Irmantė Petrošiūtė. Asmeninio albumo nuotrauka
Esu Irmantė Petrošiūtė, Šilalės miesto subrandintas vaisius, nebepajėgiantis tildyti to, kas veržiasi iš sielos gelmių, – laukinių jausmų ir nuogų minčių, ieškančių dialogo su pasauliu. Aš kolekcionuoju tai, ką žmonės dažniausiai išmeta: tylą tarp žodžių, nepatogius žvilgsnius ir idėjas, kurias visuomenė bijo ištarti garsiai. Esė rašymas man yra būdas legaliai operuoti atmintį. Nemėgstu atskleisti asmeninių patirčių bei pasakoti istorijų vien dėl siužeto – grynindama kiekvieną tekstą, stengiuosi sukurti erdvę, kurioje skaitytojas gali atpažinti savo paties pamirštą šešėlį. Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursas man tapo ta platforma, kuri leido visoms manyje tūnančioms vidinėms tiesoms pagaliau išvysti dienos šviesą.
***
MENO BANGOS sveikina Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokinę Irmantę Petrošiūtę, filologų konkurse (Molėtai, 2026) publicistikos ir eseistikos sekcijoje laimėjusią II vietą. Konkursui ji pateikė eseistikos rinkinį „Prisiminimų inkliuzai ir širdyje sukaupti archyvai“, kuriame šmaikščiai, saviironiškai pasakoja apie augimą, savęs pažinimą ir vidinius prieštaravimus. Rašant tekstus Irmantę konsultavo mokytoja Jolanta Šmitienė. Linkime Irmantei kūrybinės sėkmės, o skaitytojams ir skaitytojoms siūlome susipažinti su vienu iš šios autorės tekstų.
***
Kulniuoju girgždančiais ir nesaugiais laiptais į viršų – regis, tik padėsiu koją ne toje vietoje ir iškart nugarmėsiu į prarają, pilną aplink apsėstą stalą susėdusių velnių. Dedu koją atsargiai, kad netyčia neužminčiau ant smailų galą iškišusios vinies, tik ir laukiančios dar vienos į nuotykį pasileidusios aukos. Kaip norisi leptelėti, kad rūdys jai netinka – ši tikrai nesupranta nei makiažo subtilybių, nei mados klyksmo, kaip kad ką tik nupirktos ir tėčio garaže gulinčios vinys, – o jos adata niekam nepatinka. Atsirado mat seselė!..
Toliau lipu nestabiliais laiptais į viršų – į palėpę, apie kurią vaikystėje išgalvojau netikėčiausių istorijų: kaip ten gyvena vaikus ryjantis ir paslaptingą lobį saugantis vaiduoklis, kaip ten galima gauti tokių daiktų, kurių net iš lempos ištrūkęs džinas nesugebėtų parūpinti… Štai ir pasiekiu sovietmetį išgyvenusias duris – veikiau lentos gabalą, – rūpestingai jas praveriu, mažiausiai trokšdama būti suplota bei tapti jų dvyniu, ir žengiu vidun. Akimis tarsi skaitmeniniais detektoriais ieškau vaikystės dienų albumo ir, mano dideliam džiaugsmui, randu – šis deginasi pro siaurutį langą prasiskverbusių saulės spindulių atokaitoje. Dar akinių nuo saulės tegul paprašo! Godžiai paimu albumą į rankas, nupurtau šleikštulį keliančius voratinklius ir atverčiu pirmąjį jo puslapį. Jo plastikiniame dėkle slepiasi nedidelė nuotrauka iš darželio laikų, epochos, supažindinusios mane su gyvenimo realybe ir išgyvenimo suaugusiųjų sistemoje taisyklėmis…
***
Kartu su mama keliaujame į darželį, toji tvirtai laiko mane už rankos – atrodome kaip pasakų milžinas ir į nelaisvę paimta Coliukė. Bet aš nesu ta tobuloji, liesutė it pagaliukas vaikiškos animacijos herojė: ant mano veido du tarsi futbolo kamuoliai žandai, pripūsti paslapčia pavogtų gardžių saldainių, ir iš lėkštės virstančios košės pompa, paleidžiu sirenas, pranešdama apie smunkančias pėdkelnes, kurių klynas kabo ties keliais. Niekas taip nežlugdo žmogaus orumo, kaip tas baisus aprangos kodas – pėdkelnės, veržiančios labiau už būgštaujančios mamytės užsegtą diržą ir primenančios, kad darželio sistemoje mano komfortas yra paskutinėje vietoje.
