Katrė Diliautaitė. Naugarduko g.52 (Ištrauka)

Katrė Diliautaitė. Asmeninio albumo nuotrauka

Aš – Katrė, man aštuoniolika ir esu ištikima Vilniaus gerbėja. Laisvalaikiu skaitau, dar labiau mėgstu rašyti, lieti mintis kompiuterio ekrane. Rašyti pradėjau karantino metu, nuo tada ir nesustojau, skatinama lietuvių kalbos mokytojos Daivos Ranonienės ir savo pačios vidinio balso, kuris neleidžia neužsiimti kūryba. Man patinka keliauti, leisti laiką su mylimais žmonėmis, mieste gerti brangią kavą, o namuose šiltą arbatą. Jaunųjų filologų konkursui šiemet nusprendžiau pateikti atsisveikinimo ir meilės laišką savo vaikystei, daugiabučiui Vilniaus Naujamiestyje, kuriame užaugau. Man nepaprastai smagu, kad galiu pasidalinti kūrinio ištrauka.

***

MENO BANGOS sveikina Vilniaus r. Rudaminos „Ryto“ gimnazijos IV klasės mokinę Katrę Diliautaitę, Jaunųjų filologų konkurse (Klaipėda, 2025) prozos sekcijoje laimėjusią I vietą. Skaitytojoms bei skaitytojams siūlome susipažinti su jos kūrinio, pateikto konkursui, ištrauka.

***

Grįžimas

Kartais, nostalgijos apsunkintomis dienomis kaip ši, kai nei saulėta, nei vėjuota, kai viskas atrodo sunkiai lengva arba lengvai sunku, leidžiu sau įsivaizduoti, koks gyvenimas būtų, jei nebūtume palikę buto, jei jis vis dar priklausytų mums. Tiksliau, jei oficialiai būtų mūsų, buitiškai tariant, ,,ant popieriaus“. Nors nauji savininkai to nežino, butas vis dar mūsų, mano.

Aš vis dar ten apsilankau. Tyliai, savininkai manęs nė nepastebi. Iš pradžių apžiūriu kiemą. Įsitikinu, jog pilkame kioskelyje, kuriame parduoda alų, degtinę ir visa kita, kas man taip neaktualu, jog nė nepastebiu, niekas nepasikeitė. Žvilgsnis sustoja tik ties begale saldainių, kurių, ironiška, nėra tiek ir daug, bet pasirinkimas atrodo neribotas: lentynos prikrautos kramtomų, čiulpiamų, šokoladinių, spalvingų, verčiančių varvėti seiles saldumynų… Ir ten vis dar dirba pačios geriausios, maloniausios apkūnokos moteriškės. Jų šypsenos šiltos, jos šneka garsiai, visad mane atpažįsta, kartais net padaro nuolaidą – vieną, du ar keletą išsvajotų saldėsių duoda nemokamai, mirkteli ir liepia niekam nesakyti. Aš ir nesakau, nematomu užtrauktuku užsisegu burną.

Vis dar gyvuoja mūsų pasodinta pušis. Ta, netoli turėklų, kuriuos visą parą pro langus, puoštus baltomis užuolaidomis, stebi ir saugo daugiabučių močiutės. Su jomis geriau nė nemėginti prasidėti – šios akylai skanuoja kiekvieno žingsnį ir neretai žino daugiau nei reikia. Pušelė mažytė, šakos beveik permatomos. Neabejoju, jog medis užaugs didelis ir galingas – saugos mus. Nors pušį sodinome visi, išties viskuo pasirūpino tėvai. Kaip visad viskuo rūpinasi tėvai, tačiau garbė atitenka mums, vaikams.

Fotografavo Ričardas Šileika

Lėtai prieinu prie šviesiai geltono daugiabučio. Man, mažytei, jis atrodo toks tvirtas, nenugalimas. Suvedu dviženklį kodą, kuris visų aplinkinių daugiabučių vienodas, o ir tie du skaičiai akivaizdžiai daugybės gyventojų nuspausti, todėl galiu nesijaudinti, jog pamiršiu. Siauromis akimis mane nužvelgia mažų, rudų pašto dėžučių būrys. Pirmame aukšte gyvenančios moterytės pasisveikina, paklausia, kaip sekasi, pasiūlo užeiti, išgerti arbatos, tačiau mandagiai atsisakau, nes man truputį nejauku.

