Patricijui
Kokios mielos širdžiai būna klaidos… Labas dienas. Ačiu. Na ir kas? Tu dar nežinai, kuo išskirtinis žodis ačiū… Tu dar nežinai, kad Lietuvoje diena būna laba… Būna ir nelaba. Bet ta diena, kai sulaukiau tavo elektroninio laiško, viena labiausių iš labų… Aš svajoju apie saulėtus kraštus, kur žydi mimozos ir proza prisigėrusi el ir la[1]… Trokštu sulaukti tos dienos, kai los mejoressaludos[2] nebus tik išmokta frazė… O tu… Tu svajoji apie lietuvišką žiemą, kvepiančias rausvumu obelis ir menininko žvilgsnio vertus miškus, apie kuriuos tau pasakojau… Tu tempiesi namo lietuviškas knygas, kol aš ieškau pirkti ispanų kalbos gramatikos… Tu svarstai, kokio skonio šaltibarščiai, kol aš įsivaizduoju, kokie dangiškai saldūs turėtų būti tie alfajores de maicena[3]. Tavo mintys dūzgia po man kasdien regimas pievas… Negi tikrai lašelis lietuviško kraujo pajėgus prasiskverbti per kartų kartas? Negi tikrai tasai lašelis toks galingas? O gal tavoji Lietuva – tai lyg manoji Argentina? Šalis, kurioje geltonuoja pienės, o proza persisunkusi nuo šaltuko sloguojančių, nosines besinešiojančių raidžių…
Lietuvos yra dvi. Viena – tavo, kita – mano. Tavoji spalvingesnė. Tavo Lietuvoj tebegyvena Vytautas ir Mindaugas, ir Gediminas… Tavo Lietuvoj atgyja Perkūnas, Austėja, Žemyna ir Laima… Joje vis dar gyvi partizanai ir knygnešiai… Manoji Lietuva kiek paprastesnė. Mano Lietuvoj žmonės slepia savo šviesius veidus po medicininėmis kaukėmis, atrodo šiek tiek paniurę ir pavargę, o kartais kupini vilties… Mano Lietuvoj vaikai nebemoka matematikos… Čia kuriasi verslai ir žlunga, ir kuriasi nauji… Bet kai rašau tau laiškus, tavo Lietuva ir vėl tampa manąja. Kai pasakoju tau, kaip tolimi tavo ir mano protėviai garbino žaltį, kai mąstydama apie Kudirką užsimenu, jog buvo laikai, kai lietuviai gėdijosi savo kalbos, kai prisimenu, kaip praradome ir atgavome Vilnių, suprantu, kad mano Lietuva tėra vienas tavo Lietuvos atspalvių… Mūsų šalies istorija kaip tas Antano Škėmos aprašytas liftas juda up ir down[4].
Patricio, aš norėčiau, kad būtų daugiau tokių kaip tu… Žmonių, kurie gimtinę ne tik praranda, tačiau ir atranda. Kaip keista žinoti, kad kažkur ten, tango šokančių kulniukų kaukšėjimais ir futbolo sirgalių šūksniais pulsuojančioje Argentinoje kažkas kremta lietuvių kalbos gramatiką… Kad kažkas keliaudavo į Niujorką aplankyti savo močiutės, kuri, saugodamasi smalsių anūko ausų, su savo seserimi kalbėdavosi ne angliškai ir visai ne ispaniškai, o lietuviškai… Kad kažkas svajoja išgirsti gyvą lietuvišką dainą… Ir kaip keista pagalvoti, kad kažkur, už jūrų marių, Buenos Airėse, gyvena žmogus, nuo vaikystės prisaikdintas namuose nešvilpauti… Ir vis dėlto keisčiausia, kad Lietuva yra egzotiška. Juk ne visur dienos gali nueiti šuniui ant uodegos ir dienos pabaigoje gali likti it musę kandęs. Ne visur tavo bičiuliai gali būti Vėjas, Saulė, Ąžuolas ar Gintaras… Ir negirdėjau, kad dar kokioje pasaulio vietoje gėlės galėtų būti našlaitėmis ar broliukais.
Patricijau, aš tikiuosi, kad vieną dieną tu perskaitysi šį laišką. Tikiuosi, atsakysi man ispaniškai, ir aš perskaitysiu tavo laišką… Ir užvis labiausiai tikiuosi, kad nebijosi klaidų. Juk gyvenimas keliauja up ir down.
Los mejoressaludos,
Tavo draugė ir lietuvių kalbos mokytoja Laineda Vainauskaitė
Kretinga
MENO BANGOS primena: šio rašinio autorė Laineda Vainauskaitė pelnė I vietą konkurse ,,Lietuviškos istorijos – pasakojimai apie kalbą“.
- Ispanų kalbos artikeliai. ↑
- Isp. „Geriausi linkėjimai“. ↑
- Argentinoje paplitę sausainiai. ↑
- Citata iš Antano Škėmos kūrinio „Balta drobulė“. ↑