Mantas Jakseboga. Asmeninio albumo nuotrauka
Esu Mantas Jakseboga iš Zarasų. Domiuosi literatūra, istorija ir kultūra, o rašymas man yra būdas geriau suprasti žmones, jų patirtis ir save patį. Rašymas ir kūryba užima svarbią vietą mano kasdienybėje – mėgstu rašyti apie tai, ko negaliu pasakyti garsiai, apie tai, kas ilgai nepaleidžia minčių ir skatina ieškoti atsakymų. Laisvalaikiu mėgstu vaikščioti po miestą, keliauti ir leisti laiką su artimaisiais. Šių metų Jaunųjų filologų konkursui parengiau darbą apie Liną Brogą – vertėją, poetą, inžinierių, geografą, keliautoją. 2025 m. paminėtas jo gimimo šimtmetis. Tekste bandžiau atskleisti mane labiausiai sudominusius jo kūrybos ir asmenybės aspektus.
***
MENO BANGOS sveikina Zarasų rajono savivaldybės „Ąžuolo“ gimnazijos IV klasės mokinį Mantą Jaksebogą, Jaunųjų filologų konkurse (Molėtai, 2026) publicistikos ir eseistikos sekcijoje laimėjusį I vietą. Skaitytojoms bei skaitytojams siūlome susipažinti su jo darbo, pateikto konkursui, ištrauka. Rašant darbą Mantą konsultavo mokytoja Gitana Kavaliauskaitė.
***
Pačiaunės erčios šviesa
Zarasų krašte tarp Dusetų ir Antazavės, prie pietinio Čiauno ežero kranto – miškų apsupta erčia, senuosiuose dokumentuose vadinta Sruogiškėmis, o širdyse – tiesiog Pačiaune. Čia XIX a. viduryje jaunasis Justinas Broga iš Bilaišių atėjo užkuriom ir įsikūrė su žmona Grasilija Leleikaite. Nusipirkęs žemės, padėjo pamatus ne tik sodybai, bet ir visai Pačiaunės Brogų giminės istorijai.
Pačiaunė – visavertis pasaulis, kuris formavo čia gyvenančiųjų pojūčius ir pasaulėžiūrą: paukščių balsų pilnas Žvirbliasalės miškas, vasaros vakarais virš ežero sklandančios dainos. Viskas čia buvo savita, užrakinta nuo didžiojo pasaulio triukšmo, čia augo būsimasis poetas ir vertėjas Linas Broga. Čiauno ežero pakrantė, Žvirbliasalė yra įamžintos dailininko Justino Vienožinskio paveiksle, kai Linui tebuvo vieneri.
Lino tėvas Steponas Broga buvęs tokio draugiško ir linksmo būdo, kad net Sartasis, šeimininko vadeliojamas, sutikęs kitą vežimą, pats sustodavęs: arklys žinojo, kad šeimininkui reikia pabendrauti. Steponas – dažnai kviečiamas piršliu, dainingas ūkininkas, turėjęs per 38 hektarus žemės. Labai mėgęs klausytis medžių ošimo, paukščių balsų. Pačiaunę net karo metais pasiekdavo daug jo užprenumeruotų leidinių. Lino mama – Severija (Ksaverė) Kuzmaitė iš Kalniškių, aštuoneriais metais vyresnė už vyrą. Brogų šeima susilaukė keturių vaikų: Lino, Aloyzo, Stefanijos ir Povilo.
Tačiau nuožmi lemtis netruko sugriauti šios idilės: 1949 m. Brogas ištrėmė į Sibirą (tremties išvengė tik Linas, išvykęs studijuoti į Kauną). Sodyba, kurią puoselėjo kelios kartos, buvo nuniokota, žemė atimta. Ilgam nutilo dainos Lino tėviškėje… Netekusiuose tikrųjų šeimininkų namuose apsigyveno du sklypininkai – F. Botovas ir Jasanas. Senoji daržinė, klojimas, tvartas-daržinė, klėtis, pirtis buvo valdžios nugriauti ir išgabenti. Ilgam apniuko Pačiaunės padangė: vienam sklypininkui išsikėlus, kito šeimai sunykus, Botovas išprotėjo ir mirė. Apgriuvusį gyvenamąjį namą iš kolūkio nupirko Dusetų mokytojas Gruodis, vėliau buvęs kaimynas Vytautas Matiukas įsirengė vasarnamį. Iš namo jau buvo belikę tik trečdalis, dalis žemės užaugo mišku…
Švelnumu ir kartu skaudžiu atodūsiu liejasi Lino Brogos 1989 m. gimtinei dedikuoto eilėraščio „Pačiaunė“ eilutės:
Mano tėvyne šviesi,
Mano gimtine šventa,
Tu mano rojus esi,
Nors pavergta, išduota.
