Žeimelyje. Vikipedijos nuotrauka
Šiaurės Lietuvo, pri pat’ Latvijos pasiene, yra toks miestel’s – Žeimel’s. Visaip kalb, kad tas pavadinioms nu šalta žeime vėje, žiemos… Daug kas i daba saka iš aplionkos kaimų: važiuos’, ais’ į Žeim’.
Žeimele miestel’ laimion dvė šventovės – lietuvių ir latvių. Da čė žaliuoj Vienybės ožals, pasodints lietuvių, latvių, sentikių, žydų… Miestel’ puoš’ gotikinė stàtinė.
Garss jos sava renginės – šventėm, 2025 metɛs tapa Mažuoj Lietuvos kultūros sostėn’. Man’ visad žãv’ įdom’ Žeimele krašta tarme. Tik čė yra tokių žodžių, pasikalbɛjimų, kokių kitor nė[r]. Par Žeimel’ tek Beržtole ranč. Api Žeimel’ daug kaimelių.
O su tuo tarmiošk kalb viska yr buvė.
Pas vieno vaiko atėje draugs, tėvɛ buva mokytojė, atsikėlɛ dirbt’ iš kitor, bet jau čė pagyvenė. Buva priprast vaikam, po pamokų parėjs’ iš mokyklɛs, padėt’ tėvam namų ūkel’. Draugs sava draug saka: „Aisėm kiaulių liuobt’. Aš į kūtė, o to iš kaupa burokų kiaulėder’ atnešk.“ No, Kaups – tam mistel’ viens su tok’ pavard’, tas už kiaulėdre i ait’ gatvel. Gerɛ, kad mam pamate, sugrąžina, i būt sarmat buvs. Iš Kaupa burokų prašyt’, kė sava vis kaups, arba rūs’, prajomts, iki vasaros užteks.
Da api Baltause kaimo, kɛp atsirada, sake, tė tarp laukų šeimyn gyvena, turėje sūno, o gal’ i ne vieno. Buva žiem, nakt’ ainont iš Žeimele namo, šalts vėjs’ nupūte kepurė.
Kol’ parėje, ausės baltos palika, kad i ont koknios išviort močekėn’ arbat girde, kɛp bešilde, neatsigava. O aus’ a paslɛps’? Vės’ pradėje vadint’ baltaus’, paskui, to vieto Baltausė, o kas teisybė pasakios, kɛp tė buva, pasakoje mana mamute, katrai 96 metɛ ain.
Da api piršlybs. Netol’ Žeimele, pri pat’ Latvijos sienos, y da i daba Geručių dvars, gražūs akmene, mole stàtinė, medžių alėjos, kūlynė karvelė burkuoj, vioršom grūšnios starkɛ rats suk… Žmon’s da i daba gyven. Susiveizėje berns i mergiote, bet buva priprast, kad tur’ pirm kavalier’s pasipėršt’. Mergiote nešpėtėn’, o berns irgi storavlyvs, ne lodar’s. Pagal’ moksla baigimo čė iš kitor paskirts brigadir’ dirbt’. Atvažiava tetulɛns paveizėt’, kaip gimine įsikūrės, tuo pat’ reikal sugalvoje subato papiršliavot’.
Tėvs pasitika, sveikintės negerɛ par slonksėn’, liepe į vido ait’, lupats į kampo numest’. Tie tik susižiūrėje, tupels galiam aut’ a ne. Mergiote padlago išmazgos, o tos tupelos – nemakot’, blizgont’s batelė, da susižvalge viens su kiot. Ont suslana pasodina, stals balt skotert’ užtiests, pėršėl’s bonkė pastate, tėvs saka, gers šamarliaks. Ka mergiote nerūpėt, jaunik’s jau pro dor’s būt išmovės. Pradėje valgėt’ siūlėt’: gal’ skabaputrės, gruzdelių, grubelių, ne i ne, nenorem, bet tėvs nieka nebeklause, liepe mojei su dukter’ visko dėt’: palendriocs, kilbass, ponšks, vinigreto. O tie ėde net ausės raites, kiek tu skanumynų pridaryt. Pavalge, pagėre, pasikalbɛje, ne visko suprasdam’. Pėršėl’ jaunoj patika: nemaliavot, čiupros ilgos, broške prisegt, ont kanapkos kapos – vios krūv, nebiedėn’. Piršlybos pavyka. O skabaputre teip patika, kad sava moterėlo išmokina. Čė daugiau vasaros patrov, virt’ nereik’, varškė riebesnė sutrupėn’ į šmots, užpėl’ rūgele arba saldos piena. Iš sava darža priskėn’ lapukų, kokių kam pationk. Kor su sald pien, kok’ uog, braške, aviete tionk, ta [skabaputre] su rūgel’ – i su bulvėm, su ragaiš’, o ta pieniošk – i pri bada blynų, kukulių, gruzdelių.
