Esu Jūratė Ziedelytė, klaipėdietė. Nors baigiau socialinių mokslų studijas, dabar užsiimu tekstų rašymu, redagavimu, domiuosi kultūra, menu, filosofija. Jau mokykloje dalyvavau poezijos skaitymuose, traukė filosofinė proza, todėl tas tikrasis kelias visada ir buvo stebėti(s), kurti: platūs apmąstymų, domesio horizontai, bandymai ieškoti atsakymų literatūroje, mene, religijose, kasdienių akimirkų fiksavimas ir užrašymas. Portugalų rašytojas Fernando Pessoa tekste „Susvetimėjimo girioje“ rašė: „Manasis dėmesys blaškosi tarp dviejų pasaulių, aklai regėdamas jūros gelmę ir dangaus gelmę; ir šitos gilybės smelkiasi viena į kitą, liejasi viena su kita, ir aš nežinau nei kur esu, nei ką sapnuoju.“ Ir taip pat matau save tame tamsiame kambaryje su užtrauktomis užuolaidomis, už kurių kažkas paslėpta. Paslaptis įdomesnė, nei perskaityti ir išmokti atsakymai, begaliniai informacijos ir vaizdų srautai. Ieškokime vieni kituose tylos – joje esame labiau.
Kažkur skaičiau, kad pasaulį reikia skirstyti ne į gerus ir blogus žmones, o į bailius ir ne bailius. Tai buvo Varlamo Šalamovo, kuris didelę savo gyvenimo dalį sutalpino į porą puslapių, mintis. Ten užrašytos 46 tezės, kurios vadinasi „Ką pamačiau ir supratau lageryje“. Tai žmonių pragaro taisyklės. Pasaulio pabaigos laikrodis, kurį kasmet nustato mokslininkai, dabar jau rodo be 100 sekundžių vidurnaktį. Pažvelgiau į save pro drabužių parduotuvės stiklines lauko duris ir išvydau jau nebe save, o visus tuos žmones – bailesnius ar drąsesnius. Pavirsdami medžiais, jie pamiršo ir baimę, ir drąsą, jie kilo šaknimis aukštyn, nuo ten, kur yra, kur save pažino kaip atspindžius. Iš nebūties jie kyla į viršų. O čia visada kažkas tarp vieno ar kito, be 100 sekundžių vidurnaktį.
Norėjau tuos atspindžius sugauti, panerti už jų, pralaužti visus paviršius, kiautus, ledus ir akmenis. Norėjau savin sugerti visa, kas gyva ir pulsuoti vienu ritmu. Norėjau išlaisvinti save nuo visų demonų, šešėlių, prakeiksmų, prisiminimų, drumzlių, balsų, garsų, vaizdų, skonių, kvapų, prisilietimų, skausmų, džiaugsmų, dienų pasikartojimų, laiko ratų, ciklų, priešybių ir viso, kas praeina ir dingsta sulig vienu iškvėpimu. Nebesugebėdama laisvai kvėpuoti, atsisėdau ant suoliuko priešais beprotišku greičiu į turbūt visas puses lekiančią miesto panoramą.
Kažkas yra pasakęs, kad niekas nepastebi, kai žmogus kenčia, liūdi, bet užtat visi visada pastebi, kai jam ištrūksta saga. Todėl maskuoju net ir visas ištrūkusias sagas, kaip tik leidžia mano vaizduotė. Todėl nenoriu kitų trikdyti savo nesugebėjimu nuslėpti iširusias siūles ir gąsdinančiu žinojimu, kad teesame tik informacijos laidininkai su nuolat perrašomu kodu. Ir todėl privalau šį atstumą tarp mūsų priimti su titaniška padėka. Kažkas mus čia siejo – maža, neįžiūrima akimirkos sagiukė, įženklinta muzika, kažkodėl nepajėgia sutvirtinti tas beviltiškai ištrūkusias likimo stygas. Buvau tau tik, o gal ir net visą mirksnį kambaryje su ištrūkusiomis likimo stygomis, apsaugotame nuo išorinio pasaulio garsų. Bet išeisiu skambiai, su tavo šešėliu. Juk čia visada kažkas yra tarp vieno ar kito, ir niekada viena.
