Fragmentas. Fotografavo Ričardas Šileika
Mano tėvo sesuo Jadvyga ir brolis Lionginas išvyko gyventi į Argentiną. Kuriais tiksliai metais, negaliu pasakyti, bet, manau, apie 1927–1928 m., kai Pietų Amerikos valstybės buvo lietuviams ieškomas Eldoradas. Jie ten apsigyveno ir įsikūrė, ten sukūrė šeimas. Mūsų tėvas, palikęs jauną našlę su trimis mažais vaikais (aš, mano sesė ir brolis), mirė po Antrojo pasaulinio karo. Teta gailėjo Lietuvoje likusio brolio šeimos, dažnai rašė mūsų mamai laiškus, vadino ją broliene. Tie laiškai būdavo labai įdomūs, skaitydavau juos nuo tada, kai išmokau skaityti. Dažnai laiškai baigdavosi tokia pastraipa: „Miela broliene, siunčiu nuotrauką. Pažiūrėk į ją gerai iš priekio ir iš užpakalio ir parašyk, ką pamatei.“ Mums, vaikams, tai buvo labai juokinga, bet ir džiaugdavomės, nes prie nuotraukos „užpakalio“ būdavo priklijuota juodo, panašaus į kalkinį, popieriaus skiautė, o tarp nuotraukos ir to popierėlio būdavo mažiausiai 10 dolerių kupiūra. Buvau jau išaugusi ir iš paauglystės, kai į mano atmintį įsirašė vienas tetos laiškas. Laiško, žinoma, per tiek metų neišsaugojom, gal sakiniuose žodžiai ir ne taip bus sudėlioti, kaip teta rašė, bet pagrindinė mintis tokia, kokia buvo…
„Miela mano broliene, Veronika!
Su didele meile ir su dideliu ilgesiu sėdu tau rašyti laiško. Su meile ir ilgesiu ne tik tau ir tavo vaikeliams, bet ir viskam, kas yra aplink tave. Tai meilė ir ilgesys tam, kas tave supa ir ko aš čia neturiu.
O ko neturiu, galėčiau vardinti ir vardinti: neturiu lietuviškų pievų gėlių kvapų, neturiu žalios girios ramybės ir vieversėlio pavasarinės giesmės neturiu… ir dar daug ko neturiu.
Aš negaliu skųstis savo lemtimi. Dievo sauganti ranka mane lydėjo ilgoje kelionėje į Argentiną. Dievas laimino mano susitikimą kelionėje su žmogumi, su kuriuo sujungėme savo likimus tolimesniam gyvenimui. Dievas davė mums ir nuostabią dukrelę, ir gyvenimu mes tikrai nesiskundžiam. Juk žinai, jau rašiau…
Viskas pas mus gerai ir, rodos, nieko netrūksta… Bet kai paryčiais į mano sapną ateina kas nors iš jūsų, mano likusių Lietuvoje brangių artimųjų, ir dažnai pasako: „Jau saulelė patekėjo, laikas keltis“ ar kažką panašaus, aš prabundu su ašarom akyse. Ne dėl skriaudos, kad esu toli nuo gimtinės, bet iš gerumo, išgirdus lietuvišką šneką sapne.
Ir todėl tikriausiai supranti, jog tai netiesa, kai sakau, kad nieko netrūksta. Trūksta, labai trūksta… Trūksta krištolinių rasos lašelių ant smilgų prie tako į tėviškę, trūksta skaidrumo ryto aušros, kurios čia pro didmiesčio namus beveik nematau jokios, trūksta aplankymo mielų kapelių. Labai trūksta sutiktos kaimynės skardaus „Labas rytas“ ar „Laba diena“.
Žinau, kad, metams bėgant, į mūsų gyvenimus, į mūsų buitį vis atkakliau braunasi čionykštė kalba. Čia gyvenam, turim išmokti (ir jau išmokom) tą kalbą, bet kiekviena proga stengiamės kalbėti lietuviškai ir dukrelę išmokėm. Lietuvių čia gyvena, bet nelabai daug, ir atvirai jie lietuviškai stengiasi nekalbėti, nenori pasirodyti esą emigrantai.
