Irena Kriauzaitė ir jos gyvenimo lauko gėlės

Irena Kriauzaitė Ceikiniuose, popietėje, skirtoje aktoriui Mykolui Smagurauskui atminti.

Buvo laikas, kai apie Dalios Tamulevičiūtės stebuklą – aktorių dešimtuką – žinojo visa Lietuva, ne tik Lietuva. Buvo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurys, kai eilės prie teatrų bilietų kasų buvo ilgesnės nei universalinėje parduotuvėje prie deficitinių prekių. Ir aktorius tuomet pažinojome iš įsimintinų vaidmenų scenoje, ne iš televizijos šou laidų.

Dabar gal tik tos kartos teatro mylėtojai dar išvardys garsųjį aktorių dešimtuką. Kitiems jų vardus tenka priminti: Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Arūnas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis. Jaunimo teatre ir šiandien dar tebedirbanti Laima Štrimaitytė neseniai kalbėjo: „Dabar nieko nebeliko – repertuaro, senų pjesių, dingo ir visos nuotraukos. Liko tik vinys ant sienos. Einu tais koridoriais, matau tas vinis ir suprantu, kad ant tų vinių kabo gyvenimas – mūsų praėję metai, vaidmenys, prisiminimai, mintys, mūsų sielos ir angelai. Suprantu, kad taip turi būti ir, kad kitaip jau nebus. Kelio atgal nėra. Žmonės teatre atbėga, prabėga, išbėga.“
Tarp tų „išbėgusių“ atsidūrė ir viena iš dešimtuko – aktorė Irena Kriauzaitė, svarbių, daugiausia dramatinių vaidmenų sukūrusi Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, kitų režisierių spektakliuose, pati režisavusi Sofoklio „Elektrą“. Vyresnieji ir dabar mena įsimintinus jos vaidmenis Sauliaus Šaltenio pjesėse „Škac, mirtie, visados škac“, „Jasonas“, Žemaitės „Trys mylimos“, Vadimo Korastyliovo „Pirosmani, Pirosmani“, Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“, Albero Kamiu „Nesusipratimas“, Augusto Strinbergo „Tėvas“, Viljamo Šekspyro „Ričardas III“, Sigito Parulskio „Barboros Radvilaitės testamentas“ ir kitose. Ryškus Irenos Kriauzaitės pėdsakas paliktas ir filmuose „Seklio Kalio nuotykiai“, „Žaltvykslės“, „Viešbutis „Pas žuvusį alpinistą“, „Medaus mėnuo Amerikoje“, „Turtuolis vargšas…“,:Tryliktasis apaštalas“, „Žolės šaknys“, „Elzė iš Gilijos“…

Negali gailėti laiko, išsemto su džiaugsmingai, aidint plojimams, nukloto gėlėmis, pasaldinto gastrolėmis po artimus ir tolimus užsienius. Lygiai taip pat neišbrauksi dienų, kuriose viso to nebuvo.

Posakis „iš akių – ir iš širdies“ kaip niekad aktualus aktorės Irenos Kriauzaitės gyvenime. Jei tavęs nerodo televizorius, daug kas apskritai patiki, jog tavęs visai nėra. Ir Irena Kriauzaitė pastaraisiais metais buvo „atrandama“ tik jos paslydimų, paklydimų, nesėkmių valandomis: skyrybos su aktoriumi Antanu Šurna, vėliau ir su trečiu vyru, liga, nutrūkęs filmavimasis seriale „Paveldėtoja“. Smalsautojai, kaip tie Laimos Štrimaitytės aktoriai, tik „atbėgo, prabėgo, išbėgo“ iš Irenos gyvenimo, palikdami ją vienatvės lauke.

Laikas, kai Irena Kriauzaitė save ištrėmė į Linkmenis, dar dovanojo jai bendravimą su Lietuvos teatro ir muzikos akademijos studentais. Dar buvo darbas Visagino meno mokykloje ir ten kuriama dramos studija. Buvo susitikimai su Linkmenų, Vidiškių, Ceikinių bibliotekų skaitytojais, Ignalinos jaunaisiais teatralais, buvo Ūsius scena pavertusi “imPROviZAcija” su jaunaisiais aktoriais ir dainininkais, „Reveransas“ Lietuvos teatro sąjungoje, gaivaus teatrinio oro gūsis filmuojant „Paveldėtoją“… O paskui – skausmo, netekčių, vienatvės laukas. Jį pereiti reikia laiko ir jėgų. Tik žinojimas, jog niekas kitas, niekas kitas už tave jo nepereis, stumia pirmyn. Ir niekas nepasilenks ties tame lauke žydinčiomis gėlėmis, kurių vardai – Tyla, Ilgesys, Šviesa, Meilė, Stebuklai, Džiaugsmas, Viltis. Apie šias dabartinio savo gyvenimo lauko gėles pasakoja pati aktorė Irena Kriauzaitė.

