Fotografavo Ričardas Šileika
Kap cik an mislių užaina dzūkiškas žodzis, tep akyse prašvinta saułės šviesa. Ale apie skonį nigdi nei nepamislinau. Bet nūnai, kap cik nugirstu kų čiūlbant dzūkiškai, tep ir pajauciu burnon dzovyto grybo (tep mano dziedai baravykų vadzino) skonį ir sausos pušełės ar dzūkiškų samanų kvapų, katras an Kūcių suveina in ausukes. O kap kadu nugirdus šių šnektų burnon pajaucu medaus saldumų, sumaišytų su mėlynių, avietių, žamvuogių kvapu, katras tep povaliai glosto gomurį.
Kožnas caktelėjimas, dzvaktelėjimas skamba tep, kad an liežuvio galuko tep ir ataina Dzūkijos pieskynų, grikinės babkos, pagardzytos šaukštu naminės smetonos arba bulbinės, pečiun šustos bandos, apipyltos sūdytais lašinukais, skonis.
Kap šneku dzūkiškai, atrodo, kad vaikščiotau ryti po rasotų pievų, o kojų pirštukus kutentų ladzinis Straujos upukės vanduoj. Dar man dzūkiška šnekta primena rugio skonį, o kap nugirstu kur vasarų mergas giedant dzūkiškas giesmelas, dūšia atsigauna, o burnon visas panemunės pievų mišinys.
Gardus man tas dzūkiškas žodzis, sotus ir labai jau dūšiai mielas.
GABIJA TARAILAITĖ
Varėnos r. „Merkio“ gimnazija, Merkinės Vinco Krėvės skyrius, mokytoja Rita Černiauskienė
dūšia – siela
dziedai – seneliai
kožnas – kiekvienas
mislia – mintis
nigdi – niekada
pieskynai – smėlynai
povaliai – pamažu, palengva
smetona – grietinė
2025 m. kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ V–VIII klasių mokinių grupės I vieta.
Gimtoji kalba, 2025. Nr. 10, p. 27–28