių uogų nuo viršūnės. Į tą linguojantį medį tekdavo lipti mums, vaikams.
Vienais metais Marijampolės turguje rusės, atvažiavusios iš Kaliningrado srities, daug pigiau pardavinėjo vyšnias nei vietinės kaimietės. Taigi tą rugpjūtį atsirado konkurenčių, iš kurių pirkdavo ne po litrą, kelis, o iš karto –visą kibirą, nes pigiau. Mūsų pardavėjos jų klausinėjo, kodėl taip pigiai parduodančios. Juk vien suskinti uogas šitoks vargas! „Koks čia vargas? Pasipjovei medį ir skink“, – pusiau rusiškai, su vienu kitu lietuvišku žodžiu paaiškindavo pardavėjos smalsuolėms. Tokį žodį ir vartojo: pasipjovei. Taigi, pasirodo, niekas ten nesivargino karstytis po medžius. Medį nupjauna, nuskina uogas ir palieka, eina prie kito arba į kitą sodybą. O ten tuščių sodybų netrūko… „Žinoma, nei sodinti, nei prižiūrėti. Taip ir elgiasi, kai ne savo“, – apibendrindavo pasakotojos ne šeimininkišką, o vienadienį požiūrį į turtą.
Visi įsivaizduoja, kaip atrodo turgus, nors dabartiniais laikais jis triukšmingas kitaip. Mažai kas šaukia siūlydamas savo prekę.Tiesa, sovietiniais laikais Kapsuko (Marijampolės, žmonių atminty – dar ir Starapolės) turguj teko girdėti: „Pipirai, kam pipirų?“ „Gvazdikėlių, mielių, kam mielių? Šviežios, šviežutėlės mielės…“ Mat ir pipirai, ir mielės, ir dar kitokie prieskoniai krautuvėse buvo retai pasitaikančios prekės. Siūlytojos šaukdavo nelabai garsiai, o pamačiusios milicininką tuoj pat įsimaišydavo į minią. Bet seniau, pavyzdžiui, tarpukariu, turguje esą iš visų pusių galėjai girdėti pasiūlą. Įsivaizduoju prekeives, viena už kitą garsiau šaukiančias apie parduodamas vištas, kiaušinius, sviestą. O kaip su grietine? Nesiseka surasti šito žodžio, pakeitusio smetoną, atsiradimo laiko. Galbūt tuo metu, kai prezidento pavardė sutapo? Mama pasakojo: jeigu tada Kauno turguje policininkas išgirsdavo šaukiant: „Smetona! Parduodu smetoną“, grėsė bauda. Manyčiau – neblogas būdas įsiminti naujus žodžius. Ir niekas nesiaiškina: kokias čia nesąmones kalbininkai sugalvojo!
Gal kokiais 1965 ar 1966 m. vienas bendraklasis atsinešė neregėtą daiktą: rašiklį, kuris rašė be galo plonai. Ir rašalo nereikėjo prisitraukti, ir rankų netepliojo. Stebuklas, ne kitaip. Juk dar taip neseniai atsikratėme rašalinių plunksnakočių, iš pradžių vos išsikaulijome, kad tėvai parkelį nupirktų. O vargas, jei iš vakaro neprisitraukei į jį rašalo! Reikia rašyti, o parkeris – sausutėlis! Apie jokias kapsules nė girdėti niekas negirdėjo. Tam bendraklasiui brolis iš Maskvos parvežė tikrą stebuklą. Sakė, kad tai – šarikas. Vėliau atsirado tušinuko, šratinuko pavadinimai. Šerdelių, viduriais vadintų, galėjai nusipirkti, bet Marijampolėje dirbo ir moteris, kuri tuščias užpildydavo. Tepliota visais pirštais. Teko matyti, kaip ji ištraukia šerdeles, paskui gal su kokia adata pripildo rašalo… Kartais po tokių pripildymų rašančiajam pirštai išsitepliodavo nemažiau nei tos moteriškės. Įdomi profesija, bet vargu ar kas ją atmena. Išnyko ji, manau, nesugrąžinamai. Net nežinau, kaip ji vadinosi…
… Iš gyvenimo išėjo tėvai, kaimynai, visi tie, kurių klausytasi.Tik labai gerai įtempus atmintį galima atgaivinti žodžio ar intonacijos skambesį, ištartą priegaidę.Ypač kai daugiau ne du trečdalius gyvenimo praleidi visai kitoje kalbinėje aplinkoje. Pavyzdžiui, esi tikras kapsų patarmės atstovas ir gyveni Žemaitijos pakrašty. Kur ir upės, ir žmonių pavardės ne tokios. Turiu omeny ne tas, įprastas visam kraštui, kaip antai: Žukauskai, Kalinauskai, Paulauskai ar Kavaliauskai. Bet kitokias. Ar daug kur Žemaitijoje išgirsi pavardes: Popiera, Bacvinkos, Stralkai, Skučai, Kliokiai, Voveros, Balaika, Nevuliai, Akrangliai… Vardijant susidarytų ilgas sąrašas. Beje, labai gražiai skamba ir vaikų pavardės: Bacvinkučiai, Pėstininkučiai, Paužukai, Stralkutės, Raginiūtės, Kliokiūtės (šios dvi moteriškosios ir į jas panašios – su patyčių atspalviu). O netekėjusios moteriškosios giminės atstovės buvo –utės, -ytės, -ūtės (ir be neigiamo atspalvio), -aitės, kurias nelengva įprasti taisyklingai kirčiuoti, o ištekėjusios buvo tik -ienės… Ten kraštas, kur tekėjo Valčiuva, o gal ir tebeteka siaura juostele, vaikystėje mama maudėsi Vabalkšnėje, bet Grabavos ar šalia esančių Dambavos, Dambuvkos, Pridotkų, Lyderiškių kaimuose nei upių, tvenkinių ar kokio ežeriuko nesimatė. Ir tų takų, takelių nebeliko, kaip nebeliko ir sodybų, kai kurių kaimų pavadinimų.