Irena Kriauzaitė su bendrakursiais – žymiuoju Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku

Tyla

Mano gyvenime buvo daug šurmulio. Pasitraukdama iš Jaunimo teatro visiems sakiau: „Išeinu į tylą“. O dabar mano gyvenime tylos tiek daug, tiek daug…Būna. į tylą atslenka toks juodas debesis, kad, regis, dursi pirštu, ir prapliups liūtis. Tada prasideda nekalbadieniai. Tokiomis dienomis esu labai silpna.

Pats likimas ir dangus dovanojo man tylą. Davė ir dribtelėjo. Pastaruoju metu daugiausia kalbu su savo katinu ir… su mirusiais. Įbridusi į prisiminimus, kaskart vis daugiau man brangių vardų ir žmonių sutinku toje tyloje. Tik jie visi man gyvi. Visa mano gentis – prarastoji, išėjusioji – su manimi! Tyloje aš juos galiu išgirsti. Dėl to mano galvoje nėra tylos. Ramybės ten irgi nėra, nors, gyvendama kaime, patyriau, jog tyla ir ramybė – ne tas pats.

Į mano tylą dažnai užsuka ir Viljamas Šekspyras su savo sonetais, prie stalo prisėdęs išmintį dalija Rabindranatas Tagorė, nuo sienos su savo pretenzijomis kažko dairosi Bona Sforca. Triukšmas ir jiems nepatinka. O tyloje aš juos girdžiu. Ir mano žodžiai čia nereikalingi.

Skaitau Tagorę, ir mano mintys kyla į padangę. Noriu, kad jos visada ten būtų. Seniai jau esu dvasinėje tyloje. Ten galiu įsileisti tik labai artimus žmones. O tokius jau skaičiuoju ant pirštų. Vienos rankos pirštų. Jiems man nereikia aiškinti, ką galiu, ko negaliu. Jie mane ir tylinčią girdi. O kiti… Kartais leidžiu sau manyti, kad greičiau klevas iš paežerės ateis, nei jie.

Vis dažniau galvoju ne apie save, o apie scenos brolius ir seses. Mane vis dar domina jų keliai, džiugina laimėjimai, jaudina nesėkmės. Išėjusiems degu žvakeles. Bet pabaiga nebūtinai čia. Artistui neleisk išeiti į viešumą, ir jis viską praranda. Net save. Šis pavasaris visus išvarė į tylą. O tyloje, kaip ir vienatvėje, ne visi moka ir randa savy jėgų išlikti.

Kai visiška tyla pabosta, joje dažnai suskamba Vangelis, Bethovenas, Mocartas, Vajenga…

Irenos Kriauzaitės žymusis vaidmuo – karvė (Sauliaus Šaltenio pjesė ,,Šakc, mirtie, visada škac”). 1976 metai

Ilgesys

Ilgiuosi tų, kurie už šimto, tūkstančio kilometrų. Dar labiau tų, kurie nutolę nuo manojo laiko. Mano mintys su jais. Aš savo dienas jų gyvenimu pamatuoju, tarsi noriu išsivalyti ne tik už save, bet ir už juos.

Ilgiuosi teatro. Aš dar noriu vaidinti. Matyt, dar neišsivaidinau iki soties. O gal tiesiog neišsikalbėjau… Norisi ne tik kalbėti. Norisi, kad tavęs klausytųsi ir, svarbiausia, išgirstų! Kalbų būna visokių. Visokių man nereikia. Per tas visokias kalbas ne tik kad kitų, bet net savęs dažnai nebegirdim. Visi turėtume liautis tuščiai kalbėję.

Teatras yra ne pastatas – būdama bet kur teatrą gali turėti. Aš pasitraukiau iš jo, nes neturėjau kitos galimybės, bet teatras manyje niekad nemirė, aš tebesu teatro žmogus, ir mano mąstysena – tokio žmogaus. Pagaliau aš nieko kito gerai daryti ir nemoku. Galbūt tas mano teatras pasidarė juokingas, bet tokį teatrą turiu, jis manyje. Mano namai yra teatras, jam asistuoja gyva aplinka.