Tu visadai man širdy,
Nors amžinai prarasta.
Tu – kaip padangė skaisti,
Kaip mylimoji šventa.
Laimei, Pačiaunė nebuvo prarasta amžiams: po pusės šimtmečio, 1996 m. gimtinė sugrąžinta jos tikriesiems šeimininkams – Brogų šeimos palikuonims (atkaklumo jiems netrūko – net dvylika kartų tekę važiuoti į Dusetas, į Zarasus dokumentų tvarkyti). Naują gyvybę Lino gimtinei įkvėpė jo dukterėčia (brolio Povilo duktė) Lina Brogaitė-Kažemėkienė ir jos vyras Gintautas Kažemėkas. Atvykę čia 2005 m. iš Kauno, išvydo apgriuvusius namus, pajuto atsakomybę – atkurti ir išsaugoti. Lina ir Gintautas tapo ne šiaip savininkais, o šios žemės puoselėtojais. Prisitaikę prie gamtos ir sodybos gyvenimo, rūpestingai apglėbę senuosius reliktus ir čia gyvenusiųjų atminimą, jie prikėlė Pačiaunę naujam gyvenimui. Remdamasis Lino išsaugotais senaisiais planais, Gintautas atstatė gyvenamąjį namą. Čia jauku, paslaptinga, tvyro kūrybos, pagarbos praeičiai dvasia. Klėtis, nusavinus sodybą buvusi medžiotojų nameliu, Linos ir jos vyro rūpesčiu grąžinta į Pačiaunę, dabar svetingai laukia paviešėti atvykstančių giminaičių ir bičiulių.
Ši vieta tapo dvasine darnos su savimi ir aplinka erdve atleidimui, susitaikymui ir naujai pradžiai –pasiruošusia priimti ir tiesti šviesos lieptus ateičiai. Paklausta, kaip po gyvenimo didmiesčiuose jie pasirinko atokią sodybą, Lina sako: „Aš galvoju, kad pati vieta mus pasirinko, netgi ne mes ją. Pačiaunė – namai, vieta, iš kurios semiamės stiprybės, čia pailsim – kitur atostogų nė nereikia. Šiame name gyveno dešimt žmonių, dabar jis yra tokio pat dydžio kaip anksčiau ir atrodo taip pat. Mano tėčiui Povilui tebuvo penkiolika, kai šeimą ištrėmė, tad jis baiminosi, kad mums nepavyks visko atkurti taip, kaip buvo jo vaikystėje. Jis bijojo dar kartą prarasti Pačiaunę.“ Bet jiems pavyko. „Man net brėžinių nereikėjo, – džiaugiasi Gintautas, – Linas Broga visus namo dokumentus, visus planus buvo išsaugojęs. O architektūrinė šio namo istorija labai sena, kone trijų šimtmečių.“
Šiandien atvykus į Brogų sodybą pasitinka pulkas katinukų ir juos sauganti romioji vilkšunė Bona. Ir senųjų medžių, apglėbusių sodybą, ir kiemo vidury augančio didžiulio klevo šlamesys, paukščių klegėjimas ir svetingi šeimininkai. Sunku net įsivaizduoti, kiek triūso ir širdies įdėta, kad apleista sodyba taptų ypatinga ramybės ir prasmės erčia ne tik sau ir artimiesiems. Čia nuolat muzikuojama, skaitoma poezija, diskutuojama kultūros temomis. Pačiaunėje nesilanko nuolatiniai XXI a. žmonių palydovai – skuba ir nerimas. Į sodybą atvyksta tie, kam svarbus menas, gėris ir Brogų giminės atminimas. Lina tai patvirtina: „Kaip gražiai jie gyveno, ir mes tokį pavyzdį turime, taip ir stengiamės čia būti.“
Pačiaunė – ne tik ženklas žemėlapyje. Tai gyva istorija, užrašyta žmonių likimais. Tai vieta, kur šaknys, nors ir pažeistos, vis dar gajos, o žemė, nors ir sugelta skausmo, vėl teikia saugią pastogę. Atsakomybė ir atkaklumas išsaugojo Brogų genties terra sacra. Tik Žvirbliasalė Čiauno ežero pakrantėje dar saugo savo paslaptis: čia 1948 m. vokiečių patrankų šoviniuose užkasti Lino Brogos 1940–1947 m. dienoraščiai. Taip ir nerasti…
Linas Broga – kuklus dvasios aristokratas, laisva asmenybė nelaisvės metu. Asmenybės formavimasis ir netektys
Iš visų fotografijų, kurias vartome Brogų namuose, žvelgia giedras Lino Brogos veidas. Šviesus, atviras žvilgsnis, geraširdiška, šilta šypsena. Vaikinas, kilęs iš mažai kam žinomos Pačiaunės kaimo Dusetų krašte Zarasų rajone. Bet dar jaunystėje suformuotos aiškios nuostatos, principai ir vertybės liudijo bręstant neeilinę asmenybę. Gabią. Santūrią. Mylinčią tiesą. Pasak mokslų daktarės Žydronės Kolevinskienės, Linas Broga – daugiabriaunė asmenybė, kultūros grynuolis, savo inteligencija, mąstysena tarsi kito laiko žmogus.