Da api Žeimel’ labė svarb buva mergelɛ rūtos. Buva galvojam: jeigu ištekėdam iš sava daržele rūtų vainikėl’ nusipins’, užsidės’ ont galvos i jaunik’ į atlapo šakelo įsegs’, laimė turės’. lš svetiomų rūtų laimės nebos, gal’ jaunik’s pabėgt’. Neaišk, ko iš kita kiema rūtom kiot gaspadine minty čeravoje. Visos augina, daboja sava rūtels, o katra žiemo ruošes tekėt’, iš rudene priskionts rūtels į šlap’ škurlal’ suvyniodava, da tarbialo, i tamsio, šalto vieto, kad i kokio lazaunė, padėdava. O prieš nedėlio iki vestuvių išjomdava, tarp vandenėle pamerkdava, kad i pabalɛ, svarb sava bukets.
Da įdoms dalyks – broms. lš vakara, prieš pat’ vestov’s jaunims, pabrolė, pamergės pindava bromo. Iš ta, ką sugalvodava: tujų, eglučių, berželių. Vasaro gyvom gėlėm puošdava, o žiemo traukt poper’. Prisidėdava kartɛs iš cekaunuma ir vestuvių gaspadinės su savɛs pamokimɛs, o da kokių valgyma kosneliu pilno turielko atnešdava. O jaunike tėvs a pats jaunik’s da uzbono alos pakarštavot’ dėl’ linksmybės… O po vestuvių, po nedėlios laukdava sugrįžtuvės, broma nešims. Tad nuspręsdava, į katro kiemo to bromo nunešt’, kor vėl’ vestuvių graičiau sušokt’. Dažnɛ nešdava pas vyriausio pamergė a pabrol’. Jeigu buva netekėjusių, namie palikdava tik su prašiom, bet retɛ. Teip sakydava – po vienų veselių išlaidų tegu pataupa kitom.
Pas ko atneš, jau iš onksta jausdava, tė būdava i ėdala pataisyt, puskvortėla iš krautuvės nupiorkt atnešėjam. Svarbs i tas atnešims, reik’ stengtės’ bromo gražė nešt’, lionksmɛ, su muziok, su dainom, pače broma nenudraskyt’, par žemė nevėlkt’. Kad ontro pusė gautų gražio, storavlyvo, gera ūpa, bagoto… O jeigu gerɛ vios pamylɛdava, teip ir būdava.
Aš lėnk’ visiem taikė, meilė gyvent’, mylɛt’ sava krašto, žmonel’s, brangint’, kalbɛt’ tarmiošk kalbel. Telaš žod’s, kaip meds močekin’s, kaip griežlos giesmela kūlyn’, žod’s lūpom į šird’s.
ant koknios išviort – ant krosnies išvirta
bonkė – butelį
broms – pinti vartai
broške – sagė
bukets – puokštė
čeravoje – būrė, kerėjo
čiupros – kasos
gaspadinės – vestuvių šeimininkės
gotikinė stàtinė – gotikiniai pastatai
grubelių – šonkauliukų
gruzdelių – žagarėlių
į kūtė – į tvartą
į šmots – į gabalėlius
iš cekaunuma – iš smalsumo
kanapkos – sofos
kapos – užtiesalai
kiaulėder’ – kiaulviedrį (kiaulių šeriamą kibirą)
kilbass – dešras
kūlynė – krūmuose
lazaunė – tokiame ūkiniame pastate, pašiūrėje
lodar’s – tinginys, veltėdis
lupats – drabužius
močekėn’ arbat – šalpusnių arbata
mojei – motinai
nebiedėn’ – ne beturtė
nemaliavot – neišsidažiusi
nešpėtėn – nebjauri
padlago – grindis
pakarštavot’ – paragauti
palendriocs – nugarines
patrov – patiekalas, valgis
po nedėlios – po savaitės
ponšks – spurgas
puskvortėla – nedidelis degtinės buteliukas
rūgele – rūgusio pieno
skabaputrės – tokios šaltos sriubos
skotert’ – staltiese
starkɛ – gandrai
storavlyvs – darbštus, stropus
subato – šeštadienį
suslana – suolo
šamarliaks – alkoholinis gėrimas
tupels – batus, apavą
turielko – lėkštę
uzbono alos – alaus ąsotį
veselių – vestuvių
vinigreto – mišrainę
Ūdekai (Pakruojo r.)
2025 m. kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ suaugusiųjų grupės III vieta.
Gimtoji kalba, 2025. Nr. 12, p. 18–20