Dar daug ko ilgiuosi. Bet daug kas taip asmeniška, taip skausminga… Viskas taip susimaišė… Pavargau nuo teatro gyvenime, nenoriu vaidinti ne scenoje. Kaimas pakirto sparnus, o tikroje scenoje kaip be jų…

Šviesa

Labiausiai išsiilgstu šviesos, kurios paprastai nepamatysi. Tos, kuri mumyse. Man mano mokytojas Tagorė vis primena: „Nepamiršk užsidegti žibinto“. Pirmiausia reikia susiorientuoti savyje, tik tada „neužkliūsi“ už daiktų, žmonių, esančių aplinkoje. Visiems norėčiau palinkėti saugoti savo sielos žibintus, neleisti jiems užgesti, nes tik tada prašvis ir akys.

Aš kasdien nematomais laiptais kopiu iš tamsos į šviesą, nes nesižaviu tamsių pelkių žydinčiais žiedais. Mano kelius nušviečia ir gražių žmonių prisiminimai.

Mūsų mokytoja Dalia Tamulevičiūtė mokėjo uždegti tuos prožektorius. Mokė tą šviesą išlaikyti per jėgą, per sukąstus dantis. Matau, kad jos mokiniai bando nešti šitą šviesą, išlikti orūs, nedejuoti.

Dalia man – ne motina. Bet ją matau sėdinčią ant to paties debesėlio. Ji yra su visa mano iškeliavusia šeima. Ji gyva, kol aš gyva. Aš jai tebesu dėkinga už visus patirtus gyvenime stebuklus. Pagalvojau apie tai, atsiverčiau pirmą pasitaikiusį Tagorės išminties knygos puslapį, o jis man, tarsi girdėjęs mano minčių šurmulį, sako: „Šaknys po žeme nereikalauja atpildo už tai, kad daro šakas vaisingas“. Kaip galiu netikėti didžiu mokytoju? Kaip galiu nematyti mus jungiančios šviesos spindulių?

Meilė

Bernardas Šo yra pasakęs: „Kuo daugiau pažįstu žmones, tuo labiau myliu šunis“. Imu panašiai galvoti: kelis vyrus turėjau, bet dabar esu įsimylėjusi… savo katiną. Mielai turėčiau šunį, bet bijau, kad jau nebesuspėčiau paskui jį. Auginau ne vieną, verkiau dėl jų, bet dabar negaliu. Tiberijus (toks mano katino vardas) nepaprastai supratingas ir inteligentiškas katinas. Kas, kad jis vienas iš tų kaimo kačių „netyčiukų“, išmestų į lauką, užmirštų, nereikalingų. Bet jis sugebėjo prieš aštuonetą metų atidaryti mano namų duris, užkariauti mano širdį, įsitaisyti prie židinio. Ir dabar Linkmenyse – Egiptas:nenusakoma pagarba katinams!

Taigi apie kokią meilę kalbėti – vyrams toli iki mano imperatoriaus Tiberijaus. Aš negailiu jam komplimentų (nė vienam vyrui tiek jų neišsakiau), tad jis puikiai žino savo vertę. Ir labai stengiasi manęs nenuvilti: net kaime gyvendamas, per balas brisdamas, jis sugeba išlikti inteligentiškas, tvarkingas ir švarus!Jis kaip tikras meilužis mėgsta ateiti ir išeiti… pro langą, jis priverčia mane jo laukti, nerimauti dėl jo, neįkyriai išsiprašo dėmesio. Jis mane moko kantrybės ir atlaidumo, jis dovanoja man švelnumą, padeda išgyventi ir kaskart primena, jog esu jam reikalinga. (Kas gi netrokšta toks būti?) Tiberijus žino daug mano paslapčių ir jas saugo kaip niekas kitas. Kaip niekas kitas jis kantriai laukdavo manęs, grįžtančios iš ligoninių, filmavimo aikštelių… Tai – labai daug!

Dar jis ir labai nuovokus katinas. Aplink mano namų duris sukiojasi ne vienas kaimo katinas, ateina katės su paaugusiais ,,morčiaus nuodėmės vaisiais”… Rudeniop ant aukšto kartais bando kurtis ir paliktų kačių ,,viešbutis”. Mano Tiberijus ten užsuka, bet narsiai saugo savo užkariautas pozicijas.

Mes draugiškai dalijamės mano pensija. vieta prie židinio – mūsų meilė tiesiog ideali!

Irenos Kriauzaitės kieme Linkmenyse

Stebuklai

Kaip sako didis režisierius Emiras Kusturica, gyvenimas yra stebuklas. Argi galėčiau su juo ginčytis? Mane stebuklais apdovanoja gamta.Linkmenyse labai gražu, čia girdi, kaip žolė ima augt. Matai visus keturis metų laikus. Argi tai ne stebuklas? O ar ne stebuklas kalbėtis su Mėnuliu? Kaime naktys ir vakarai fantastiški, dangus nepaprastai gražus. Daug ką čia ir tik čia gali patirti.

