– Labas, mamyte. Tokia nušvitusi. Kas atsitiko?
Paprastai mama būna liūdnoka. Kankina sąnarių skausmai, o ir širdis jau ne taip gerai plaka, kaip norėtųsi…
– Oi, vaikel, kad tu žinotai, kokį dziaugsmų šiandien apturėjau. Cik išeinu iš tvarto teliukų pagyrdius, girdziu, kas tai šaukia mani ir moja nuog kluono iš tos pusės, kur nuog Tamulevičių kelalis. Staptelėjau. Širdzis susvartė. Savo akim nevierinu. Negali būc. Ar tai Tamulevičių Anukė, mano geriausia jaunystos draugaitė? Pomiecini, pasakojau, kad jy, prieš pacį karų išej Amerikėn? Oi, kap mes abidzvi sriūbavom apsikabinį atsisveikydamos. Tau nejuokas, Amerikėn su visam. Tai amen… Niekadu nepasmacysim, nepagiedosim, nepaūtarysim… O dartės stovi mano kluono gali, kokio tai vyro apkabyta… Nei nepomiecinu, kap trenkiau viedrelį žemėn ir, kap kano tai pastūmėtos, verkdamos puolėm viena kitos glėbin.
– Kažkaip nesitiki, mamyte. Juk šitiek metų praėjo. Kaip Jūs viena kitą pažinot?
– Ar aš, vaikel, žinau. Pažinom. Lyg tų trisdešimc aštuonių metų ir nebūta. Žinoma, Anukė susbuvus, iš vaizdo kitokia, ne mūsiška, bet akys ir šypsena tos pacos… Mano Anukė!
– O kaip ji čia po tiek metų mūsų kaime atsirado, ir kas tas vyras su ja? Pati žinai, kad negalima laisvai važinėtis po Lietuvą atvykus iš Amerikos.
– Tas vyras – jos žmogus, Antanas. Atvažiavo abudu askūrsijon. Žinoma, kad nevelino niekas be palydos net po Vylnių spacirauc, bet jiem pastaikė pabėgc ir nusisamdius taksų atvažiuoc namiepi. Cik tų namų jau nėra. Marci pernai budinkus pardavė, paci žinai, ir išsikraustė Druskinykan. Cik budinkų vieta likus ir kaštonas, senio Tamulevičiaus kadaise sodzytas. (Oi, naravnas žmogus buvo. Geras, bet labai naravnas. Būdo, jei kas nepacinka, tuoj užsiartačina, gula an zuslano galvų gunči užsidengis ir su niekuoj neūtarina. Nesvarbu: karvė sunkiai teliuojas, sausų šienų lietus lija ar gaistras. Gul užsiartačinis ir… Paskui toj pikcyba jam praaina, paskelia nuog zuslano ir vėl žmogus, kap žmogus…)
– Jau pasakojot, mamyte. Kaip ten su Anuke? Kaip jūs susikalbėjot? Juk po tiek metų…
– Oi, vaikel. Man tokis dziaugsmas paėmė, kap užgirdau, kad jy gražiai lietuviškai ir dar mūs, dzūkų šnektu, šneka. Nieko jy nepamiršo. Nei tėvų žemės, nei sodziaus, nei kalbos, nei manį… Girdzis toj amerikoniška meliodija, bet, gi, ūtarka mūs… Ir vyras lietuviškai šneka, cik žemaiciuoja. Nuog Telšių. Sakė, kad ir vaikus mūsiškai išmokė. Šeimon cik lietuviškai. Oi, tep dziaugiuos!
– Kuo pavaišinot, mamyte?
– Nebuvo kadu. Labai skubinos. Ir tep nežino, kas jų laukia, jei apsižiūrės, kad atsiskyrė nuog askursijos. Sako, gali ir pasodzyc. Toki čėsai pas mus. Mažai ir paūtaryc spėjom. Cik stovėjom apsikabinį ir verkėm. Verkėm ir iš dziaugsmo, kad dar nor trumpam mumiem Dzievulis laido pasmacyc. Verkėm ir dėl to, kad daug vargo, praradzimų teko pacyrc. Bet kų padarysi. Tokia žmogaus dalia…
Mamytė susimąsto. Žvilgsnis nuklydęs sustoja ties aukštąja kiemo egle.
– Dabok, kiek aglės viršūnėn daug kankorėžių. Geri metai bus. Dzidelė, aukšta aglė užaugo. O tokių mažukį Karsokų Jonukas parnešis pasodzino. Dzieve, tu Dzieve, kap graitai aina čėsas. Gerai mano motulė kalbėjo. Vis sakydavo, kad gyvenimo kap nebūta. Ragis, per vienas duris inejau, pro kitas išejau ir jau čėsas aic namopi… Tadu nevierinau. Jauna, durna buvau. Rodės, kad gyvensiu ir gyvensiu. Būsiu visadu jauna, giedosiu…
Mamytė susimąsto. Maniau, kad pavargo kalbėti, bet staiga vėl atgyja ir panyra į prisiminimus.
