Publikuojame klaipėdietės Jūratės Ziedelytės novelę – šiemet jau trečią. Meno bangos džiaugiasi, kad debiutui Jūratė pasirinko būtent mūsų svetainę, atvirą mintims ir ieškojimams. Imponuoja gelmingi Jūratės jausmai, jos gebėjimas rašyti sklandžiai ir vaizdžiai, dėmesys savo miestui ir jo aplinkai. Skatiname ir raginame Jūratę nenutolti nuo atrastųjų pasaulių, juo labiau – nuo rašymo. Gal sau – į stalčių, gal mums, o gal – dar platesniam skaitytojų ratui, nei yra subūrusios Meno bangos.
Kitas dvi Jūratės Ziedelytės noveles skaitykite čia Jūratė Ziedelytė. Laiko juostos ir Jūratė Ziedelytė Šaknimis aukštyn
ga
Domantas, būdamas paauglys, mėgdavo stebėti miestą pro paslapties šydą. Šis miestas, pilnas jūros, negali būti kitoks, tik nuolat tekantis tarp gyvųjų ir mirusiųjų, kaukų ir laumių, raudonplyčių bokštų su rūsčių šiaurės vėjų šėlsmu, tarp kuršiškų gyvenviečių bruzdesio giliai po žeme, tarp prūsiškų batelių ir arklių kanopų kaukšėjimo aido kažkur Liepų gatvėje, tarp tarybinių šūkių, vis dar ataidinčių jaunųjų minčių proskynose, tarp lietuviškų knygų Mažvydo akyse, kažkur anapus šio ir kito laiko. O kai dar gyveni žaidimų padiezduose laikais, tykant pavojams ir girdint vis naujus „kriminalinius nuotykius“ Rybporte ar Debrecene, kasetėse besisukant Scooteriams, Karališkai erdvei, Mango „gabaliukams“, paslaptis įgauna kiek šaržuotą pavidalą. Prūsiški bateliai, karieta, „Eins, zwei Polizei“ „melodija“, kuršiški papuošalai, dengiantys masyvų biustą, žaislas yo-yo vienoj rankoj, kitoj – Nokia 3310 su monofoninėmis melodijomis, žaidimai „zilitonu“ ir… labai labai alkani Langoljerai košmaruose.
Dabar, būdamas suaugęs trisdešimtmetis, Domantas vėl stebi miestą, užrašydamas, kaip vaikystėje, ne dienos „kiečiausius“ kriminalinius įvykius ar kriminalines suvestines, bet akimirkas. Pavyzdžiui tokias: kai miestas visai suvakarėja, visa, kas būna paslėpta dienos metu, pradeda belstis į pramogų pasaulių duris arba į tas, susilaukiančias kreivų, greitakojų pramogautojų žvilgsnių, už kurių ne bėgi nuo slėpinių, o ieškai to, kas paslėpta. Įsižiebia dramos teatro salės ir puošnių žiūrovių veidai, lydimi pasitempusių vyrų ar linksmuolių draugių, padedančių išlaikyti gerą nuotaiką tokia ypatinga proga.
Anikė, stebinti tokį gražų įvykį, šypsosi ir kartu liūdi, nes smagu matyti tiek ieškotojų, bet kažkas čia dar turi būti išpildyta, kažkoks bendras matmuo, ta ketvirtoji, nematomoji laiko gija, kuri visa sujungia niekam to nežinant. Kaip žiūrovas, stebintis iš šono save aktorių kūnuose, nebegali savęs suvaidinti, nes mato save, taip ir kalėdojančioje Anikės aikštėje, šalia žybsinčios eglutės, kai žiūri į teatro pusę, tą bene bažnytinę išganingąją valandą, kai vyksta spektaklio apeigos, kartais ketvirtojo mato pagalba, pradedi regėti tą įvykį salėjė, supranti, kad visi mažieji žmonių įvykiai vis dėlto, kaip jūra talpina vieną didelį įvykių telkinį. Juk sieloje telpa visas pasaulis. Ši iš nežinia kur atsikartojusi mintis tai galbūt patvirtina.
