Ką tik grįžau. Fotografavo Ričardas Šileika
Kaip didžiausią siaubą iki šiol prisimenu mokyklą, kai reikėdavo skaityti tvarkingai sėdint suole. Gal dėl to iš pradžių pernelyg smarkiai prie knygų netraukė? Nežinau, nebeatsimenu. Bet skaitymą atradau kaip kažką tokio prasmingo, tokio svarbaus, be to negaliu gyventi… Tai buvo gal ketvirtoje–penktoje klasėje. Rijau knygas atsigulusi ant pilvo, ant šono ir ant nugaros, rijau susirietusi ir išsitiesusi, skaičiau ant stalo užsikėlusi kojas, išsidrėbusi fotelyje, persisukusi parke ant suoliuko ar autobuse, kartais net vaikščiodama. Ir kaip galėdama vengiau skaityti tvarkingai sėdėdama prie stalo. Kartais privalomoji ar programinė literatūra pavadinama mirties bučiniu literatūrai ir skaitymui. Bet kad ir kokia nuobodi ar kartais beviltiška paauglystės metais atrodė privalomoji literatūra, nuo skaitymo ji manęs neatbaidė, tačiau jei viską būtų reikėję skaityti tvarkingai sėdint prie stalo, jaučiu, nebūčiau išaugusi skaitytoja ir dabar būčiau kokia nors veterinarė. Man jau trisdešimt keleri, o skaitymo įpročiai šiuo klausimu nepasikeitė.
Eglė Baliutavičiūtė. Nuotrauka iš jos archyvo
Mano dvyliktukas – nebūtinai iš literatūriškai pačių pačiausių knygų, kai kurios čia esančios geros, bet iki puikumo joms dar trūksta. Tačiau senokai supratau, kad literatūrinė vertė, meninė kokybė, nors tai ir itin svarbu, kartais žadina tik intelektualiai, bet mažai ką palieka galvoje ir širdyje; kartais būna taip, kad literatūriškai menkesni kūriniai įsminga giliau. Būna ir taip, kad netgi, rodos, labai įdomios, įtraukiančios knygos kad ir suteikia galimybę panirti į kitokį pasaulį, kad ir žavi, vis dėlto ilgam neužsilieka. Tad čia atrinkau tas knygas, kurios man buvo ir yra reikšmingos, labai subjektyviai ir asmeniškai. Kai kurias jų atradau vaikystėje, kai kurias visai neseniai.
- Astrid Lindgren– „Pepė Ilgakojinė“. Man vaikystėj betmenai įspūdžio nedarė, geriausias superherojus buvo Pepė. Man rodos, ir šiandien jokie betmenai jai neprilygsta.
- Vytautė Žilinskaitė – „Robotas ir peteliškė“. Viena puikiausių lietuvių autorių pasakų.
- Jonas Biliūnas – „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“. Taip smarkiai išjudina neteisybės jausmą, pyktį, gailestį, bejėgystę… Aukso šmotas kūriniai, kurie sminga taip giliai, kad net iki ašarų sujaudina, pravirkdo ir mažą, ir didelį.
- J. K. Rowling– „Hario Poterio“ serija. Pradėjau skaityti, kai man buvo 11. Tiek buvo ir Hariui pirmoje dalyje. Suaugau skaitydama šias knygas: nuotykiai, pavojai, stebuklai, draugystė ir pasaulis, toks tolimas, toks svetimas pilkų Vilniaus daugiabučių kaladėlių pasauliui… traukė it magnetas.
- DavidAlmond– „Skeligas“. Ne viskas, kas gražu, gera, ne viskas, kas bjauru, yra blogai. Stebuklai nenuspėjami.
- Felix Salten– „Bembis. Bembio vaikai“ ir Erich Knight–„Lesė grįžta“. Knygos apie gyvūnus vaikystėje, ankstyvojoje paauglystėje buvo labai svarbios, o šios man buvo geriausios iš geriausių.
- Aldous Huxley– „Puikus naujas pasaulis“. Prisimenu, nusipirkau ją radusi nupigintų knygų lentynoje. Tai buvo pirma mano perskaityta distopija. Nuo tada jaučiu didžiulę simpatiją šio žanro knygoms, nors tikrai ne visos vertos dėmesio. O ši knyga sužavėjo autoriaus vaizduote, intelektualumu. Ji, kaip vėliau Orwello knygos, man padėjo geriau suprasti pasaulį.
- Lois Lowry– „Siuntėjas“. Dar viena puiki distopija, ją atradau jau vėlyvoje paauglystėje, kai labai mažai skaičiau vaikų ar paauglių literatūrą, nes rūpėjo stori ir sudėtingi romanai suaugusiesiems.
- Flann OʾBrien– „Trečiasis policininkas“. Gyvenime beprotybės, absurdo nemėgstu, o literatūroje – labai.
- Camiu– „Svetimas“. Nuoširdžiai nesuprantu tų, kuriems paauglystėje egzistencializmas nebuvo kažkas TOKIO.
- Shaun Tan– „Prarastas daiktas“. Nepaprasto grožio paveikslėlių knyga apie aklumą. Ne fizinį, o tą, kuris ištinka mūsų protus augant.
Wolf Erlbruch–„Antis, Mirtis ir tulpė“. Labai trumpa, labai paprasta, labai esminga.- Sayaka Murata – „Kombinio moteris“ . Nuostabu, kai literatūra nustebina, suteikia galimybę pažinti kitokius ir kitaip (man nenuspėjamai) mąstančius žmones. Pastaraisiais metais ši knyga buvo viena įdomiausių.
- Andrus Kivirahk – „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“. Pastarųjų metų atradimas. Sužavėjo mitinė fantazija ir fantastikos derinys, gebėjimas nebanaliai ir ironiškai interpretuoti savo tautos pagonišką praeitį. Tiesa, skaičiau angliškai.
- George R. R. Martin– „Ledo ir ugnies giesmė“. Mėgstu fantastiką, o ypač maginę. Autorius yra nepaprastai gabus epinių naratyvų pasakotojas, šios serijos knygas tiesiog prarijau, nors visos jos nekuklios apimties ir nesu didelė ilgų knygų mėgėja, nes, reikia pripažinti, nemaža jų dalis būna paprasčiausiai užtęstos, perkrautos. Šią knygų seriją taip pat skaičiau angliškai.
