Sapnuojantis miestas. Fotografavo Ričardas Šileika
Pats brangiausias ir pirminis ženklas, jungiantis žmogų su gimtine, yra kalba. Apsigyvenus kur nors pasaulyje, lietuvių kalba tampa pagrindiniu realiu vienijančiu simboliu, apčiuopiama duotybe, kurią pasiimame kaip dovaną su savimi, apie ją nuolat sukasi mintys: kaip ją puoselėti, kaip plėsti jos vartojimą, kaip perduoti savo vaikams. Išlaikyti šį ryšį įmanoma tik kaip ir kiekvieną ryšį – sąmoningai palaikant ir puoselėjant. Nesvarbu, ar tai būtų ryšys su motina ar tėvu, su sutuoktiniu ar vaikais, ar su savo gimtąja šalimi, jos kalba, kultūra ir istorija. Per 20 metų gyvenant Vokietijoje, teko ne tik sukaupti tam tikrą patirtį puoselėjant lietuvių kalbą, bet ir apmąstyti savo ryšį su lietuvių kalba.
Mokiausi garsiojoje Marijampolės Rygiškių Jono, lietuvių kalbos tėvo, gimnazijoje. Studijavau Vilniaus edukologijos universitete ir Vilniaus universitete germanistiką. Paskui išvykau į Manheimo universitetą studijuoti doktorantūroje, keliolika metų Manheimo ir Štutgarto universitetuose bei Liudvigsburgo aukštojoje pedagoginėje mokykloje dėsčiau vokiečių kalbotyros disciplinas, moksliniuose straipsniuose gilinausi į lietuvių ir vokiečių kalbų ir kultūrų panašumus bei skirtumus. Mišrioje šeimoje su vyru vokiečiu auginame tris dvikalbius vaikus, aktyviai prisidedu prie Vokietijos lietuvių bendruomenės kūrimo ir jos paveldo išlaikymo, mokslo žiniomis ir asmenine patirtimi apie lietuvių kalbos perdavimą daugiakalbystės kontekste dalijuosi su kitais tėvais, auginančiais dvikalbius vaikus.
Sūduvos herbas. Autorius Rolandas Rimkūnas
Kalba man, kaip lingvistei, visų pirma yra studijų ir mokslo objektas, apibrėžiamas kaip ženklų sistema su savo fonetika, morfologija, sintakse, leksika, semantika ir pragmatika. Mane domina ne tik pasaulio kalbų struktūros, jų įvairovė ir savitumai, bet ir kalba kaip žmoguje slypinčio noro kurti, tobulėti, keistis ir keisti, veikti gyvenamąją aplinką priemonė bei išraiška. Lietuvių kalba yra mano gimtoji kalba, o vokiečių, rusų, anglų ir italų mokiausi kaip užsienio kalbų. Taigi su lietuvių kalba mane sieja visų pirma natūralus, prigimtinis ryšys, šioje kalboje man vėrėsi pasaulis. Gimiau ir užaugau Daugirduose, vienkiemyje, tėvelis ir seneliai kalbėjo su manimi suvalkietiška šnekta, dar prisimenu, kad kamuolį, su kuriuo žaidžiau, vadindavau pilke, skardinę dėžutę – puškute, o iš mamos girdėjau žemaitišką tarmę ir būdama vaikas netgi supykdavau, kad ne viską suprasdavau, ką mama greitakalbe žemaičiuodama pasakodavo seneliams Pagėgiuose.
Pastaruosius dvidešimt metų gyvenant Vokietijoje, turint puikią progą išsamiai susipažinti su šios šalies kultūra, vokiečių kalbos subtilybėmis, patiriant jos neaprėpiamą gylį ir plotį, teko pajusti didesnį nei bet kada norą ir augantį alkį įsirašyti į lietuvių kultūrą, virsti jos margo rašto dalimi. Žymus lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris, mąstydamas būtį, yra teigęs, kad prisirišimas prie gimtosios žemės, kultūros ir krašto žmogui yra ne atsitiktinė, bet esminė savybė.