– Kad tu žinotai, kap mes giedodavom! Kur ajom, kų dyrbom vis su dainu, su giesmi. Ar bažnyčion an viškų, ar šienų grėbdamos, ar pjautuvu, ar iš po dalgės pėdus rišdamos ir in mendelius stacydamos… Net partizanai miški giesmes ir dainas traukdavo… Dyrbom sunkiai, bet lyg ir nepailsdavom. Gal kad jauni buvom? Būdo vakari, parejį iš laukų, pavalgį, apsiprausį išeinam kas savo kieman ir girdzi, katras užplašia dainų. Aplinkui miškai, kiemas nuog kiemo mišku atskyrtas, bet aidas atneša balsų iki tavį, tu pagauni, insijūngi, prieg tavį prisdeda kitas kiemas… ir jau skamba visas sodzius. O kiek dainų žinojom! Naujai nugirstas vieni kiciem perduodavom, in sesiuvinius rašėmės… O šokiuosna ratelius ajom. Smagu buvo. Dartės tep nėra.
– Mamyte, visada sava jaunystė atrodė geresnė už dabartinę.
– Gal… Cik man čėsais tep šyrdzį suspaudzia, kap pamislinu, kad mes, seniai, išmirsim, o jaunimas jau nemokės nei gražiai lietuviškai šnekėc, o tuoj labiau dzūkiškai…
– Labai jau, mamyte, liūdnai kalbat. Neišnyksim. O va tarmę bus sunkoka išsaugoti.
– Atsimeni, kap pasakojau apie savo tėvulį, tavo dziedulį? Jis su tavo močiuti Roži ir broliais irgi buvo išejį Amerikėn laimės ieškoc. Broliai prigijo, o jis – ne. Parplaukė abudu su paciu in Lietuvų. Tėvulį Amerikės daktarai nurašė. Sakė, kad jam klimatas necinka. Patarė važiuoc namopi numirc, o motulė tegul liekci. Bet kap jy savo Peliksų vienų išlais? Parplaukė su leisgyviu vyru Lietuvon. Pakavoc savon, lietuviškon, žemelėn. Išlipo tėvulis visas drebėdamas krantan, sudziūvis, kap šakalys, be sylos, griuvo kryžium an žemės, buciuoja jų, saujom grebia. Ir juokias, ir verkia iš dziaugsmo, kad savan krašti jau. Tegul ir vargo vargc, tegul ir numirc, bet savan… Pradėjo taisycis. Lietuvos oras, žemė, miškai, duona, ūtarka pamačino. Ilgai dar gyveno. Tris vaikus užgyveno. Patapo vienu iš stambiausių ūkinykų Merkinės parapijon. Ciesa, dyrbo, kap juodas jaucas. Pats dyrbo, ir mus, savo vaikus, vertė. Iš samdzinių cik piemenukų turėjom. (Bet kap sau dyrbi, tai lyg ir ne tep sunku.) Apsišvietis žmogus buvo. Pirko knygas, užsisakydavo laikraščius. Matei, ir dar yra keli išlikį. Motulė per karų papečkin pakavojus laikė, kad išlikt. Nedėlios vakarais ataidavo susiedai. Pasrėdį geriausiais parėdais, kap bažnyčion, paklausyc, kap tėvulis skaito. Sužinoc iš laikraščių navynų. Tėvulis gerai skaitė, cik rašyc nemokėjo, todė an paso vieton parašo cik kryželį padėjis. Motulė mokėjo skaicyc cik savo parsineščinį maldaknygį. Tėvulis pyrmas vison parapijon ir gramaponų nuspirko. Pomiecinu, tokia dėželė su trūbu ir rankenėli sprandžinai prisukc. Uždedzi plokštelį, prisuki ir klausais lietuviškų dainų… Gražu. Susrinko visas sodzius tos navynos padaboc. Seniai cik galvas kraipė, o tėvulio krikštų tėvas atajo paskucinis. Iš pradzių bijoj per slankscį žengc. Ilgai an skadų trepučino, o paskui insidrąsino, priaj prieg gramapono trūbos, inkišo galvų, paklausė, paajis toliau nusispjovė ir pasakis, kad Bulono Peleksa nuspirko velnių, susnekancinis iškurnėj namo. Ciek juoko visiem pridarė.
– Mamyte, nesuprantu. Dziedulis šviesus žmogus buvo, o savo vaikų į mokslus neišleido.
– Gal ir griekų darau, bet širstu už tai an tėvulio. Aš cik keturis skyrius beigiau, kap ir brolis Juozas. (Matei mūs beigimo pažymėjimus? Vieni penketai.) Labai norėjau mokycis amatų mokyklon, bet tėvulis kap kirviu nukirto. Žemės daug, miško daug. Dzyrbc raikia. Nieko amžinesnio už žemį nėr. (Jei dartės mato, kas daros, cikriausiai grabi vartos.) Brolis mokslų pasiekė jau po karo. Jis bernaicis. Jam buvo langviau. O aš tep ir vargstu…Kap užej lenkai, atsirado demarkacinė linija per Merkį. Mes šiton pusėn likom, Lietuvon, o mūs giminės, kap vadzinom, anuliškiai, atsidūrė po lenkais. Tėvulis išsirūpino leidimų lankyc gimines už demarkacinės linijos. Žiūrom, kad pramoko neprastai ūtaryc lenkiškai. Motulė ir mes dzyvinomės, kam jam tų liežiuvį laužyc. Kaškap cikėjom, kad neilgai jiej, lenkai, tį stalavosis, bet tėvulis nenuslaido. Rokuodavo, kad raikia mokėc suskalbėc su savo neprieteliu, bet jokiais būdais nevalia pamiršč, kad tu – lietuvys, ir kad lietuviška šnekta šventa ir nevalia jos pamiršč. Sarmata jos nemokėc…
Mamytė vėl nutilo. Lyg prisnūdo… Tik staiga nusikvatojo ir sako.