Keistai pasijunti, įžengdamas į Frydricho pasažą, lyg eitum senoviniu grindiniu, išpuoštu galbūt du šimtmečius menančiu raštu. Įėjus regi freskose vaizduojamas elegantiškas XIX amžiaus moteris ir vyrus – tai tuo labiau sukelia nostalgiją apie kažką buvusio gero kažin kokiais seniai seniai nugyventais gerais laikais. Matyt ir ten esantis restobaras, pavadinimu „Karma“ mena apie persikūnijimus bei mintis, kurių nenužudo joks laikas. Ir nesvarbu, kad tada trumpiau gyvenai ir medicina nebuvo taip pažengusi, bet oro ir elegancijos, dvelkiančios jame pakako, kad siela taip neišbluktų su daug informacijos, bet labai mažai išminties. Ir kai pasieki Kalvystės muziejaus duris, galų gale atsigręži atgal, į tuos praktiškų daiktų laikus, matai daugybę laiko sluoksnių, kaip Mažvydo ar Vydūno knygose – su daugybe lapų, bet tikslingų, alsuojančių to šaknimis į būtį įaugusio lietuviško žodžio dvasia ir misterijomis.
Bet knygynų vitrinose kažko nesigirdi nei kokių ten dvasių, nei tai misterijų – daug gražių lapų, bet kažkoks vidinis senovės klausytojas tik žiūri į vitriną ir krato galvą: nagi, nagi, rašto dievintojai, knygiai jūs trumparegiai, kur priklydot? Ar šitas medis su paviršiun iškilusiomis šaknimis – tik malkos? Žodžių malkos? Ar taip mąsto literatai-vadybininkai, žiūrintys į tuščią kompiuterio lapą? Nagi, pasiūlykim šiam miestui gyvo medžio idėją. Ką gali žinoti, gal šis miestas, žiūrintis į jūrą, pranoks ir viso pasaulio baimę kalbėti ketvirtuoju regėjimu?
Per abu miesto tiltus jungiasi visos nubėgusios burės, visos vėjarodės, mojančios kažkur tarp keturių vartų, bet niekada už jų. Šis miestas žiūri į jūrą ir kvėpuoja idėjomis apie kultūrą, kuri panaši į medį – gyvybingą, besistiebiantį aukštyn ir visada tikintį, kad kuo aukščiau, tuo geriau. Bronzinis Kaminkrėty, stebintis šį pasaulį nuo senamiesčio stogo, iškratyk supuvusias, nusistovėjusias, mirusias dulkes ir palik čia, kas tikra žmonėse, kas nori ne malkų, suktaakius pinigautojus masinančių, o gyvo žodžio ir darbų. Raktininke, saugok minčių vartus ir neleisk brautis supuvusioms dulkėms į dar gyvus sielų likučius.
_ _ _
Vos pramerkęs akis, Domantas pajuto dar neišaušusio žiemos ryto snygį kažkur sapnų pakraščiuose. Maža kambario erdvė buvo prisipildžiusi kažin kokios magijos, dar užsilikusios nuo sapnų karalijos priešaušrio rūko, vos šlamančio skaidriu, upėtu dangumi virš sunkaus kūno tuštuma. Ant naktinio staliuko guli didžiulis sąsiuvinis juodu viršeliu, o stalčiuje – jos laiškas. Reikėjo keltis ir ruoštis į paštą – gi darbas pats nenusidirbs, vokai patys neišsivaikščios po pašto dėžutes ir rankas, mirganti spauda pati neprisistatys asmeniškai, kaip pamišėlė skelbianti Dievo žodį, bandydama konvulsiškai įrodinėti, baksnoti į daikto dieviškąjį atvaizdėlį, kad pirkti verta, nesvarbu, kas tai – tikrų tikriausiai verta pasitarnauti tam daikčiukui dėl tavo gerovės. Bet kūnas buvo surakintas lyg geležinėmis grandinėmis. Ir vis dėlto, jis privalėjo jas paslėpti tam, kad dar gyvo smalsumo kupinas sūnus būtų laisvesnis už jį visa galva.