Tik išvykus iš Lietuvos, įsikūrus kitoje šalyje, apima keistas praradimo jausmas, stinga lietuviakalbės aplinkos. Stygius, trūkumas pradžioje yra keistas, nesinori jam pasiduoti. Juk jeigu viską supranti ir moki išreikšti vokiečių, anglų, ispanų ar italų kalbomis, pasiseka kurį laiką netgi ignoruoti tą nostalgiją. Tačiau jeigu tenka gyventi kitoje šalyje ilgesnį laiką, porą ar net dešimt, dvidešimt metų, jauti, kaip pamažu atsiranda ir sukeroja tuštuma, tam tikra lingvistinė vienatvė, nes jautiesi tarsi išjungtas iš lietuviškai maitinančio kultūrinio tinklo. Kartais jausdavausi, lyg būčiau įstrigusi tarp lietuvių ir vokiečių kultūros.
Taip apsigyvenus Vokietijoje ir vokiečių kalbai perėmus pagrindinį pasaulio pažinimo ir jo kūrimo vaidmenį, radikaliai pasikeitė mano santykis su lietuvių kalba. Ji tarsi išbluko, ištirpo, bet atitolusi niekur nedingo, tik, tyliai ir saugiai apsigyvenusi manyje, nusėdo, nusistovėjo pačiame dugne, lyg nepastebimai gyveno savitą gyvenimą ir provokavo, mezgė nostalgijos bei ilgesio dialogus, tarsi kantriai laukdama akistatos momento. Pati sau teisinausi ir gyvenau tvirtai įsitikėdama, kad tai tik laiko klausimas, kada išdrįsiu pažvelgti į savo sielos gelmių erdves bei dvasinių išteklių sankaupas. Prireikė net 20 metų, pragyventų ne Lietuvoje, kad atidengčiau vieną po kito išsaugotus sielos virsmo klodus ir naujomis akimis pažvelgčiau, atpažinčiau bei pripažinčiau lietuvių kalbos pamatiškumą.
Stiprus kitoniškumo patyrimas, kontrastų perpratimas leidžia dar geriau suprasti lietuviško galvojimo esmę, pajusti šerdį, apčiuopti patį branduoliuką ir pažadina nerimą, rūpestį jo neapleisti, puoselėti, jį iškelti ir tam tikra prasme netgi adoruoti.
Lietuvybė yra per kartų kartas perduotas kodas, neištrinamas, nesupainiojamas, istorijos tėkmėje naujai atpažįstamas, su pagarba ir ištikimybe pasirenkamas savo originalumo, savitumo, autentiško gyvenimo kelio per pasaulį paieškai. Tai yra kažkas stebėtinai tvaraus, savaime suprantamo ir atpažįstamo laiko ir erdvės kisme. Literatūrologė Viktorija Daujotytė teigia, kad neturime bijoti minties, kad ne tik kalbame, bet ir jaučiame lietuviškai, perimdami tai, kas ateina iš mūsų protėvių.
Atsidūrus kitoje šalyje, kaupiasi patirtis, kuri neapsiriboja vien tik gyvenamosios šalies kalbos ir kultūros perpratimu, pasinėrimu į ją, profesinės patirties įgijimu, lietuvių bendruomenės kūrimu ir pastangomis perduoti ir puoselėti lietuvių kalbą. Ši patirtis aprėpia gerokai daugiau.