Moteryčių balsams išsisklaidžius, laiptinė tyli it bažnyčia pirmadieniais. Laiptai statūs, mėnulio pilkumo. Giliai įkvėpus galima užuosti neseniai praėjusio kaimyno surūkytą cigaretę ir medienos aromato kvepalus.

Pro lauko duris užėjo dar viena būtybė. Nebe taip tylu – girdžiu lakuotų batelių kaukšėjimą, raudono lietpalčio atsegamas sagas. Tai ji – mano mama, mano mamytė. Pastebėjusi mane, ji šiltai nusišypso. Laiptinėje mėtosi švirkštai, jų nepastebiu, nes mama tvirtai suima už rankos ir greitais žingsniais juos paliekame už mūsų. Lipame laiptais, kelias ilgas, reikia kopti iki aštunto aukšto. Tiesa, yra liftas, tačiau aš bijau, jis skleidžia keisčiausius garsus ir yra klaustrofobiškas, tamsus, o mygtukai su užrašytais aukštų numeriais išdėlioti nelygiai, keli, atrodo, jau netekę vilties, jog kažkada bus nuspausti. Kelis kartus lifte buvau užstrigusi, kartą iš streso net apsivėmiau…

Mūsų buto durys senos. Rankena primena nulinkusią sidabrinę šakelę, skambutis apdulkėjęs. Mama iš didelės juodos rankinės išsitraukia raktus ir mudvi žengiame vidun. Bute ant grindų vis dar galima įžiūrėti mano šlapių pėdučių antspaudus, paliktus vieną šaltą žiemos vakarą, vikriai bėgant iš dušo, susisukus rožiniu rankšluosčiu, skubant į šiltus patalus, nes vaikystėje labiau už viską nemėgau šlepečių. Bute vis dar siaučia vienas namuose paliktas Pulgis, mišrios veislės šuniukas, baltas it sniegas, su didelėmis, padrikai išsidėsčiusiomis anglies juodumo dėmėmis. Šiuo metu jis griaužia ir naikina viską, kas nereikšminga, tačiau skauda prarasti – mano pieštą šeimos portretą, numestus pliušinius žaislus, tėvų šlepetes, kruopščiai nertą apyrankę, kurios niekas nenupirko mokyklos Kaziuko mugėje. Jis taip pat išrausia visą šiukšliadėžės turinį ir nekantriai laukia mūsų sugrįžtančių tam, kad patenkintas galėtų pristatyti sukurtą modernaus meno eksponatą, tokį, kokie dabar labai madingi. Stabteliu. Prisimenu tą dieną, kai tėvai išėjo į parduotuvę. Jų ilgokai nebuvo, ėmėme su sese nerimauti. Kai pasitikome grįžusius, nustebome, kad jie ne dviese – mama rankose laikė mažytį kūnelį, regis, susuktą plede. Klykėme, graudinomės: ,,Šuniukas, šuniukas!“. Puolėme prie jo, glostėm, buvo toks švelnus, toks mielas…

Mūsų su sese kambario durys vis dar baltos, tačiau visai nenuobodžios, kadangi išpuoštos mūsų spalvotais delnų antspaudais. Sesė vis dar gyvena su mumis, rytais kartu traukiam į mokyklą, ji vis dar mane mėgsta, ne tik myli. Nekalbame paviršutiniškomis temomis, nebijome prisiliesti prie ko nors rimtesnio, prie to, kas svarbu. Ne, mes ne tokios. Taip bendrauja tik suaugusieji, o mes tokios niekada nebūsime. Per amžių amžius juoksimės iš susiraukusių ir gyvenimu nepatenkintų moterų ir vyrų, pyksimės dėl kvailiausių dalykų, bet niekada dėl rimtų ir visad, visad vogsiu rūbus iš jos spintos. Amžiais liksime mergaitėmis.

