Fotografavo Auksė Žiūkienė
Vieną apsiniaukusį, drėgną rytą Vėjas buvo siaubingai supykęs ant žmonių, nes daug kas jį žemino ir netikėjo, kad jis esąs senukas su barzdele ir pilnais plaučiais oro, kurio užtenka visai žemei nupūsti. Prabėgus keletui dienų Vėjui į galvą šovė keršto mintis (bent jam taip atrodė). Ta mintis buvo be galo žiauri. Jis nusprendė skaudžiai atkeršyti ir atimti patį svarbiausią ir žmonėms labai daug reiškiantį dalyką – kalbą. Vėjas išpūtė iš knygų visas raides. Kol… Bėgant laikui žmonės užmiršo žodžius, o prabėgus savaitei net skiemens ištarti negalėjo.
Kilo sumaištis, bet žmonės toliau nebyliai ritino dienas ir nieko nedarė. Iki tol, kol vienas žavus jaunikaitis, kuris be galo, be krašto mylėjo kalbą, leidosi į stačiai neįmanomą kelionę. Jo tikslas buvo grąžinti kalbą.
Jaunikaitis, vardu Jonas, keliavo dienas, savaites, mėnesius, o gal net ištisus metus. Berniukas labai sulyso, buvo neapsakomai pavargęs ir išsekęs. Per tą laiką perplaukė ne vieną vandenyną, jam grėsė daug pavojų. Bet galiausiai jis aptiko negyvenamą salą. Ta sala buvo visai apleista, gėlės, medžiai nuvytę. Bernaitis nebuvo matęs nieko panašaus. Išlipęs iš valties pastebėjo begalinę pievą, joje augančios gėlės buvo nupūstos į vandenyną, o ant gėlelių šaknų buvo raidės. Jonas po ranka turėjo sėklų pakelį, pabarstė jų pievoje ir didžiuodamasis savimi parplaukė namo. Būtina paminėti, kad tai buvo stebuklingos sėklos, iš kurių dygsta patys gražiausi lietuviški žodžiai.
Po poros valandų visi žodžiai tarsi iš naujo atgijo. O drąsuolį Joną tėvai, vaikai, seneliai prisimins visą gyvenimą. Visi suprato, kad mūsų kalba yra nuostabi ir be jos gyvenimas būtų tarsi suniokota sala!
IEVA KRICKAITĖ
Alytaus Dzūkijos mokykla, mokytoja Renata Dudzinskienė
2025 m. kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ V–VIII klasių mokinių grupės III vieta.
Gimtoji kalba, 2025. Nr. 8, p. 26