Arvydas Šliogeris. Kasdienybės metafizika. Apostrofa, 2016
Tuo pačiu metu kaupiasi ir, filosofo Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, bekalbė grynoji patirtis, kurią išgyvename vienatvėje ir kurios neįmanoma perduoti. Tad apie ją ir nekalbame, jos neminime, jos lyg ir nebūtų, bet kiekvienas tarsi nujaučia, kad lieka kažkas neišsakyta šalia šventinių kalbų, patriotinių gestų ir simbolių. Apie tai nėra ir kaip prasitarti, nes tai yra kažkas neužčiuopiama: juk neklausi kito apie tai, kas nutylima, nes būtų nei šis nei tas kamantinėti, tai reikštų brovimąsi į kito vidų. Liudvigas Vitgenšteinas (Ludwik Wittgenstein) yra suformulavęs gerai žinomą tezę, kad tai, ką iš viso galima pasakyti, reikia pasakyti aiškiai, o apie ką neįmanoma kalbėti, apie tai reikia tylėti. Apsigyvenus Vokietijoje, man iš tikrųjų kurį laiką norėjosi būtent stebėti gyvenimą ir tylėti – autentiškai, stoiškai – susilieti su kitos tautos dvasia, perprasti jos charakterį, nerašytas taisykles, įeiti į kitos kalbos kaip būties namus, prisijaukinti ir patirti juos kaip savastį. Kur kas vėliau kilo noras atsigręžti į tą patirtį ir bandyti ją apmąstyti.
Lietuvių kalba man yra kaip krantas, kuris, be paliovos skalaujamas kitų kalbų bangomūšos, rodos, ims ir išslys iš po kojų. Kaip įsitvirtinti tame krante? Jeigu rankas sudėjusi nieko nesiimsiu, jis pradės aižėti ir galbūt įsmuksiu į atsivėrusią smegduobę.
Taip atėjo mintis, kad yra būtinos savarankiškos lituanistinės savišvietos studijos, formuojančios, laikančios tą gyvenimo krantą, nes tokiu būdu aptinkamas jo gyvybingumas, patvarumas, jaučiama jį stiprinanti istorija. Tas tvirtumo pajautimas yra esminis kalbos rakto suaktyvintas kodas, kurį norisi perduoti savo vaikams, ateities kartai, kuri net nenutuokia gaunamos dovanos svorio, svarbos, kainos, vertės.
Netikėtai atradau, kad būtent poetinė lietuvių kalba man asmeniškai yra tinkamiausia ir prieinamiausia literatūrinės saviraiškos forma, leidžianti perteikti subtilius esybės gelmėse patirtus posūkius, perskyras ir jungtis. Į vieną trumpą eilėraštį gali sutalpinti tankiai suaustas intymių minčių gijas, juo lyg audeklu gali pati apsigobti, patirdama savo pačios artumą. Būtent šito atradimo niekas kitas negalėjo padaryti už mane, šito kelio niekas negalėjo nueiti su manimi, tik aš pati. Būtent poezija yra toji terpė, kur galiu įvardyti grynosios būties patirtis.
Prancūzų filosofo Žako Derida (Jacques Derrida) žodžiais tariant, poezija yra kaip ežiukas greitkelyje. Poezijos rašymas man yra būdas iškelti tai, kas skubančio pasaulio ritme nepatenka į regos lauką, paprasta akimi nepamatoma, žodžiais nenusakoma ir pradingsta nutylėjimuose negrįžtamai, nesugrąžinamai. Eilėraščius kuriu jau nuo mokyklos laikų, rinkdama juos savo dienoraščių puslapiuose, tarsi savotiškas saviraiškos akimirkas, kurios man yra gyvenimo pilnatvės liudijimas. Žvelgdama iš laiko perspektyvos į savo užrašytas mintis, matau, kaip pati keičiuosi, pereidama įvarius etapus, kaip nuolat mokausi, atrandu naujus horizontus ir tai motyvuoja rašyti toliau. Visai nesvarbu, kad ne visada atsiranda „geras eilėraštis“, bet, liekant ištikimai kūrybos procesui, būna momentų, kai ateina, susibėga, susispiečia žodžiai, prasmės į tokį raštų audinį, kurį išvyniojus apima neapsakomas kūrybinis džiaugsmas.
