Fotografavo Ričardas Šileika
Mano istorija – tai ryžto ir kantrybės kelias, kupinas iššūkių, atkaklumo ir nuolatinių pastangų. Kiekvienas žingsnis buvo ne tik kova su abejonėmis, bet ir atradimų kelias, leidęs augti, mokytis ir stiprėti. Ši patirtis gali tapti ne tik mano asmeniniu pasakojimu, bet ir padrąsinimu tiems, kurie susiduria su panašiais iššūkiais.
Gimiau šeimoje, kurioje visi kalbėjo lenkiškai, todėl iš karto neturėjau jokio supratimo, kad gyvenu šalyje, kur kalbama dar ir kitaip. Iki ketverių metų mokėjau tik savo gimtąją – lenkų kalbą. Laikui bėgant, kai peržengiau vaikų darželio, įsikūrusio mano mokykloje, slenkstį supratau, kad pasaulis neapsiriboja tik manimi ir mano žinojimu ar vieno bei kito dalyko mokėjimu. Pasaulis yra labai platus ir įvairus.
Ikimokyklinio ugdymo grupės auklėtoja kiekvieną dieną mane ir kitus to paties likimo draugus mokė vis naujų lietuviškų žodžių. Sunkiai sekėsi juos įsiminti, todėl laikui bėgant pradėjau justi neapykantą lietuvių kalbai, kurios nesuprantamų žodžių niekaip negalėjau išmokti. Tėvai ir seneliai dėjo visas pastangas, kad bent pajudėtume iš mirties taško. Žinoma, jų vargai atsipirko ir net su kaupu, bet tik po ilgo laiko.
Kartą supykusi griežtai pasakiau savo tėvams: „Nelįskite su ta savo lietuvių kalba man į akis!“ Atidėjau tą ne itin malonų reikalą iki to laiko, kol pradėsiu lankyti pirmąją klasę. Taigi galima sakyti, kad kovojau su lietuvių kalba ir artimiesiems tariamais nemaloniais gimtosios kalbos žodžiais, ir savo elgesiu, ir veiksmais, o kartą net švystelėjau lietuvišką knygelę iš savo kambario į koridorių. Tėvai suprato, kad visa tai labai rimta, ir paliko mane ramybėje.
Galų gale išaušo ta diena, kaip pirmasis skambutis pakvietė mane į mokyklą. Per pirmąją lietuvių kalbos pamoką mokytoja vis kalbėjo ir kalbėjo lietuviškai, o aš jaučiausi taip, tarsi girdėčiau kalbant kiniškai. Kažkodėl pasąmonėje jau tada įstrigo faktas, kad lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje. Kai gavau pirmąjį prastą įvertinimą iš lietuvių kalbos, labai nusiminiau. Visa laimė, kad mokytoja jį įrašė ne dienyne, bet pratybų sąsiuvinyje. Grįžusi į namus priverkiau ašarų upes, atsisakiau pietauti, užsirakinau savo kambaryje ir su niekuo nekalbėjau. Pykau ant viso pasaulio.
Labai greitai supratau, kad atėjo laikas mokytis lietuvių kalbos, nes kitų mokomųjų dalykų gaudavau tik geriausius įvertinimus. Kaip tariau, taip ir padariau. Deja, tuo mūsų šeimos vargai dar nesibaigė.
Mano šeimoje auga mažasis broliukas Danielius, jo lietuvių kalbos situacija yra tokia pat graudžiai juokinga. Broliukas jau greitai baigs pirmąją klasę, tačiau jo lietuvių kalbos žinios apgailėtinos. Nuo mažumės visi apstoję mokome Danielių perkąsti tą kietą riešutėlį – lietuvių kalbą. Net neįsivaizdavau, kad jam taip nesiseks su kalbomis. Dabar man tenka dirbti už du: pirmiausia atlieku savo namų darbus, tada atsiverčiu broliuko lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinį ir diktuoju jam, ką ir kur rašyti. Prisipažinsiu, kad kartais ir pati nesuprantu įmantrių užduočių, esančių tuose nelemtuose „Mažuose milžinuose“. Programa vis sunkėja ir sunkėja, o vadovėlių ir pratybų sąsiuvinių autoriai nepagalvoja apie tokius lenkakalbius danielius, kuriems teks ridenti į kalną beprotiškai sunkų Sizifo akmenį. Iš bejėgiškumo man pačiai kartais norisi ir verkti, ir rėkti matant graudžias mažojo broliuko akis. Dabar aš puikiai suprantu, ką jautė tėvai mokydami mane lietuvių kalbos. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šiaip ne taip mums pavyko Danielių išmokyti pagrindinių lietuviškų žodžių.
Šiandien, bebaigdama septintą klasę, suprantu, kad buvo verta kankintis, nes teks laikyti privalomus lietuvių kalbos ir literatūros egzaminus, o aš turiu labai rimtų planų ateičiai. Lietuvių kalba, sunki, skambi, daininga, man atvėrė visus savo lobius, kuriais naudojuosi. Ji tapo ne tik mokslų pagrindu, bet ir kūrybos erdve, kurioje randu save.
GABRIELIA VANSOVIČ
Trakų r. Senųjų Trakų Andžejaus Stelmachovskio pagrindinė mokykla, mokytoja Daiva Daukševičienė
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos specialusis prizas už 2025 m. kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ rašinį.
Gimtoji kalba, 2025. Nr. 10, p. 31–32