Linas mokėsi Kalniškių ir Dusetų mokyklose. Sūnų, tapusį angelaičių draugijos nariu, mama svajonėse regėjo kunigėliu… Į pirmą gimnazijos klasę įstojo Biržuose, kur gyveno pas dėdę, tačiau nenorėdamas būti kitiems našta, grįžo ir 1939–1943 m. mokėsi Zarasų gimnazijoje. Vadovavo mokyklos literatų būreliui, rengdavo literatūrines popietes, kuriose buvo deklamuojama, dainuojama, vaidinama.
Atsiminimuose „Pro nebesamą langą“ Linas Broga rašė, jog dar paauglystėje susiformavo jaunos dvasios įžadus, kuriems liko ištikimas visą gyvenimą: „Nepasiduoti prievartos režimų ir piktų žmonių įtakai, ne griauti, o statyti, daryti gera ar bent nedaryti bloga.“ Baigęs gimnaziją dvejus metus darbavosi Turmanto ir Antalieptės progimnazijose, o 1946 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Hidrotechnikos fakultetą, kur įgijo autokelių inžinieriaus specialybę. Siekė statyti „savo rūmą – tokį, kokį širdis dainuos“. Dar gimnazijoje sirgęs plaučių ligomis, lieknas, pabalęs, neturėjęs atliekamų pinigų (bet knygoms jų visada atsirasdavę), asmeninius skaudulius malšino darbu ir skaitymu. Rėmėsi doro ir teisingo žmogaus modeliu. Studijuojant tekdavę daug dirbti – ir sekmadieniais, kartais net naktimis (braižė, skaldė malkas, vertėsi privačiomis pamokomis).
Mokyklinė pažintis, draugystė su mokytojo Petro Kuzmicko dukterėčia Valerija Kuzmickaite išsiskleidė pirmąja meile. Rimtas buvo dvidešimtmečio apsisprendimas per gyvenimą eiti kartu. Jo branda, savęs kūrimas atsiveria Valerijai skirtuose laiškuose. Tai jaunojo Lino moralinės maksimos, kuriomis vadovavosi. Tvirtos valios, ryžtingas jaunuolis 1946 m. mylimajai rašė: „Turiu daryti gera, turiu pasaulį padaryti gražesnį“; „Aš visuomet tikėjau, kad meilės niekas negali nugalėti – ne tos kūnuose siaučiančios aistros, kurią minia meile pavadino, – bet tikros, kartu su gyvybe įsižiebiančios ugnies, kuri kietai ir galingai gyvena pasaulyje. <…> mylėti – tai daryti gera tam, kurį myli. <…> Visi mes gimėme mylėti tokia meile visus žmones. Ten, kur jos nėra, lieka vien kančia ir prakeikimas. Tu tą matai šiandie pasaulyje“; „Didysis mano troškimas – padovanoti Tau laimingą tėvynę ir pasaulį“; „Aš nenoriu bevališkai braidžioti niekybės dumble. Aš gyvenu ne minutės nuotaika, bet tikros laimės ir laisvės ilgesiu“; „Žinoma, mes neturime teisės smerkti ir niekinti žmonių, kad juose dar nenubudo amžinai jauno, džiugaus ir mylinčio Kūrėjo paveikslas.“ Laikėsi blaivumo idėjos. Tikėjo, kad meilė juos palaimins. Tačiau buvo skirtingų pažiūrų – Lino Valiutė troško jaunystės džiaugsmo, mėgo smagius susibūrimus, šokius, troško globos, paguodos ir užuojautos. Nepraėjus nė vieniems studijų metams Kaune, Linas gavo paskutinį mylimosios laišką. Tai buvo skaudus, bet sąžiningas ir atviras mergaitės prisipažinimas ir… atsisveikinimas su Linu (netrukus Valerija ištekėjo).
„Apie pirmą Lino meilės istoriją sužinojau iš Romanos Brogienės, – pasakoja Lina. – Jam buvo labai skaudu, bet visą gyvenimą Valerijai išliko didžiulė pagarba. Ir kada ji gulėjo mirties patale, jis važiavo atsisveikinti. Tai rodė, kad jis atleidžia, kad atleido, kad vis dar myli, nes pirmoji meilė niekur nedingsta, net jeigu atsiranda ir antra arba trečia. Manau, tai rodo žmogaus brandą.“
Besimokydamas trečiame kurse Linas patyrė dar vieną skaudžią netektį – visa jo šeima 1949 m. kovo 25 d. ištremta į Sibirą. Ten artimieji dirbo Irkutsko srities Zalari rajono kolūkyje. Brolis Aloyzas susirgo džiova ir mirė, o po kelerių metų ir tėvas Steponas atgulė Sibiro žemėje. Mama su dukra Stefanija ir sūnumi Povilu į Lietuvą sugrįžo tik 1957 m.
