Šiandienos. Fotografavo Ričardas Šileika
Iki šiol nesuprantu, kaip atsirado toks dilgus noras rašyti: ar staiga šovė į galvą, o gal ilgai slapstėsi kažkuriame širdies kamputyje? Taip ir nesupratau, kada jis gimė. Noras vis brendo ir noko kaip slaptas uždraustas vaisius. Ir kol jis nepernoko ir nesupuvo, manau, pats laikas nuskinti. Todėl dalyvauju kūrybiniame konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“.
Esu lietuvė iš pašaknų, mano venomis teka užsispyrusios žemaitės kraujas, tai kodėl man nepapasakoti, kaip aš myliu savo gimtąją kalbą? Tiesa, ilgai stabdė vienas klausimas: jau keletą dešimtmečių (o!) nesu rašiusi jokių rašinių ir, matyt, nelabai gerai atsimenu, kaip tai daroma. Taigi, lengva nebus! Bet noras tapo toks įkyrus, kad apsisprendžiau: „Kas bus, tebūnie, vis tiek rašysiu!“ Beje, noriu užsiminti, kad dirbu knygyne ir knygų skaitymas man jau tapo profesine liga, labai pažengusia, o gal ir nebepagydoma.
Apie tai. Fotografavo Ričardas Šileika
Dabar jums jau aiškiau, kas mane taip verčia rašyti. Be abejo, kad knygos – provokatorės! Kuo daugiau skaitau, tuo smarkiau jos mane kursto viską užsirašyti: citatas, posakius, o pastaruoju metu pasižymiu ir savo mintis. Nemanau, kad man ilgai patiks būti rašeiva. Nemėgstu sėdimų darbų. Bet mintis apie gimtąją kalbą kaip lipnus užrašų lapelis prikibo prie smegenų ir vis kutena: „Rašyk, rašyk… bandyk!“ Juk aš lietuviškai kalbu nuo gimimo. Rašau ir skaitau lietuviškai. Mąstau tik lietuviškai. Viską darau kaip tikri drūti lietuviai: valgau cepelinus, važinėju ilsėtis į Palangą, grybauju Lavoriškių girioje. Ir nė dienos be lietuvių kalbos! Atėjo laikas pagalvoti, kas gi ji tokia, ta gimtoji lietuvių kalba, kad tiek daug vietos jai skirta mano gyvenime.
Gimtoji kalba
Gimtųjų žodžių apkabintas,
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man, kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.
Kas moka žodį – randa kelią
Visur ir visada.
Sakau: lietuviška knygelė –
Kaip neregiui lazda.
Kalba gimtoji – kasdieninė
Tu – duona mums esi,
Kai tariam: motina, gimtinė,
Dangus – ir mes visi.
Justinas Marcinkevičius
Neilgas posmelis pasako daugiau nei viską. Kažkodėl stipriai suabejoju: ar vis dar noriu rašyti?.. Atsistoju, lyg ketindama išeiti… bet apsigalvoju, atsisėdu… ir… rašau toliau. „Rašyti verta! Ir taip rašyti, kad rašomasis stalas dundėtų!“ – išbraukiu iš galvos visas nelemtas abejones. Apie gimtąją kalbą ir rašyti, ir kalbėti reikia nuolat, nenutrūkstamai, nes kiekvienas naujas lietuviškas žodis remia ir stiprina visus iki šiol ištartus ir anksčiau užrašytus žodžius. Kuo daugiau naujų žodžių įžiebsime ateity, tuo stipresnė bus mūsų gimtoji lietuvių kalba.
Lietuvių kalbos žodyno tomai. Nuotrauka iš Visuotinės lietuvių
enciklopedijos
Kasdien suvartoju tūkstančius lietuviškų žodžių! Su meile ir pagarba. 11 milijonų žodžių skelbia „Lietuvių kalbos žodynas“ (LKŽ). (Net įdomu, ar kas nors visus juos žino?) Lietuviški žodžiai ateina pas mane lengvai, kartais plaukte atplaukia. O paskui sudūžta burnoje kaip bangos, atsimušusios į krantą. Tai kas ta gimtoji kalba, kad su ja taip lengva?
Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme parašyta: „Gimtoji kalba – kalba, kurią asmuo ar bendruomenė pripažįsta kaip savąją ir kuri toje bendruomenėje atlieka komunikacinę funkciją“ (2 str. 4 punktas). Aiškiai, nors ir sausai pasakyta. Vis dėlto kyla klausimas, ar kalbos paskirtis yra tik komunikacinė. Niekada anksčiau nesu pagalvojusi, kad yra ryšys tarp gimtosios kalbos ir turtinės atsakomybės. Atrodo, supratau tai, apie ką niekada anksčiau nesu pagalvojusi. Jei bet kurio lietuvio paklaustume, kuo jis dabar labiausiai didžiuojasi, visai neabejoju daugybe atsakymų – lietuviai tikrai didžiuojasi savo gimtąja lietuvių kalba. Senelių ir tėvų kalba. Pakartosiu tai, kas dažnai minima įvairiuose straipsniuose (manau, gimtosios kalbos istorija verta dar ir daugiau pasikartojimų!) – lietuvių kalba yra viena archajiškiausių gyvųjų indoeuropiečių prokalbės kalbų, kitaip sakant, mažai pasikeitusi nuo savo protėvių laikų. Tai tūkstančių kartų turtas ir palikimas. O ar esate girdėję, kaip vaizdingai lietuvių kalbą vadina užsieniečiai? Muziejus po atviru dangumi! Argi ne romantiška gyventi muziejuje? Esame geografinis Europos žemyno centras ir dar indoeuropiečių prokalbės muziejus! Mes, lietuvių protėvių įpėdiniai, kalbantys lietuviškai pagal nerašytą testamentą. Sunku net suvokti, kokie mes turtingi. Ir atsakingi už tokį neįkainojamą turtą. Tai labai jaudina ir įkvepia didžiuotis.
Man lietuvių kalba gražiausia iš visų pasaulio kalbų – ne tik todėl, kad aš ją suprantu ir vartoju. Ji man gražiausia todėl, kad aš ją jaučiu. O kaip jaučiu, galiu papasakoti. Ryškiausias mano vaikystės prisiminimas yra mamos balsas. Aš jį šventai saugau atmintyje. Labai gerai atsimenu, kaip mama mane kalbindavo, žadindavo, guosdavo arba liūliuodavo. Aš ją šaukdavau ne mamyte!, o maNyte! Sunku nupasakoti, kiek mano vaikystės tuomet sutilpo į šitą kreipinį, tiksliau, burtažodį. Visi vaikiški lūkesčiai ir nesibaigiantys norai aidėdavo jame. Juk kai esi vaikas, visada ko nors nori, o maNytė tuos norus pildo. Dabar mano maNytei jau 90 metų, o man beveik 60. Neatsimenu, kiek man buvo metų, kai maNytė tapo mamyte, o dar vėliau mama. Bet šie vaikystės prisiminimai ir yra tikrasis gimtosios lietuvių kalbos jausmas. Jokia kita vėliau išmokta kalba man nesukėlė tiek šiltų jausmų. O gyvenimas padiktavo mokytis ir rusų kalbos, ir anglų, ir šiek tiek prancūzų. Buvau stropi, uoliai viską studijavau, bet nė viena kita kalba nepaliko tokių prisiminimų kaip gimtoji lietuvių kalba. Turbūt todėl, kad kitą kalbą tereikia išmokti, o gimtąja kalba pati širdis.
Kalbu lietuviškai beveik 60 metų. Visą laiką stebiu, kaip kalba keičiasi. Dažnai pagalvoju, kokia lietuvių kalba mes kalbėsime po 20 ar 100 metų? Ar iš viso dar kalbėsime lietuviškai? Gyvename tokiais laikais, kai lyg ir nebereikia jaudintis dėl savo papročių ir kalbos išlikimo. Lietuvių kalba šiuo metu kaip niekad laisva ir stipri.
Nereikia tikėtis, kad ji kada nors taptų galingąja lingua franca (kalba, vartojama susikalbėti tarp žmonių, kurių gimtosios kalbos yra skirtingos). Lietuvių kalba nepretenduoja patekti ir į oficialiųjų JTO kalbų sąrašą. Nesame tokie dideli ir populiarūs. Šiuo metu pasaulyje esama apie 7 tūkst. kalbų. Žmonija netolygiai banguoja tokioje gilioje kalbų jūroje. Pasaulis rūstus ir pilnas problemų, greičiausiai niekas net nepastebės, jei kalbų netyčia liks 6999 ar 6998… Todėl rūpintis savo gimtąja kalba privalome visi.