Dar pastoviniuosiu prieškambaryje, dar pačiupinėsiu tėčio paltą ir pasimatuosiu mamos aukštakulnius. Močiutė šaižiu balsu kvies užeiti, pavalgyti. Pulgis suksis aplink mane ratais, žaismingai los. O mano delnai bus prakaituoti ir kvėpuosiu tankiai. Pasilenksiu, kad šunį paglostyčiau ir sūrią ašarą užkasčiau jo kailyje.

Nuspręsiu dar neilgam pasilikti. Tik minutę, valandėlę… Žinau, kad neturėčiau, žinau, kad man čia ne vieta. Tik trumpam, tik trumpam. Kol kojoms, prilipusioms prie žemės, pavyks žengti žingsnį.

Vaikai

Vaikai vasarą dvokia prakaitu, jų veideliai būna išpurvinti, mamai paklausus kuo, jie neturi žalio supratimo, todėl vietoj rišlaus atsako numykia, kas šauna į galvą. Jų šypsenos plačios, didelės, nuoširdžios, o kai juokiasi garsiai, plačia burna, matyti vaikiškai netobuli dantys. Mano kiemo vaikų kojos nusėtos mėlynėmis, tačiau tik tomis, kurias patys užsiaugina – žaisdami futbolą su išsipūtusiu kamuoliu, slėpgaudes (gaudynių ir slėpynių mišinį, kuriame būti ,,vada“ yra visiškas mirties nuosprendis), slysdami ant šlapios žolės ar krisdami ant asfalto, kitaip tariant, ,,pagavę zuikį”.

O žiemą vaikai dėvi mamos išrinktus šilčiausius rūbelius – kombinezonus, ryškias striukes su atšvaitais, kojines, nuo kurių taip tragiškai niežti kojas, ir batukus – kiek per didelius, šiltus batukus. Kovoja sniego mūšiuose, kuriuose aš visad prisibijodavau dalyvauti. Ei, ten niekad nebuvo aišku, kaip ką daryti, visiška betvarkė… Gal tiesiog bijojau gauti į marmūzę ledo gabalu. Vaikai stato sniego senius iš purvino sniego, niekas neturi morkos, todėl besmegenio nosimi dažniausiai tampa ant žemės rasta šaka.

Juk kitaip nebūna, tiesa? Būna… Bet man nebuvo.

Fotografavo Ričardas Šileika

Sesė tuomet jau buvo ant paauglystės slenksčio, jai pradėjo rūpėti kiti dalykai, tokie, kurie man dar nebuvo aktualūs. Mama dirbo, tėtis taip pat. O mamos mama, mano brangi močiutė Alma, nors atrodydavo pavargusi, vis tiek gamindavo skaniausią maistą pasaulyje. Tokį skanų, kad kai mama sakydavo, jog ,,kol visko nesuvalgysiu, į lauką neisi“, nebūdavo taip ir blogai.

Visad buvau nostalgiškos sielos žmogus. Tai toks dvilypis mano bruožas ir iki šiol nežinau, myliu ar nekenčiu jo, galbūt priklauso nuo dienos. Šiandien myliu, nežinau, kaip bus rytoj. Aš myliu butą, tačiau nesu įsitikinusi ar būtent jo ilgiuosi. Aš netrukus paliksiu lizdą, kaip sakoma, ,,išskleisiu sparnus“. Galbūt ilgiuosi tų tėvų, su kuriais leidau marias laiko drauge, o gal savęs, kuri neturėjo tiek sukaupto pykčio. Pasiilgau kažko, ko tiksliai įvardinti žmogus nesugeba, tačiau bent kartą gyvenime ilgisi. Kadangi esu tik žmogus, ilgesį praminiau butu.

Šiandien vėl jį aplankiau. Tiksliau jo kiemą, į daugiabučio vidų neužėjau. Laiptinės duris pakeitė, dabar jos pilkos, geležinės, kodas jau kitas ir ten eiti jau nebegaliu. Ten nebe mano namai.

Tačiau pušis didesnė, ji paaugo. Tačiau dar neužaugo. Visai kaip aš.

Kiemas

Aš buvau kiemo bosas. Tokį turėjo kiekvienas kiemas, jų buvo net keli, tačiau idėja tapati. Bosai turėjo specialias privilegijas – su jais privalėjai dalintis čipsais, užleisti sūpynes ar turėklus ir šiaip su jais geriau buvo nesipykti.

