Fotografavo Ričardas Šileika
Tuščia. Tylu. Balta. Nieko nėra. Beprasmybės skylė. Amžina vienatvė…
Ir tada atėjo Žodis.
Ugnies ašara paptelėjo ant dangaus ir jis nusidažė kaip šlapias popieriaus lapas, užkritus raudonų akvarelinių dažų lašui. Stoviu ant gėlėmis apaugusio kalno ir žiūriu į baugius debesis, kurie be perstojo juda. Vėjas šukuoja miškelius, kedena upelių vilnis ir rieda per pievas stabteldamas tik prie pat kalno. Kalnas užstoja šviesą savo įspūdingais akmeniniais griuvėsiais. Jie iš vienos kalno pusės maudosi saulės spinduliuose, o iš kitos pusės tūno visai vieni vienišėliai, kaip ir sudužusios žmonių sielos, kurios liko šešėly.
Gal ir ne taip tuščia mano krūtinėje? Gal ne taip tylu? Galbūt ir yra prasmė?
Sėdžiu užvertusi galvą, vėjas brūkšteli per skruostą, žvelgiu į dangų, kur debesys pamažu stumdosi, keičiasi vietomis, kol pamatau tarsi jų veidus. Ant smilgos supasi boružė, žiogas sustoja ir išsitraukia smuiką, mėšlavabalis, žvelgdamas į žolynų tolimas viršūnes, medituoja. Liepsnelė, atsitūpusi ant griuvėsių, susilieja su saulėtekio nuotaika, išdykęs žvirblelis čirškia apie ateinančią rutiną. O rutina iš tikrųjų sėlina, artėja, monotoniškumas didėja, ne tik teks kopti į kalną, bet dar reiks kartu su savimi ridenti akmenį…
Srove tekančio Žodžio galia.
Jis pripildė. Jis įgarsino. Jis nuspalvino. Viskas gimė. Prasmės amžinybė. Vidinė pilnatvė…
GUODA ŠMERAUSKAITĖ
Briuselio II Europos mokykla, mokytoja Audronė Anulienė
2025 m. kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ IX–XII klasių mokinių grupės I vieta.
Gimtoji kalba, 2025. Nr. 10, p. 31