Vis dėlto buvimas svetimame krašte turi savo teigiamybių. Šeštoje klasėje skaitydama Lazdynų Pelėdos apsakymą „Motulė paviliojo“ negalėjau suprasti sakinio: „Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi.“ Jei brėško, tai kodėl tamsiau? Žinoma, nereikėjo išgyventi dešimtmečio Žemaitijoje, kad suprasčiau žodžio reikšmę. Nežinau, su kelinta mokiniųl aida skaitėme „Anykščių šilelį“, kai viena mergaitė paklausė: „O kas tos ūmėdės?“ Tada toptelėjo į galvą: kiek iki jos buvo mokinių, nežinojusių, kad tai tas pats grybas, kurį jie vadina piene, pieniuke. Kitaip atsivėrė ir pradinėje skaičiusio vaiko istorija. Mokėmės kaimo mažakomplektėje mokykloje. Vienas pirmokas dėliojo sakinį: „Mama virė, virė ir išvirė…“ Paskutinis žodis turėjo būti viralą, bet „skaitytojas“ tokio niekada negirdėjo, o čia mokytoja įtemptai laukia ir jis galų gale užbaigė: „Mama virė,virė ir išvirė buizos.“ Šis žodis jam labai aiškus ir suprantamas – beveik kas trečią vakarą srebia miltinių kukulukų pienišką sriubą, buiza vadinamą. Na ir kas, kad ten buvo parašyta kitaip, na ir kas, kad beveik visi krito iš juoko… Lygiai, kaip ir bendraklasiui, deklamavusiam „Anykščių šilelio“ ištrauką: „<…> šakelėm ir šiškom nuklotą…“ Tuomečiuose vadovėliuose žodynėlio tai nebuvo.O kas ta šiška? Užsikerta vaikinukui žodis ir jis ilgokai patylėjęs neryžtingai ištaria: „Skujom, šakelėm ir… šiknom nuklotą…“ Taip neseniai ir vienuoliktokė vietoj: „Šalčių pramonės su ledais<…>“, padeklamavo:„Šalčių kombinatai su ledais…“ Ir kuo galima paaiškinti, kad būtent suprantamiausia žodžio reikšmė pirmiausia ateina į galvą? Kartais labai nesąmoninga.
Jau minėjau, kad buvimas svetimame krašte atneša ne vien blogybes (nutolimą nuo savo tarmės, artimųjų). Norint pajusti, pavyzdžiui, kur slypi Romualdo Granausko sintaksės ar to nugludinto sakinio žemaitiškumas, reikia būti ne žemaičiu, o kitatarmiu. Per neilgą žmogaus gyvenimą pasikeičia ir kalba. Ką jau kalbėti apie šimtmečius! Gal nesusišnekėtume su Martyno Mažvydo „broliais ir seserimis“, Kristijono Donelaičio būrais ar net ir vėlesnių laikų gyventojais. Nelengva skaityti anais šimtmečiais parašytus tekstus. Nemažiau sunku šiandien atspėti ir originalo kalba lietuviškame tekste parašytas nelietuviškas pavardes. O šių laikų šeštokėlis vardą Benjaminas kažkodėl perskaito –Bendžeminas. Gal todėl, kad televizijos laidos vedėjas taria Džastinas Byberis, nors parašyta – Justinas Bieberis. Na, ir besikeičiantis šiandienos žodynas ne visada suprantamas: influenceriai, prostitutai, moderatoriai, guru, pandemija, vakcinacija, antivakseriai, imunizacija, pensijų anuitetas, baristos, kainapjūtės, melagienos, išdaužos, valdžiažmogiai, grilinimas, čipavimasir t. t., ir t. t. Ir pagal lietuvišką darybos tradiciją sukurtais, ir akivaizdžiais svetimžodžiais. Netgi kaukė, be jau žinomų reikšmių, įgavo naują. Ir neprabėgo nė pusė šimto metų nuo naujo amžiaus pradžios, kai atsirado daugybė su įvairiais reiškiniais susijusių žodžių. Ir tenka stvertis žodyno norint sužinoti tikslią žodžio reikšmę.
Roma Žilinskienė
Mažeikiai
Žodynėlis
galiorka – paskutinė eilė
giliuoti – sektis
gorčius – tūrio matas (maždaug 3 l)
keleivinė – autobusas
kilas – kilogramas
kuzovas – sunkvežimis
margas – žemės matavimo vienetas (Užnemunėje nuo 1819 m. – 0,56 ha)
pečius – krosnis
pikliavoti – smulkiai malti (miltai)
pūras – tūrio matas (24 gorčiai)
ragažė – krepšys
razavi – stambiai malti (miltai)
stuba – namas
valakas – žemės matavimo vienetas (Užnemunėje nuo 1820 m. – 16,796 ha)
viedras – kibiras
Šis pasakojimas konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE KALBĄ pelnė III vietą. Daugiau šio konkurso tekstų skaitykite čia
Scholastika Kavaliauskienė. Mano tetos laiškas iš Argentinos
Sandra Petraškaitė-Pabst. Mintys apie ryšį su lietuvių kalba: asmeninė patirtis
Laineda Vainauskaitė. Brangiam draugui, kurio niekada nesutikau
Apie konkursą LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE KALBĄ skaitykite čia