„Nežiūrėk į mane taip, lyg būčiau koks psichonautas, atradęs tai, ko žmonijai geriau nežinot. Bet žinot reikia. Ir labai. Dabar visi žino tai, ko neverta žinot, o nežino to, kas tiesiai priešais veidą, priešais akis stovi.“ – Domantas žiūrėjo į nekaltas sūnaus akis lyg jose būtų paslėpta kažkas, ko bijo visi dideli žmonės.
Penkeri metai vaikui – tas ypatingas, organiškas laikas klausinėti dalykų, kurių suaugusieji nebekelia dėl visuotinės vidinės tvarkos ir šventos ramybės. Ar labiau dėl to, kad klausimai apie prasmę susmulkinami iki rėksmingų daiktų pavadinimų, kurie į užmarštį panardina sakralųjį gyvenimo turinį? Vaikas klausia: bet tėti, kaip laikas gali būti skaičiuojamas pinigais? Nori pasakyti, kad jei nedirbsi laikui, tada neturėsime nei maisto, nei namų? Koks keistas tas laikas – nematomas, bet nori viso pasaulio pinigų… Taip, vaike. Jis yra nematomas, todėl ir apmokestintas. Jei mes jį matytume, nereikėtų mums pardavinėti savų gyvenimų. O kaip tada laisvė, tėti? Norėčiau su tavimi pasidalinti savo laisve, kad tau nebūtų taip liūdna. Pakanka man jos, sūnau, tiek, kiek tu esi laimingas su manimi. O ką ten naktimis rašai tame juodame sąsiuvinyje? Apie tą patį – apie mūsų laisvę ir nelaisvę, sūnau.
Domantas niekada nesumaišydavo pašto dėžučių ir niekada nesiskundė piktesniais laiškų gavėjų veidais. Nors jo kolektyve buvo vien moterys laiškininkės pervargusiais veidais, visada išspausdavo joms šypseną, nepaisant to beveidžio kolegių abejingumo. Dėl to jis kartais pasijusdavo lyg išsišiepęs klounas, slepiantis visų bėdžių liūdesį. O kai jo būdavo per daug, tekdavo vėl griebtis tušinuko ir užrašyti dar vieną istoriją. Jis net išdrįso šias istorijas išsiųsti į leidyklas, bet niekas neatsiliepė. Kartais naivus, galbūt net mistiškas troškimas stipresnis už prieštaringus žmonių pasaulio dėsnius. Jis norėjo, kad tie nematomieji žmonės būtų išgirsti. Ypač tie, kurie lygiai taip pat rašė ir siuntė žinią į niekur, ir siuntė, ir rašė, ir siuntė vėl, prasigėrė, išrėkė visą save, nužudė save dėl neišpildytos vilties, kai pasauliui buvo nusispjaut. Įsielinti žodžiai, likę kabėti kažkur erdvėje, nuvilnydavo kaip suplėšytas rūkas kartu su visais piniginiais sandoriais, projektais ir klastingomis šypsenomis.