Prašau, sugrąžink mane vėl tame žvilgsnyje, kuriame buvau šviesiausia būtybė, kokia dar niekada nesu buvusi. Susapnuok mus tarp siaurų miesto gatvių ir dangaus gylio. Susapnuok mus taip, kad ši realybė iš mūsų duženų surinktų mus į vieną atspindį. Norėčiau, kad tai tęstųsi. Jei atverčiau savo duris tau, pamatytum už jų kitą pasaulį, taip ir neiškalbėtą, paliktą tylos prieangyje. Galbūt kartais neiškalbėta tyla yra malonė? Juk čia visko per daug ir savęs dar daugiau.
Šaknimis aukštyn kylam į vieną pasaulio medį. Senovės tautos paliko daugybę mitų apie pasaulio sukūrimą, pabaigą, visus, drąsesnius ar bailesnius žmogiškus mūšius. Daug iškovota, ir kartu nieko, nes viskas kartojasi. Ir dėl to, kad kartojasi, mes negalime iš tikrųjų vienas kito išgirsti. Ribos čia stato sienas, kurios talpina dar kitas sienas. Ar supranti, kas tai yra? Visos 46 neišmoktos pragariškosios lagerio tezės. Ir dėl to, kad viskas kartojasi, jokia muzika negali sutvirtinti vis sugrįžtančio likimo ištrūkusių stygų.
R. Šileikos nuotrauka
„Žiūrėk, koks nuostabus vakaras, ar matai, kiek jame telpa skrydžių?“ – mintyse kalbėjausi su raudonai rusvaskruosčiu kikiliu, sau smagiai kybančiam ant linguojančios eglės šakos.
„Matau, matau, viską matau! – sučirpė kikilis – nupiešk mane ir padėsiu tau taip pat pakilti.
Šaižiai suskambėjo skambutis. „Reikia rasti tą raktelį. Atrakinti skrydį. Tada…“
„Na, bet ji ir mėmė. Visiška“.
Kai tik pasukau link mokyklos durų, staiga pajutau stiprų smūgį į veidą. Vos tik atsigręžiau, išgirdau tik skardų kelių berniukų juoką ir daugiau nieko. Grįžau namo su iš skausmo pulsuojančia nosimi ir sustingusiu kairiuoju žandikauliu. Nieko niekam nesakiau. Niekas ir nekreipė dėmesio. Visi gyveno kažkur toli. Visi gyveno savo pasauliuose. Savo patogiose erdvėse. Namie tvyrojo silpnumo jausmą keliantis ir vimdantis alkoholio kvapas, sumišęs su aitriu česnakų bei keptos mėsos tvaiku. Visi gyveno kažkur toli. Niekas nekreipė dėmesio. Tėtis kietai miegojo. Mama, po įtempto darbo žuvies perdirbimo fabrike, kažką valė virtuvėje. Ten visur mėtėsi puodelių ir taukuotų lėkščių duženos, maisto likučiai ir suplėšyto laikraščio skiautės. Įprasta diena. Visi gyveno kažkur toli. Reikėjo išeiti. Link ežero. Nes nebebuvo kur.
Ežeras šiandien tylėjo, matyt jautė, kaip mano įskilusios esybės šipuliai atšoka nuo atsiskyrusių kūno ląstelių, atsimuša į žemę ir išsisklaido lyg pienių pūkai, pratrūkę nuo savo svorio. Ryt reikės parašyti esė lietuvių kalbos pamokai apie Liudo Vasario dramą. Dar reikės įveikti tris puslapius tų nelemtų matematikos lygčių. Beje, kodėl tas mokyklos stende kabantis skelbimas neduoda ramybės? Rašinių konkursas… Liudas Vasaris ir jo margi sakalai, įbridę į išsipylusios degtinės balą. Vienas apgirtęs margasis sakalas bejėgiškai murkdosi savo minčių glitėsiuose ir čirpia: „Duokite man meilės… Tik man, tik man vienam… Aš čia valdovas… Paklusk mano didybei.”