Tu iš manęs gal pasijuoksi – juokis, tik kitiems nepasakok. Kai negaliu užmigti, aš imu pieštuką, popieriaus ir rašau lietuviškus žodžius. Atrodo, nebuvo kokios minties ar baimės, kad galiu juos pamiršti, bet kažkaip savaime taip atsitinka. Rašau paprasčiausius žodžius, tuos, kurie mane lydėdavo kiekvieną dieną. Ir ne tik tuos, ir retesnius prisiminusi tarsi iš gilaus šulinio pasemiu ir padedu ant popieriaus… Pavadinimus miestų, kaimų, ežerų, upių… ką tiktai prisimenu.
Fotografavo Ričardas Šileika
Keliai, takeliai, smėlis, žvirgždas, rugiai, duona, mama, tėvas, brolis… Žilvičiai, beržynas, ajerai, pakalnė… Turiu daug tų žodžių prirašiusi ir, kai lieku viena, skaitau juos balsiai. Skaitau juos kaip dainos žodžius, o gal kaip maldą… Ir jie man skamba, o to skambėjimo fone vaizduotėje plaukia miestelio bažnytėlė, vilnijantis rugių laukas, virš kurio juda sidabrinis žiedadulkių debesėlis – tai žydi rugiai… Nuo obuolių svorio šakas nuleidusi obelis – net pajuntu burnoje saldžiarūgštį obuolio skonį ir karčiai pakvimpa dilgėlynas mažo upelio šlaite. Toks stebuklingas lietuviškų žodžių poveikis. Kitaip ir negalėtų būti, juk tai mano žodžiai, mano gimtoji kalba…
Myliu mūsų gražią lietuvių kalbą. Iš vieno paprasto žodžio galima padaryti daug meilių, mažybinių… Brolis, brolytis, brolelis, brolužis, brolužėlis… arba – moteris, moteriškė, moterytė, moterėlė, moteriškaitė…
Brangioji mano broliene, pastebėjau, kad kai kurių žodžių negaliu ištarti piktai. Tiesiog neištariu… Ir kaktą raukiau, ir lūpas visaip kraipiau, bet nemokėjau piktai pasakyti žodžių dangus, meilė, ašara, atgaila, pavasaris, drugelis, piliarožė. Ir daug tokių… Lygiai taip pat nemokėjau meiliai pasakyti: žaibas, perkūnas, vagis, nedorėlis, prašalaitis. Ir vėlgi daug tokių.
Aš žinau ir suprantu, kad kiekvienam žmogui jo gimtas kraštas brangus, ir jo gimtoji kalba jam ypatinga. Vis tiek šventai tikiu, kad lietuvių kalba yra pati gražiausia, o lietuviams – pati svarbiausia…
Mielieji mano, esu laiminga, kad jus turiu, kad turiu kam rašyti laiškus lietuviškai. Rašyk man, miela broliene, tegu ir tavo vaikeliai man parašo. Kai dažniau gaunu laiškus, man atrodo, kad ir atstumas tarp mūsų mažesnis.
Jūsų Jadvyga.“
Apie gimtinės, kalbos ilgesį mūsų teta Jadvyga rašydavo visuose laiškuose, nors jau buvo nemažai metų prabėgę nuo išvykimo iš Lietuvos. Toks laiškas, rašytas Argentinoje ir skaitytas Lietuvoje, buvo apie 1959–1962 m.
Su savo vaikaičiais, o jau ir provaikaičiais pakalbame apie gimtosios kalbos svarbą, skambumą… Prisimenu kartais ir tetos Jadvygos laišką. Ne visada girdžiu jų pritarimą. Sako – sunki lietuvių kalbos gramatika, ilgi žodžiai, anglų kalba daug paprastesnė. Galbūt, sutinku, bet kaip angliškai pasakysi kad ir meilų brolužėlis? Juk bus tik du paprasti žodžiai mažas brolis. Na, kol kas man pritaria, kad brolužėlis gražiau…
Scholastika Kavaliauskienė
Alytus
Konkurse LIETUVIŠKOS ISTORIJOS: PASAKOJIMAI APIE KALBĄ šis pasakojimas laimėjo III vietą