Prašau jūsų, vėjyje besiplaikstantys žodžiai, nerimstantys mano sieloje, supraskite šią vargšę žmogystą, talpinančią tokią nedėkingą prigimtį. Jūs norite per mane kažkam tapti bažnyčia, bet pasaulis netiki tuo, kas neturi aiškaus skaičiaus. Jūs norite nuplakti mane ir nukryžiuoti, bet minia ir toliau šauks: apsišaukėlis! Jūs norite sugrąžinti man sielą, bet kūnas jau pavargo vėl ir vėl, iš naujo ją atkovoti. Jūs žadinate mane kiekvieną rytą ir žiūrite, kiek aš užaugau jumis maitindamasis. Jūs išbadėję valgote mane kiekvieną naktį ir raudate dėl mano paliegusio kūno. Jūs norite grąžinti man laisvę, bet laisvas žmogus čia moka dar daugiau. Jūs vedate mano ranką po balto lapo sniegą ir dairotės, kur toji žvaigždė šiaurinė, rodanti kelią į naktį. Jūs suklūstate prie naktinio lango, kažkur tarp čia ir to, kas už jo, giliai atsidūstate ir žiūrite į mane. Taip betarpiškai jaučiate šią vargšę žmogystą, talpinančią tokią nedėkingą prigimtį. Iš kur visa tai?
Nuostabus dalykas – žaidimai „zilitonu“. Tėtis tada dirbo baldų fabrike. Jiems žaidžiant kartu, mama virtuvėje, kažką niūniuodama, barškina, deda, plauna indus, pro langą skverbiasi gaivus vasaros vėjas, kažkur loja kaimynų šuo vardu Bėgis. Nes bėga labai greitai. Tada langas užsidarė. Tėtis dingo. Mama susirgo ir iškeliavo taip vadinamam „anapilin“, kad ir kas tai bebūtų. Domantas, sūnui užmigus, užsidėjo ausines ir pasileido mėgstamiausią tėčio muzikos grupės Abba dainą Thank You For The Music. Mama vėl linksmai sukasi virtuvėje, o tėtis išsišiepęs aukštai iškelia penkis. Jie sumuša penkiais ir apsikabina. Bėgis sutinka Lapę. Seni draugai ir labai laimingi, kad gyvena šalia vienas kito.
_ _ _
Ant naktinio staliuko guli didžiulis sąsiuvinis juodu viršeliu, o stalčiuje – jos laiškas. Domantas lėtai atsidaro stalčių, išsitraukia tą bevardį ir benamį voką, atplėšia jį ir ima skaityti. Rašo moteris, prisistatanti Antigone. Atrodo Antigonės gyvenimas sukasi aplink fizikos mokslą. Daug pamąstymų apie gamtos paslaptis. Ji vos pragyvena. Vienui viena. Jai gali būti tiek pat metų – gerokai per trisdešimt. Papildomai dirba prekyboje, nors ją erzina kasdienis tiesioginis kontaktas su žmonėmis. Ji rašo, kad pavargo nuo akių, kuriose nėra tiesos. Tiesa yra pavydas. Tiesa yra susitaikymas su neviltimi. Tiesa yra neapykanta sau. Tiesa yra neapykanta kitam. Tiesa yra šūdinas gyvenimas. Tiesa yra alkoholis apygyviame kūne ir dvasioje. Tiesa yra smagus apsipirkimas. Tiesa yra abejingumas. Tiesa yra asmeninis pasaulis. Tiesa yra neįdomus kito pasaulis. Bet tada… kur yra viena tiesa?
Ir kodėl būtent jis rado šį laišką be adreso? Kodėl jį pasiliko? O jei tokių Antigonių ne viena, kurios rašo laiškus kažkokios vienos tiesos ieškančiams bepročiams, tokie kaip ir jis? Ši istorija turi pratęsti juodojo sąsiuvinio siužetą. Tegul toji moteris nesupyksta, o gal kaip tik ji norėjo būti įprasminta kažkieno pasaulyje, kuriame ir tegali būti išgirsta? Siužetas toks: yra vienas žmogus ir yra žmogus vienetas. Vienas žmogus ieško tų, kurie nori, kad jo sielažodis užaugintų kitą žmogų. Žmogus vienetas ieško tų, kurie nori, kad skaičius užaugintų dar daugiau skaičių. Kuris kurį nusvers priklauso nuo ieškančiojo tikslo arba malonės.