Žodis alkoholikas kilo nuo arabiškojo “al-kuhl”, kuris reiškia „dvasia, mintanti kūnu“. Anglų kalboje „ghoul“ reiškia „pabaisą“, „vampyrą“. Alchemijoje alkoholis naudojamas būtybės sielos esensijai ištraukti. Štai kodėl žmonės, kurie vartoja pernelyg didelius alkoholio kiekius, elgiasi kaip nesavi. Taip atsitinka, kai geroji siela apleidžia kūną, nes gyvenimo sąlygos yra pernelyg traumuojančios. Tamsioji būtybė pradeda šokti savo velnišką šokį ir piktdžiugiškai taškytis beprotybės purvu, kartu įtraukdama kitus į savo klampųjį prarasties smėlį. O toji būtybė dar ir pasikviečia šimtą kitų ir ginčijasi tarpusavyje, ir bando nudobti viena kitą, ir kiek aprimusios vėl pila vienai kitai po taurelę, ir ratas sukasi toliau. Neapykantos piktžolių sėklos greitai suveši tankiais šabakštynais.
Tėtis pamiršo, kad užvakar buvo mano gimtadienis, ir vėl pragėrė paskutinį pinigą. Dar ir sudaužė patį mėgiamiausią mano puodelį, kai ištikusi psichozė užliejo viską, kas tykiai gulėjo lentynose, kabėjo ant sienų, smalsiais žiedais žvalgėsi nuo palangės, garavo ant stalo. Beje, tas puodelis turėjo užrašą „Laimės!” Na taip, juk šukės laimę neša! Tik rink jas sulaužyta dvasia ir bandyk įžvelgti laimę, kai nebėra net to, kuris stebi… Ėmiausi valymo darbų, kol mama, kūkčiodama prie virtuvės stalo, beviltiškai įprastai kartojo vis tą pačią mantrą apie „alchašą ir nusibodusį gyvenimą“. Kantriai nuo sienų gramdydama pridžiūvusias bulves, sukniubau prie vakaro saulės juostos, nusidriekusios per visą grindinį. Lyg šis kelio ruožas būtų vienintelis siūlas, dar jungiantis mane su šiuo pasauliu. Tėtis, pasitrankęs kambaryje, vėl grįžo į virtuvę kruvinais krumpliais ir riksmais išdaužyti dar nepaliestas švarias duris. Jis kažkokiu būdu pastebėjo, kad jos buvo švarios. To neturėjo būti. Lyg koks Heraklis narsiai stojausi piestu valdyti šią situaciją, nors esybę jau seniai buvo apėmusi nekrozė. Bet Heraklis prarado jėgas ir lyg musytė, įstrigusi godaus voro tinkle ėmė blaškytis ir daužyti sieną, kad galėtų pramušti tą baisų voratinklį, galų gale suknežinti tą pragaro valdovą.
Nepakeliamas pulsuojantis skausmas krumpliuose, pratrūkęs balsas ir paskutinė mintis, jog reikia atsigulti ant žemės prie lango į šiaurę, kur plonytė saulės linija driekiasi per visą nuo išgąsčio virpantį kūną. Tebūnie. Tegul liūtai riaumoja, staugia vilkai, kad ir pats velnias tegul sau linksminasi, godžiai spjaudydamasis ir ugnies liepsnomis rydamas viską aplink. Kūnas, prigludęs prie saulės tęsinio, šyla ir rimsta, pamažėle užgesindamas visas širdyje dilgčiojančias adatėles. Nors jos tokios kandžios, rėkiančios visu skausmu ir beprotybe, žinau, kad tai tuoj pasibaigs, tuoj vėl norėsiu gyventi ir būti dalimi tos plonytės saulės linijos. Tačiau tenka nubusti ir išrėkti visą plyštančią sielą, suplėšyti ją į gabalus ir subyrėti, išnykti, prarasti save ir paties pragaro būtinybę. Beldžiuosi į jo vartus, tardama: „Pakaks, prašau, pakaks jau šiandien, aš tikrai pavargau, tikrai, tikrai, nebegaliu, nes dūstu, širdis nebepaklūsta protui, o protas nori sutrupinti mano kūną ir išmėtyti pavėjui, kaip su trapiomis vaikų sielomis tą daro visi kiti sutrupėję tėvai. Ar girdi mane? Ne? O gal neaiškiai kalbu? Jau aiškiau? Tikrai? Pagaliau, triukšmas mažėja…“ Tačiau rankos nejučia ir vėl pratrūksta.