Deja, mano kiemas nebuvo labai krūtas. Mes neturėjome žaidimų aikštelės, todėl negalėjome mėgautis sūpynėmis ar čiuožyklomis. Kieme stūksojo kažkokie du keisti gimnastikos turėklai, vienas didesnis, kitas mažesnis. Jie nebuvo labai įdomūs ir dažniausiai užimti vieno paauglio, kuris visad dėvėdavo tą pačią raudoną palaidinę. Mes ant tų turėklų tik sėdėdavom, o iš to jokio smagumo toli gražu nebuvo, nes ilgainiui imdavo skaudėti užpakalį. Nors neturėjome normalios aikštelės, šalia buvo šunų aikštelė. Žaisdavome ten. Dažniausiai apsimesdavome, kad esame šunų gauja. Ten išmokau gana realistiškai imituoti šuns lojimą. Tos aikštelės niekas netvarkė, ji buvo pilna šunų išmatų, bet mums tai linksmintis netrukdė. Užteko vaizduotės ir geros kompanijos.

Gali kilti klausimas – jei neturėjome normalios žaidimų aikštelės, kodėl tiesiog neapsilankydavome kituose kiemuose? Ha, lengva pasakyti, daug sunkiau padaryti! Nemeluosiu, į kitų kiemų teritorijas, net man, lyderei būdavo baugu eiti. Norėdama apsilankyti, privalėdavau turėti tam tikrų ryšių. Tarkim, gerai sutarti su to kiemo bosu ar jo vyresniu broliu. Pamenu, kartą su Eidvile surizikavome ir aplankėme svetimą kiemą. Tik prisėdom ant sūpynių, išgirdom piktus riksmus, o juos sekė mažų akmenukų liūtis. Mus išvarė trys pikti berniukai. Nuo tada nesu greičiau bėgusi, prisiekiu.

Mano kieme, mažame namelyje priešais daugiabutį gyveno bendraamžis berniukas. Kažkaip kažkada tarp mūsų užsimezgė abipusė simpatija. Ar galit mane kaltinti? Jis išties buvo žavus – meistriškai važinėjo dviračiu, vos retkarčiais rankomis prilaikydamas dviračio vairą. Net mokėjo važiuoti ant vieno rato! Kartą pakvietė mane į pasimatymą – jo namuose pažiūrėti Teleloto. Gundė, sakė, jog mama nupirko čipsų, guminukų ir kolos. Neprisimenu, kodėl atsisakiau. Greičiausiai išsigandau, kad mama sužinos. Taigi, pirmas pasimatymas įvyko kur kas vėliau.

Fotografavo Ričardas Šileika

Jau kelis kartus minėjau, kad buvau kiemo bosas. Tai svarbus titulas, kuriuo vis dar didžiuojuosi. Taigi, nors tokia buvau, pasitaikydavo ir blogų akimirkų. Kartą it musė tėškiausi į permatomas siūlų parduotuvės duris. Nežinau, kaip tai nutiko, neįsivaizduoju. Toje parduotuvėje lankiausi begalę kartų – pirkdavau močiutei reikiamas sagas, siūlus, atidarinėjau duris. O tą kartą buvo daug kraujo, tai pamenu. Priliečiau ranka kaktą ir maniau, kad smegenys iškrito. Išsigandau: per kraują vos matydama kelią nubėgau pas senelius, nes tėvų namuose nebuvo. Močiutė mane guodė, ramino, valė žaizdą. Mama vis dar jaučia kaltę, jog manęs nevežė į ligoninę siūti žaizdos. Randas vis dar yra. Jis nėra ryškus, tačiau pastebimas. Anksčiau jo baisiai nemėgau, bet su laiku pamilau. Jis primena istoriją, kurią mėgstu pasakoti, ir jausmą, kurio neretai ilgiuosi – laisvės, vaikiško kvailumo ir nerūpestingumo.

Aš giliai įkvepiu ir iškvepiu. Bute tylu ir tamsu. Metas išeiti. Sugriebiu šaltą durų rankeną, ji girgžda, kai spusteliu žemyn. Traukiu duris į save. Laiptinės šviesa ima skverbtis į regos lauką.