Domantas kitą dieną, išlydėjęs savo sūnų į darželį, nebenuėjo į darbą. Išsijungė telefoną ir pėsčiomis nukėblino link pajūrio. Neišnešioti laiškai liko gulėti kažkur pakampyje tarp dėžių ir to, virš jų kabančio grakščiakojo voriuko, mąsliai pro savo voriškąją akį stebinčio pašto gyvenimą. Kaip tyčia šiandien jūra buvo kaip niekada atšiauri – pūtė žvarbus žiemos vėjas. Išsitraukęs juodąjį sąsiuvinį, stingdančiais pirštais užrašė paskutinius žodžius paskutiniam puslapiui. Pagaliau knyga užbaigta. Kokia pergalė po tiek nemigos naktų! Jis čia tebuvo kažkoks žmogus. Ir tas kažkoks žmogus sušuko iš visų plaučių ir širdies:
Ir aš tave myliu, nors tavęs čia nėra!
Jo skruostais tekėjo ašaros, o vėjas jas greitai nupūsdavo. Kažkas, ko čia nebuvo, turėjo kažką, kas buvo jis. Galbūt tas nesantysis liko kažkur erdvėje, tačiau Domanto, to esančiojo, pergalė buvo jo pusėje.
_ _ _
Ar girdi? Jei tai būtų tikras laiškas, viso to nebūtų. Nebūtų nieko, kas susiję su kažkuo aukščiau mūsų, kažkuo žemiau mūsų, kažkuo tarp mūsų. Šiandien mieste vienos parduotuvės vitrinoje pamačiau be galo gražias kalėdiškas sapnų gaudykles. Jei galėčiau sugauti šį sapną, atiduočiau jį tau su viskuo, ką turiu. Norėčiau, kad šis sapnas tęstųsi amžinai, bet galbūt mes jau ir taip esame amžini, kad juokinga galvoti apie dar kažkokią amžinybę?
Aš čia esu, bet nežinau, kaip būti su tavimi, kai likimui ant manęs nusispjaut. Meldžiu jo ir visų dievų, dvasių, angelų, demonų, vėlių, fantomų, esybių ir nesybių – nusiųskite jai šį laišką. Skaitykite jai kiekvieną šį žodį iš pat mano sielos gelmių, skaitykite taip, kad ji vėl į mane pažvelgtų kaip į šviesiausią būtybę, koks dar niekada nesu buvęs. Ar girdi? Šis miestas žiūri į jūrą. Žinau, kad tai matai. Mes visada tai matėme, tik niekada nebuvome taip arti, kad žiūrėtume į ją kartu viena širdimi. Kažkas yra pasakęs tokį dalyką: pasaulyje esu kažkas, bet kažkam esu visas pasaulis.
Aš nieko negaliu padaryti. Tik žiūrėti į tą jūrą su tuo, kuo esu ir kas nesu, ir šypsotis tau kažkur erdvėje. Nežinau, kiek ji mus jungia, bet viena jau žinau – mes jau buvome kartu vieną vienatinę akimirką. Ir tai yra šventa. Aš visada būsiu su tavimi, visose kalėdiškose sapnų gaudyklėse ir šiame laiške, kurį tau kažkada skaitė visi dievai, dvasios, angelai, demonai, vėlės, fantomai, esybės ir nesybės. Ir mano šypsena, žiūrinti į jūrą.
_ _ _
O kaip tada laisvė, tėti? Norėčiau su tavimi pasidalinti savo laisve, kad tau nebūtų taip liūdna. Pakanka man jos, sūnau, tiek, kiek tu esi laimingas su manimi. O ką ten naktimis rašai tame juodame sąsiuvinyje? Apie tą patį – apie mūsų laisvę ir nelaisvę, sūnau.
Arūno Paslaičio nuotraukos