Paulinos Žemgulytės poezijoje darniai sutaria vėjuotos senamiesčio gatvės, beržo viršūnėje besisupantis ruduo, žalio klevo skėtis, namų ieškantis takelis. Kokie keliai ir takai atvedė Pauliną į poeziją? Kas skatino rašyti vaikams? Koks jis – tas poetiškasis pasaulis? O kokia buvo ji – ta vaikystė, atvėrusi skaitymo džiaugsmą?
Miela Paulina, visų pirma prašau prisiminti savo vaikystę. Kur augai ir kaip augai? Kaip žaidei ir ką skaitei? Ar buvo žmonių, skatinusių (gal draudusių?) skaityti?
Vaikystė, kai jau aš save ir aplinką ėmiau suvokti, praėjo Žemaitijos užkampy. Buvo pokaris: ginkluoti žmonės miške, ginkluoti žmonės miestelyje, o ginklas yra žudymo įrankis. Mirčių ir neteisybės buvo daug, šito laikotarpio net nesinori prisiminti. Buvau antroje klasėje, kai persikėlėme į Klaipėdos kraštą. Čia viskas skyrėsi nuo mano kalvotos eglynų Žemaitijos su mediniais pastatais: šviesūs lygumų pušynėliai, raudonų plytų namai ir pradinė mokykla pailgintais gotiškais langais – atrodė kažkokie nematyti dalykai. Bet kartu prasidėjo ir šviesusis vaikystės laikas, kai su drauge siūdavom skudurines lėles, būrelis vaikų žaisdavom tarp jaunų pušaičių ar žiemą smagiai važinėdavomės rogutėmis nuo nedidelio kalniuko.
Ir mano artimesnė draugystė su knyga prasidėjo čia. Mano motina labai mėgo skaityti, o biblioteka buvo gretimam name, tad netrukus ir man parnešė kažkokią iš rusų kalbos verstą pasaką. Bet su vaikiškom knygom bendravau neilgai, ėmiau skaityti tas pačias, kurias parsinešdavo suaugusieji. Ilgai atsimindavau daugybės veikėjų vardus, kalbėdavomės, kodėl jie pasielgė vienaip ar kitaip. Kai pakliūdavo kokia istorinė, man nežinomus dalykus paaiškindavo. Knygų pasaulis buvo toks pat nuostabus kaip ir aplinkinis kasdien.
O jau dabar norėčiau neilgo sąrašo: kurios vaikų, paauglių rašytojų knygos Tau dabar, šiuo metu, svarbios?
Patinkančių vaikiškų knygų sąrašo sudaryti negaliu, nes aš jų neskaitau. Šitą literatūros sritį gerbiu, ji yra labai reikalinga, o tai, kas dabar pakliūva į mano akiratį, yra tik atsitiktiniai dalykai. Žinau gerų esamų (ir buvusių) vaikų literatūros autorių, bet šitam mano žinojime nėra nieko nuoseklaus.
Kas, kaip ir kada stiprino Tavo norą studijuoti lituanistiką? Gal būta ir kitų svajonių? Kokias studijas rinktumeisi dabar, jei būtum aštuoniolikos?
Kadangi skaičiau viską ir daug, vėliau, žinoma, jau pasirinktinai, bet taip pat daug, tai ir suartino su literatūra. Be to, V-VII klasėse turėjau labai gerą, griežtą ir viską puikiai išaiškinantį lietuvių kalbos mokytoją, tai studijų pasirinkimas man anksti tapo aiškiu, nieko kito ir nebūčiau sutikusi mokytis.
Jeigu dabar būčiau bebaigianti mokyklą ir reiktų rinktis studijas, tai, žinoma lietuvių literatūros nesirinkčiau. Norėčiau studijuoti ką nors iš biologijos, gyvybės mokslų. Laikas yra kitoks, situacija nebe ta.
Kaip ir kada supratai, kad nori, gali rašyti vaikams? Primink savo pirmąją knygą vaikams, tą jausmą, kai jau laikai ją rankose, kai rodai… kam?