Norėjau toje sienoje pramušti kitą gyvenimą. Iki kraujo. Nuo pat mažų dienų menu visokiausius atspindžius, šešėlius ir labai nežmogišką norą juos kiaurai pereiti. Tai keistai mane veikia, tarkovskiškai taip, lyg aš pati būčiau sukūrusi visus Tarkovskio filmus. Tikriausiai atspindžiai kalba apie pamestą būvį. Ir aš taip pat jo ieškau, stebėdamasi tais filmų momentais, kurie atkartoja mano regėjimus. Bet šitas gyvenimas turbūt bus nuolatinis kito gyvenimo ieškojimas, ir nieko čia nepadarysi. Daugybę kartų tokiu būdu kumštis bandė išmušti skylę sienoje, tiksliau, kitą gyvenimą. Velnias to nemėgsta. Ir dar nepakenčia, kad vis iš naujo bandai keltis, lyg koks Kristus, nešantis viso pasaulio kryžių. Iš naujo ir iš naujo. Atsinaujinimo kankinystė. Širdis trankosi kaip apgirtusio sakalo mintys. Nesuprantu, kaip šitas mažas, apygyvis tiksintis organas, kurio gyvybę palaiko krūvos vaistų, injekcijų, maisto papildų, sugeba pratrūkti ir vėl save susidėlioti iš naujo?
Paleidžiu šėlstantį nelabojo vėją, – tegul pučia kur nori, viskas ką privalau padaryti – tai nepalūžti, juk velnias nemėgsta to, ko jis nesupranta. Dar sykį sau tai kartoju, kai niekam nežinant vaikštau kiaurai visus atspindžius ir šešėlius. Priešinuosi visam, kas trukdo kvėpuoti, bėgu per betoninę žemę, pasistiebiu, kaip gali pasistiebti atkaklus, vos gyvuojantis augalas, nes tikiu, jog tai kada nors pasibaigs. Tikėjimas nėra religija – tai pats kantriausias ir beprotiškiausias laukimas. Tereikia išlaukti.
Trankiausi į šaltą ir kietą sieną tiek kartų, kol pajutau, kad skauda, – kad turiu kūną, kuriam gali skaudėti. Kad esu būtybė, kuri nieko nejaučia. Jokio jausmo, tarsi būčiau gimusi be sielos. Tai yra baisiausia, kas gali nutikti žmogui. Toliau nieko nepamenu, tik tai, kad ir vėl išaušo rytas pritvinkusiame nuo alkoholio kambaryje, o mano matematikos lygtys, nors ir išspręstos, neišsprendė Heraklio likimo. Taip pat ir klausimo be klaustuko, kadangi niekam nebuvo įdomu, kodėl esu atsiskyrusi nuo klasės ir visada tyliu. Niekam nerūpėjo mano esybės puvėsiai. Juk toks pasaulis – mokykla yra skirta lygtims kramtyti, o ne pastebėti sielos nekrozes. Sugebėjau viską užmaskuoti. Visus margojo sakalo skaudulius ir kliedesius. Visas savo prapultis ir prisikėlimus. Norisi tiesiog dingti, nebetrukdyti pasauliui su savo iširusiomis likimo siūlėmis ir nuolat atsiprašinėti už tai, kad esu, bet tie visi atspindžiai ir šešėliai, kuriais čia kiaurai vaikštau, mane nuo to sulaiko.