Mažųjų kalėjimas jau ranka pasiekiamas – dar keli žingsniai – mamai penki, man kokie dešimt – ir atsiduriame viduje. Mane laikančios navigacijos pagalba pasiekiame mano grupės rūbinę ir šiandien, kaip kad kiekvieną rytą, rengiu „Oskaro“ apdovanojimo vertą dramą prie spintelės, kabindamasi į mamos koją taip, tarsi ji ruoštųsi išskristi į Marsą be bilieto atgal. Tai mano eilinės derybos dėl darbo sąlygų – lyg bedarbis nuskurdėlis maldauju pašalpos, kad tik nereikėtų varvinti prakaito ir pjaustytis venų nekenčiamame darbe. Auklėtoja – vyriausioji vaikų įkalinimo vietos administratorė – lupa mano pirštus nuo mamos bato su profesionalia chirurgo ramybe, puikiai žinodama šio jaudinančio teatro scenarijų: vos tik užsidarys sunkios grupės durys, aš nusišluostysiu paskutinę ašarą ir klusniai įsiliesiu į pilką mažųjų sistemos sraigtelių masę.
Pasibaigus emociniam šantažui, visi ,,Meškučių“ grupės nariai nupėdiname į sporto salę atlikti kasdienės rytinės mankštos – karinio parado. Stovime eilėmis, mojuodami rankomis tarsi sugedę vėjo malūnai, bandydami sinchronizuoti judesius pagal kasetinio magnetofono ritmą. Tai nėra skirta sveikatai – tai dvasinio palaužimo ritualas septintą valandą ryto. Jeigu tavo ,,malūnėlis“ sukasi į priešingą pusę nei kaimyno, sistemos akyse tampi potencialiu dezertyru ir pajuokos objektu.
Pagaliau gurgiančiu pilvu grįžtu į kalėjimo kamerą, sėduosi ant lėlių namelio dydžio kėdės ir priešais save išvystu dubenėlį su balta lyg sniegas manų koše bei gumulėliais joje. Pastarieji yra ne šiaip prastos virėjos kulinarinis teroras, o testas mano stuburui. Ar nuryti šį gleivėtą kompromisą, kad gaučiau laisvę ir auklėtojos šypseną, supakuotą į pasididžiavimo vokelį, ar likti sėdėti prie plastikinio šalto stalo, kol kiti vaikai skęs žaislų jūroje? Žinoma, turiu kuo greičiau suryti šį kačių ėdalą, kad lenktynėse iki žaislų dėžės aplenkčiau visus likimo brolius ir seseris. Juk darželis – tai tik komunizmo utopija: viskas priklauso visiems, bet realybėje geriausius resursus kontroliuoja tie, kurie garsiausiai rėkia ir greičiausiai bėga. O mūsų žaislų dėžė – tai ,,aukščiausios klasės“ archeologinė iškasena, kurios viršuje puikuojasi purvas – apkramtytos kaladėlės, mašinėlės be ratų ir sudraskyti pliušiniai meškinai kaip iš siaubo filmo, o dugne tūno auksas – lėlytės su sveikais plaukais ir visomis galūnėmis! Taip pat galima pagudrauti ir imtis šešėlinės ekonomikos – geriausią žaislą paslėpti po spintele, apačioje, kur tamsa ir šešėliai lyg puikiausiai išdresuoti sarginiai šunys jį saugo.
Po pjautynių sauskelnėmis ir pasibjaurėtina manų koše dvelkiančioje mažakojų vištidėje sugebu išsikovoti teisę tapti mažąja architekte – statyti pilį iš įspūdingo dydžio plastikinių kaladėlių, ties kuriomis kasdien rikiuojasi milžiniška eilė, kaip ir prie ,,be galo užsiėmusio ir niekur nesuspėjančio“ gydytojo kabineto. Jau baigiu įgyvendinti ambicingą verslo planą – pastatyti modernųjį statinį, – tik štai inžinerinio šedevro aukščiu nepatenkintas ,,investuotojas“ vienu kojos spyriu sugriauna mano svajones. Mano žandai įkaista iki 100 laipsnių pagal Celcijų temperatūros, vidinis termometras skyla, bet į muštynes nesileidžiu – juk nesvarbu, kiek pastangų įdedu į savo pamatų lipdymą, visada atsiranda kas nors, kas mano pasiekimus sulygina su linoleumu tiesiog todėl, kad gali. Nekilnojamasis turtas išties yra neapsakomai trapus, tad reikia išmokti užkirsti kelią destrukcijai šioje korumpuotoje aplinkoje.