Rašyti vaikams niekada nebuvau net pagalvojusi, suaugusiems – taip. Beje, pradėjau nuo prozos. Baigdama mokyklą, jau turėjau kelis prozos kūrinėlius, ir periodikoje spausdintų buvo. Bet universitete viskas apsivertė, suvokiau, kad man labiau pakeliui su poezija ir su kritika, su literatūros mokslu. Baigusi VU, labai norėjau studijuoti toliau, bet užsieniai mums tada buvo uždari, o čia pat mano pastangos niekam nebuvo reikalingos.
Rašyti vaikams mane paskatino Ramutė Skučaitė. Buvo tarpas, kai neturėjau jokios tarnybos (buvo galima pragyventi iš honorarų), tai paklausiau, ar nereikia ko nors parašyti vaikiškam žurnalui, kuriame ji dirbo. O ji man sako – parašyk eilėraščių. Pabandžiau ir patiko. Kažkaip iškart įsijungė visiškai kitoks kalbėjimo registras ir santykis su tikrove. Visada norėjau vaikui parodyti, koks įdomus, gražus ir sudėtingas yra pasaulis, paskatinti jį atidžiai įsižiūrėti į viską, kas yra tavo kieme, tavo gatvėj, tarp tavo draugų, kas ir kokia ta kita, mus supanti gyvybė.
Mano pirmoji knyga vaikams „Rugsėji, šermukšnio uoga“ iš tikrųjų turėjo būti antroji, nes kita jau buvo visiškai paruošta, „Vyturio“ leidyklos priimta, iliustracijos nupieštos, bet „Vyturys“ žlugo ir viskas kuriam laikui atsidėjo. Tad tos knygos pasirodymas man kokia nors ypatinga sensacija nebuvo, tuo labiau, kad jau turėjau išleistų knygų suaugusiems. Žinoma, džiaugiausi subtiliomis Alinos Myšalo iliustracijomis, skoninga knygos išvaizda, o pristatydama ją Druskininkų rudenio metu kalbėjau, kad vaikus pratinti skaityti būtina, nes jeigu jie mūsų neskaitys vaikystėje, tai jau vėliau niekas ir nebeskaitys. Negali žmogus vien tik spoksoti į ekrane prabėgančius vaizdus, reikia ir smegenims duoti darbo, kitaip jie atrofuosis.
Tavo kūrybinė biografija persmelkta poezijos. O kiti menai? Ar įkvepia, stiprina?
Kažkada man labai didelį įspūdį padarė pirmąkart perskaityta Algimanto Mackaus poezija. Tai nebuvo koks nors įkvėpimas (man iš viso tas žodis nelabai…), o tiesiog graži nuostaba, atradimas. O šiaip gera poezija visada džiaugiuosi, bet tik kad ne taip jau daug jos yra.
Iš kitų menų man artimesnė dailė. Pamačiusi parodoj man patikusi paveikslą, kažkada net eilėraštį parašiau. Kai pasakiau apie tai dailininkui, jis nuėjo, nukabino tą paveikslą ir atnešė man. Su muzika rimčiau susidraugavau gerokai vėliau. Bet nepasakyčiau, kad kiti menai rašant turėtų kokią nors ypatingą įtaką. Yra eilėraščiuose užuominų, įvaizdžių, palyginimų, bet man visada svarbiau yra pirminė medžiaga, tai, ką pats pamatei, pajautei, patyrei.
Kokį įsivaizduoji vaiką – savo knygų vaikams skaitytoją? O gal nereikia nė įsivaizduoti?
Savo knygų, skirtų vaikams, skaitytojo visiškai neįsivaizduoju. Net nebandžiau. O jei pamėginčiau, tikriausiai apsirikčiau. Juk kiekvienas žmogus yra skirtingas. Tad gali būti įvairiausių netikėtumų.
Ko Tu linki lietuvių literatūrai, o ypač – vaikų literatūrai?
Lietuvių literatūrai, tame tarpe ir vaikų, linkiu būti. Kol ji dar yra…