–Prisminiau, kap mes su Aguoli prieg lasipedkų prisrišį po du čemodanus su lepeškom stūmėmės vieškeliu in Merkinės kryškelas. Tį an veterinarijos kiemo juos palikdavom, o čemodanus nešdavomės in stotelį, važiuodavom Kaunan turgun lepeškų pardavinėc. Kitų uždarbių pas mus, miškuosna, nebuvo. Tai, va. Ainam mes su Aguoli, varomės lasipedkas ir ūtarinam dzūkiškai. Veselai ūtarinam. Cik kuoj arciau kryškelių, tuoj mano Aguolė pradėj kalbėc neciksėdama, kap mieščionka. „Naigi ca dartės, kas per stebūklai, cik dzūkiškai šnekėjom, o dartės ėmei liežiuvį miesčioniškai laužyc. Kas pasdarė?“ O jy man: „Sarmacinuos dzūkuoc žmonėsna. Mislis, kad iš sodziaus“. „Durnelka, tu, durnelka. Tai iš kur tu, jei ne iš sodziaus? Laužai liežiuvį tep, kap knygosna parašyta, bet tau neišeina, ba visų čėsų dzūkiškai ūtarinai. O ir nelabai tau knygiškai gaunas, ba nei vienos knygos, kiek žinau, neperskaitei. (Cik neužsigauk, ba praudų sakau.) O man labai dzidelis unoris, kad aš nuog pratkų svieto – dzūkė. Cik iškada, kad kuoj toliau, tuoj mažiau mūs ūtarku kas moka šnekėc. Senimas išmirs, kici, kap tu, sarmacycis ims ir kas tadu bus? Tep ir kalba gali išmirc, jei savo šaknis pamiršim. Kodėl žemaiciai unaravi dėl savo šnektos? Anų vasarų buvau pas brolalį Telšiuosna. Nuvejom su brolieni krautuvėn, tai tį net plaška, kap jiej savo ūtarku vienas per kitų graiciau pliauškia. Net išsižiojus, kap gražiausios dainos, klausiaus…) Nežnau, ar Aguolė mani suprato, bet nucilo. Visu keliu cylėjo. Ir kap gryždzinėjom cylėjo. Man net nesmagu pasdarė, kad jai tep ciesiai kakton viskų išporinau. Neraikėj tep, bet kad ne visadu nervos išlaiko…
… Atvešk, vaikel, man daugiau knygų. Dartės ilgi vakarai. Anas jau perskaitiau.
Atsisveikinom ir išvažiavau.
Mamytės jau seniai nebėra. Liko tik jos pamokymai, pasakojimai, prisakymai.
Kaip gerai, kad mokėjau klausytis.
Irena Barysaitė-Verseckienė
Druskininkai
Redagavo dr. Vilija Ragaišienė
Šio pasakojimo autorei Irenai Barysaitei-Verseckienei konkurse ,,Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ skirta II premija. Šeimos albumo nuotraukoje – teksto autorė ir jos mama.
Žodynėlis
artačytis – pykti, niršti
budinkai – trobesiai, statiniai
čemodanas – lagaminas
čėsas – laikas
čėsais – kartais
dartės – dabar
dyvintis – stebėtis
gautis – pavykti, sektis
griekas – nuodėmė
gunčė – milinis kelionės apsiaustas
iškada – gaila
lasipiedka – dviratis
lepeška – voveraitė (grybas)
mendelis – guba
mislyti – manyti
naravnas – aikštingas, užsispyręs
navyna – naujiena
nedėlia – sekmadienis
padaboti – pasižiūrėti
pakavoti – 1. paslėpti; 2. palaidoti
papečkys – pakrosnys
pasirėdyti – pasipuošti
pomietyti – atsiminti
pratkas – protėvis
prauda – tiesa
prietelis – draugas, bičiulis
rokuoti – sakyti
syla – jėga, stiprumas
skadai – laiptai
spacirauti – vaikščioti
sprandžina – spyruoklė
stalavotis –valdyti
susibūti – susenti
susiedas – kaimynas
susinekantyti – būti nepatenkintam
svietas – pasaulis
unaravas – išdidus
unoris – išdidumas
ūtaryti – kalbėti
ūtarka – kalba
velyti – leisti
veselai – linksmai
viedras – kibiras
vieryti – tikėti
zuslanas – suolas