Fotografavo Ričardas Šileika
Kartais poezijos terapijos valandėlėse suaugusiems žmonėms pasakoju seną baltų sakmę apie mažą mergaitę, kurios tėtis mirė, o po kelerių metų mama pasiligojo. Jautė motinos širdis, pasakoju, kad dukters nesuspės užauginti, kad netrukus Aukščiausiasis ją pasikvies. Ji pašaukė mergaitę, paprašė prisėsti prie lovos, o kai dukrelė atsisėdo šalia, motina atvėrė širdį, pasidalijo skaudžia nuojauta. Ašaroms pradėjus tekėti mergaitės veidu, mama ramino dukterį, prašė nesisieloti ir nebijoti, padavė jai šakelę nuo gyvybės medžio ir pasakė, kad iš šakelės išaugs didelis gyvybės medis ir jo šakomis dukrelė galėsianti užkopti į dangų, pas mamą. Motinai mirus dukrelė liejo ašaras, gyvybės medžio šakelė vyto, o paskui švystelėjo saulė ir priminė motinos žodžius: reikia eiti per miškus ir laukus, kol prieis ežerą. To ežero saloje į žemę pasodinta šakelė pradės augti, išaugs didelis gyvybės medis. Mergaitė nusišluostė ašaras ir pradėjo ilgą kelionę.
Pabaigusi pasakoti sakmę, pakviečiu grupės dalyvius įsivaizduoti, kad jie turi šakelę nuo gyvybės medžio, ir parašyti, kokiu būdu ta šakelė pateko į jų rankas: ar ją kas padovanojo, ar jie seniai ją turi, tik buvo pamiršę ir dabar atrado kišenėje, o gal tą šakelę patys nusiskynė nuo gyvybės medžio. Prieš dvidešimt ar trylika metų dešimties žmonių grupėje aštuoni parašydavo, kad šakelę jiems padovanojo mama, du prisipažindavo, kad ją gavo iš močiutės rankų. Dabar tik du iš dešimties trisdešimtmečių parašo, kad gyvybės medžio šakelę jiems davė mama, kiti įsivaizduoja, kad ją patys nusiskynė, gavo iš draugo rankų arba per atostogas atrado pamerktą ant stalo viešbučio kambaryje.
Motinos vardas prarado šventumo aureolę. O mūsų kalba? Ji taip pat nuvainikuota, bet mes dar esame. Pažeisti medžio lapai vysta, džiūva ir nukrenta, išsprogsta nauji pumpurai. Kalba man panaši į gyvą, augantį medį, ji auga iš tautos patirties, stiebiasi į šviesesnio gyvenimo dangų, kartais ją laužo iš svetimų kultūrų atūžę vėjai, kartais jai trūksta meilės spindulių šilumos.
Kalba man reiškia dvasinę kelionę nuo pirmojo ištarto žodžio iki paskutinio atodūsio. Pirmiausia mažylis ištaria žodį mama. Mama turi savo kvapą, vienintelį, tik jai vienai būdingą veidą, vieninteles tokias akis, lūpas, tik jai vienai būdingą balsą, kuris ramina ir džiugina, rankas, kurios pakelia ir priglaudžia prie širdies lyg prie dieviškojo slėpinio. Gyvenimo pradžioje į žodį mama telpa daug prasmių, augant joms išreikšti atsiranda vis kiti žodžiai: veidas, akys, balsas ir taip toliau. Pirmasis žodis kaip sėklelė mumyse sudygsta ir augina kalbą. Visi žodžiai mamos ir vaiko meilės gijomis yra susieti su pirmuoju ištartu žodžiu.
Kalbos padedami atrandame, kas esu aš, kas yra kiti žmonės, ką galima daryti ir ko nevalia. Vaikystėje kalba yra motina, mokanti dorai gyventi, kitais gyvenimo tarpsniais ji yra moralės sergėtoja. Nuo pirmojo ištarto žodžio iki būties pilnatvės suvokimo, iki išminties pajautos kelionė yra labai ilga. Eidami į išmintį mes tiriame savo vidines būsenas, aiškinamės, kaip mus veikia dabarties kultūra, istorinės traumos, ieškome gyvenimo prasmės – šioje tolimoje kelionėje greitai pavargstame ir sustojame, jei nekalbame savais, iš širdies einančiais žodžiais. Į išmintį veda gyva, vaizdinga kalba, turinti daug žodžių. Gyva kalba mus veikia ta pačia energija, kuri skatina žolę želti, o paukštį čiulbėti. Kai mėginu kalbėti gyva kalba, pajuntu, kad šviesėju, esu veikiama kalbos slėpinio, kuriame alsuoja tai, kas dieviška ir amžina.