Jei atverčiau save, būtų taip atgrasu, kad mane turbūt sušaudytų vietoje, nes sukelčiau rimtą grėsmę nustatytoms socialinėms gerovės normoms, abejingumui ir buvusiai tvarkai. Tokia patirtis žinoma, bet kažkodėl jos vengiama. Ji vimdo. Nuo pjedestalo numeta visus rožinės tikrovės stabus. Tarp tokios tikrovės griuvėsių jautiesi lyg paskutinis nusidėjėlis, tūkstantmečius tęsiantis žaidimą „kentėk, kovok tik už save ir mirk“. Toks atgrasus ir asocialus Heraklis paliekamas užribyje, kad tik nebūtų išaiškintos visuomenės nuodėmės.
Po pamokų vėl sustojau prie stendo, kur vis dar kabėjo tas pats rašinių konkurso skelbimas. Jis man kuždėjo, kerėjo svaigiais žodžiais tarsi akinamo grožio Poetų Slėnių dievas, palinkęs į skaidrų ežerą bei virpindamas nežemiškos arfos stygas it lotosus, augančius klampiame, dvokiančiame purve. Su juo turėjau kažką bendra, kažin kokios dievybės paslaptį, kurios negirdėjo žmogystos, apimtos malonios gyvenimo iliuzijos, kančios, liaupsių, pykčio ekstazės ar abejingumo tvaiko. Tačiau jaučiausi neverta šio dievo dėmesio, nes viskas aplink mane pernelyg buvo neaišku, apmirę, grublėta, sustingę, praplėkę. O jam buvo nusispjauti į neaiškius šio pasaulio darinius, į viską, kas norėjo iščiulpti lyg voras iš musės paskutinius gyvybės syvus. Todėl ateidavo apie tai priminti.
Kai pajutau, kad kažkas artinasi prie mano dievo, atsigręžiau į mokyklos laukines duris, kur būriais namo jau traukė vaikigaliai, paleidę gerkles, kaip ką tik būtų sėkmingai įgyvendinę planą pabėgti iš psichiatrinės ligoninės. Bet akį patraukė visai kas kita: prie mano kojų mėtėsi kažkoks popiergalis, matyt iškritęs iš išsiblaškiusio mokinio kuprinės. Pakėliau jį ir įsimetusi į kišenę panėriau į tų pamišusių vaikigalių klyksmų misteriją, lyg į kokio man nesuvokiamo genties atliekamo ritualo procesiją. Išbėgau laukan, su palengvėjimu atsiskyrusi nuo pragaro grėsmės, link Ežero, kuris gebėjo klausytis.
Pavasario žemė kuteno nosį besikalančios žolės kvapu, o vidurdienio saulė maitino leisgyvę būtį, kurią užčiaupiau nuo per didelio alkio visokiems dievams. Jiems nebuvo vietos, kur neaišku, ar jie gali manimi pasikliauti bei duoti naujų užduočių. Juos išdaviau ir palikau, nes neturėjau jėgų bendradarbiauti su dieviškomis galiomis. Viskas, ko norėjau – tai išgyventi dar vieną dieną, tikintis, kad kita bus geresnė. Nors nė velnio nebuvo geriau, bet užtat turėjau Ežerą, kuris gebėjo klausytis. Tai buvo vieta, kur galėjau būti tuo, kuo norėjau. Ir jei buvau mergaitė niekas, čia vėrėsi erdvė atgimti graikų mitų deive, turinčia galią regėti visus niekus ir padėti jiems klaidžiuose labirintuose, kur įstrigėlių tyko praryti besiruošianti pabaisa. Ežeras žinojo, kad ateisiu, todėl buvo ramus ir pasiruošęs išklausyti, kaip ir visada, net užšalęs žiemą man padėjo išgyventi.
