Fotografavo Ričardas Šileika
Labai seniai, kai žmonės dar vaikščiojo basi, o karaliai dar nebuvo karūnuoti, pasaulyje gyveno kalba. Ji buvo gražiausia, kokią tik galima įsivaizduoti, – švelni kaip vėjas, sodri kaip miškas ir skambi kaip upelio čiurlenimas. Kalba gyveno tarp žmonių ir buvo dėmesio centre, nes be jų ji būtų buvusi niekas, o be jos – niekas nebūtų buvęs suprastas. Kalba jungė žmones, leido jiems dalintis džiaugsmais ir vargais, kurti dainas ir pasakas, perduoti išmintį iš kartos į kartą.
Žmonės mylėjo kalbą, geidė ją turėti tik sau. Kiekvienas ją traukė į savo pusę tarsi norėdami pasidalinti stebuklingą audeklą, tačiau traukė gerokai per stipriai – ir kalba suplyšo. Mažučiai jos gabalėliai pasklido po pasaulį, pavirsdami skirtingais balsais, garsais ir žodžiais. Vienur kalba tapo švelni ir melodinga, kitur – tvirta ir griežta, trečiur – paslaptinga ir daininga. Kiekviena tauta, kiekviena gentis pasiėmė savo dalelę ir nešėsi ją su savimi, kurdama savo unikalią patirtį.
Bėgo metai. Žmonių giminės augo, didėjo, skirstėsi, kūrė savo gyvenvietes, o joms išdygus – ir naujas kalbas. Iš pradžių skirtumai buvo tik nežymūs, bet laikui bėgant jų daugėjo. Viename mažame krašte, kur jūra savo šaltomis bangomis glosto gintarą, žmonės kalbėjo ypatingai – jų kalba buvo tarsi daina, tokia senoviška, jog atrodė, kad pats laikas jos būtų negalėjęs paliesti. Tai buvo lietuvių kalba. Ji išliko ypatinga – tokia, kokia buvo nuo neatmenamų laikų, kupina senų žodžių, prasmių ir garsų, kurių niekur kitur nebuvo galima išgirsti.
Neramu buvo pasaulyje. Laikai keitėsi, keitėsi ir žmonės. Atėjo tie, kurie norėjo, kad lietuvių kalba išnyktų. Jie uždraudė ja rašyti, skaityti, kalbėti ir net svajoti, bet žmonės slėpė savo kalbos lobį, slapčia jos mokė augančius vaikus taip, kaip tik tėvai moko vaikus brangiausių paslapčių. Motinos tyliai dainuodavo lopšines, kad niekas neišgirstų, senoliai brangius žodžius įrašydavo į draudžiamas slaptas knygas, kad jie nebūtų pamiršti. Kai prabėgo ištisi keturiasdešimt tamsos metų, kalba vėl sugrįžo – laisva, sutvirtėjusi, didinga.
Dabar lietuvių kalba patiria kitokias kančias. Ne priešai ją spaudžia, o patys žmonės užmiršta, kokia ji brangi. Į lietuvių kalbą jie įterpia svetimų kalbų žodžių, nebesaugo jos grožio, nebenori klausytis jos švelnaus skambesio. Kalba šnabžda žmonėms ausin: „Branginkite mane, nes be jūsų aš mirsiu.“ Bet ar žmonės išgirs? Kas žino, galbūt vieną dieną jie vėl supras, kad kalba – didžiausias jų lobis, kurį reikia saugoti labiau už auksą.
GABRIELA KLEBEKO
Trakų r. Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinė mokykla, mokytoja Daiva Daukševičienė
2025 m. kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ V–VIII klasių mokinių grupės III vieta.
Gimtoji kalba, 2025. Nr. 8, p. 27