Petro Rusecko KNYGNEŠIO pirmasis tomas
Pamiršome, ką reiškia lietuviškos spaudos draudimas, nors dar tik 150 metų tepraėjo. Dabar nebeįsivaizduojame, kaip gali būti uždrausta tai, kas yra mūsų amžinai. Lietuvių nebeslegia mintys apie pavojus. Įsileidžiame naujas sroves, keičiame taisykles ir tradicijas. Gimtoji kalba – tautos namai. Tai ne aforizmas ir ne citata iš knygos. Dažnai tokia ar panaši frazė vartojama straipsniuose apie gimtąją kalbą. Teiginys, nereikalaujantis įrodymo. Aksioma. Tiesiog taip yra. Lietuvių kalboje gyvename kaip savo namuose. Namus mes mylime, palaikome tvarką ir švarą. Susirenkame šiukšles ir nuvalome dulkes. O gimtoji kalba, ar ji taip pat gražiai prižiūrėta, kaip mūsų tikrieji namai?
Man visada nemalonu girdėti, kai apie lietuvių kalbos mokymąsi atsainiai atsiliepia Lietuvos moksleiviai. Nemalonu – per švelniai pasakyta. Tai išgirdusi pasijusdavau, lyg pelynų arbatos gurkštelėjusi – tapdavo kokčiai kartu. Mat, vaikinas ar mergina nenori gaišti laiko, mokydamasis gimtosios kalbos, nes siekiamybe tapo studijos užsienyje. Ir darbas, ir karjera – viskas numatyta ten. Koks permainingas pasaulis… Kai buvau moksleivė, mano karta vangiai mokėsi užsienio kalbų – buvome tikri, kad jokių kitų kalbų mums gyvenime neprireiks. Tuomet ir gimtoji lietuvių kalba buvo apribota, nes valstybinės kalbos samprata sovietmečiu buvo iš viso panaikinta, o lietuvių tauta buvo rusinama. 1988 m. lietuvių kalba atgavo valstybinės kalbos statusą. Mūsų gimtoji kalba išlaisvėjo ir suvešėjo. O, bjaurus paradokse! Negi atsivėrus durims į pasaulį sava gimtoji kalba tapo mažiau reikalinga? Net patys negabiausi lietuviai, visai nemokantys kitų kalbų, daug metų važinėja į užsienį ir karštligiškai ieško „eldoradų“ Europoje arba Amerikoje. „Pasiuskit su savo lietuvių kalba! Nematau aš savo ateities Lietuvoje!“ – ne kartą girdėti žodžiai. Emigracija dabar normalus ir, ko gero, amžinas reiškinys. O mylėti Tėvynę, manau, galima ir toli būnant. Tik kad ir kaip žmogaus likimas pasisuktų, niekam nevalia skurdinti ir skriausti gimtosios kalbos. Jei moksleivis turi puikų tikslą mokytis užsienyje, lietuvių kalbos jis turėtų mokytis dar kruopščiau, kad, neduokdie, vėliau, svetur būdamas, jos neužmirštų. Tokia mano nepajudinama nuomonė apie pagarbą savo gimtajai kalbai.
Mūsų kalbą alina (nepabijosiu šito žodžio) technologijos ir kompiuterizmas. Aš tikrai ne prieš progresą, greitį ir patogumus, aš irgi naudojuosi išmaniosiomis technologijomis ir suprantu jų reikšmę. Bet tokio masto bendravimo revoliucija jau verčia susimąstyti, kaip stipriai ji veikia gimtąją kalbą. (Įsivaizduoju, kad daug kas su manimi šiuo klausimu nesutiks.) Man labai gaila, kad telefonų žinutėse ir elektroniniuose laiškuose jau seniai beveik nerašome svarbių lietuviškų žodžių myliu, bučiuoju, džiaugiuosi, linksma ir t. t. Širdelės ir jausmų piešinėliai, vadinamieji jausmaženkliai, atsiranda vos palietus telefono ar kompiuterio ekraną. Žaibiška ir patogu. Gal ir būtų gerai, jei technologijos nevogtų iš mūsų tikrųjų jausmų. Aš (ko gero, ir jūs taip pat), bakstelėdama kurį nors nuotaikos simbolį, tikrai nespėju pajausti tikro jausmo: visai neraustu, nors simbolis sako, kad man gėda, ir širdis nesuplaka smarkiau, nors siunčiu širdelę, o tikrasis mano veidas nė nešypteli, nors pašnekovui skrieja šypsenėlė. Apsimetinėju. Kas galėtų išmatuoti, kiek kartų stipriau jausmą perduoda tikrieji gražūs ir visagaliai žodžiai myliu, laukiu, liūdžiu? Deja, pasaulyje nėra tokio termometro. Ir išmaniosios technologijos čia nieko nebesumano.