Pamenu, vieną pavasario rytą dar prieš saulėtekį išeinu į lauką. O visas kiemas – gyvas! Iš didžiojo ežero į mažąjį, pelkėjantį ežeriuką šokuoja tūkstančiai varlių – kojos nėra kur pastatyti. Kai kurios keliauja viena ant kitos. Toks gyvybės siausmas, kaip Markeso romane „Šimtas metų vienatvės“. Atsitokėjusi nubėgau į vidų ir visu garsu paleidau Vivaldį! Tokio reginio daugiau neteko matyti. Nė karto. Jos gi nepraneša dienos ir valandos…Varlės iš vieno ežero „emigravo“ į kitą. Na, visai kaip lietuviai pastaraisiais dešimtmečiais – į ten, kur geriau.

O per šios vasaros Žolinę vėl patyriau stebuklą: į kiemą gulbė su gulbinu atsivedė visą savo paaugusią šeimyną! Nuo pavasario stebėjau šitą pulką, išdidžiai plaukiojantį Ūsiuose, o čia – visai ranka pasiekiami. Tarsi pasigirti atėjo, kad taip gražiai savo vaikus užaugino. Ar galėtum mieste patirti tokius stebuklus? Nėuž ką!

Kita vertus, nelygu ką stebuklu vadinsi. Kiekvienas rytas, kai pabundi – stebuklas. Nes bus, kad tokio ryto nebus.

Džiaugsmas

Girdėjau sakant, jog džiaugsmas – turtingųjų religija. Tuomet aš išpažįstu kitą tikėjimą. Ir mano džiaugsmas – kitoks. Paskambina sūnus iš Anglijos – džiaugsmas. Prakalbina dukra – džiaugsmas. Šiandien nuplėšiau nuo savo gėlių žoles – toks šios dienos džiaugsmas… Geriu į save benueinančią šios vasaros žalumą – vėl džiaugiuos. Anksčiau tokio džiaugsmo neturėjau. Esu miestietė, į kaimą mane atvijo mamos liga. Slaugiau ją. Dabar kiekvieną rytą pati save turiu kaip koks muzikantas sustyguoti, kad galėčiau eiti į dieną. Kaimas privertė mane dirbti savo sveikatai, mat reikia parsivežti malkų, atsinešti vandens iš šulinio, prie gėlės pasilenkti. Vakare džiaugiuos, jei visi kasdieniai darbai padaryti, džiaugiuos, kad tam užteko pasiryžimo, noro ir jėgų.

Užtat kiekvieną dieną einu prie ežero. Jis mane tiesiog šaukia. Juo ateina iš kito kranto pavasario žaluma, juo nuplaukia ruduo. Nebėra jau jame ir mano gulbių šeimynos. (Kur jos dabar, tos mano gulbės?) Džiaugiuos rudens voratinkliais, rudens spalvomis. Galiu apkabinti savo medžius, pagailėti tų, kurie negailestingai kertami Lietuvos giriose. Tarp medžių aš nesijaučiu vieniša. Jie moko išdidžiai atlaikyti vėjus ir darganas, džiaugtis saule ir kantriai laukti pavasario.

Irena Kriauzaitė prie tapomo Bonos Sforcos portreto

Viltis

Kai išsiilgstu spalvų, prisėdu prie molberto. Jis gelbsti mane nuo gyvenimo šurmulio ir pilkumos. Jis sugeria ir mano skausmą. Dabar tapau jachtą. Keliu vieną burę, kitą… Viliuos, kad ta jachta nuplauks į kieno nors širdį, kad ji nebus vejama iš tų uostų.

Neturiu didelių pretenzijų, bet tapydama save kaip Miunhauzenas už plaukų tempiu į viršų. Tai padeda man išsivaduoti iš kosminio liūdesio. Šiaip su liūdesiu kovoti nesunku, bet kai užeina kosminis liūdesys… Oi, tada jau reikia pasistengti… Net nusipiešiau kelionę į Drakonų žemę. Ten galiu pasispjaudyti.

Irena Kriauzaitė prie Ūsių ežero

Keista, vis dar gyvenu viltimi. Ir tikėjimu, jog viską gyvenime turėjau. Gal – tebeturiu. Kaip Paulius Širvys: „Turiu savo džiaugsmą, turiu savo skausmą, ateik, dovanosiu ir tau…“

Užrašė Vida Žukauskaitė

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio Irenos Kriauzaitės albumo