Lino dienoraštyje yra įrašas: „Perėjau skersai Kaukazą, klajojau po Vidurinę Aziją, Pamyrą, Tian Šanį. 1955 m. aplankiau ištremtus artimuosius Sibire.“ Studijų metais jis atliko praktiką Karakumuose, Kazachstane. Šis gyvenimo tarpsnis buvo ne tik naujų žinių, kelionių, bet ir lemtingų pažinčių metas. Aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė atvėrė visai kitą – jam naują kultūros pasaulį.
Lemtinga pažintis su Une Babickaite-Graičiūniene
„Įdomu, kaip jo paties branda kūrė kelius iki kitų žmonių. Juk susitikimas su Une Babickaite buvo neatsitiktinis – į jos butą atvyko dėl inventorizacijos, bet tai buvo Aukščiausiojo valia, nes visi tie žmonės turėjo tas pačias vertybes“, – mintija Gintautas Kažemėkas, mums besikalbant apie Liną Brogą.
Iš tiesų 1949 m. Kauno universiteto trečiakursis, dirbęs Kauno techninės inventorizacijos biure, gavo užduotį inventorizuoti gyvenamąjį namą, kuriame buvo Graičiūnų butas. Čia gyveno vidutinio amžiaus inteligentų šeima: iškilioji tarpukario teatro ir kino aktorė, režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė (Une Baye) ir jos sutuoktinis inžinierius, vadybos mokslo pradininkas, dr. Vytautas Andrius Graičiūnas – Unės pusbrolis, Amerikos pilietis. Vos įžengusį į šią erdvę Liną sužavėjo paveikslai, skulptūros, gausybė knygų. Buto šeimininkės pasiteiravo apie Jurgio Baltrušaičio lyrikos rinktinę „Kalnų takas“ (jos niekur negalėjo rasti). Graičiūnai šios knygos neturėjo, bet Unė pažadėjo ją gauti. „Ponia Unė, kaip ją daugumas vadino, visuomet buvo pasaulio centras, neišsemiama patarimų, paguodos ir pokalbių versmė“, – prisiminimuose vėliau rašė Linas. Netruko užsimegzti graži bendrystė su šia šeima. Unė Babickaitė skaitė jam poeziją, privertė mokytis anglų kalbos. Iš Graičiūnų dvelkė šviesi gerumo ir veiklos dvasia, Linas lankėsi jų namuose kaip kokioje oazėje. Unė jam buvo tarsi langas į pasaulį: pati mačiusi pasaulio, sutikusi daug įdomių žmonių, protinga, žavi, tvirta, stengėsi praplėsti Lino akiratį, kartu dalyvavo priėmimuose, supažindino su iškiliomis asmenybėmis: diplomatu, vertėju Juozu Urbšiu, dailininkais Antanu Žmuidzinavičiumi, Kaziu Šimoniu, menininku, scenografu Liudu Truikiu.
Pikta lemtis neaplenkė ir Graičiūnų namų. 1951 m. vyko krata, vyras, apkaltintas šnipinėjimu, suimtas, netrukus abu nuteisti kalėti Sibiro lageriuose (Vytautas – dešimčiai metų, Unė – penkeriems). Iš lagerio vyro sugrįžtant taip ir nebesulaukė. Pati rinko savo sugriauto gyvenimo skeveldras, skubėjo išdalinti visus širdies žodžius. Lino padedama pastatė Palėvenės kapinėse vyrui skirtą kenotafą – simbolinį antkapinį paminklą, skirtą mirusiam brangiam žmogui, kurio tikroji palaidojimo vieta taip ir liko nežinoma (mįslingos Vytauto Graičiūno mirties aplinkybės Olžeraso lageryje). „Mylimasis, Tavo meilė didesnė už mirtį. Žmona“, – toks Unės meilės liudijimas kenotafo akmeny.
Linas Broga išsaugojo Graičiūnų šeimos turtą, globojo Unę Babickaitę, grįžusią iš tremties, perdavė Teatro, muzikos ir kino muziejui šios aktorės ir režisierės kultūrinį palikimą, parengė knygas jai atminti („Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“, „Laiškai. Amžininkų atsiminimai“), pasirūpino giminės atminimo įamžinimu: Palėvenės kapinėse pastatė jai antkapinį paminklą, kartu su žmona Romana lankė Graičiūnų kapus.
<…>