Internetinė kalba be ilgųjų raidžių ir nosinių – dar viena mina lietuvių kalbos arimuose. Dvylika metų mokomės gramatikos taisyklių ir paskui taip lengvai jas nubraukiame? Žinau ir suprantu, kad šalia oficialios dokumentų kalbos tarsi savaime atsiranda neoficialių žodžių ir posakių žodynas (slengas, jei kam patogiau). Bet vis kaupiasi nemalonus įspūdis, kad visokio liguisto slengo ir miglotų sutrumpinimų daugėja, o sveikos ir gražios kalbos mažėja.
Tarsi mėšlungis pereina per kūną, kai kartais įpuolu į tekstą, prigrūstą svetimžodžių. Ir, pastebėjau, visai nesvarbu, kas rašo: moksleivis, tinklaraštininkas ar Seimo narys. Visi vienodai perdėtai svetimažodžiauja. Dažnai skaitinėju vieno Europos parlamentaro užrašus. Žmogus tikras lietuvis, daug rašo, komentuoja – prakaituoja lietuvių kalba. Ir vis leidžia sau įterpti vieną kitą anglišką žodį, pavyzdžiui, shame on you. Klausimas – kam to reikia? Užuot lietuviškame tekste drąsiai rašius gėda arba sarmata, o gal žaismingai gėda, pelėda! (dar pagalvojau, sinonimai negarbė arba nešlovė irgi tiktų) – tik netingėk rinktis. Negi Europos parlamentaras būtinai nori parodyti, kaip jis suanglėjo, o mes, vargšeliai jo skaitytojai, kapstomės lietuviškuose tekstuose ir nesugebame nieko gero parašyti?
Babelio bokštas (P. Breigelis vyresnysis, 1563, Meno istorijos
muziejus Vienoje). Nuotrauka iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos
Pasak Biblijos, kai baigėsi pasaulinis tvanas, visi žmonės gyveno kaip viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie nusprendė pastatyti miestą, o jame – bokštą dangų remiančia viršūne. Žmonės svajojo tapti galingi kaip pats Dievas. Statyboms įpusėjus Dievas apžiūrėjo bokštą ir ne juokais supyko ant žmonių už tokią puikybę. Jis nubaudė mirtinguosius, sumaišydamas kalbas. Staiga niekas nebegalėjo susikalbėti, teko nutraukti statybą, o žmonės pasklido po visą pasaulį.
Praėjo daug laiko, mirtingieji išmoko naudotis kalbų įvairove, susikalbėti, draugauti, o svarbiausia – įvertino, ką reiškia turėti savo gimtąją kalbą. Tik kartais, besidairant po nūdienos pasaulį, šmėkšteli siaubinga mintis: ar tik žmonės nebando ir vėl pastatyti Babelio bokšto? Tas bokštas – tai globalizmas. Dabar, jei Dievas norės nubausti žmoniją, gal padarys atvirkščiai – atims iš žmonių jų gimtąsias kalbas?
„Kalba – tai brasta per laiko upę“, – rašė ukrainiečių genijus, mokėjęs 33 kalbas, Vladislavas Ilič Svityčius. Tvirtai laikykimės savo brastos, nes be gimtosios lietuvių kalbos mes liksime tik apgailėtini skenduoliai, kuriuos negailestingai nuneš laiko ir istorijos tėkmė.
Jūratė Mlečkienė
Vilnius
Konkurse ,,Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie lietuvių kalbą“ šis pasakojimas laimėjo II vietą