Mūsų karta mokyklose mokėsi mintinai deklamuoti eilėraščius. Tai nebuvo beprasmis dalykas – mes išjausdavome lyrinio subjekto būseną, padedami mokytojų atrasdavome pojūčių, vaizdo ir nuotaikos vienovę. Mokydamiesi eilėraščius supratome, kad kalba reikalinga ne tik buitinei informacijai perduoti, kalba galima išreikšti ir žmogaus jausmus, ypatingas būsenas. Eilėraščiai turtino mūsų žodyną, mokė gyvos kalbos. Dabar vis dažniau pastebima atvejų, kai vaiko ar jaunuolio, ar net suaugusiojo netinkamo elgesio ar kūno skausmų priežastis yra nesuvokti, neišgyventi, kalba neišreikšti jausmai.
Kalbos mokomės skaitydami vaizdžiai parašytas knygas, vienokias ar kitokias kančias ištvėrusių žmonių istorijas, šviesuolių memuarus, klausydamiesi liaudies pasakorių. Labai svarbu, kad turėtume gražia lietuvių kalba parašytų kūrinių, pasakojančių apie šiuolaikinių žmonių jausmus ir gyvenimo problemas.
Prisimenu sovietmetį. Mus žlugdė rusinimo politika, bet lituanistų autoritetas buvo labai didelis. Kalbininkai recenzavo vaikams skirtų knygų kalbą, domėjosi, kaip kalba vaikų darželio auklėtojos ir kaip tai formuoja jų auklėtinių kalbą, vertino spektaklių, televizijos laidų kalbą. Kalbininkų pastabos ir rekomendacijos mus ugdė, mokė taisyklingai kalbėti.
Kai nėra stiliaus klaidų, lengva skaityti ir suprasti skaitomą tekstą. Girdėdama aiškias mintis, neapkibusias kalbos šiukšlėmis, jaučiuosi taip, lyg stovėčiau prie upės, kuri lėtai plukdo vandenį į išminties vandenyną. Buitinė, mokslinė, kanceliarinė kalba perteikia informaciją, kalbos menas teikia estetinį pasitenkinimą, atspindi žmogaus sielos virpesius, atveria dieviškąją paslaptį. Kalba atlieka daug funkcijų, kalboje, kaip ir žmogaus organizme, neturi būti ligos židinių.
Mums atsivėrė Vakarų pasaulis, pradėjome naudotis kompiuteriais, įvairiomis informacinėmis technologijomis. Per trumpą laiką reikėjo išmokti naujų dalykų, būtiniausią informaciją gavome vien anglų kalba. Daugelio žodžių nesugebėjome išversti, mūsų kalboje atsirado naujų anglų kilmės žodžių. Taip, kalba gyva, ji kinta. Technokratų kalbos reikalai mane mažiau jaudina, man labiau rūpi, kokiais žodžiais, sakiniais kalbame apie sielos virpesius. Daug jaunuolių išvyko dirbti į turtingas užsienio valstybes, ten jie išgyveno naujas, anksčiau nepatirtas psichikos būsenas, o naujoms jausminėms patirtims išreikšti pradėjo vartoti angliškus žodžius. Ir tai yra suprantama, nes aplinka anglakalbė.
Sovietmečiu mums neleido kalbėti apie psichologines traumas, psichologai nekūrė ir neskelbė jokių algoritmų, kaip suvaldyti nerimą, kaip vaduotis iš sunkios, slegiančios būsenos. Pirmuosius psichologų patarimus gavome anglų kalba. Mūsų kalba įvairiose srityse susidūrė su didžiule anglų kalbos įtaka. Girdėjau vieną merginą sakant, kad šiuolaikiniam gyvenimui lietuvių kalba mažiau tinka, anglų kalba geresnė.
Pagrindinę žodžio reikšmę atrandame žodyne, ją suvokiame be konteksto, bet kiekvienas žodis turi ir subjektyvią asmeninę prasmę, neatsiejamą nuo asmens jausmų, prisiminimų, patirties. Kai žmogus žodžius apaugina sunkiomis emocijomis ir kančia, jis sako, kad mūsų kalba slogi, spaudžianti prie žemės. Blogai, kai esame įsiklausę tik į save. Lietuviškų pasakojimų lobyne yra daug įkvepiančių, kančias ištvėrusių žmonių išlikimo istorijų.
Žmogaus dvasinė būsena, kalba, tautos istorija ir krašto gamta yra susiję dalykai. Mūsų kalba muzikali ir melodinga, kai tariame žodžius taip, kaip dera. Lietuvių kalba yra tinkama šiuolaikinio žmogaus būsenoms reikšti, tik reikia išdrįsti atsiverti ir liudyti savo patirtį, klausti, ieškoti atsakymų. Širdis padiktuoja žodžius, kai mylime savo žemę ir jos žmones, kai mums rūpi Lietuva, kai ne vien savimi žavimės.
Jūratė Sučylaitė
Klaipėda
2025 m. kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ suaugusiųjų grupės I vieta.