Kūryba yra tas kelias ir slaptas kodas, kaip puoselėti lietuviškumą, kad ir kur pasaulyje atsidurtumei. Kūryba yra pats tikriausias kelias ne tik išlikti savimi, bet ir kurti bei pratęsti save, išlaikyti savo identitetą, leidžiantis pajusti visos visatos lietuviškai alsuojantį pulsą, įžiebiantis viziją, koks yra kismas, kitimas to ypatingo, vienintelio lietuviškumu žaižaruojančio deimančiuko. Kūryba yra gyvybiškai svarbi žmogui, ji yra pats gyvenimo principas, gyvybės šerdis, ji kyla, veržiasi iš vidinio impulso, egzistencinio nerimo, intuicijos. Kūryba – tarsi vėjo dvelksmas, kurio įkvepi, o iškvėpus atsiranda naujų jėgų kurti, susmulkintų minčių pliauskelėmis lyg deglais sau kelią pasišviečiant.
Kuriant eilėraščius, veriasi žodžiai, kurių kasdieninėje kalboje nepastebi, nes aplinkui nėra tokios terpės, kuri juos pažadintų. Tad kartais sustoju ties žodžiu ir tūpčioju aplink, aikčiodama, koks reikšmių žaižaruojantis fontanas džiaugsmingais purslais šlaksto mano būtovės dirvas.
Kalba yra energija, produktyvi, pasaulį kurianti galia. Poezija yra toji išraiškos priemonė, kurioje kalba ir pasaulis susipina į vieną tikrovę, į neatskiriamą vienovę. Vokiečių lyrikė ir literatūrologė Ulrikė Drezner (Ulrike Draesner) poezijai priskiria misionierišką funkciją, teigdama, kad poezija yra kanalas, kuriuo į pasaulį atiteka naujovė, naujiena, visa atnaujinanti žinia.
Dažnai žiūrima į poeziją kaip literatūrinę formą, kuriame „Aš“ išraiška pagaliau patenka į pasaulio akiratį. Ir vis dėlto yra priešingai: „Aš“ ištirpsta, sumažėja iki nematomumo ir tampa pralaidus.
Mano ryšys su lietuvių kalba ir kultūra yra tikras, gilus, jis įgalina kūrybai ir brandai, susijungusi su ja, tarsi išnykstu, pasijuntu lietuviško audinio dalimi, nuo kurio atbrizgusi mano būtis nuolat ieško sąlyčio taškų. Kartais ištariu kokį lietuvišką žodį, pasak Alfonso Lingio (Alphonso Lingis), ne tam, kad jis atspindėtų ir vertintų pasaulį, o kad skambėtų kaip giesmė, kaip mantra, įsiliejanti į visatos klegesį. Daug kartų esu patyrusi palengvėjimą, kai netikėtai atradau pavadinimą, žodinę išraišką bent daugmaž nusakyti tam, ką patyriau ar nutuokiau, lyg per miglą užčiuopdama niekaip neprieinamą realybę.
Sugrįžusi į Lietuvą ir susitikusi su jaunystės bičiuliais, jaučiuosi tarsi susijungusi su savo istoriškumu, lietuviškumu, jaučiu viduje tokį didingumo matmenį, lyg būčiau tapusi aiškiarege, panašiai kaip filosofas Arvydas Šliogeris, žvelgdamas į bulvę Nataliukės darže. Toks praregėjimo ir ramybės momentas ypatingas tuo, kad jis nepamirštamas. Filosofė Jūratė Baranova tai apmąstydama yra klaususi, ar tie trumpi suartėjimai ir praregėjimai ir yra niekur nesančios, bet vis dėlto kartkartėmis tampančios meilės blyksniai, kurie palieka pėdsakus, kurių vėliau ilgimės, norime grįžti atgal, juose įsitvirtinti. Taigi mano ryšys su lietuvių kalba yra ir simbiozinis meilės ryšys, jis užsimezgė mano tėvų dėka. Vėliau kalbos žodynas augo ir stiprėjo bendraujant su daugybe žmonių, kurie kalbėjo savo tarme arba maniera, o mokykloje prisijaukinau ir pamilau lietuvių kalbą per grožinės literatūros kūrinius, per pirmuosius kūrybos bandymus. Tik bendrystėje su savo artimu gimstu ir tampu savimi.