Numetusi kuprinę į šoną, išsitiesiau ant žemės prie kranto visu ūgiu, kad susiurbčiau savin visą tą vandens gylį ir susivienyčiau su Ežero tyla. Stebėdama praplaukiančius debesis, išsitraukiau iš kišenės rastą popiergalį. Pakėlusi virš akių, ėmiau jį skaityti, po kiekvieno žodžio vis žvilgčiodama į tuos keistai lengvus debesis:
Žinau, kad tu sergi, bet nesakau tau, nes bijau, kad nemokėsiu tavęs išgydyti. Tu beveik nevalgai, bet man kartoji, kad jautiesi puikiai. Matau tavo atsikišusius šonkaulius, pamėlusias lūpas ir vaiduokliškai išbalusį veidą. Juodosios bedugnės voras tave baigia suvalgyti. Iščiulpti tavo gyvastį su visa poezija, perkelta nuo nakties dangaus ant balto popieriaus. Kai tave apkabinu, jaučiu, kad nori atsiriboti nuo manęs. Bet kažkas mus sieja. Galbūt esame skirtingi ir nesukalbami, bet tuo pačiu sergame ta pačia amžina liga. Be vienas kito nepajėgtume išgyti. Susapnuok mus taip, kad ši realybė iš mūsų duženų surinktų mus į vieną atspindį. Ir nesvarbu, kad to niekada negirdėsi. Juk vis dėlto, kažkas mus čia siejo.
A.
Iš pradžių šis laiškas man sukėlė cinišką juoką, nes tiesiog negalėjau pakęsti meilės laiškų. Bet kažkodėl, nei iš šio, nei iš to, ašaros pradėjo lietis ir kristi į Ežero bedugnę. Niekada neverkiau. Net tada, kai namie liejosi alkoholis ir dardėjo daiktai. Kas čia nutiko? Kokio velnio tas nelemtas laiškas įgavo teisę pravirkdyti? Numečiau popiergalį šalin ir pratrūkau, lyg rūdijantis kibiras su ilgus metus nusistovėjusiu vandeniu. Ėmiau daužyti į žemę, trypti ją, keikti visą pasaulį ir žodžių kalavijais krauju keršyti jam už skriaudas. Norėjau nužudyti tą vorą, kuris neleido ištrūkti. Bet kad ir kaip stengiausi, nepavyko. Kritau ant žemės ir patyliukais kūkčiodama stebėjau raibuliuojantį Ežero vandenį.
Voras tinkle sukluso ir įsižiūrėjo į mane: kas ji? Atsiguliau ant nugaros ir stebėjau, kaip mažas voriukas plonu siūleliu nusileidžia man ant krūtinės. Sustingęs ties pat širdimi, žiūrėjo į mane. Aš žiūrėjau į jį ir nieko neklausiau. Ežeras toliau ramiai raibuliavo lyg viskas tebūtų tik vienas ilgas tamsus sapnas, iš kurio pabudus norisi tik skristi paskui raudonskruostį kikilį, smagiai sau tupintį ant eglės šakos, tiesiai į pačią aukščiausią visatos viršūnę.
Danguje tykiai iriasi debesys, vienu ritmu su žeme, o medžių viršūnėse šnara žmonių išbarstytos laiko dalelytės. Ežeras tyli, bet žinau, kad jis yra. Stebiu dangų pro sudaužyto savo „laimingojo“ puodelio duženas ir regiu visas tas ištrūkusias likimo stygas. Lyg ir įmanoma sutaisyti, nes muzika pati į mane žiūri. Matyt kažkas kada nors bus. Gal net visas orkestras gros su kažkuo, kas dar sugrįš, galiausiai išgirdęs savo neišmoktas tezes. Stebiu dangų pro kiekvieną naują širdies dūžį ir klausausi, kaip kažkoks artimas siluetas artėja, kažkuriame laiko dūžyje. Atsikėliau. Apsidairiau. Ir pratrūkau iki galo. Išrėkiau sielą iki pat bedugnės. Išgėriau bedugnę. Net ežeras sukluso ir pradingo. Ir vėl kritau. Dangus nepasikeitė, bet pirmąsyk per savo gyvenimą pajutau ir užuodžiau žemės kvapą. Ir kaip pasakė vienas nuostabus poetas – pasidarė taip gera pasauly, kad net nebesvarbus tapo nei tas mano, nei tavo pasaulis.