Po nepasisekusio projekto įgyvendinimo administracija kviečia visus vaikus dalyvauti atrankoje, kurios nugalėtojui bus suteikiama garbė padėti auklėtojai parnešti maistą iš virtuvės. Mūsų mikroskopinių smegenėlių supratimu, tai – aukščiausio lygio diplomatinė misija, nes būti atrinktam nešti duonos krepšį ar metalinį dubenį su kotletais prilygsta pačiam didingiausiam valstybiniam apdovanojimui. Be to, tai kone vienintelė mūsų galimybė legaliai palikti įkalinimo zoną ir patekti į uždraustąją teritoriją – koridorius, vedančius link puodų garavimo bazės. Laimei, šį kartą AŠ laimiu loteriją ir žingsniuoju pro kitas grupes su tokia arogancija, tarsi būčiau JTO taikdarė, gabenanti humanitarinę pagalbą. Būsiu atvira – giliai širdyje jaučiu, kad tai tiesiog neapmokamas vaikų darbas, maskuojamas „pasitikėjimo mandatu“ ir ruošiantis būsimoms stažuotėms be atlygio. Tačiau geriau būti elito dalimi – tikra Holivudo žvaigžde – sugadintoje storažandžių darželinukų visuomenėje nei likti įmestai į vandenį, kuriame pilna alkanų ir plastikinius šaukštus graužiančių piranijų.
Pripildžiusi skrandį pietumis, kaip kad kamšalu prikemša pigių ir komercinės reklamos neturinčių pliušinių žaislų vidų, turiu ruoštis didžiajai apgavystei – pietų miegeliui. Atsigulu ankštoje lovoje ir darau tai, ką moku geriausiai, – vaidinu lavoną viešoje vietoje. Guliu užsimerkusi, stebėdama pro vokus besiskverbiančius saulės spindulius ir stengdamasi nepratrūkti, kad pasaulis sukasi be manęs. Valandai įstringu kvėpavimo sinchronizacijoje kartu su dvidešimt kitų kalinių, neturėdama atsarginio plano arba bent šaukšto tuneliui išsikasti.
Po kankinančio seanso metas kolektyvinei puodukų sesijai, momentui, kai miršta privatumas ir mano intymiausi procesai priklauso viešumai. Nuvėžlinu iki tualeto, kur dešimt plastikinių sostų, išdėstytų vienoje eilėje, jau ilgai mus, pagrandukus, kviečia į svečius. Sėdžiu kartu su devyniais nuskriaustaisiais, jausdama kolektyvinę atsakomybę ir iš paskutiniųjų stengdamasi nenusvirti į kito areštuoto vaiko pusę. Tai puiki treniruotė būsimiems „OpenOffice“ biuro darbuotojams, kurių asmeninė erdvė baigiasi ties kito alkūne.
Auklėtoja kviečia atlikti dar vieną komandinę užduotį – lipdyti plastilinu, o šis darželyje nėra susijęs su vaizduotę išlaisvinančiu menu – tai pirmoji pažintis su masine gamyba. Fabriko viršininkė nuolatos tikisi sulaukti tobulų kirmėlyčių arba simetriškų grybukų, bet visados gauna neaiškios kilmės pilkai rudą ar net juodą masę, gautą sumaišius visas spalvas. Nors esu meistriškiausia darbuotoja, mano vienos talento nepakanka visam fabrikui išlaikyti, kad auklėtoja turėtų ką parduoti žibančioms tėvų akims, pasiryžusioms pakloti kalną pinigų už vaiko ,,genijaus“ iliuziją.
Staiga gaunu pranešimą apie pasirašytą amnestijos deklaraciją – manęs pasiimti atvyko mama! Visas tas aštuonias valandas kauptas „sistemos lojalumas“ išgaruoja akimirksniu. Pamačiusi mamą, metu auklėtojos ilgai bruktą plastiliną į šalį su tokia panieka, tarsi tai būtų mano praeities pančiai. Mano vaikiška kibirkštėlė vėl užsiliepsnoja, balsas darosi skardesnis, o auklėtoja iš „visagalio Dievo“ vėl tampa tiesiog moterimi, kurią mama tuoj pastatys į vietą. Trykštu džiaugsmu, kad už darželio sienų manęs laukia saugesnis pasaulis, kuriame manų košė neprivaloma ir kur nereikia skaičiuoti minučių, kiek dar reikės kentėti jau seniai kojas nutrynusias pėdkelnes.
***
Ak, tie nesenstantys prisiminimai! Sekundę dvi stebeiliju į nuotrauką, kvatodama iš joje vaizduojamo paniurusio mažosios ,,aš“ veido, maldaujančio išmesti pėdkelnes į konteinerį ir išvežti toli toli, už devynių jūrų marių. Nors darželyje ir nuolatos lūkuriuodavau, tikėdamasi mamos sugrįžimo, nors ir jausdavausi uždaryta tarp keturių sienų be stebuklingo rakto į laisvę, šiandien suprantu – būtent ten gavau svarbiausias išgyvenimo instrukcijas. Darželis mane paruošė suaugusiųjų pasauliui, kurio metaforiškus manų košės gumulėlius dabar srebiu kasdien, tik šįkart – be vilties, kad vakare kas nors ateis ir pasirašys mano paleidimo nuo atsakomybės bei mokymosi naštos aktą.