Kad galėčiau įeiti į savo dvasinį pasaulį, man reikia kito žmogaus, tarsi be to kito man būtų užvertos mano pačios vidinės durelės. Taigi todėl gyvenant užsienyje taip svarbu telktis į bendruomenes, todėl ir aš tiek daug laiko ir energijos skiriu įvairiai veiklai Vokietijos lietuvių bendruomenėje. Kad ryšys su kalba nenutrūktų, reikia jį nuolat maitinti, palaikyti, o tikra meilė pasitelkia vaizduotę ir ieško bei atranda vis naujų būdų, kaip tai daryti. Manyčiau, kad daugeliui tas sąmoningas ryšio su kalba ieškojimas negyvenant Lietuvoje netgi suintensyvėja.
Kartais vienas vienintelis žodis lietuviškai tarsi įjungia viską persmelkiančią jėgą, leidžia kiaurai permatyti ir aiškiai permąstyti tam tikrus tikrovės elementus.
Vytautas Kavolis. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. Apostrofa,
2016
Mama vis pasakodavo tokį ankstyvos vaikystės epizodą, kad aš labai mėgdavusi pieną ir bėgdavusi pas močiutę, šaukdama „Pienyčio, gražyčio, baltyčio!“, kad man įpiltų dar šviežio ir šilto pieno su putomis. Tų žodžių autentiškumas, kalbos žaismingumas įkvėpė parašyti eilėraštį ir dar labiau suvokti, kaip, rodos, atsitiktiniai žodžiai susisuka lizdą žmogaus gyvenime ir gali sušildyti jo dvasią, netgi jai toli išskridus nuo gimtosios šalies. Ir šios kalbinės patirtys leidžia suvokti, kad mano bendrystė su lietuvių kalba yra gili, steigianti manyje būtį ir skatinte skatinanti kurti. Tokiais momentais kyla noras atsiduoti tai jėgai, tai galingai srovei, kuri pranoksta mane savo žinojimu ir atsilygina dar stipresniu atsidavimu. Susijungusi su kalba, Vilhelmo Humbolto (Wilhelm von Humboldt) žodžiais tariant, su jos energeia, prisiliečiu visa esatimi prie pasaulio kūrimo misterijos, tampu kokybiškai kitokiu, bet vientisu kūriniu – gimdančiąja jėga ir naujagimiu vienu metu. Būtent šis potyris man nuolat teikia pilnatvės. Būtent šis potyris man leidžia suvokti ir net patvirtinti garsaus lietuvio išeivio sociologo Vytauto Kavolio perteiktą patirtį, kad lietuvybėje yra viskas, ko reikia, kad taptum visaverčiu žmogumi, o jeigu jai ko trūksta, tai galbūt būtent aš galiu ją kuo nors papildyti.
Užsienyje gyvenantiems lietuviams įprasta telktis į bendruomenes, steigti lietuviškus ansamblius ir savaitgalines mokyklėles, ieškoti įvairių kitų saviraiškos ir ryšių su gyvenamosios aplinkos bendruomenėmis formų. Mokomasi sugyventi su kitų kultūrų atstovais, atpažįstant savasties kontūrus, surandant takoskyras ir sankirtas, perėjas, kuriose galimi išėjimai ir sugrįžimai.
Rašytojai, poetai, kūrėjai turi subtilių, jautrių požiūrių į gyvenimo tarp kelių kultūrų, kalbų, šalių patirties. Jie yra gyvos Lietuvos akys į pasaulį, kurių žvilgsnis padeda svariau, patikimiau atsiverti, tiek įsileidžiant naujoves į lietuviško matymo lauką, tiek iškeliant lietuviškumo elementus kitų kultūrų kontekstuose. Būtent tokie kultūrų pasivaikščiojimai, mainai yra pasaulio gyvasties principas, esminė laikysena, abipusis judėjimas.
Sandra Petraškaitė-Pabst
Štutgartas (Vokietija)
Konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE LIETUVIŲ KALBĄ šis pasakojimas laimėjo III vietą.